TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Kai karą fotografuoja moterys

2010 12 06 0:00
V.Urbonaitė. "Dega narkotikai". Goro provincijoje sudeginta daugiau kaip keturios tonos narkotikų, kurie buvo vietos policijos sulaikyti 2007 metų rugsėjį ir spalį. Misiją Afganistane atlieka ir Lietuvos kariai, deginant narkotikus dalyvaujantys kaip stebėtojai.
Vidos Urbonaitės nuotrauka

"Juk sensacijų esame pertekę, kad apstulbintų, kaip pavyko nufotografuoti šaudantį karį. Man karo fotografo samprata yra gerokai platesnė. Jo darbas vertingas įtaka, padaryta visuomenei, joje sukeltu rezonansu", - įsitikinusi menotyrininkė Margarita Matulytė.

Tarp Lietuvos fotografų moterų kūrėjų nėra daug ir jų kūryba jau neblogai ištirta, tačiau dar niekada nebuvo kalbėta apie moteris, fotografuojančias karą, t. y. apie jų kaip kūrėjų dalyvavimą militaristinėje veikloje. Būtent tokios krypties yra fotografijos tyrinėtojos M.Matulytės darbas "Moteris fotografuoja karą: nuo partizanų karo Lietuvoje iki taikdarių misijos Afganistane".

Rieduliai ant kelio

"Karo arba karo padarinių fotografavimas dažniausiai siejamas su tam tikra dokumentine, reportažine, informacine veikla ir labai retai perkeliamas į meno lauką, - sakė tyrinėtoja. - Taigi turėjau dvigubą sunkumą: medžiagos stoka ir pasirinktas sudėtingas vertinimo kriterijų spektras, kodėl šis reiškinys turėtų būti svarbus menui."

Dažniausiai jau pats istorinis įvykis sukrečia, bet ne kiekviena fotografija, kaip pabrėžė M.Matulytė, sugeba rezonuoti tokį emocinį efektą. Vien dokumentiškai informuoti - per maža, ypač XXI amžiaus visuomenę, tiesiog permaitintą žiaurumo, vulgarumo, brutalumo. Vaizdiniai kodai, kuriuose kartais nebūna jokio įvykio, veikia labiau nei nuoga informacija, žiaurus karo faktas.

Kitas kriterijus - išliekamoji vertė. Pasak dailėtyrininkės, vien istorinio fakto liudijimo taip pat per maža, kad fotografija turėtų išliekamąją vertę. Sukaupta begalė informacijos, yra daugybė šaltinių, iš kur jos gauti, bet išliekamąją vertę turi tik labai nedaug surinktos vizualinės medžiagos. Tik ta, kuri įtaigiai kalba universaliais simbolių ženklais.

M.Matulytė prisiminė fotografijos klasiką. Pirmasis karo fotografas ir propagandinės fotografijos kūrėjas Rogeris Fentonas Didžiosios Britanijos vyriausybės užsakymu 1855 metais dokumentavo Krymo karą, tačiau žiaurių scenų nefiksavo. "Mirties slėnio" pavadinimu žinomas jo darbas įėjo į pasaulinę istoriografiją kaip pirmoji karo fotografija, nors joje, atrodytų, nėra jokių karo ženklų - tik akmens rieduliai ant kelio tuščiame slėnyje. Fotografija buvo labai paveiki anuomet ir ne mažiau paveiki dabar, nes, tyrinėtojos manymu, atskleidžia tikruosius karo padarinius, kas lieka po jo. Tuštuma. Tyla. Niekas. Tik rieduliai ant kelio.

Nuo 61 aukšto

Moterų fotografių patirtys pasaulyje labai įvairios ir jų sąrašas nemažas. Kaip vieną ryškesnių asmenybių M.Matulytė išskyrė amerikietę Margaret Bourke-White, bendradarbiavusią su tokiais garsiais žurnalais kaip "Fortune" ar "Life" ir dienraščiu "The New York Times". Ji vienintelė iš JAV fotografų 1941 metais Maskvoje fiksavo nacių Vokietijos puolimą ir išleido knygą "Shooting the Russian War", 1942-aisiais tapo pirmąją moterimi JAV oro pajėgų fotokorespondente, 1944 metais - pirmąja moterimi, įamžinusia Buchenvaldo koncentracijos stovyklą. 1946-1948 metais M.Bourke-White dokumentavo indų išsivaduojamąją kovą, 1949-aisiais dirbo fotožurnaliste Pietų Afrikoje, 1952-1953 metais buvo akredituota Japonijoje ir Pietų Korėjoje. Už drąsą fotožurnalistinio chuliganizmo simboliu tapusi M.Bourke-White 1934 metais Niujorke buvo įamžinta kolegos, kai fotografavo užsilipusi ant dangoraižio "Chrysler Building", tiksliau, ant stilizuoto erelio ties 61 aukštu snapo. Be jokių apsaugos priemonių.

"Jos fotografijose užfiksuota šiek tiek žiauresnių scenų, bet istoriografijoje vyrauja universalesni vaizdai, kai pranešimas gerokai platesnis, - sakė dailėtyrininkė. - Pavyzdžiui, viename garsesnių M.Bourke-White darbų "Buchenvaldo koncentracijos stovyklos kaliniai", fotografuotame 1945 metais, įžengus su pirmaisiais vaduotojais, ne tik faktas fiksuotas. Kalba tiesiog kalinių žvilgsniai, pats santykis su faktu."

Išsaugoti istorijai

Nuo 1839 metų, kai buvo išrasta fotografija, chronologiškai peržvelgusi visas militaristines situacijas Lietuvoje arba susijusias su Lietuvos visuomene, M.Matulytė kaip pirmą svarbų įvykį iškėlė 1863-1864 metų sukilimą, tačiau nė vienos moters fotografės jai nepavyko aptikti.

Su tuo laikotarpiu dar anksčiau išsamiai susipažinusi dailėtyrininkė buvo nustebinta, kad ir vyrai fotografai, nors turėjo gana gerą įrangą ir galėjo fotografuoti ne tik studijoje, bet ir lauke, nefiksavo, pavyzdžiui, sukilėlių sueigų, ką ir kalbėti apie kokius nors susirėmimus su valdžia. Pavyzdžiui, vienas garsesnių to meto fotografų Abdonas Korzonas, vietinės kilmės bajoras, pats dalyvavęs sukilime ir vėliau ištremtas, fotografavo sukilėlius ir net neslėpė savo autorinių signatūrų.

"Išlikęs archyvas toks didelis, kad kelia nuostabą: kodėl jie tai darė, juk puikiai žinojo, kad fotografijos taps pagrindiniu įrodančiu dokumentu", - kalbėjo M.Matulytė.

Vėliau taip pat masiškai fotografavosi ir 1944-1953 metų lietuvių partizanai. Kaip rodo Kęstučio apygardos partizano Prano Trijonio-Jaunučio (sušaudyto NKVD) 1950 metų rugpjūčio 25 dienos tardymo protokolas, KGB byla buvo pagrįsta vien fotografijų rinkiniu, konfiskuotu per suėmimą. P.Trijoniui-Jaunučiui buvo pateikta 14 numeruotų nuotraukų ir jis buvo kvočiamas pasakyti, kas kiekvienoje nufotografuotas, tiesiai sakant, išduoti bendražygius.

Tokių bylų yra ne viena. Kaip patikslino dailėtyrininkę konsultavęs partizaninio karo tyrėjas istorikas Dalius Žygelis, 1944-1946 metais dar buvo vengiama fotografuotis, todėl šio laikotarpio nuotraukų yra mažiausiai. Nuo 1947 metų, kai jau buvo aišku, kad neateis pagalba iš Vakarų, ir sovietų teroras sustiprėjo, partizanai pradėjo kur kas daugiau fotografuotis. Nors puikiai žinojo, kad nuotraukos gali tapti įkalčiu, per jas norėjo išsaugoti save istorijai.

Toks pat, pasak M.Matulytės, ir 1863-1864 metų sukilėlių vitališkas suvokimas, kad gali žūti, kad rizika yra didžiulė ir aukojasi dėl tėvynės, lėmė apsisprendimą palikti savo atvaizdą ateities kartoms.

Partizanų fotografė

Tyrinėtoja neaptiko lietuvių moterų fotografių nei per Pirmąjį pasaulinį karą, nei per 1918-1920 metų Nepriklausomybės kovas, nei per Antrąjį pasaulinį karą. Tikriausiai pirmoji būtų Gražina Pigagaitė, fotografavusi per 1944-1953 metų partizanų karą. Šį faktą atskleidė Dzūkijos partizanas Juozas Jakavonis 2005-aisiais išėjusioje knygoje "Šalia mirties", o 2007 metais išsamų straipsnį žurnale "Nemunas" paskelbė fotomenininkai Algimantas ir Mindaugas Černiauskai.

G.Pigagaitė buvo fotografė mėgėja, iš tėvo išmokusi fotografuoti ir spausdinti nuotraukas, tačiau, matyt, ne veltui partizanai ją nusižiūrėjo ir po išbandymų pasitikėjo. Vienas įžūliausių jos veiksmų, kaip pasakojo M.Matulytė, - partizanų fotografijų spausdinimas Partinėje mokykloje Vilniuje. Buvo suimta.

"Viena garsiausių Adolfo Ramanausko-Vanago fotografijų, įtraukta turbūt į visas Lietuvos istorijas, yra daryta būtent G.Pigagaitės. Partizanų vadas karine uniforma su visa ekipiruote. Miškas fone ir du vanagai ant pečių tarsi atskleidžia metaforą. Šis simbolinis portretas yra gana aiškus, uždaras ir labai kryptingas pranešimas, kad partizanas nėra eilinis. Fotografiją galima interpretuoti kaip heroiką, ryžtą, pasirengimą kovai, kuri, jau tais metais buvo aišku, veda į niekur, nes pergalės partizanai tikrai nesitikėjo, bet ėjo iki galo", - sakė tyrinėtoja.

Jos manymu, fotografijos svarbios ir kaip artefaktas, nes yra ne tik vaizdas, o tarsi liudija laiko patiną, kur ir kaip buvo saugomos, kokios buvo brangios. Slėptos ir nemažai patyrusios, tačiau išliko. Tos laiko žymės taip pat reikšmingos - ne tik asmenybės identifikavimas.

"Mus veikia jau visai kiti dalykai, - pabrėžė dailėtyrininkė. -

Tokio kaip R.Fentono pavyzdys universalumo požiūriu reikšminga kita G.Pigagaitės fotografija. Dainavos apygardos partizano Vytauto Kudarausko-Rickaus portreto fone - tamsi, o ne šviesi paklodė ir daugiau jokių atributų. Tik sutrikęs žvilgsnis, nukreiptas, beje, ne į kamerą, o kažkur į šoną. Jis nespindi džiaugsmu ir nėra jokio ateities perspektyvos laukimo. Tiesiog sutrikimas. Žinoma, toks tipažas negalėtų atstovauti partizanų judėjimui, bet kai kalbame apie meno paveikumą, daugiaprasmį, atvirą pranešimą, ši fotografija, bent jau man, yra kur kas įdomesnė. Toje ikoninėje man viskas aišku, o šioje yra labai daug subtilių pranešimų. Ji nėra toks kategoriškas tiesos ir grožio liudijimas. Priešingai, tas sutrikimas gal ir yra ta tiesa - jaunas vaikinukas tapo partizanu ir paaukojo savo gyvybę 1945 metais, praėjus gal tik mėnesiui nuo to fotografavimosi. Tai buvo, žinoma, ne kokio nors istorinio žygdarbio liudijimas, o noras palikti save artimiesiems. Galbūt tik tiek."

Iš Afganistano

Nei kariniuose konfliktuose pasaulyje 1945-1991 metais, nei Lietuvai dalyvaujant tarptautinėse misijose nuo 1994-ųjų, per operacijas Balkanuose ir Irake, lietuvių fotografių nepavyko nustatyti. Tačiau aptikta Afganistane fotografavusių lietuvių moterų. Ten jos, kaip pasakojo M.Matulytė, dėl vienos ar kitos priežasties dalyvavo operacijose nuo 2002 metų. Pavyzdžiui, Vida Urbonaitė - Krašto apsaugos ministerijos (KAM) Bendrųjų reikalų departamento Karinės periodikos redakcijos vyr. redaktorė, Julija Mišinaitė-Martinaitienė - seržantė, buvusi etikos mokytoja, Ramunė Butrimaitė - Archeologijos projektų centro "Antiqua" archeologė, Rūta Gaižutytė - viešųjų ryšių karininkė. Jos stengiasi fotografijas publikuoti, dalyvauja Tado Dambrausko karo fotografijos konkursuose, KAM rengiamose parodose, tačiau savo veiklą laiko mėgėjiška, nes nėra fotografės profesionalės. Pirmoji ir vienintelė profesionali Lietuvos kariuomenės fotografė, neseniai pradėjusi dirbti etatine KAM fotokorespondente, Giedrė Maksimovič kol kas nedalyvavo karinėse misijose.

"Labai svarbu, kad šių fotografių iniciatyva turėsime mūsų karių buvimo Afganistane tam tikrą vaizdinį, - pabrėžė tyrinėtoja. - Pasirodo, nėra tikslingai rūpinamasi Lietuvos dalyvavimo NATO kariniuose veiksmuose dokumentavimu ir Afganistane nėra etatinio fotografo, kuris nuolat fiksuotų ten mūsų misiją. Lietuvos kariuomenės fotografas Alfredas Pliadis fotografuoja įvairias pratybas, oficialius susitikimus, žinoma, ir išvykas į Afganistaną, jei priima lydėti ten vykstančias delegacijas. Bet toks fotografavimas tik fragmentinis."

Daugiausia dėmesio M.Matulytė skyrė misijoje Afganistane 2007 metais dalyvavusios V.Urbonaitės fotografijoms. Jose nėra kovinių scenų, nes į tokias visuomenės informavimo karininkė tiesiog nepakliuvo. Sukilėliai dažniausiai puldavo naktimis. Dienomis tekdavo patruliuoti už stovyklos ribų. Ten kokių nors ypatingų atvejų nebuvo. Jai, kaip pati kapitonė pasakojo dailėtyrininkei, ne tai ir buvo svarbu. Ji stebėjo, ką po savęs palieka karas. Labai svarbūs ir fotografijų pavadinimai, autorės komentarai, atskleidžiantys daug pasakančias detales. Pavyzdžiui, lietuvių kariai moko vietinius policininkus šaudyti, bet niekada nežino, ar nebus atsuktas šautuvas į juos. Pasirodo, tokių atvejų buvo nutikę amerikiečiams kariams.

"Labai stipri, mano nuomone, deginamų narkotikų fotografija. Atrodytų, na ir kas, esame įpratę matyti deginamą kontrabandą. Šiuo atveju lietuviai dalyvavo deginant narkotikus tik kaip stebėtojai, bet tas lietuvio kario siluetas yra daugiau negu faktas, tai ženklas atviram pranešimui, - sakė M.Matulytė. - Arba toks paprastas atrodo kadras, kuriame mergytė džiaugiasi, kad atvyko kariai ir atvežė maisto, bet kiek daug reiškia ta natūrali emocija. Ir koks pasitikėjimas uniformuotu žmogumi. Svetima kariuomene. Vida tiesiog susitapatino su aplinka. Suaugo su ja. Buvo sava. Tai ne svetimo žmogaus fotografavimas. Ne turisto bėgimas. Ne mėgėjiška fotografija. Kur kas daugiau."

Tarp kitų V.Urbonaitės darbų M.Matulytė minėjo ir fotografiją "Pribuvėjos". Afganistane moterys, ypač ištekėjusios, gana atribotos nuo viešojo gyvenimo ir kontaktas su jomis sudėtingesnis, todėl fotografė neįėjo į patalpą, kurioje buvo surengti dviejų dienų kursai akušerėms ir pribuvėjoms, o fotografavo pro stiklą. Gautas efektas, dailėtyrininkės manymu, - nepaprasta metafora. Tos palinkusios moterys liudija ir jų paklusnumą, ir uždarą egzistenciją. Tokią, kurią kartais stebime pro langą - sąlyčio su ta kultūra neturime. Taip, šį tą žinome, bet tik nedaugelis iš tikrųjų pajaučia, ką išgyvena ta tauta ir ką reiškia jai tas daugiametis karas.

"Nuolatiniai egzistenciniai klausimai. Kalbama ne apie ekonominės ar materialinės gerovės sąlygų kėlimą ir net ne apie kultūros pažangą. Kalbama apie žmogaus dvasinį pasaulį. Jo savijautą. Tą nuolatinį dairymąsi, ar nebūsi nušautas, ar išliksi gyvas, - kalbėjo tyrinėtoja. - Tie egzistenciniai klausimai visiškai per kitus ženklus atskleidžiami, todėl man karo fotografija yra šis tas daugiau."

Trumpai

Lietuvos dailės muziejaus istorinės fotografijos kuratorė M.Matulytė tyrinėja fotografiją jau daugiau kaip 15 metų. Pradėjo nuo anksčiausios Lietuvoje dagerotipijos ir aprėpė visą fotografijos raidą iki šių dienų - nuo senosios iki šiuolaikinės, nuo dokumentikos iki meno fotografijos. Dailėtyrininkė taip pat dėsto vaizdo žurnalistiką Vilniaus universitete ir rengiasi ginti daktaro disertaciją apie fotografijos raiškos ir sklaidos sovietizavimą. Nors istorinė analizė pagrįsta ideologinėmis problemomis, tyrimas labiau tarpdisciplininis, nes stengtasi plačiau pažvelgti į fotografiją kaip reiškinį, kultūros istorijos objektą.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"