TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Kai neviltį keičia viltis

2012 08 23 7:36
ELTA nuotrauka

Ką mums reiškia rugpjūčio 23-ioji? Diena, kai buvo pasirašyti Molotovo-Ribbentropo pakto slaptieji protokolai, atnešę pusę amžiaus trukusią okupaciją. Pirmojo antisovietinio mitingo, LLL surengto, kurio 25 metų sukaktį šiandien minime, dalyviai pažymi, kad juoda data tapo ir išsivadavimo ženklu.

Prie "Lietuvos žinių" apskritojo stalo diskutavo Lietuvos laisvės lygos (LLL) įkūrėjas ir vadovas Antanas Terleckas, LLL aktyvus narys Andrius Tučkus, kunigas Robertas Grigas, sesuo Nijolė Sadūnaitė ir politikos apžvalgininkas Alvydas Medalinskas.

Ar viltis radosi prieš 25 metus?

A.Medalinskas. 1987 metų rugpjūčio 23 dieną Vilniuje prie Adomo Mickevičiaus paminklo surengėte mitingą, kuris įskėlė baimės ledą Lietuvoje. Kodėl tai įvyko būtent 1987-aisiais?

A.Terleckas. Nuo 1982 metų buvau tremtyje Kolymoje. Grįžau į Lietuvą. Sutikau Vytautą Bogušį. Jis mane nuvežė į tėviškę - Krivasalio kaimą.

A.Medalinskas. Kada grįžote į Lietuvą?

A.Tučkus. 1985 metų liepą. Jam trėmimo laikas dar nebuvo pasibaigęs, bet mirė brolis, ir sovietų valdžia šiaip ne taip išleido Antaną į laidotuves. Be to, jis sirgo. Ačiū Dievui, kad atvykęs į Lietuvą pateko į padorių medikų rankas, kurie jam išgelbėjo gyvybę.

A.Terleckas. Po susitikimo su V.Bogušiu buvo kalbama, kad A.Terleckas visus ragino nurimti, o veikti tik jam grįžus. Aš iš tiesų taip galvojau. Be to, maniau, kad kol manęs nebuvo, kuris nors iš jų, leisdamas pogrindinį leidinį "Vytis", galėjo įkliūti ir būti užverbuotas KGB. Dėl Roberto (R.Grigo - aut.) abejonių nebuvo. O V.Bogušis? Atsimenu, sėdėjau prie ežero ir mąsčiau, ką jam sakyti. Užlipome ant kalno.

A.Medalinskas. Kas dar tada buvo ant to kalno?

A.Terleckas. Be manęs ir V.Bogušio, buvo mano žmona. Nusprendžiau rizikuoti. Pasakiau, kad reikia visiems ramiai sėdėti ir laukti, kol galutinai grįšiu iš tremties. Tada vėl galėsime dirbti. Mane itin baugino aštrūs būsimo kunigo Roberto tekstai. Galėjo įkliūti. Prašiau mano žodžius perduoti ir jam. Po kurio laiko atvažiavo LSSR KGB pulkininkas Julius Česnavičius su žmogumi iš vietinio KGB ir pasakė, kad A.Terleckas visus ramina, prašo laukti jo. Taigi, jie visa tai iš kažkur sužinojo.

A.Medalinskas. Ten ant kalniuko nutarėte surengti mitingą 1987 metų rugpjūtį prie A.Mickevičiaus paminklo, nors tai ir nėra apvali Molotovo-Ribbentropo pakto data.

A.Terleckas. Apvali data - 40 metų - buvo 1979 metai, kai radosi 45-ių pabaltijiečių memorandumas.

A.Medalinskas. Dar apvalesnė data - 50 metų - buvo po 10 metų, kai Sąjūdis pakvietė Lietuvos žmones į Baltijos kelią.

A.Tučkus. Bet LLL anksčiausiai tik 1987 metų rugpjūtį galėjo surengti tokį mitingą, nes mūsų vadovas tik maždaug po pusantrų metų nuo jau minėtų 1985-ųjų liepos įvykių grįžo iš tremties. Visam laikui grįžo.

45-ių pabaltijiečių memorandumas

A.Medalinskas. Minėjote 1979 metais pasirašytą 45-ių pabaltijiečių memorandumą dėl Molotovo-Ribbentropo pakto. Ar šį memorandumą galima laikyti 1987 metų rugpjūčio įvykių ištaka?

R.Grigas. Bet kuriuo atveju tai buvo svarbus 1987-ųjų mitingo parengiamasis etapas. Memorandumas parodė pavergtų tautų rezistencinio judėjimo didelį politinį sąmoningumą. Kaip visada, lietuviams teko pagrindinis vaidmuo. Iš 45-ių Molotovo-Ribbentropo pakto pasmerkimo memorandumą pasirašiusių asmenų lietuvių buvo absoliuti dauguma. Estų vos keli, latvių - kiek daugiau.

A.Medalinskas. Ir iniciatyvą parodė lietuviai?

R.Grigas. Taip. Ir Antanui teko vienas pagrindinių vaidmenų. Didelės priespaudos sąlygomis tai buvo labai drąsu. Tekstas paliko bombos sprogimo įspūdį ir Sovietų Sąjungoje, ir Vakaruose. Jis buvo parengtas politiškai raštingai. Pabrėžtos Molotovo-Ribbentropo pakto, kaip nusikalstamo sąmokslo, dėl kurio Baltijos šalys neteko nepriklausomybės, detalės. Surinkta daug istorinės medžiagos. Tai buvo kreipimasis į Sovietų Sąjungą ir abi tuometes vokiečių valstybes. Taip pat į Vakarų valstybes, kurios nugalėjo kare. Kadangi pats paktas buvo nusikalstamas, reikalauta atkurti Baltijos šalių nepriklausomybę. Paskui prasidėjo areštai. Buvo ir keistų mirčių.

A.Medalinskas. Kieno?

R.Grigas. Pavyzdžiui, Zigmo Širvinsko. Jis - vienas pasirašiusiųjų memorandumą. Sovietų sistema keršijo už politiškai stipriausią judesį po partizaninio pasipriešinimo laikotarpio ir po pogrindinės spaudos pasirodymo.

A.Tučkus. Po šio memorandumo Antaną ir pasodino, nuteisė bei ištrėmė į Sibirą, iš kur jis trumpam grįžo tik 1985 metų liepos mėnesį.

R.Grigas. Areštuotas buvo ir Julius Sasnauskas, o Vladas Šakalys per Suomiją pabėgo į Švediją. Memorandumas pirmąkart pokario metais ir Vakarams, ir okupantui viešai priminė Molotovo-Ribbentropo pakto nusikaltimą. Priminė, kad Baltijos šalių prijungimas prie Sovietų Sąjungos - neteisėtas. Tai buvo didžiulis mūsų politinis ir moralinis laimėjimas. Šio dokumento signatarams grįžus iš Sibiro, jau buvo parengta dirva mitingui. Michailo Gorbačiovo epochoje mitingas atliko didžiulio visuomeninio impulso vaidmenį.

A.Medalinskas. Taigi, turime dar vienus signatarus? Tik jie beveik pamiršti šiandieninėje Lietuvoje.

R.Grigas. Jie ne mažiau rizikavo. Gal net daugiau.

A.Tučkus. Antanas padarė milžinišką darbą rengiant memorandumą. Jis važiavo ir į Maskvą, ieškojo vietos disidentų paramos. Dėl to memorandumą palaikė Andrejus Sacharovas ir kiti rusų disidentai, taip pripažindami Baltijos šalių teisę į nepriklausomybę. Buvo labai svarbu, kad memorandumą palaikė rusas, Nobelio taikos premijos laureatas. Dokumentas nuskambėjo tarptautiniu mastu. Į tai dėmesį atkreipė Europos Parlamentas. Net praėjus keletui metų, kai buvo pasirašytas memorandumas, pasaulis vis dar apie jį kalbėjo. 1983 metų sausio 13 dieną JAV Kongresas priėmė deklaraciją dėl pavergtų Baltijos tautų, nors tada niekas Lietuvoje dar nesapnavo nepriklausomybės. Ir iki M.Gorbačiovo "perestroikos" dar buvo toli.

A.Terleckas. Memorandumo tekstą pirmiausia reikėjo suderinti su latviais ir estais. 1979 metų rugpjūčio 12 dieną su J.Sasnausku sėdome į traukinį ir nuvažiavome į Tartu. Ten po visų susitikimų išėję pasivaikščioti po miestą, knygyne radome tris knygas, kurios mums labai pravertė. Tai buvo Maskvoje išleistos tarptautinės teisės knygos, jose minimas ir Molotovo-Ribbentropo paktas. Lietuvoje tokių nepardavinėjo.

A.Tučkus. Tos knygos buvo apie 1939 metų rugpjūčio 23-iosios vadinamąją Nepuolimo sutartį, jose sovietai slaptus protokolus neigė ir sutartį interpretavo sau palankiai.

A.Medalinskas. Kaip Jūs pats sužinojote apie paktą ir jo slaptuosius protokolus? Ar kur nors matėte išspausdintą ar bent kažkieno ranka perrašytą tekstą?

A.Terleckas. Apie tai žinojau iš užsienio radijo. Be to, su tekstu susipažinau Vilniaus universiteto bibliotekoje. Jos specialiuose fonduose jį man leido pamatyti bibliotekininkė Estera Bojaraitė.

R.Grigas. Girdėjau iš Antano ir iš V.Šakalio, kad kai po 1979 metų juos pradėjo kviesti į tardymus ir kaltino antisovietine veikla, valstybės šmeižimu, jie vis atsikirsdavo argumentais apie Molotovo-Ribbentropo paktą. Perteikdami tuomet KGB tvyrojusią nuotaiką, suirzę tardytojai jiems sakė: "Kartojate čia kaip užsukti "Molotovo-Ribbentropo, "Molotovo-Ribbentropo". Nieko daugiau nežinote!" Tai rodė, kad protokolų ir jų prasmės paviešinimas KGB buvo skaudus. Jis demaskavo sistemą. Iki pasirodant memorandumui pogrindžio spauda  išspausdino ir išplatino Molotovo-Ribbentropo pakto slaptųjų protokolų tekstą.

A.Tučkus. Tai 1978 metais padarė Šarūnas Žukauskas.

R.Grigas. Gaudavome tekstą ir dalydavomės su jaunimu. Kiek pamenu, tai buvo kokie keturi sulenkiami lapukai. Slaptųjų protokolų tekstas apie Rytų Europos dalybas tarp reicho ir SSRS, be jokių komentarų, tik pradžioje romėnų patarlė-epigrafas: "Nežinantieji istorijos visada lieka vaikai." Įdomu, gal kas nors yra juos išsaugojęs iki šių dienų.

1987 metų vasara

A.Medalinskas. Kaip kilo idėja surengti 1987-ųjų mitingą?

A.Terleckas. Estai ir latviai minėjo tragišką birželio 17-ąją - savo valstybių okupacijos dieną. Mes tokios tradicijos neturėjome. Ambicijos buvo užgautos. Kartą, kai susirinkome pas V.Bogušį per jo žmonos gimtadienį, pasiūliau imti minėti Molotovo-Ribbentropo pakto metines. Ten buvo V.Bogušis, partizanas Jonas Protusevičius ir Jonas Volungevičius. Visi su žmonomis.

A.Tučkus. Tai buvo 1987 metų liepos 4 diena.

A.Medalinskas. Kodėl nusprendėte rengti mitingą prie A.Mickevičiaus paminklo?

A.Terleckas. O kur susirinkti? Prie Žemaitės paminklo gali KGB apsupti ir suimti. Tad Julius pasiūlė rinktis prie A.Mickevičiaus paminklo. Jo ir reikia klausti. Iš tos vietos esant reikalui galima pabėgti kertant Vilnelę.

A.Medalinskas. Ar tarp jūsų buvo įvardyti mitingo rengėjai?

A.Terleckas. Sutarėme, kad jais, be manęs, turi dar kažkas būti. Pasiūliau V.Bogušiui, jis sutiko. Kitą dieną įkalbėjome Petrą Cidziką. Nijolei pasiūliau liepos 26 dieną.

N.Sadūnaitė. Tai buvo per Šv. Oną. Išėjome iš Šv. Mikalojaus bažnyčios. Antanas pasakė, kad yra sumanymas paminėti rugpjūčio 23-iąją prie A.Mickevičiaus paminklo. Paklausė, ar sutinku pasirašyti po kreipimosi tekstu. Atsakiau, kad galėčiau net krauju pasirašyti. 1979 metų memorandumo pasirašyti negalėjau, nes buvau Sibire.

A.Medalinskas. Ar mitingo iniciatoriai pasirašė bendrą dokumentą?

A.Terleckas. Ne. Kai pradėjome rengtis mitingui, būta idėjos suburti komitetą dėl Molotovo-Ribbentropo pakto likvidavimo. Paskui pagalvojau, kad tada juos visus pasodins.

N.Sadūnaitė. Todėl buvo nutarta, kad mitingą rengia pavieniai, privatūs asmenys.

A.Terleckas. Iš JAV atvyko lietuvė studentė Milda Palubinskaitė. Aš ir V.Bogušis su ja pakalbėjome apie tai, ką ji turėtų pasakyti užsienio radijo stotims. Ji išmoko tekstą. Jai nurodėme ir organizatorių pavardes. Vatikano radijo žmonės suprato, kad jei jie pavardes paviešins, mus gali suimti KGB. Todėl pranešė, kad mitingą organizuoja Lietuvos rezistentai. Pavardžių neminėjo. Paskui Nijolei paskambino Algis Klimaitis. Mes Nijolės nebuvome įspėję, kad nereikia sakyti organizatorių pavardžių. O juk žinome, kad A.Klimaitis dirbo.

N.Sadūnaitė. Įdomu, kad prieš mitingą KGB išjungė mano telefoną, bet kai iš Miuncheno paskambino A.Klimaitis, tą akimirką telefonas veikė. Jis paklausė, kas viską rengia. Pasakiau, kad aš. Jis dar užsiminė, kad už tai galiu būti pasodinta penkiolikai metų.

A.Terleckas. Paskui dar atlėkė "Tiesos" žurnalistu apsimetęs kagėbistas. Jis visko klausinėjo. Melavo. Sakė, kad mūsų pavardes mini Vatikano radijas.

R.Grigas. Keturių žmonių pareiškimas buvo perduodamas per užsienio radiją ir, atrodo, minint pavardes. Tuo metu studijavau pogrindžio seminarijoje. Gyvenau pas tremtyje gimusį kunigą Roką Puzoną Širvintų rajone, Kiaukliuose. Oficialiai ėjau zakristijono pareigas, neoficialiai ruošiausi kunigystės šventimams. Matydamas, kas vyksta, negalėjau neprisidėti. Sąmoningi Lietuvos piliečiai buvo kviečiami paminėti tą Lietuvai ir kitoms Baltijos šalims juodą datą, pasmerkti Hitlerio ir Stalino suokalbį. Tai buvo kartojama per Vatikano radiją, "Amerikos balsą". Pokario istorijoje tai buvo pirmas atvejis, kai Lietuvos piliečiai paskelbė pranešimą, kurį kartojo užsienio radijo stotys, tačiau jie nebuvo suimami. Tai rodė žmonėms "perestroikos" pokyčius.

A.Tučkus. Aš apie šią akciją sužinojau Šv. Mikalojaus bažnyčioje, kur mes taip pat rinkdavomės.

N.Sadūnaitė. Paskui pasidalyti naujienomis dar nueidavome į šalia esančią į kavinukę.

A.Tučkus. Į kavinę "Žibutė". Prieš tą mitingą taip pat buvo mišios Šv. Mikalojaus bažnyčioje. Tada mirė kunigas Stanislovas Valiukėnas.

R.Grigas. Tragiškas akcentas. Regis, jis pats buvo politinis kalinys.

A.Tučkus. Susiruošė pranešti apie mitingą, bet susijaudino ir mirė prie altoriaus.

N.Sadūnaitė. Tik spėjo pasidžiaugti, kad bažnyčia pilna. Jam buvo beveik 90 metų.

R.Grigas. Aš buvau ne organizatorius, o dalyvis. Iš pradžių buvo sunkoka apsispręsti. Mano mokytojai, kurie pogrindyje rengė mane kunigystei, su abejone žvelgė į viešus veiksmus, už kuriuos grėsė pasodinimas. Sakė, kad plačiau veikti bus galima gavus kunigo šventimus. Vis dėlto iš aplinkos jutau įvykio svarbą, sąžinė stūmė dalyvauti. Išvakarėse iš tėviškės, Leipalingio prie Druskininkų, nuvažiavau į Valkininkus, kur dirbo kunigas Algimantas Keina. Atlikau išpažintį. Galvojau ir apie galimą sekimą, bet nuvažiavau į Šv. Mikalojaus bažnytėlę. Ji tikrai buvo pilna. Apsidžiaugiau. Buvo juntamas tam tikras neįprastas sujudimas.

N.Sadūnaitė. Prieš mitingą prokuroras Jurgis Bakučionis pasikvietė mane į Generalinę prokuratūrą, kur sėdėjo ir du kagėbistai. Jie nufilmavo perspėjimą, kad jei rugpjūčio 23 dieną nueisiu prie A.Mickevičiaus paminklo ir vos išsižiosiu, man grės 15 metų kalėjimo. Šis perspėjimas buvo paskelbtas ir "Tiesoje".

A.Terleckas. J.Bakučionis ir mane pasikvietė. Pasakė, jog žino, kad keli iš mūsų pasirašėme tą dokumentą, bet aš atsakiau, jog nieko nežinau. Vėliau mane aplankė KGB pulkininkas J.Česnavičius. Jis sakė, kad atėjo savo generolų įsakymu įspėti, jog akcijos, kurią jis vadino provokacija, negalima vykdyti. Tai buvo rugpjūčio 22 dieną. Įpykęs jo paklausiau, kur gi ta "perestroika". Jis atsakė: "Iki "perestroikos" ateidavai pats, o dabar ateinu aš." Paklausiau, ko jie bijo. Juk bus gal 50 ar 100 žmonių, daugiausia - tikintieji. Bet akivaizdžiai mačiau, kad jie bijo.

R.Grigas. Pokyčiai buvo juntami. Valdžia bijojo, o kitiems tai jaučiant gal ir lengviau buvo apsispręsti dėl dalyvavimo. "Perestroikos" metais sovietų sistema norėjo vaidinti viešumą. Man atrodo, kad net sovietinės Lietuvos spauda - "Tiesa" ir "Komjaunimo tiesa" - įdėjo tą kvietimo į mitingą tekstą su kvietėjų pavardėmis. Žinoma, ir su trigubai ilgesniu savo komentaru, kuriame buvo teigiama, kad antisovietiniai nacionalistai iškraipo istoriją, kursto visuomenę. Tai buvo atpasakojimas, kuriame tarp eilučių būta grasinimo akcijoje nedalyvauti. Bet taip visuomenė, kuri galbūt neklausė užsienio radijo, buvo supažindinta su data ir jos interpretacija.

Mitingo eiga

A.Medalinskas. Kokia buvo mitingo eiga?

A.Tučkus. Iš bažnyčios po mišių pajudėjome visi kartu, išsirikiavome eitynėms. Julius man davė fotoaparatą ir liepė mitingą fotografuoti. Fotografavo ir kagėbistai. Pamačiau remontuojamą namą. Užlipau laiptais į viršų, pradėjau fotografuoti pro langą. Jie taip pat pamatė, kad iš ten geresnis vaizdas. Aukštesniuosius karininkus -

J.Česnavičių, Antaną Bimbirį - pažinojau, nes jie mane tardė. A.Bimbirį nufotografavau. Mano nuotraukos su užrašu "KGB majoras A.Bimbiris" vėliau pasklido po visą pasaulį.

R.Grigas. O dar prieš eitynes J.Sasnausko sesuo Leonora Sasnauskaitė ėjo prie visų, bent jau pažįstamų, ir prisegė juodus kaspinėlius. Kažkur jie buvo gavę atviruko dydžio paveiksliuką su Lietuvos, Latvijos ir Estijos vėliavėlėmis, herbais ir gedulo kaspinėliu. Leonora visiems dalijo tokius atvirukus. Visi žmonės - negausus būrelis, jei lygintume su Sąjūdžio mitingais, patraukė A.Mickevičiaus paminklo link. Dalis žmonių laukė dvyliktos valandos Šv. Onos bažnyčioje, kad būtų saugiau, o tada prisidėjo. Nepasakytum, kad susidarė minia, bet būrelis aplink paminklą buvo visai nemažas, juoba turint galvoje tų laikų kontekstą. Visi, ypač atvažiavusieji iš toliau, laukė veiksmo. Mano tėvukas, mokytojas, atvažiavo iš kaimo. Mačiau ir kitų vyresnio amžiaus žmonių. Matyt, tai buvo buvę politiniai kaliniai. Mūsų džiaugsmui, buvo ir jaunų žmonių. Žinoma, jutome ir priešiškumo, nes matėme pažįstamų saugumo tardytojų. Kad ir minėtą A.Bimbirį, kuris Pedagoginiame institute verbuodavo studentus. Buvo daug televizijos kamerų. Pradėjau nerimauti, kad mitingą norima sukompromituoti. Akimirką tvyrojo sąmyšis, nes susibūrus nieko nevyko, niekas nekalbėjo susirinkusiesiems.

A.Terleckas. Turėjo kalbėti P.Cidzikas. Prašiau jo nenakvoti namie, kad nesuimtų. Kitaip nebus kam kalbėti. Išmokiau jį ir to, ką reikia pasakyti. Buvome susitikę kirpykloje Antakalnyje. Jis nepaklausė ir nakvojo namie, o prie namų jau stovėjo kagėbistų automobilis. Po to jis atėjo į mitingą, bet kalbos nežinia kodėl nepasakė. Yra nufilmuota, kaip P.Cidzikas eina nešinas gvazdiku, bet paskui jis kažkur dingo. Tada Nijolė apsidairė ir, pamačiusi, kad niekas nesako kalbos, pati tarė žodį. Visa tai nufilmuota. Priėjau ir padėkojau jai už puikią kalbą. Paskui kalbėjo daugelis.

N.Sadūnaitė. Man Antanas nebuvo nieko minėjęs apie P.Cidziko kalbą. Sakė, kad Stalino ir Hitlerio aukas pagerbsime tylos minute. Daugiausia susirinko tikintys žmonės, todėl pasakiau, kad galėtume sukalbėti "Viešpaties angelą" už okupacijos aukas, galbūt sugiedoti kurią nors giesmę.

A.Terleckas. Ir aš atsimenu, kaip visi kartu ėjome nuo Šv. Mikalojaus bažnyčios. Susipainiojęs pasukau ne paminklo link, o į kairę. Po to visi juokėsi.

A.Medalinskas. Kaip pasukote ne su visais?

A.Terleckas. Nežinojau, kur tas paminklas, o jie ėjo šiek tiek atokiau nuo manęs.

A.Tučkus. Nieko keista, kad kai kurie nuklydo. Tada dėl remonto buvo perkasta dabartinė Maironio gatvė. Ja nevažiavo autobusai. Nežinia kodėl būtent prieš mitingą ėmė remontuoti. Kad į mitingą ateitų kuo mažiau jaunų žmonių, dienos viduryje per televiziją rodytas koncertas su žymiausiomis to meto roko grupėmis. Tokių gerų koncertų tada apskritai nerodydavo.

R.Grigas. Tokius koncertus matyti bent per televiziją norėjo kone visas jaunimas.

A.Tučkus. Tačiau susirinko tikrai nemažai žmonių.

A.Terleckas. Ir po Nijolės daugelis jų kalbėjo.

A.Medalinskas. Bet jūs nekalbėjote?

A.Terleckas. Ne. Kalbėjo R.Grigas, jo tėvas, Vytautas Jančiauskas, kurį paskui nukankino čekistai.

N.Sadūnaitė. Ir Alfonsas Bumbulis kalbėjo. Viską prisimenu lyg tai būtų vykę šiandien. Kai susirinkome ir pamačiau, kad nieko nevyksta, pasiūliau sukalbėti "Viešpaties angelą". Pamačiau, kad kagėbistų - kaip musių. O čia dar prieina prie močiučių neaiškūs tipai su mikrofonu ir klausia, ko jūs čia susirinkote. O jos - tik iš pamaldų Šv. Onos bažnyčioje. Mačiau, kaip sutriko. Pagalvojau, kad kagėbistai iš viso to tik tragikomediją padarys. Bus pavaizduota taip, lyg mes su dolerių maišais sprukome į krūmus, o atėjo vos kelios bobelės. Antanai, tikrai taip buvo.

A.Terleckas. Nijolė ir Robertas paskui buvo labai pikti.

N.Sadūnaitė. Ko ten pykti? Baigusi savo kalbą pasakiau, kad mes, mitingo organizatoriai, jį baigėme ir neatsakome už tuos, kurie kalbės po mūsų. Juk galėjo kalbėti ir provokatoriai. Mes pasakėme tai, ką norėjome pasakyti, pagerbėme aukas. Sugiedojome Lietuvos himną.

R.Grigas. Be Jūsų kalbos mitingas būtų buvęs sukompromituotas. Ji, kaip yra įpratusi, kreipėsi į brolius ir seseris. Pasakė, kad susirinkome paminėti tų dviejų banditų - Stalino ir Hitlerio - suokalbio, dėl kurio žuvo daug žmonių, o Lietuva, Latvija ir Estija prarado nepriklausomybę. Ir pakvietė pasimelsti už žuvusiuosius. Pabrėžė, kad nėra didesnės galios už Dievą ir tiesą, išreiškė tikėjimą, kad neteisybė bus nugalėta, o mūsų laisvė - atkurta. Ir viskas. Būtent tai, ko labiausiai reikėjo ir ko sovietai labiausiai išsigando.

A.Terleckas. Nijolė tikrai išgelbėjo mitingą. Aš nebuvau pasiruošęs kalbėti.

R.Grigas. Nijolė prabilo jai būdingu entuziastingu balsu ir pasakė gal 10 sakinių, kuriuose buvo kaip tik tai, ko reikėjo. Išdidūs vyrai sako, kad moterys yra nepraktiškos, bet Jūs, pasakydama, kad minėjimas baigtas, užkirtote kelią bandymams iškreipti mitingo prasmę. Po to kiti žmonės išdrąsėjo pamatę, kad niekas negaudo ir nekiša į milicijos automobilius. Renginys truko dar tris ar keturias valandas. Žmonės ėjo ir kalbėjo.

A.Medalinskas. Juk jūs taip pat kalbėjote?

R.Grigas. Taip, bet jau neoficialiojoje dalyje. Kalbėti neplanavau. Iš dalies - dėl savo studijų. Be to, mes, katalikai, ugdomi nuolankumo dvasia. Visada turime savęs paklausti, ar veikiame dėl kilnaus tikslo, ar norėdami šiek tiek pasirodyti. Kaip beveik visada būna tokiuose susibūrimuose, pasirodė ir neadekvačiai mąstančių žmonių. Vaikinai pradėjo kalbėti apie marsiečius, kurie trikdo jų psichiką. Pamačiau, kad reikalai krypsta į bloga. Tada pasilypėjau ant postamento ir pakalbėjau apie masines tremtis, perskaičiau kelis savo eilėraščius apie tremtį, lietuvių žudymus. Tada dar niekas neturėjo trispalvių, jos paplito su Sąjūdžiu, bet daug žmonių sąmoningai turėjo drabužių, numegztų iš geltonų, žalių ir raudonų siūlų. Per mitingą postamentą apjuosė šių spalvų kaspinu. Už jo užkišo gėlių puokštę. Tarp kalbų skandavo: "Laisvę Lietuvai!" Vakarop būdinga terminologija tai jau komentavo BBC radijas: "Lietuviai nacionalistai Vilniuje reikalavo laisvės."        

Ypatinga diena

A.Medalinskas. Ką dabar mums reiškia rugpjūčio 23-ioji? Be to, kaip jau minėta, tą dieną 1988 metais įvyko ligšiol didžiausiais Lietuvoje mitingas Vingio parke, organizuotas Sąjūdžio. Tą dieną 1989 metais įvyko Baltijos kelias. Ar ne ypatinga ši diena mūsų istorijoje?

A.Tučkus. Ypatinga. Aš tądien suvokiau, kad nesame tik pas A.Terlecką užsidariusi grupelė,  esame atgimstanti jėga, o Lietuva gali būti laisva. Kai nuėjome prie

A.Mickevičiaus paminklo, pamatėme jau ne kelis į save panašius žmones. Vėliau susidarė šimtai. Viltis sužibo ir įsitvirtino.

A.Medalinskas. Ar galima rugpjūčio 23-iąją vadinti mūsų tautinio pakilimo diena?

N.Sadūnaitė. Tai buvo lūžis. Ačiū Antanui. Jis - organizatorius. Patikėjau, kad tiesa nugalės. Pamenu, kaip po tos kalbos prie manęs priėjo studentė. Pasakė: "Ačiū, Nijole. Atėjau vienokia, o išeinu kitokia." Vadinasi, jos mąstysena pasikeitė. Baltijos kelias taip pat buvo labai svarbi diena, nes ji buvo tarsi trijų valstybių referendumas už laisvę. Tai buvo tarsi tos mūsų nedidelės akcijos įtvirtinimas, išsiplėtęs per visas tris valstybes.

A.Terleckas. Įrodėme, kad galima kalbėti tai, ką galvoji. Paskui jie mus gąsdino, bet represijų nesiėmė.

A.Medalinskas. Tada radosi ir Sąjūdis. Vingio parkas, Baltijos kelias. Ar buvote jame?

A.Terleckas. Buvome. Stovėjome Baltijos kelyje Vilniuje, Ukmergės gatvėje.

A.Tučkus. Aš su Sąjūdžio grupe buvau Prancūzijoje Paryžiaus centre surengėme demonstraciją.

N.Sadūnaitė. Aš taip pat buvau kartu. Prancūzijoje, Paryžiuje.

R.Grigas. Aš tada jau buvau Labanoro klebonas. Mano parapijoje buvo daug buvusių partizanų. Stovėjome Baltijos kelyje paskirtoje vietoje tarp Širvintų ir Ukmergės. Emocijas kėlė dalyvių gausa, lietuvių, latvių ir estų sąjūdžių vadovų vienybė. Pamenate, kad sovietai visais kanalais skelbė, jog tai - Baltijos šalių nacionalistinė isterija. Tačiau veiksmas buvo taikus ir estetiškai gražus. Trijų šalių žmonės susikabino rankomis. Nieko nekvietė kovoti ginklu, tiesiog humanišku gestu išreiškė savo valią. Lėktuvas virš automagistralės barstė gėles. Laisvės tikrumo pojūtis buvo stipresnis. Masiškumas darė įspūdį ir mums patiems, ir pasauliui. Vis dėlto, žmogiškųjų išgyvenimų požiūriu, mano širdis yra prie A.Mickevičiaus paminklo. Ten eidami žinojome, kad galime netekti laisvės ar net gyvybės. Be to, eidami su ta žmonių grupele nuo Šv. Mikalojaus bažnyčios, jautėme, kad Lietuva yra laisva, nors ji tokia tapo gerokai vėliau.

A.Medalinskas. Tai kas yra ta rugpjūčio 23-ioji Lietuvai?

R.Grigas. Ši diena - tai dieviškas paradoksas. Kristaus kryžius buvo mirties, sutriuškinimo, pralaimėjimo ženklas, o tapo vilties ir gyvenimo ženklu. 1939 metų rugpjūčio 23-ioji buvo Lietuvos ir Europos istorijos juoda data. Dviejų tironų susitarimas reiškė milijonų mirtį ir nelaisvę, bet mūsų tautos ir Dievo malonės, geros valios žmonių pastangomis skaudi data tapo išsivadavimo ženklu. Sunku patikėti, bet taip yra.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"