TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Kai užsnūdo protas

2012 05 26 9:02

Kaip ir kodėl prieš šimtą metų pasiturinti, išteklių ir galios turinti Rusija pasiekė tokį įtampos lygį, kad konsekvencija tapo revoliucija, skurdas ir brolžudiškas karas?

1912 metais Rusija gyveno geriau negu kada nors anksčiau. "Kitų Rusijos negandų" metai - 1905, 1906, 1907: kareivių ir darbininkų maištai, pogromai, dvarų plėšimai, susišaudymai miestų centruose - buvo praėję. "Negandos" pasibaigė priimta Konstitucija - premjeru tapo reformatorius Piotras Stolypinas, o inteligentija galėjo nebaudžiama diskutuoti apie šalies likimą, 1905 metų revoliuciją prisimindama kaip chaoso laikotarpį.

Aukso lietus

Augimo tempas buvo tiesiog negirdėtas: akivaizdžiai ėmė klestėti ne tik miestai, gerėjo ir kaimo materialinė padėtis. Per visą Rusijos istoriją ekonomika niekada neaugo tokiu svaiginamu tempu, kaip XX amžiaus antro dešimtmečio pradžioje. Kilo geležies ir vario produkcijos, akmens anglies ir mangano iškasenų rodikliai. Per trejus metus (1911-1914) Rusijos mašinų gamybos įmonių kapitalizacija išaugo nuo 120 mlrd. iki 220 mlrd. rublių.

"Aukso lietus" lijo ant visų sluoksnių galvų. Rusijos valstiečiai pirmą kartą tapo svarbiais klientais: galėjo sau leisti pirkti žibalines lempas, siuvimo mašinas, kaliošus, skėčius, vėžlio kaulo šukas ir kartūno. Per kelerius metus keturi milijonai valstiečių persikėlė iš Rusijos europinės dalies į Sibirą. Slibiro pietuose esantis Altajus tapo svarbiausiu regionu, gaminančiu grūdus ir sviestą, daugiausia eksportui. Per penkerius metus valstiečių, tapusių kaimo kooperatyvo nariais, skaičius išaugo dvylika kartų.

Peterburgo darbininkai prenumeruodavo laikraščius, turėjo atskirus butus, dalis jų išnuomodavo kambarius laikiniems gyventojams, vaikščiodavo už parankės su žmonomis į Fiodoro Šaliapino koncertus. Miesto elektrinės darbininkas vidutiniškai per mėnesį uždirbdavo 447 rublius, du kartus daugiau negu prieš dešimt metų, į darbą galėjo važiuoti apsivilkęs trijų dalių kostiumą, dažnai nuosavu dviračiu.

Rusijoje kasmet būdavo išleidžiama 71 mln. egzempliorių knygų, ėjo 440 dienraščių. Madingi autoriai, kurių didžiąją dalį kūrinių spausdindavo laikraščiai, tapdavo milijonieriais. Debiutavo rusų sidabrinio amžiaus poetės: Ana Achmatova ir Marina Cvetajeva. 1912 metų sensacija tapo futuristai, vienų laikomi juokdariais, kitų - įžūliais chamais, trypiančiais šventenybes, ir tik dalies žinovų garbinami kaip rimti menininkai, kurie išgarsins rusų meną pasaulyje.  Klestėjo teatrai - audringasis Maskvos dailės akademinis teatras (MCHAT), kuriame buvo vaidinamos Čechovo pjesės, ar caro operos ir baleto teatras Peterburge, kuriame spindėjo pasaulinio garso žvaigždės. Sergejus Diagilevas triumfavo Vakarų Europoje su savąja baleto trupe. Pirmuosius žingsnius žengė Rusijos kinematografas. Išpopuliarėjo cirko menas ir kabaretai.

Peterburge, Maskvoje ir gubernijose aplink abi sostines buvo prieinamas pradinis mokslas, tiesa, atokesniuose regionuose švietimo reikalai buvo prastesni. Bet iš 14 milijonų vaikų net 8 milijonai reguliariai lankė mokyklą. Planuota, kad 1920 metais keturių klasių pradinė mokykla bus privaloma visiems. Studentai bent vieną kartą per mokymosi laikotarpį išvažiuodavo į užsienio mokslo įstaigas. Po pralaimėjimo kare su Japonija atsigavo armija. Pirmą kartą nuo neatmenamų laikų Rusijos valstybė turėjo galingus sąjungininkus - Didžiąją Britaniją ir Prancūziją. Šalį valdė ministrų kabinetas, vadovaujamas kompetentingo ir taupaus premjero Vladimiro Kokovcevo.     

Ir nepažinsite Rusijos

Žymus Prancūzijos ekonomistas Edmondas Thery rašė: "Jeigu reikalai Europoje 1912-1950 metais klostysis taip, kaip 1900-1912 metais, Rusija šimtmečio viduryje dominuos Europoje tiek politiniu požiūriu, tiek ir ekonominiu bei finansiniu."

1912-aisiais partijos, kurios reikalavo revoliucijos, nebuvo populiarios. Socialistai revoliucionieriai (eserai) negalėjo atsigauti paaiškėjus, kad jų kovinės organizacijos šefas Azefas buvo "ochranos" agentas. Socialdemokratai riejosi emigracijoje. Policijos sudarytame antivalstybinių organizacijų sąraše Leninas paminėtas tik kartą, kaip "pakarto Aleksandro Uljanovo brolis, bolševikų lyderis". Visuomenė liovėsi domėtis politika. Inteligentija liovėsi svajoti apie susijungimą su liaudimi. Vienas publicistas rašė: "Liaudies mums dabar reikia bijoti labiau negu visų valdžios intrigų. Tik valdžia atitveria mus ir gina durtuvais bei kalėjimais nuo masių pykčio."

Būtent 1912 metais stabilizacija pasibaigė. Nepasitenkinimas gimsta ne tada, kai šaliai gresia badas, suirutė ir karas. Priešingai, nepasitenkinimas atsiranda tada, kai susidaro įspūdis, kad nebegali toliau plėtotis, kai atsimuši galva į lubas ir matai, kad aplinkybės kliudo tolesniam žygiui. Ir todėl reikia ko nors imtis. Protestas yra savotiška paskata. Sotus žmogus labiau nei alkanas žmogus yra užimtas, nerimauja planuodamas savo gyvenimą ir skiria daugiau dėmesio savo orumui.

Galėtų atrodyti, kad 1912 metais viskas taip nuostabiai klostėsi, niekam nieko netrūko, visi galėjo būti laimingi. Galima buvo nueiti papietauti į madingą restoraną "Wieden", siūdintis pas gerus siuvėjus ir klausytis Aleksandro Bloko eilėraščių. Tačiau ūmai visi pradėjo domėtis, ką caro rūmuose veikia Grigorijus Rasputinas, kam švaisto pinigus caro šeima ir kas apvaginėja valstybės iždą. Taip nerimastingai diskutuodama Rusija iš pradžių įsitraukė į karą, o vėliau į dvi revoliucijas. Valdžia, pajutusi, kad iš apačios niekas jos nespaudžia, pradėjo demoralizuotis, o tai tučtuojau sukėlė atoveikį.

Rinkimus į Valstybės Dūmą 1912 metų rudenį visuomenė pripažino falsifikuotais. Iš sąrašų buvo išbraukti liberalai. Nepaisant to, Dūma tapo daug labiau opozicinė negu ankstesnės kadencijos. Jau karo metu, 1915 metais, parlamente susidarė antivyriausybinė dauguma - Pažangos blokas.  

Kairuoliškoms grupuotėms daug svarbiau už rinkimus pasirodė tai, kas įvyko toli nuo Peterburgo - Bodaibo gyvenvietėje prie Lenos upės. Keli tūkstančiai darbininkų ten kasė auksą. Darbo sąlygos buvo katorginės: metų metus į kasyklą darbininkai leisdavosi apledėjusiais laiptais ir dirbdavo iki kelių įbridę į ledinį vandenį. Po pamainos, vilkėdami šlapius darbinius drabužius, pučiant lediniam vėjui, eidavo dar keliolika kilometrų iki gyvenamųjų barakų. Per metus ten būdavo užfiksuojama septyni šimtai kūno sužalojimų.

1912-ųjų vasario 29 dieną 6 tūkst. Bodaibo darbininkų paskelbė streiką. Jų reikalavimai buvo daugiausia ekonominiai ir buitiniai: darbininkams, turintiems šeimas, skirti atskirus kambarius, suteikti laisvą dieną sekmadieniais ir per šventes, neatleisti iš darbo žiemą, į darbininkus kreiptis "jūs", o ne "tu" ir t. t. Streiko komitetas buvo suimtas. Tada trys tūkstančiai streikuotojų išėjo į artimiausią gyvenvietę reikalauti teisybės ir drauge pasiskųsti dėl valdytojų ir policijos ten kaip tik atvykusiam prokurorui. Įsikišo kasyklos savininkų iškviesta kariuomenė. Penki šimtai žmonių žuvo ar buvo sužeisti.  

Sočiųjų orumas

Dūma pateikė interpeliaciją. Vidaus reikalų ministras atsakė: "Kai įsiutusi minia puola kareivius, kariuomenė neturi kitos išeities - privalo šaudyti. Taip buvo ir taip bus visada." Bet įvykius prie Lenos neigiamai vertino ir parlamento dešinieji, ir kairieji. Jie sudarė komisiją, kuriai vadovauti buvo paskirtas Aleksandras Kerenskis. Jam pavyko pasiekti, kad streikuotojai būtų reabilituoti, o kruvino susidorojimo kaltininkai nubausti. Būtent dėl šios komisijos veiklos A.Kerenskis - vėliau, po vasario revoliucijos, premjeras - tapo svarbia politinės scenos figūra.

1912 metais spaudoje prasidėjo diskusija dviem temomis. Abeji debatai nulems vienvaldystės likimą.

1912-ųjų kovo 9 dieną Dūmoje charizmatiškas politikas Aleksandras Gučkovas griaudėjo iš tribūnos: "Visi puikiai žinote, kokią siaubingą dramą išgyvena Rusija. Tos dramos centre - paslaptinga tragikomiška būtybė, nežinia, ar iš ano pasaulio, ar iš senųjų tamsos amžių. Kokiu būdu tas žmogus pasiekė savo pozicijos ir įtakos?" A.Gučkovas kalbėjo apie Rasputiną, kuris nuo to laiko atsidūrė visuomenės dėmesio centre. Iš rankų į rankas keliaudavo sensacingi, kompromituojantys tekstai: Rasputino korespondencija su cariene ir caro dukterimis. Peterburgas skaitė ją rausdamas.    

Kita figūra, kuri tapo balastu vienvaldystei, - karo ministras Vladimiras Suchomlinovas. A.Gučkovas apkaltino jį ryšiais su Vokietija. V.Suchomlinovą įkalino Petropavlovsko tvirtovėje. Bendradarbiavimas su vokiečiais - tai pagrindinė tema (šalia Rasputino), sukrečianti visuomenę.

Masiniai streikai supurtė ir sotųjį Peterburgą. 1911 metais Rusijoje užregistruoti 24 politinio pobūdžio streikai, metais vėliau - jau 1300. Pagrindiniai reikalavimai - ne tiek atlyginimų kėlimo, kiek  žmoniško elgesio. Darbininkai protestavo prieš viršininkų ir savininkų įžūlumą, prieš "tujinimą", chamiškumą, vulgarių žodžių vartojimą pavaldinių atžvilgiu.

Bolševikai nemelavo: jų laikraštis "Pravda", pradėtas leisti 1912 metų gegužės 5 dieną, iš tikrųjų labai išpopuliarėjo didžiosiose Peterburgo pramonės įmonėse. Galima jį lyginti su dabartinėmis visuomeninėmis grupėmis internete - perduodavo pranešimus, kur blogai elgiamasi su darbininkas ir patarinėjo, kaip tam priešintis. 1909 metais premjeras P.Stolypinas kalbėjo: "Duokite valstybei dvidešimt metų vidinės ir išorinės ramybės, ir nepažinsite Rusijos." 1929-aisiais prasidėjo stalininė revoliucija: kolektyvizacija, industrializacija, kultūrinė revoliucija.

1912 metai - tai persilaužimo momentas, turtingos Stolypino Rusijos tikrosios krizės pirmieji metai. Režimas neleido aktyviai mažumai plėtotis valdančios sistemos ribose. Felčeriai, darbininkai, puskarininkiai, kurie po dešimties metų tapo revoliucinės armijos vadais ir nacionalizuotų fabrikų raudonaisiais direktoriais, nesutaikomais sistemos priešais, trokštančiais nuversti carizmą, nesutaikomi tapo būtent tada, - vis dar ramiais, bet jau labai maištingais 1912-aisiais. Iki 1914 metų debesys kaupėsi, bet kompromisas buvo vis dar įmanomas. Prasidėjus karui šalis pateko į verpetą. Vėliau atsitiko tai, ko mąstanti mažuma bijojo 1912 metais: įsiutintų masių revoliucija nušlavė viską. 

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"