TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Kai Vilniaus planą braižė Peterburge

2015 09 04 6:00
Arklių gatvėje stovėjo italų architekto XVII amžiuje projektuota Šv. Juozapo Sužadėtinio bažnyčia. Nugriauta 1877 metais. Juozapo Čechavičiaus nuotrauka (apie 1870-1975 metai). Vilniaus universiteto archyvo nuotrauka

Tęsiame rašinių ciklą apie Vilnių. Dairydamiesi po sostinę ieškome vietų, kurios piktina, skaudina ar džiugina. Nusikelkime į XIX amžių, kai miesto pokyčių su miestiečiais niekas nederino, pasižvalgykime, ką iš tų laikų paveldėjome. Anot meno istorikės Birutės Rūtos Vitkauskienės, valdant Rusijos imperijai daug kas negrįžtamai buvo pakeista.

„Rusijos imperijoje būta daug tipizacijos, pastatai buvo rekonstruojami primetant jiems bendrą stilių, o tai, kas būdinga Vilniui, naikinama. Beveik šimtmetį trukusi karo padėtis uždėjo savo spaudą miesto veidui. Tačiau negaliu sakyti, kad viskas, kas tuomet vyko, buvo neigiami pokyčiai. Atskirais laikotarpiais būta ir teigiamos modernizacijos„, – sakė humanitarinių mokslų daktarė B. R. Vitkauskienė.

Gubernijos miestas

Rusijos valdovų galvose pretenzijos į Vilnių radosi dar 1655 metais, kai čia įžengė Rusijos caras Aleksejus Michailovičius. „Jo ir jo valdininkų požiūriu, užvaldyti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) sostinę buvo prestižo reikalas. XVI ir XVII amžiais LKD su Maskvos Didžiąja Kunigaikštyste daug ir sunkiai kariavo. Stepono Batoro pergalės, Maskvos užėmimas rusams buvo skausmingi momentai, ir jie to nepamiršo. Vėliau šios pergalės grįžo mums bumerangu – 1794 metais pralaimėjus Tado Kosciuškos sukilimui buvo užvaldyta visa Lietuva. Vilnius tapo ne sostine, o gubernijos miestu. Tada ir prasidėjo pokyčiai,“ – pasakojo B. R. Vitkauskienė.

Šv. Juozapo Sužadėtinio bažnyčios griuvėsiai 1877 metais./Juozapo Čechavičiaus nuotrauka

Rusijos imperija visose užimtose teritorijose, buvusios LDK miestuose pirmiausiai išgriovė miestų centrus. Sugriautos pilys Minske, Mogiliove, Vitebske, Polocke. „Tuo siekta panaikinti senąją valdžią primenančias struktūras. Dabartinė Vilniaus Katedros aikštė ir viskas aplink Gedimino kalną yra suformuota Rusijos imperijos laikais, kai čia po truputį nugriauti visi buvę pastatai. Šioje erdvėje įsitvirtino Rusijos artilerijos dalinys, – pasakojo B. R. Vitkauskienė. – Tvirtovė buvo ir ant Trijų Kryžių kalno, ir anapus Neries, kur dabar stovi Sporto rūmai. Net norėta nugriauti katedrą (apšaudymams reikėjo tuščio ploto), bet pabijota visuomenės protestų. Visi kariniai įtvirtinimai panaikinti XIX amžiaus pabaigoje.“

Iškart po sukilimo buvo konfiskuota daug LDK didikų nuosavybės. Ypač tų, kurie buvo prisidėję prie sukilimo ar ankstesnių Abiejų Tautų Respublikos padalijimų metu buvo nusiteikę prieš Rusiją. Visos nuosavybės neteko ir Mykolas Kleopas Oginskis.

Pasak meno istorikės, valstybinės Rusijos imperijos įstaigos Vilniuje nieko nestatė, o įsikūrė tuščiuose pastatuose. „Ypač greitai susikraustė į nuosavybę tų didikų, kuriuos laikė savo politiniais priešais. Į šį sąrašą pateko ir jėzuitai. Jų vienuolynai (profesų namai prie Šv. Kazimiero bažnyčios, Šv. Ignoto noviciato vienuolynas bei trečiosios probacijos namai prie Šv. Rapolo bažnyčios) paversti kareivinėmis, – pasakojo pašnekovė. – Nukentėjo ir Vilniaus unitai. Rusijos stačiatikiai ne katalikus ar protestantus, o unitus laikė savo priešais, išdavikais, nes LDK teritorijoje ir dalyje Lenkijos jie pasidavė Vatikano protektoratui, savo valdžia pripažino ne Maskvą, bet Romą.“

Tokie politiniai pokyčiai turėjo reikšmės ir miesto vaizdui. Valdant imperatorei Jekaterinai II ir jos sūnui Pavelui I pakeista daugelio pastatų paskirtis. XIX amžiuje buvo uždaryta daug katalikų bažnyčių, mat prie sukilimų prisidėję katalikų dvasininkai laikyti pagrindiniais vietinės kultūros puoselėtojais, o Rusijai to visai nereikėjo. Daugelis bažnyčių tapo sandėliais, o, pavyzdžiui, Šv. Ignoto bažnyčioje kurį laiką buvo arklidės, 1869 metais įrengtas karininkų klubas.

Puošnumo nereikėjo

Kaip pabrėžė meno istorikė, iš didikų atėmus pastatus pasikeitė jų fasadai, buvo nudaužyti herbai, nutrinta visa puošyba. „Nieko nelikę iš buvusių gražių Oginskių rūmų Pilies gatvės pradžioje (pirmas pastatas dešinėje žiūrint nuo Katedros aikštės, kur dabar įsikūrusi Vidaus reikalų ministerija). XIX amžiaus pabaigoje ten pastatytas naujas pastatas, Oginskių rūmų jau net nematyti. Pacų rūmai Didžiojoje gatvėje (priešais Chodkevičių rūmus) buvo vieni gražiausių rūmų Vilniuje. Po T. Kosciuškos sukilimo rūmus konfiskavo, įrengė komendanto butus, – pasakojo pašnekovė. – Valstybinės įstaigos, teismai, komendantūros nusavintus pastatus greitai pritaikydavo savo poreikiams, viskas būdavo akivaizdžiai supaprastinama. Neliko gražiosios Vilniaus architektūros.“

1886 metai, tiesiama kanalizacija dabartinėje Tado Vrublevskio gatvėje./ Juozapo Čechavičiaus nuotrauka (Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos archyvas)

B. R. Vitkauskienės teigimu, Vilniuje beveik neliko nė vienų neperstatytų didikų rūmų. XIX amžiaus pirmoje pusėje Rusijoje vyravo estetinė ideologija, siekianti paprastumo. Vilnius gerokai pasikeitė, kai jame įsikūrė kariškiai. „Jiems nereikėjo jokios prabangos, jokio puošnumo. Visa tai buvo naikinama. Be to, Rusijos imperatoriai visoje imperijoje su savo architektais išleido naujus architektūrinius nuostatus. Buvo nurodyta, kokie turi būti valstybiniai pastatai, jų fasadai. Nė vienas mūrinis pastatas neatsirado be suderinimo su Peterburgu“, – sakė B. R. Vitkauskienė.

Milžinišką teritoriją užėmusi Rusijos imperija tokiais bendrais architektūriniais nuostatais siekė viską unifikuoti, kad būtų matomas bendras imperijos stilius. Valstybinės įstaigos buvo statomos pagal tipinius projektus. Ir dabar Vilniuje stovi pagal tipinius, iš Peterburgo atsiųstus projektus pastatytos muitinės užkardos (Liepkalnio gatvėje ir Savanorių prospekte šalia gėlių turgelio). Tokių pastatų galima rasti ir kituose buvusiuose imperijos miestuose.

Birutė Rūta Vitkauskienė: "Cariniais laikais iš Vilniaus buvo trinama tai, kas iki tol buvo būdinga LDK architektūrai. Daug kur neliko barokinio dekoro."/ Alinos Ožič nuotrauka

„Kai ieškome medžiagos apie XIX amžiaus miestą, randame į Vilnių iš Peterburgo atsiųstus piešinius, brėžinius, kaip reikia pastatyti„, – pasakojo menotyrininkė. Anot jos, net ir dabar pasidairius po senamiestį matyti, kad jame labai mažai dekoro, pastatai gana kuklūs, lygiomis sienomis. „O barokinio dekoro kadaise būta daug. Cariniais laikais jis nugrandytas, daug kas numušta, nudaužyta, užtinkuota„, – teigė B. R. Vitkauskienė.

Atšilimo banga

Caro Aleksandro I (valdė 1801–1825) politika buvo šiek tiek liberalesnė. „Buvo šioks toks atšilimas, – teigė B. R. Vitkauskienė. – Tuomet bandyta modernizuoti Vilnių. Sukurtas gana korektiškas (negriaunant senamiesčio) urbanistinio Vilniaus pertvarkymo planas.“

Imperijoje jau buvo įsitvirtinęs ir pripažinimą pelnęs škotų kilmės inžinierius architektas Williamas Hastie, 1784 metais į Peterburgą atvykęs su būriu menininkų, susigundžiusių kvietimu dirbti imperatoriškojoje rezidencijoje Carskoje Selo. Nuo 1808 metų imperatorius architektą W. Hastie paskyrė visos imperijos miestų perspektyvinių planų aprobavimo grupės vadovu. Rengiant pertvarkymo planus dažnai jis ir pats lankydavosi imperijos miestuose. 1817 metais apsilankė Vilniuje. Tais metais buvo sukurtas perspektyvinis Vilniaus vystymosi planas.

W. Hastie visur siekė sukurti tvarkingą tipinio planavimo sistemą, numatyti būsimų pastatų kvartalus. Architekto brėžiniai buvo laikomi pavyzdiniais, kaip turi atrodyti idealus miestas. Miesto užstatymo tipiniais gyvenamaisiais namais vaizdą W. Hastie buvo pateikęs Carskoje Selo centrinės dalies projekte. Panašiai rajonai buvo suprojektuoti ir Vilniuje.

Be gynybinės sienos

1873 metais nugriauta Pranciškonų bažnyčios varpinė buvo puikus gotikos paminklas./ Juozapo Čechavičiaus nuotrauka (Vilniaus universiteto bibliotekos archyvas).

Ta senamiesčio dalis, kuri trukdė miestui vystytis, buvo jau anksčiau išgriauta. Neliko miesto gynybinės sienos, sugriauti beveik visi vartai, išskyrus Aušros vartus. Miestas plėtėsi į priemiesčius. Pasak meno istorikės, XVIII-XIX amžiais gynybinės sienos buvo sunaikintos daugelyje Europos miestų, kad netrukdytų jiems plėstis. Juk jos jau buvo praradusios savo ankstesnę funkciją.

„Viduramžiais, vežimui tik įvažiavus pro vartus, reikėdavo susimokėti mokesčius. Vėliau mokesčių surinkimas pasikeitė. Vartai jau nebuvo aktualūs. Magistratas suprato, kad norint į biudžetą surinkti kuo daugiau lėšų reikėjo prie miesto prijungti visus priemiesčius – Šnipiškes, Lukiškes. Tai atspindi 1817 metų perspektyvinis miesto vystymosi planas, patvirtintas Aleksandro I. Šį planą galima laikyti teigiama to meto modernizacija„, – sakė B. R. Vitkauskienė.

Senoji miesto gynybinė siena nebuvo išsaugota kaip istorinė vertybė, nes tuomet nebuvo sąmoningumo prižiūrėti senus statinius. Siena tiesiog tapo nereikalinga.

Architektūros niokojimas

Po 1831 metų sukilimo miesto architektūra išgyveno baisųjį laikotarpį. „Prasidėjo totalus bažnyčių, kitų pastatų naikinimas, – pasakojo B. R. Vitkauskienė. – Uždarytas Trinapolio trinitorių vienuolynas, patalpos atiduotos stačiatikiams, įrengta cerkvė. Šv. Kazimiero bažnyčia irgi perdaryta į cerkvę – visiškai pakeistas fasadas. Miesto centre net ir dabar stovi baisūs griuvėsiai – Dominikonų vienuolynas prie 1844 metais uždarytos Šv. Dvasios bažnyčios paverstas kalėjimu. Misionierių bažnyčia ir vienuolynas taip pat uždaryti, gražūs mediniai altoriai išvežti į Eišiškes.“ Anot pašnekovės, Dominikonų vienuolynas XVIII amžiuje buvo vienas gražiausių vienuolynų Lietuvoje. Ten veikė vienuolių dvasinė akademija, vaistinė, biblioteka, buvo saugomas Tribunolo archyvas.

Imperijos leteną pajuto ir Bazilijonų vienuolynas prie Švenčiausiosios Trejybės bažnyčios netoli Aušros vartų. Šis unitams priklausęs vienuolynas taip pat buvo paverstas kalėjimu. Vienuolyno celėje 1823–1824 metais kalėjo poetas Adomas Mickevičius. „1845 metais į šitą vienuolyną iš Žirovičių (dabartinė Baltarusija) buvo perkelta stačiatikių seminarija. Pastatas perprojektuotas Peterburge, – pasakojo B. R. Vitkauskienė. – 1873 metais nugriauta ir pranciškonų vienuolyno (dabartinėje Trakų gatvėje) varpinė – nuostabus gotikos paminklas. Didžiųjų kunigaikščių rūmai ant Aukštutinės pilies kalno neprižiūrimi šimtmetį griuvo, kol jų beveik visai neliko. Šalia įsikūrusiam kariniam daliniui tai nerūpėjo. Labai gaila gražios XVII amžiuje italų architekto pastatytos Šv. Juozapo Sužadėtinio bažnyčios Arklių gatvėje. Ji buvo tiesiog perlas, priklausė moterų karmeličių vienuolynui. Vienuolyną uždarius 1877 metais bažnyčią nugriovė. Niekas nesiskaitė su nuostabia architektūra.“

Suniokoję XVII amžiuje italų statytą barokinę Šv. Dvasios cerkvę XIX amžiuje rusai jai suteikė klasicizmo stiliaus bruožų./Romo Jurgaičio nuotrauka

B. R. Vitkauskienės manymu, visi pertvarkymai, perprojektavimai buvo tikslinga imperinė politika. „Tokiais veiksmais buvo siekiama panaikinti bet kokius LDK pėdsakus. Iš Vilniaus buvo trinama tai, kas iki tol buvo būdinga LDK architektūrai. Naikinant tautų sugyvenimo, daugiareligiškumo apraiškas pamažu buvo įvedama sava tvarka, vienos religijos dominavimas. Carinė Rusija visur siekė primesti šitam kraštui nebūdingą tvarką“, – teigė pašnekovė.

Tipiniai projektai

Peterburge buvo rengiami projektai Vilniaus pastatams rekonstruoti. „Į Peterburgą nusiųsdavo visą informaciją, kaip pastatas atrodo, o ten architektai perbraižydavo, kaip juos reikia pakeisti. Valdyboje dirbo architektai, kariškiai, inžinieriai. Buvo nemažai užsieniečių. Tarnaudami carui jie net gaudavo karinius laipsnius, – pasakojo B. R. Vitkauskienė. – Imperijoje buvo labai daug tipizacijos – buvo išleisti bendri projektai tiltams, cerkvėms, valstybiniams pastatams, kareivinėms. Buvo sumanyta po visą imperiją pasėti panašius pastatus.“

Pirmasis Vilniaus pertvarkymo planas nebuvo įgyvendintas, nes iškelti gyventojus ir pagal suplanuotus kvartalus plėsti miestą būtų reikėję labai daug lėšų. Tačiau tuomet buvo nubraižyta miesto plėtra, suprojektuotas ir Šv. Jurgio prospektas (dabartinis Gedimino). „XIX amžiuje čia pradėjo kurtis naujasis centras – viešbučiai, bankai, turtingų miestiečių namai. Gedimino g. 9 – pirma prabangi Rusijos imperijos kariškio rezidencija (ją pasistatė tarnybą baigęs vengrų kilmės kariškis Dmitrijus Mavrovas). Dabar iš buvusių gražių rūmų belikęs kiautas“, – sakė B. R. Vitkauskienė.

Vilniui nebūdingos cerkvės

Anot meno istorikės, Šv. Jurgio prospekto pabaigoje kiek vėliau atsiradusi cerkvė, taip pat kita, dabartinėje Jono Basanavičiaus gatvėje iškilusi stačiatikių cerkvė (statyta Romanovų dinastijos trijų šimtmečių jubiliejaus proga) savo stiliumi yra Vilniui visai nebūdingos architektūros.

„Lietuvoje iki tol bizantinio stiliaus cerkvių stačiatikiai nesistatė. Ankstesnės cerkvės buvo gotikinės, – sakė pašnekovė. – Pavyzdžiui, XVII amžiuje italų pastatyta barokinė Šv. Dvasios cerkvė (netoli Aušros vartų) taip pat buvo visiškai pakeista: numušus frontoną, perdarius fasadą, kad neliktų italų stiliaus. Tą patį darė ir su kitomis cerkvėmis. Pilies gatvėje Šv. Mikalojaus palaikų perkėlimo cerkvė irgi rekonstruota XIX amžiuje, jai suteikta rusų bizantinės architektūros bruožų. Tai buvo daroma visoje buvusios LDK teritorijoje – kur tik stovėjo senosios gotikinės ar renesansinės cerkvės, visos buvo perdaromos. Mažesniuose miesteliuose netgi statyta pagal vieną tipinį projektą. Ypač daug tokių tipinių cerkvių atsirado nuslopinus 1863–1864 metų sukilimą.“

Carinių laikų muitinės užkardos pastatas prie Savanorių prospekto ir Muitinės gatvės sankryžos./ Romo Jurgaičio nuotrauka

Viešasis parkas

Kaip tikino B. R. Vitkauskienė, miesto centrui savotiškai pasisekė. Kai aplink katedrą įsikūrusi tvirtovė prarado savo gynybines funkcijas ir 1878 metais buvo panaikinta, šią vietą reikėjo sutvarkyti. Be to, Gedimino pilis buvo gerokai apgriuvusi. Toks miesto centras valdžiai badė akis. Tuomet Minske, Polocke, Vitebske, Mogiliove ištuštėjusiuose centruose buvo pristatyta Peterburgo klasicizmo stiliaus valstybinių pastatų.

„Vilniaus miesto magistrate buvo šviesių išsilavinusių žmonių, jie įtikino miesto valdžią, kad aplink katedrą, buvusiame Universiteto botanikos, Bernardinų sode reikia įkurti viešą miesto parką. Buvo sudaryta sodų komisija, kurioje buvo nemažai inteligentų„, – pasakojo meno istorikė.

Teritorija prie Gedimino kalno paversta viešuoju parku su gražia infrastruktūra, pasodinta parkologo parinktų medžių, užkasta senoji Vilnios vaga, tekėjusi pro katedrą, nutiestas takas į Gedimino kalną. Per Vilnios upę nutiesti tilteliai, ant kalvų įrengtos regyklos.

„Miesto inteligentijai pasisekė, kad valdžia jos paklausė, šiems darbams skyrė lėšų ir leido pasisamdyti specialistų. Tačiau pažvelkime, kaip dabar atrodo upių tiltai. Jie baisūs, atstatyti po Antrojo pasaulinio karo. Vilnios pakrantė nuo Belmonto iki Neries paskutinį kartą buvo tvarkyta tik XIX amžiuje, – stebėjosi pašnekovė. – Dabar tik kai kur aptvarkyta, kitur – apleista. Nėra vientiso vaizdo. Vilnios krantai prie jos žiočių apžėlę, baisi tvorelė. Paskutinį kartą ši vieta tvarkyta 1896 metais. Ar ne laikas apsitvarkyti? Juk centras, minios turistų čia eina. Nacionalinis muziejus Gedimino kalno šlaitus, kurie jam priklauso, tvarko, o kas priklauso miestui – apleista.„

Šnipiškių chaosas

Kaip teigė menotyrininkė, cariniais laikais Šnipiškes norėta užstatyti mūriniais pastatais. „Pagal išleistą įstatymą sunykus ar sudegus mediniam pastatui savininkai negalėjo vėl statyti medinio. Tačiau mūrui ne visi turėjo pinigų. Vis dėlto mūras pamažu skverbėsi į šį priemiestį, – pasakojo B. R. Vitkauskienė. – Carinės politikos įtaka Šnipiškėms dabartiniams architektams neatrodo vertinga, čia leidžiama daug ką keisti, nieko nesiekiama išlaikyti. O galėtų ir šis rajonas išlaikyti savo specifinį veidą. Kai kurie pastatai savo aukščiu ir formomis iškrinta iš bendro konteksto. Dabar čia vyrauja chaosas. Įstatymas griežčiau saugo tik senamiestį, o jei tik žingsnis nuo jo, jau gali daryti bet ką. Pavyzdžiui, Savanorių prospekte, ties J. Basanavičiaus gatve, kuri anksčiau vadinosi Pohulianka, iškilęs daugiaaukštis irgi griauna Vilniaus panoramą.“ Kaip pasakojo meno istorikė, į Pohulianką miestiečiai eidavo pasivaikščioti, o dabartiniame Vingio parke nuo XVI amžiaus savo vasaros rezidenciją turėjo jėzuitai.

Nors, pasak pašnekovės, cariniais laikais suniokota daug bažnyčių, vienuolynų, buvo ir teigiamų dalykų – įrengtas viešasis parkas, požeminė kanalizacija, pradėjo veikti arklių tramvajus, suprojektuotas gatvių tinklas, apšvietimas.

„Naujai suplanuoti keli miesto rajonai – Naujamiestis, Rasų priemiestis, Žvėrynas, kai kas padaryta Šnipiškėse. Lvovo gatvė atsirado XIX amžiaus antroje pusėje plečiantis miestui. Šių teritorijų tiesių gatvių plotis, kvartalai, užstatymo tvarka tokia, kokia buvo priimta visoje imperijoje, – sakė B. R. Vitkauskienė. – XIX amžiaus Vilnius – tipiškas Rusijos imperijos miestas. Pastebėjau, kad XIX amžiaus Londono gatvės yra daug siauresnės nei naujųjų Vilniaus kvartalų. Matyt, žemė buvo brangesnė. Londone dabar du autobusai vos prasilenkia. Rusijos imperijoje tiesiant gatves buvo atsižvelgiama į tai, kad jomis galėtų laisvai žygiuoti tam tikras skaičius skersai išrikiuotų kareivių. Juk okupuotose teritorijose buvo įkurti kariniai daliniai, valdė karinis generalgubernatorius. Karo padėtis panaikinta tik 1872 metais. Beveik šimtmetį po T. Kosčiuškos sukilimo pralaimėjimo kelios kartos gyveno esant karo padėčiai. Mieste buvo įprasta matyti daug kareivių. Daugelyje viešųjų vietų, šalia aikščių, turgaviečių stovėjo medinės dryžuotos būdelės tvarką prižiūrintiems kareiviams. Karo padėtis uždėjo savo spaudą miesto veidui.„

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"