TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Kai Vytautas žirgus Juodojoje jūroje girdė

2010 03 02 0:00
"Mums buvo labai įdomus Ukrainos istorikų požiūris į LDK," - sakė G.Kirkienė.
Nuotrauka: ©"Lietuvos žinios"

Istorikai romantikai mėgsta idealizuoti laikotarpį, kai Vytautas Didysis valdas išplėtė nuo jūrų iki jūrų. Iš tikrųjų, kuriant Lietuvos didžiąją imperiją būta visko. Dabartiniai Ukrainos istorikai atidžiau pažvelgė į šį laikotarpį, ir, pasirodo, ne dėl visko reikia raudonuoti.

Lietuvos istorikų - doc. dr. Genutės Kirkienės ir prof. dr. Alfredo Bumblausko - iniciatyva Ukrainos istorikų (Felikso Šabuldo, Olenos Rusinos, Dmitro Vaščuko, Boriso Čekasino, Andrijaus Blanucos, Ivano Svarno, Leontijaus Voitovičiaus) parašyta knyga "Ukraina: Lietuvos epocha 1320-1569" atskleidžia, kodėl lietuviams brangi atmintis apie "valstybę nuo jūrų iki jūrų", o ukrainiečių prisiminimuose Lietuva - "geriausias imperialistas Ukrainos istorijoje". Knyga, atgaivinanti pamirštąjį, daugiau kaip du šimtus metų trukusį vadinamąjį lietuviškąjį laikotarpį Ukrainoje, pirmiausia išleista ukrainiečių kalba, ir buvo pripažinta geriausia metų knyga Ukrainoje. Šiemet pasirodė ir lietuviškas vertimas.

Apie tai, kokią Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę (LDK) mato ukrainiečiai, LŽ kalbasi su G.Kirkiene.

- Kuriose žemėse palikome lietuvišką pėdsaką?

- Esame įpratę girdėti romantinį mitą, kad visa Ukraina iki Juodosios jūros priklausė LDK. Idealios didžiavalstybės vizija kilo Simono Daukanto galvoje, vėliau šią idėją pasigavo ir Maironis. Tačiau tikrai ne visa Ukraina priklausė LDK, tik didžioji jos dalis (Kijevo, Voluinės, Severų su Černigovu, Podolės žemės) nuo XIV amžiaus iki Liublino unijos įėjo į LDK sudėtį ir valdytos iš Vilniaus. Kitos keturios - Krymo chanatas, Haličas, Užkarpatė ir Bukovina - nepriklausė. Pirmiausia prie LDK Gediminas prijungė Voluinę.

Kaip šakalai?

- Ar mes buvome tokie patys užkariautojai, kaip visi, ir kodėl ukrainiečiai vadinamąją lietuviškąją epochą vadina aksomine, švelnia?

- Tie laikai iš tiesų turi imperialistinį atspalvį. Man labai patinka profesoriaus Edvardo Gudavičiaus apibūdinimas: LDK kaip šakalas ėjo paskui tigrą. O tigras - tai mongolai ir totoriai, kurie niokojo Ukrainos žemes. Tokias nusiaubtas teritorijas būdavo lengviau prisijungti. LDK galbūt niekada nebūtų galėjusi užvaldyti Kijevo Rusios erdvių, jei ne mongolų invazija.

- Tai čia nebuvo joks savanoriškas prisijungimas?

- Naujausi "imperiologiniai" tyrimai nerodo, kad lietuvių ekspansija būtų buvusi kitokia. Šiuolaikinėje istoriografijoje pabrėžiama, kad savanoriškai prie didvalstybių niekas nesijungė. Net ir vedybinės sąjungos yra politiniai spektakliai. Istorikų manymu, jos vykdavo dėl politinio spaudimo. To meto Bizantijos šaltiniai apie jokį lietuvių taikumą neužsimena, priešingai, kalba kaip apie karingą, narsią tautą. Todėl tiek Ukrainos, tiek senosios Rusios žemių taikaus prijungimo prie LDK idėja šiandien laikoma XIX amžiaus Rusijos istoriografijos suformuotu mitu.

Istorikai mano, kad lietuviai buvo tokie patys grobikai, kaip ir kiti, tik užgrobę svetimą kraštą nespausdavo, iš pradžių nekeisdavo susiklosčiusios tvarkos. Dauguma mūsų kunigaikščių priėmė stačiatikių tikėjimą. Prijungtoms žemėms suteikė privilegijų, paliko autonomiją.

Tačiau Algirdas, 1371 metais rašydamas laišką Konstantinopolio patriarchui, save įvardijo lietuvių imperatoriumi, imperijos valdytoju.

- Tad kaip mus vertina dabartiniai Ukrainos istorikai?

- Dar anksčiau parašytoje šalies istorijoje žymus istorikas Michailas Hruševskis vieną skyrių yra pavadinęs "Lenkijos-Lietuvos epocha". Jo nuomone, lemiamas vaidmuo tuo metu priklausė lietuviams. Šio istoriko nuomone, lietuviai buvo ne blogi užkariautojai, šis laikotarpis netgi vadinamas aksominiu.

Toliau nuo Maskvos

- Iš kur toks geranorisiškas požiūris į užkariautojus?

- Galima sakyti, kad tam tikra prasme užkariautose žemėse lietuviai pradėjo vesternizacijos procesą - bajorams būdavo suteikiama privilegijų. Pirmiausia, suprantama, lengvatos lietė katalikus, tačiau reikėjo integruoti ir stačiatikius, vietinius rusėnus. Didelis vaidmuo teko Jogailai, ypač Vytautui, kuris kūrė bažnytinės unijos planus, kaip integruoti stačiatikius. Vėliau Švitrigaila, Žygimantas Kęstutaitis suteikė privilegijų ir stačiatikių bajorams, jų turtines teises sulygino su katalikų.

LDK susiformavo visai kitokia stačiatikybė, nei buvo Maskvos žemėse. Ukrainos teritorijoje valdovas buvo katalikas, vadinasi, vietiniai rusėnai klausė jo. Vytautas įkūrė atskirą stačiatikių Kijevo metropoliją (anksčiau buvo Kijevo ir Rusios bendra metropolija), metropolitas rezidavo Naugarduke ir Vilniuje. Čia jis turėjo privačią nuosavybę - jurzdiką (bažnyčiai priklausančią miesto dalį - aut.). Tai gana naujos istorikų įžvalgos.

Pasižvalgykime po Vilnių. Nuo Pilies gatvės žvelgiant į Aušros vartus kairėje pusėje susiformavo rusėniškoji dalis, kuri Vilniuje buvo pastatyta dar iki krikšto, pagonybės laikais. Prie Vilnios upės iškilo Algirdo stačiatikių cerkvė.

Pavyzdžiui, stačiatikis etmonas Konstantinas Ostrogiškis, į LDK istoriją įėjęs kaip Oršos mūšio laimėtojas, turėjo išskirtines teises. Lietuvoje be Didžiojo kunigaikščio leidimo buvo uždrausta statyti stačiatikių cerkves. K.Ostrogiškis turėjo išimtį.

- Kokių pokyčių LDK atnešė Ukrainos žemės ūkiui?

- Pirmiausia, privatinės žemės nuosavybės modelį. O Maskvos valstybėje ir Rusijoje dar ilgai buvo ryški bendruomeninė žemėvalda. Istorikai mano, kad tai tapo pagrindiniu Ukrainos ir Maskvos visuomenių skirtumu, kuris vis ryškėjo ir tapo ypač akivaizdus XX amžiuje, kai stalininės represijos užgriuvo ukrainiečių ūkininkus. Jų ir mūsų priešinimasis tuometėms gyvenimo būdo permainoms buvo panašus.

Perėmėme valdinių raštą

- O kokia kalba vartota prisijungtose žemėse?

- Lietuviai, patys dar neturėję savo rašto, įžengę į Ukrainą rado kitokią kultūrą - stačiatikybę su mūrinėmis cerkvėmis, vienuolynais. Ir svarbiausia - rašyti mokančius vienuolius. LDK kunigaikščiai užvaldytoje erdvėje krikštydavosi pagal stačiatikių tikėjimą ir perimdavo valdinių kalbą. Lietuvos pagoniškoji kultūra negalėjo užkariautoms žemėms primesti nei kalbos, nei kultūros, nei religijos. Pagonybė nepajėgė konkuruoti su institucijas ir raštą turinčia stačiatikybe. Tad suprantama, kodėl su krikščionybe susijusios sąvokos į lietuvių kalbą atėjo ne iš Vakarų, o iš Rusios.

Mes buvome valdovai-užsakovai, samdėme stačiatikių vienuolius, kad jie rašytų. Taip atsirado bendras mūsų rašytinis paveldas. Lietuvos Statutas, Metrika buvo surašyti senąja rusėnų, vadinamąja LDK kanceliarine kalba. Iš tų laikų savo kalboje turime išlaikę nemažai slaviškos kilmės žodžių.

- Gal ir ukrainiečiai išlaikė lietuviškų žodžių?

- Į rusėnų kalbą jau XV-XVI amžiais atėjo tokie vadinamosios lietuviškos gerovės žodžiai, kaip dalgio pavadinimas "litovka", "kumpis", "skilandis", "lašiniai". Netgi toks kulinarinis paveldas, kaip "naminukė", "horilka" ir pirties fenomenas pirmiausia susiformavo LDK - apie Trakus, Lucką, Gardiną, tačiau juos mielai savinasi Maskva, vadindama tai rusų išradimu.

- Gal ukrainiečiai laiko mus geriausiais užkariautojais ir dėl to, kad neprimetėme kalbos?

- Pasak prof. A.Bumblausko, LDK į istoriją įėjo ne kaip tautų lydymo katilas ar tautų kalėjimas, o kaip tautų lopšys. Tai yra svarbiausias savitumas. Daugybė ankstesnių senovės imperijų žlugo apie save palikdamos tautų kalėjimo atmintį. O tos, kurios nežlugo, virto tautų lydymo katilais. LDK nesulydė tautų, čia susiformavo kelios modernios tautos - lietuvių, baltarusių, ukrainiečių.

Kijeve turėjome pilį

- O kaip esame susiję su Kijevu?

- Čia ir sau, ir Ukrainos visuomenei atvertėme visiškai naujus istorijos puslapius. Dėl šio miesto kyla įvairių klaustukų. Kadangi po mongolų valdovo, Aukso Ordos įkūrėjo Batijaus antpuolio nutrūko metraščių rašymo tradicija, nėra duomenų apie Kijevo žemės prijungimą prie LDK. Istorikai dažniausiai remiasi vėlyvu, XVII amžiaus Gustyno metraščiu, kur po žinios apie Algirdo pergalę 1362 metais prie Mėlynųjų Vandenų pranešama: "Šis Algirdas ir kitas rusėnų valstybes savo valdžion priėmė, ir Kijevą, valdomą kunigaikščio Teodoro, užėmė ir pasodino jame Vladimirą, savo sūnų."

Iki šiol nežinojome, kad Kijeve būta lietuvių pilies. Pasirodo, miestą po mongolų antpuolio atstatė lietuviai jau valdant Algirdui. Tada ant Kisielivkos kalno iškilo ir didelė medinė lietuvių pilis, deja, iki šių dienų ji neišliko. Žemutinis Kijevas buvo atkurtas vadinamajame Podile. Vėliau kūrėsi ir Aukštutinis Kijevas (dabar ryškiausias šios dalies simbolis - Pečiorų Lauros vienuolynas). Šiame stačiatikių panteone dienas baigė senatvėje vienuoliu tapęs kunigaikštis Olelka (Vladimiro Algirdaičio sūnus), čia jis ir palaidotas.

Kai XV amžiuje buvo panaikinta Kijevo kunigaikštija ir įkurta vaivadija, lietuvis Martynas Goštautas tapo pirmuoju vaivada.

Vytautas išplėtė valdas

- Ar LDK, į Ukrainos žemes atėjusią paskui mongolus totorius, pastarieji paliko ramybėje?

- Nors Lietuva prisijungė nemažai senrusių žemių, bet už teisę jas valdyti Gediminas ir Algirdas nuolat Aukso Ordai turėjo mokėti duoklę. Pirmasis nuo duoklės išsisuko Vytautas.

1396-1397 metų sandūroje vienas iš Aukso Ordos vadų Tochtamyšas su žmonomis pabėgo iš ordos ir prisiglaudė pas Vytautą Kijeve. 1397 metais Vytautui pasisekė žygis į stepes, jis sumušė totorius ir parsigabeno daug belaisvių. Pusę jų padovanojo Jogailai. Nuo tada Lietuvoje ir atsirado karaimų bendruomenė. Nukariautose Krymo žemėse ir Dono žemupyje įsigalėjo pas Vytautą glaudęsis Tochtamyšas, tačiau šių žemių kontrolę jis greit prarado. Jam teko vėl kreiptis pagalbos į Vytautą. Šis, siekdamas atsikratyti priklausomybės nuo ordos, pasinaudojo beviltiška Tochtamyšo padėtimi - išgavo jo pažadą išsižadėti aukščiausios valdžios tose rusėnų žemėse, kurios įėjo į LDK. Taip buvo liautasi mokėti duoklę ordai.

Tačiau 1399 metais į Vytautą kreipėsi chanas Timūras Kutlukas, reikalaudamas išduoti Tochtamyšą. Vytautą supykdė Timūro grasinimas: "Visose tavo valdose ant tavo lietuviškų pinigų bus mano Ordos ženklas." Vytauto ir Timūro pajėgos susikovė Vorskos mūšyje. Totoriai turėjo daugiau karių, be to, apgaule įviliojo priešininkus į spąstus. Vytauto kariuomenė įveikta, o jos likučiai nuvyti net iki Kijevo. Pasak Ukrainos istorikų, šis pralaimėjimas demoralizavo Vytautą ir paveikė jo politines ambicijas, kurios atsinaujino tik po dešimtmečio, laimėjus Žalgirio mūšį 1410 metais.

Arčiau Vakarų

- Kodėl Lucką (Voluinės žemė) galima laikyti net antrąja LDK sostine?

- 1429 metais Lucko suvažiavime Vytautas susitiko su Lenkijos karaliumi Jogaila bei daugeliu Vidurio Europos monarchų, Romos popiežiaus, Bizantijos imperatoriaus pasiuntiniais. O šventosios Romos imperatorius net pareiškė norą Vytautą karūnuoti karaliumi. Tai byloja, kad LDK buvo pripažinta Europoje kaip didvalstybė.

- Ar į LDK įėjusios žemės dabar kuo nors skiriasi nuo neįėjusiųjų?

- Žvelgiant į šių dienų aktualijas, labai skiriasi Vakarų ir Rytų Ukraina (šis padalijimas atėjęs dar iš XVII amžiaus, Bogdano Chmelnickio laikų). Rytų regionas atsiskyrė nuo graikų unitų katalikybės, tapo pavaldus Maskvos patriarchui. Vakarų Ukraina yra kitokia: Haličas priklausė Vengrijai, po to Lenkijai, kitos žemės - LDK. Šių dienų istorijoje Vakarų Ukraina labiau remia vakarietiškąją politiką, nori integruotis į Europos Sąjungą. Dviejų Ukrainų skirtumai pasijuto ir Oranžinės revoliucijos metu.

- Ar galima sakyti, kad kadaise buvęs gyvenimas bendroje valstybėje turi įtakos ir dabartiniams santykiams su Ukraina?

- Ukrainiečiai į Lietuvą žvelgia labai palankiai. Pavyzdžiui, Podolės Kamenece, kurį įkūrė Karijotaičiai (Gediminaičiai), dabar statomas jiems paminklas.

Apmaudu, kad pasitaiko lietuvių, kurie apie Ukrainą sako: "Čia mūsų žemės, buvusi mūsų kunigaikštija." Taip savintis negalima. Tai labai jautru ukrainiečiams. Čia mūsų visų būta. Bendras paveldas mūsų tautas turi sieti, vienyti, o ne priešinti. Tokią misiją turi ir bendrai su Ukrainos istorikais išleista knyga.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"