TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Kai žūsiu, niekas man žvakės neuždegs

2016 05 27 6:00
Prisikėlimo apygardos Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės partizanai su apygardos vadu (stovi 11 iš kairės, su žiūronais ant kaklo, vienplaukis) Leonardu Grigoniu-Užpaliu. 1949-ųjų liepa. Genocido aukų muziejaus nuotraukos

Pasirinkti partizano kelią ir ištverti sąmoningai pasirinktus milžiniškus išbandymus galėjo tik dvasiškai stiprūs, dorovingi jaunuoliai.

Balys Urbonas tiksliai ir teisingai rašė: „Mūsų partizanų keli gyvenimo metai atstojo kitų dešimtmečius, o ir vieni jų išgyventi metai su tais rytais, dienovidžiais ir vakarais buvo jų didelis gyvenimas. Didesnis nei kitų!“ Didesnis pagal gyvenimo ekstremalumą, intensyvumą. Ne šiaip sau Dzūkas prisipažino: „Nejučiomis subrendom. Subrendom per anksti – su šautuvu ir pavojais.“ Tuo metu jam tebuvo 23-eji.

Dvasinės stiprybės reikėjo vien apsispręsti ir išeiti sunkiu kovos keliu, paliekant gimtuosius namus, išsiskirti su artimaisiais. Jie turėjo nuslopinti didžiulį namų, kasdienio gyvenimo ir įprastų darbų ilgesį – iš pamiškių pavydžiai žiūrėjo į laukuose triūsiančius žmones. Davę priesaiką Dievui ir Tėvynei, jau nepriklausė sau. Dar daugiau stiprybės kasdien reikėjo išmokti gyventi mirties akivaizdoje, nepastebėti jos, lyg ir neigti ją. Apie tai ir kitus liūdnus dalykus partizanai vengė kalbėti tarpusavyje ar svečiuodamiesi pas vietos gyventojus.

Jiems reikėjo palaikyti viltį ir tikėjimą ateitimi. Mirties bijojo mažiau, negu patekti čekistams į nagus, neištverti kankinimų ir išduoti bei matyti triumfuojančius budelius. Į beviltišką padėtį patekę partizanai rinkdavosi mirtį – susisprogdindavo arba nusišaudavo. Pasitikdavo ją įvairiai: vieni sukalbėdavo bendrą maldą, kiti susišukuodavo plaukus, treti apsirengdavo švariais baltiniais. Tokį elgesį motyvuodavo noru po žūties gražiai atrodyti, t. y. kaip tikri Lietuvos kariai.

Tačiau dažnai priešai nesuteikdavo ir tokios galimybės, tad partizanus baugino išniekinimas miestelių aikštėse. Partizanams būdavo priskiriamos ir jų garbę žeminančios patyčios iš priešų. Visiškai skirtinga moralė!

Tėvų mokykla

Aukšta partizanų moralė, dvasinė stiprybė, padėjusi ištverti maksimalius išbandymus, kurių nebuvo patyrę nei jų tėvai, nei seneliai, aiškinama patriotizmu ir tikėjimu. Dažnai vertinant patriotizmo šaknis apsiribojama vien mokyklos, mokytojų poveikiu, tačiau vaikai pirmiausia išeidavo tėvų mokyklą, joje gaudavo dorovės, meilės Tėvynei, gimtajai kalbai, gyvenimo pagal Dekalogą pamokas. Tėvai juos mokė ne moralizuodami, bet greičiausiai savo elgesiu, pavyzdžiais. Mokė nesikeikti, neskriausti silpnesnių, nedraskyti skruzdėlynų ir paukščių lizdų, nelaužyti medžių šakų, be saiko neskinti lauko gėlių. Sakydavo, vaikeli, augalai gyvi, jiems skauda. Beveik neabejojama, kad partizanų norminiuose dokumentuose įrašytas draudimas keiktis, ypač rusiškai, buvo atsineštas iš gimtųjų namų. Elgetaujančiųjų niekas neišleisdavo tuščiomis, tad nereikia stebėtis, jog motinos, palaiminusios kryžiumi partizanauti išeinančius sūnus, prašydavo: „Vaikeli, tik būk geras, be reikalo nieko neskriausk.“

Patriotizmą ugdė ir iki tol egzistavusi nepriklausomybė, ir įvairiose srityse pasiekta pažanga, turtinga praeitis, patriotinė literatūra ir spauda, tarnavimas kariuomenėje, šaulystė. Patriotizmą įplieskė 1938-ųjų Lenkijos ultimatumas, Klaipėdos krašto atplėšimas, ypač rudoji ir raudonoji okupacijos, jų primestas brutalumas.

Tikėjimas

Partizanus taurino, jų viltis ir ryžtą kovoti iki galo stiprino nuoširdus Visagalio tikėjimas, krikščioniškos moralės normų išpažinimas. Visi arba beveik visi buvo kilę iš religingų šeimų, tad išlydėdamos į karą savo sūnus motinos įduodavo jiems rožančius, maldaknyges, šventųjų paveikslėlius. Su rožančiumi ant kaklo jie ir žūdavo. Anot Juozo Brazaičio, tikėjimas buvo partizanų pasaulėžiūros kertinis akmuo, religine dvasia jie priminė viduramžių riterius.

Mingailės Jurkutės žodžiais, partizanų ir gyventojų gyvenimo būdą bei pasaulėžiūrą buvo giliai persmelkusi katalikybė, jų dienos, pažymėtos asmenine malda, bėgo liturginio laiko ritmu. Panašias mintis dėstė ir buvęs partizanas Povilas Vaičekauskas-Klevas: „Partizanų elgsena visados buvo grindžiama krikščioniška morale, jie nebuvo nei vagys, nei melagiai, nei girtuokliai, nors mėgindavo išgerti. Daugelis visiškai pasitikėjo Dievu.“ Partizanai rytais kalbėdavo Šv. Mergelės Marijos litaniją, melsdavosi ir prieš žygį, vykdami į užduotis, o vakarais tyliai giedodavo giesmę „Marija, Marija“. Troško dvasinės atgaivos, intymesnio pokalbio su Dievu. Kasdienių maldų metu stengėsi išklausyti šv. mišias, atlikti išpažintį.

Malda sustiprindavo juos morališkai. Iš pradžių kovotojai rizikuodavo eiti į bažnyčią persirengę moteriškais drabužiais. Apie 1945 metais partizanų klausytas mišias Skardupių bažnyčioje pasakoja ir V. Adomėnas: „Bažnytėlėje vidurnaktį baigiasi išpažintis. Taip tylu, kad girdime kiekvieną kunigo žodį. Viešpats aplanko kiekvieną mūsų. Ar buvo kada tyresni, netgi po Pirmosios komunijos?“ Iki pat 1947 metų vasaros Platelių partizanai net dieną eidavo į Notėnų bažnyčią, po mišių laiką leisdavo šiame kaime. Kai lankytis bažnyčioje pasidarė nesaugu, šv. mišios buvo aukojamos miške. 1946 metais per Sekmines iš Girdžių ir Sutkų miškų susirinkę apie 150 partizanų išklausė mišias, atliko išpažintį, giedojo giesmes.

Galop atėjo metai, kai ir mišios miškuose tapo rizikingos. Sprendžiant iš Povilo Lukšio rinktinės vado Antano Ragausko-Ragelio įsakymo (1946 metų rugpjūčio 28-osios), buvo pamiršta tradicija per vakarinį patikrinimą kartu pasimelsti. Pavaldžių būrių vadų įsakymu pareikalauta atnaujinti bendras maldas ir pamokyta: „<...> būsime morališkai pajėgūs ir nepalūšime, kol mus globos Aukščiausiojo Kūrėjo ranka.“ Literatūroje minimi labai pamaldūs partizanų vadai. Jonas Semaška buvęs ne tik narsus karys, bet ir nuoširdžiai tikintis žmogus. Tardomas jis Dievą vadino meile, maldavo Viešpatį padėti ištverti kančias, neleisti palūžti. Balys Vaičėnas testamente Viešpatį vadino turtu, kurio priešas neįstengs iš jo atimti.

Turėti savo kapą

Geležinio Vilko rinktinės Dešinio tėvūnijos vadas Vėjas (neidentifikuotas) buvo nepaprastai pamaldus, meldė, kad žuvęs nebūtų numestas prie stribyno, troško turėti savo kapą. Kažin ar šis jo noras išsipildė. Be kapų, be kryžių atgulė tūkstančiai. A. Kraujelio sesuo irgi neteko galimybės įvykdyti brolio valią: surasti jo palaikus ir padoriai palaidoti. Tuomet laimė buvo turėti partizano kapą darželyje, po obelimi, klojimo šalinėje, senoje artimųjų kapavietėje... Apie tokią „prabangą“ net nesvajojo Repšėnų kaimo partizanas Marijonas Česnelis. Retsykiais parėjęs namo jis prašydavo: „Mama, uždek žvakę. Kai žūsiu, niekas man jos neuždegs.“ Gryna tiesa.

Dainavos apygardos štabas. Sėdi Vaclovas Voveris-Žaibas. Stovi iš kairės: Lionginas Baliukevičius-Dzūkas, Viktoras Kazlauskas-Vanagas, Jonas Jakubavičius-Rugys, Adolfas Ramanauskas-Vanagas. 1948-ųjų birželis.

Švenčių nešvęsk

Jau pirmais pasipriešinimo metais partizanams tapo mirtinai pavojinga lankytis savo namuose, kad kartu su artimaisiais galėtų atšvęsti didžiąsias šventes, ypač susėsti prie Kūčių stalo. Žinodamos šią tradiciją represinės struktūros tomis dienomis sustiprindavo siautėjimą, tykodavo namo galbūt pareisiančių kovotojų. Ne vienas jų už tokį apsilankymą sumokėjo gyvybe.

1946 metų Kūčias partizanai sumanė švęsti vienoje Skardupio sodyboje. Vos pasidalijus kalėdaičiais sargyba pranešė, kad pasirodė priešai (apie 20 baudėjų). Partizanai nusprendė palikti nukrautus stalus, stoti į kovą ir juos išginti. Nuviję baudėjus partizanai grįžo į mišką nešini į staltiesę suvyniotais valgiais.

Daugėjant žūčių kai kurios apygardos uždraudė švenčių dienomis lankyti artimuosius. Šventės turėjo būti perkeltos po žeme, į bunkerius. Širdgėlą dėl to, kad net per Velykas ar Kalėdas negali pabūti su tėvais, partizanai reiškė sukurtomis dainomis. Štai vienos jų pradžia: „Neraudoki, mama, kad prie Kūčių stalo/ Šiemet viena vieta pasiliks tuščia...“

Didelius moralinius reikalavimus partizanų vadovybė kėlė norminiais aktais, žodiniais pamokymais, savo pavyzdžiu. Antai Tauro apygardos statute buvo pasakyta, kad laisvės kovotojais „gali būti lietuviai vyrai ir moterys: „<...> aukštos moralės, drąsūs, ryžtingi, niekuomet praeityje nesusiteršę prieš lietuvių tautą ir visiškai atsidavę dėl Lietuvos išlaisvinimo“. Visų lygių vadų reikalauta kuo aukščiausios moralės. Visi partizanai privalėjo ryžtingai kovoti ne tik su priešu, bet ir su savimi, savo ydomis. Kapitonas Albinas Tindžiulis vis kartodavo: „Jei esi partizanas, būk vertas to vardo, partizanauk, o ne šunybes krėsk.“

Būdavo labai smerkiami tie, kurie šaudydavo žmones iš keršto. B. Vaičėno moto buvo nekeršyti. Testamente jis rašė: „Keršto nenoriu ir nelinkiu, kad mano likusieji broliai jums kerštautų, nes esu katalikas.“ Jis aplenkdavo komunistų namus laikydamasis principo, kad „ne lietuvio darbas – žudyti, tai baisu“. 1946-ųjų pavasarį puolant partizanus apšaudžiusio aktyvisto namus B. Vaičėnas įsakė leisti pasitraukti moterims, išbarė pusbrolį už dalyvavimą sušaudant kolaboravimu įtariamą V. Veselovą.

Partizanas Povilas Bagdonas yra sakęs: „Specialiai nesu nė vieno nušovęs ar kitaip nužudęs. Kautynėse šaudžiau taip pat, kaip fronte. Bet kad sutikęs žmogų šaučiau – ne.“ Kisielinis-Gaudentas, Lydžio rinktinės vado Henriko Danilevičiaus liepiamas likviduoti Markulį, atsisakė tai padaryti. Jo motyvas buvo toks: „Žmogų nušauti iš pasalų <...> nesuderinama su įsitikinimais.“ Kunigas A. Ylius mokė partizanus, kad žudymas – labai skaudus ir nepakenčiamas, mat nesame gyvybės autoriai, tad ir švaistytis ja neleidžiama. Platelių partizanų vado Kosto Gelžinio mėgstami žodžiai buvo tokie: „Žmogų nušauti – tai ne musę užmušti.“ Dėl to nepaklausė bendražygių raginimo likviduoti išdavyste įtariamą būrio narį, o vėliau jų įtarimai skaudžiai pasitvirtino.

Humanizmo išpažinėjų sąrašą būtų galima plėsti ir plėsti. Svarbiausia, kad žmogiškumu pagrįstos partizanų vadų ir eilinių kovotojų nuostatos nebuvo deklaratyvios. Geležinio Vilko rinktinės vadui Juozui Stravinskui, inteligentiškam, švelniam, geros širdies žmogui, sunkiai sekėsi prisitaikyti prie žiaurių kovos sąlygų. Kartą užklupęs jį stebintį stribą, nesunaikino šio, nenubaudė, o tik išrėžė moralą: „Keliauk, žmogau, ir būk doras.“ Didžiausias Jono Žemaičio rūpestis buvo nepagrįsti nuosprendžiai ir keršto aktai. Jis ragino visus geruoju sutarti su žmonėmis. Nežinomais metais Tauto apygardos vado įsakymu mirti buvo pasmerkti du partizanai – Lietuvos vokiečiai Hasneris ir Ūkas. Jie tapo išdavikais, Prienų šile sušaudę šešis įmigusius partizanus. Hasneriui pavyko pabėgti, o Ūkas neišvengė mirties. Tačiau partizanai nelietė jo šeimos.

Keršto klausimai

Trumpam grįžkime prie keršto klausimo. Sovietinėje „dokumentikoje“ ir, deja, šių dienų rašiniuose eskaluojamas keršto motyvas partizanų baudžiamojoje praktikoje. Tokių poelgių, dažniausiai pavienių, pasitaikydavo. Dėl šeimų trėmimų, išžudymų, išdavysčių kai kurie kovotojai prarasdavo savitvardą, bet paskui sulaukdavo saviškių mirties bausmių.

Beje, įdomu, kaip tokiais atvejais pasielgtų pasiskelbusieji moralistai. Juk keršijo ir naciai, ir sovietų represinių struktūrų atstovai. Dalis Antrojo pasaulinio karo dalyvių kerštą buvo iškėlusios į politikos lygmenį, pavertusios karo veiksmų dedamąja. Apie Raudonosios armijos siautėjimą Vokietijos teritorijoje rašyta prirašyta, todėl nėra reikalo kartotis. Nebent galima priminti, kaip sovietai iš pabūklų šaudė į Karaliaučiaus gyvenamuosius kvartalus, o Didžiosios Britanijos lėktuvai iš keršto sugriovė Dresdeną. Tačiau apie tai tylima.

Apie mūsų partizanų aukštą moralę byloja prisiminimuose užrašyti liudijimai, kad į kovotojų būrius buvo vengiama priimti dalyvavimu holokauste įtariamus asmenis. Tokių šalintasi. Jiems buvo pavedama vykdyti mirties nuosprendžius. Istoriografijoje pamirštas teigiamas partizanavusių mokytojų ir moterų poveikis kovotojų moralei, kultūringam elgesiui. Prisiminkime, kad 1918–1940 metais pedagogams žmonės jautė didelę pagarbą. Ji niekur nedingo ir mokytojams paėmus į rankas ginklą. Daug jų vadovavo apygardoms, rinktinėms, kuopoms, dirbo štabuose. Be gerai žinomų Konstantino Bajerčiaus, Antano Baltūsio, Liongino Baliukevičiaus, Alberto Dalinkevičiaus, Aleksandro Grybino, Adolfo Ramanausko, J. Šilotos, verta paminėti Igną Daukšą, Vladą Gimžauską, Leoną Grigonį, Petrą Rubšį, Boleslovą Žvirblį ir daugelį kitų. Kovotojai juos gerbė ir mylėjo kaip tėvus, sekė jų pavyzdžiu. Negalutiniais Rasos Paulavičienės duomenimis, partizanavo 210 mokytojų, iš jų 24 moterys. Daug buvo nukankinta, nužudyta, dingo NKVD irštvose. Vienoje grupinėje nuotraukoje tarp prie rąstų nusviestų kūnų matyti ir trys mokytojai, tarp jų – Birutė Kiaulevičiūtė ir Zuzana Railaitė. Partizanavusios moterys vien savo buvimu galėjo sudrausminti storžievius ir keikūnus.

Dainos gydė

Stiprus partizanų dvasios šaltinis buvo dainos. Poetas Marcelijus Martinaitis rašė: „Nežinia, ar kada Lietuvoje buvo tiek dainuojama ir eiliuojama.“ Prisimenu, ir mano tėviškėje niekada tiek nedainuota, į sąsiuvinius neužrašinėta partizanų dainų. J. Brazaitis teigė, jog tuomet partizanų dainos atliko socialinę funkciją – palaikė socialinį bendravimą tarp kovos draugų. Iš tikrųjų jos padėjo palaikyti partizanų ir kaimo žmonių santykius, stiprino bendrystės ryšius.

Beje, kažkas yra gražiai pasakęs, kad partizanai išsinešė dainas į mišką. Tačiau buvo ne visai taip – miškuose sukurtos dainos grįžo į kaimus ir plačiai pasklido. Nors ir nukentėdavo, jas dainuodavo tiek dideli, tiek maži. Pavyzdžiui, Kabelių pradinės mokyklos mokiniai, ganydami gyvulius, ruošė pamokas ir dainavo miško dainas. Už tai buvo prilupti stribų, o mokinys Petras Valentukevičius penkeriems metams išsiųstas į lagerį. Šiaurės Lietuvoje 11 balsingų vyrų už dainą „Palinko liepa šalia kelio“ atsėdėjo tris mėnesius.

Bėgant metams dainos tilo, tačiau ne tiek dėl represijų, baimės, kiek dėl to, kad dainininkai buvo suguldyti po žeme, uždaryti į lagerius, ištremti. Kai žmones suvarė į kolchozus, nebeliko kaimynų pasisvečiavimų ir laisvo laiko, daina strigo gerklėse nuo vargų. Ėmė plisti perspėjimas: „Žiūrėk, kad neprisidainuotum.“

Visi rašiusieji apie partizanų dainas pažymi, kad jos nebuvo karinės, daugiau – lyrinės, sentimentalios. Taikių žemdirbių, darbininkų poezija. Galingais 30–50–70 vyrų balsais traukiamos dainos padėdavo pamiršti kulkų sukapotus kūnus, gėlą dėl prarastų namų, paliktų tėvų ir mylimųjų, kad žuvus nepalydės varpų skambesys ir gedulingos giesmės, nebus ąžuolų vainikų, priešas užkas neužmerktomis akimis ir nebus nei kapo, nei ant jo degančios žvakės. Taip pat prisimiršdavo dažni žygiai, bėgimas šokinėjant per išvirtusius medžius, klimpstant į šlapias samanas, kliūvant už šakų ir kelmų, braunantis pro tankmes šakoms draskant veidus bei drabužius. Ir dar – zvimbiant kulkoms, kvatojant mirčiai. Dainose buvo prisimenamos didesnės kautynės, pagerbiami kritę draugai, pašiepiami stribai.

Net minorinio turinio dainos atgaivindavo partizanų dvasią, kaitino jų širdis, motyvavo kovoti toliau. Palengvėdavo ir klausantiesiems. Ryšininkė B. Tylaitė rašė: „Klausant partizanų dainų atrodė, kad aplinkui nebėra baisaus skausmo, nebėra mus tykančios mirties, o laisvi žaliuoja Lietuvos laukai ir miškai.“ Dainos liko kaip nesunaikinamas dokumentas, be melo liudijantis apie rūsčią kovą ne angelų, bet paprastų valstiečių, tarnautojų, gimnazistų. Jie nieko neužpuolė, tik gynėsi ir gynė mylimą Tėvynę.

Kai dainavimas pasidarė per daug pavojingas, partizanai bunkeriuose klausydavo užsienio radijo stočių transliuojamos muzikos, iškritus daugiau sniego, tyliai grodavo akordeonais, armonikomis. Dzūko dienoraštyje esama tokio įrašo: „Ar kas gali įsivaizduoti, kad viduryje šių laukų yra bunkeris, kuriame radijas groja prancūzišką dainušką?“

Gerbti kitus ir save

Kovotojus drausmino kariškų uniformų dėvėjimas, vidaus tarnybos statutuose numatyti reikalavimai būti drausmingiems, doriems, jautriems, gyventojams sudaryti kuo geriausią įspūdį, gerbti kitus ir save. Daugelis partizanų buvo dvasios milžinai, Tėvynę mylėjo labiau negu savo gyvybę. Ką reiškia Juozo Lukšos grįžimas iš Vakarų, palikus jauną žmoną, tęsti kovą.

Antano Kraujelio sesuo Janina, pamačiusi, kad jis „nuskurdęs, baisus, plaukai ilgi, koja nuo egzemos žaizdota, reumato susuktas“, pakalbino brolį pasiduoti. Šis jai atsakė: „Tu nesirūpink. Manęs tai tikrai nebus, aš savęs nesigailiu, galiu ir dabar nusišauti, bet Lietuva bus laisva. Bus!“ Partizanas Albinas Burbulis laikėsi tokios nuostatos: „Kad ir dešimt metų tektų būti miške, vis tiek nepasitrauksiu.“

Sodybos, kurioje buvo Karaliaus Mindaugo rinktinės štabo bunkeris, šeimininko duktė Bronė Jovaišaitė papasakojo apie paskutines A. Slučkos-Šarūno, jo žmonos Joanos Railaitės-Neringos ir Juozo Jovaišos-Lokio gyvenimo akimirkas. Į bunkerį įvarytai merginai perduoti priešo pasiūlymą pasiduoti vadas pasakė: „Aš daviau priesaiką, esu pasiryžęs žūti už tėvynę ir nė per žingsnį nesitrauksiu. Gyvas nepasiduosiu.“ Šarūno žmona paprašė B. Jovaišaitės išbučiuoti jos sūnų, atsiprašyti tėvų, kad uždėjo šiems tokį vargą. Merginai išlindus į lauką netrukus nugriaudėjo sprogimas. Bunkeryje šalęs, apatijos apimtas, svajojęs apie laimę pirtyje nusiprausti ir pasikeisti baltinius, suvokdamas, kad tikriausiai nelemta sukurti šeimos, Dzūkas parašė tokius žodžius: „Jeigu man šiandien kas pasiūlytų laisvę Amerikoj, aš neišvažiuočiau. Mes turim tik vieną tikslą, tik vieną idėją – laisvą Lietuvą, o visa kita išnyko.“

Kai devyniolikmečiam partizanui Pranui Petrauskui vadas pasakė, kad gyvas priešui nepasiduos, ir patarė pagalvoti apie galimybę išsaugoti viltį išlikti gyvam, vaikinukas atsisakė pasitraukti. Tik paprašė: „Vade, nušaukit mane, juk nieko iš artimųjų aš neturiu.“ Balys Vaičėnas testamente dėstė: „<...> juo tolyn, tuo sunkesnės darosi dienos, ir dažnai pro vaizduotę pralekia mirties šmėkla. Jei ir man toks likimas skirtas, ramiai jam atsiduodu <...>; Sesers ir brolio prašė surasti ir retkarčiais aplankyti jo kapą, auginti vaikus lietuviška dvasia, niekada nepamiršti tų idealų, „už kuriuos kovėmės ir nebijojom mirti“.

Kaip tikri kariai partizanai pakelta galva sutiko mirties nuosprendžius. Jonas Noreika-Generolas Vėtra, tardamas paskutinį žodį „teisme“, sakė: „Aš, kaip katalikas ir kaip karininkas, esu prisiekęs prieš Dievą ir Tautą kovoti už laisvą nepriklausomą Lietuvą. Aš savo priesaiką noriu ištesėti iki galo.“ Atsisakė rašyti malonės prašymą, kad taip nepripažintų okupantų valdžios. „Teismą“ laikė neteisėtu, save – karo belaisviu, kuris negali būti teisiamas už priesaikos vykdymą. Bendrabylio P. Naručio liudijimu, paskutinis J. Noreikos noras buvo mirti Vasario 16-ąją. Suimtas Žalgirio būrio, vėliau – Vyčio kuopos vadas Juozas Streikus-Stumbras atsisakė advokato, gynėsi pats, tardamas paskutinį žodį atmetė kaltinimus. „Aš nieko nežudžiau. Mes baudėme mirties bausme, remdamiesi mūsų karo lauko įstatymais, ir ne tarybinius piliečius baudėme, o išdavikus, – kalbėjo jis ir klausė vadinamųjų teisėjų: – Ar tai aš su savo vyrais įsibroviau į Rusijos platybes, <...> trėmiau rusus į negyvenamus šiaurės ledynus? <...> tai jūs šaudėt į mus. Mes tik priešinomės, gynėme savo kraštą. <...> Okupuota, pavergta, žudoma tauta visada bus teisi, nesvarbu, kokius gynimosi būdus jai tenka pasirinkti.“ Neprašė pasigailėjimo, didžiavosi, kad gynė Lietuvą ir mirs laisvas, nes „šitų jausmų jūs nepajėgsite nužudyti“. Prašė sesers neverkti, nesižeminti prieš priešo struktūras.

Oriai kankinimus ištverdavo ir partizanų ryšininkės. Štai Algimanto apygardos ryšininkė, iki arešto dirbusi Panevėžio 2-osios gimnazijos dailės mokytoja, Vanda Pazukaitė tardytojui išdrįso pasakyti: „<...> aš nenusikaltau savo sąžinei, Dievui ir Tėvynei. Išdavike tapti manęs niekas neprivers. Aš nusprendžiau viską iškęsti. <....> man Tėvynė neparduodama. Man partizanai – ne banditai, bet puikūs kariai už savo idėjas, už kilnų tikslą, už savo Tėvynės laisvę.“

Prisiminimai apie partizanus

Kai iškart po karo į miestelius išsirikiavę ir su darnia daina įžengdavo partizanai, žmonės džiaugsmingai juos sutikdavo, prašydavo dažniau lankytis, vaišindavo, galvodavo, kad Lietuva vėl laisva. Tuomet nebuvo išblėsusi Nepriklausomybės laikų samprata, kad karys – Tėvynės gynėjas, tikrai subrendęs vyras. Partizanai buvo laukiami svečiai, merginoms ir vaikams imponavo jų karinės uniformos, drausmė, gražus elgesys, pasiaukojimas, stiprus tikėjimas laisve.

Midašupio pradinės mokyklos mokytoja Marija Gražulienė, 1945 metais parėjusi iš Prienų, tiesiog neatpažino kaimo. Ji rašė: „Pilnas kelias raitų vyrų, žaliomis lietuviškomis kareivių uniformomis pasipuošusių. Žirgai papuošti trispalvėmis vėliavėlėmis. Jie sveikinasi, juokauja. Man jaunai taip gražu. Tiesiog širdis alpsta.“ Alpulį galėjo kelti vien partizanų uniformos, tokios kontrastingos stribų dėvėtiems drabužiams. Anelės Dručkutės atmintyje visam gyvenimui išliko šie įspūdžiai: „Niekada partizanų nematydavau paniurusių, nebent tekdavo pamatyti liūdnus po kurio nors partizano žuvimo ar sunkiai sužeidus kurį nors. Jie visada keldavo nuotaiką ir tikėjimą laisve bei šviesia ateitimi. Kaip gražiai jie melsdavosi prieš valgį, po valgio, po kelionės.“ Partizanai nejaukiai jausdavosi po kautynių atėję mirtinai pavargę, peralkę, purvini, suplėšytais drabužiais, permirkę. Stengdavosi to neparodyti, nesukelti žmonėms gailesčio. Vos pavalgę, šiek tiek nusnūdę, vėl tapdavo tikrais kovotojais, kupinais energijos. Buvusi Leliūnų valsčiaus mokytoja Birutė Tylaitė teigia: „Jie mylėjo mus, mes mylėjome juos. Visi degėme vienu troškimu – Lietuvos laisve.“

Anot P. Vaičekausko, partizanai buvo linksmi žmonės, net ir per didžiausius vargus neprarasdavo humoro jausmo, niekada nenusimindavo. Kaimas laukdavo Petro Balčino-Pušies, nes jis praskaidrindavo niūrias dienas. Apie šį kovotoją ir jo draugus Jonas Zimkus liudijo: „Nors partizanams daugiau reikėjo paguodos, bet nesiskųsdavo, sakydavo, kad jiems niekas negresia.“

Buvęs rezistentas Juozas Almonaitis pripažįsta, jog pamiškių kaimeliai tikrai neturėjo atvangos nuo partizanų: „Bet žmonės ant mūsų nepykdavo, priešingai – pasiilgdavo ir džiaugdavosi gyvus išvydę.“ Partizanai išgyvendavo dėl kaimo vargų, sąmoningai vengdavo kalbėti apie sunkią savo padėtį, pasakoti liūdnas istorijas. Kadangi partizanus ir jų kovą palaikė dauguma gyventojų, jie nebuvo atskilę nuo žmonių, nuo savo tradicijų. Būdavo, sueina kelios partizanų grupės, susirenka daug jaunimo iš kaimų, visi pasidalina įspūdžiai, pasišneka. Ir eilėraščius deklamuodavo, ir pasivaišindavo. „<...> pašokdavom, pajuokaudavom. Ir paverkdavom, visko būdavo“, – dalijosi prisiminimais Elena Vasiliauskienė. Tikra tiesa. Man, 10–11 metų vaikui, partizanai atrodė tarsi iš žurnalų „Karys“, „Trimitas“ nuotraukų nužengę kariai: gražūs, mandagūs. Ji buvo laukiami kaip svarbiausi svečiai.

Daug užrašyta šiltų atsiliepimų ir apie partizanų būrius, ir apie pavienius kovotojus. Štai Bronius Krivickas mokėjo raminti, deklamuoti eilėraščius, todėl buvo labai laukiamas. Bunkeryje jis turėjo daug knygų, ypač domėjosi rusų literatūra, išmoko latvių kalbą, svajojo įsikurti Vilniuje ir atsidėti moksliniam literatūriniam darbui. Beje, tarp partizanų buvo nemažai išsilavinusių žmonių. Pavyzdžiui, Antanas Burbulis mokėjo keturias užsienio kalbas. Teofilis Limba-Sakalas bunkeryje studijavo lietuvių kalbos žodyną, nagrinėjo kirčiavimą, kiti savarankiškai ruošėsi studijoms. Šie faktai, be kita ko, patvirtina kovotojų tikėjimą laisve, tai, kad jie rengėsi civiliniam gyvenimui.

Žinoma, tarp dešimčių tūkstančių partizanų pasitaikė ir girtaujančių, šiurkščių, plėšikaujančių, kerštaujančių, nepakėlusių įtampos ir dėl to nusižudžiusių, per tardymus ir kankinimus palūžusių, išdavusių kovos draugus, nužudžiusių nekaltų žmonių. Tačiau jie pripažino padarytas klaidas, apgailestavo ir atsiprašė. O tie, kurie sadistiškai kovojo su partizanais, nepajėgė taip pasielgti.

Labai gražiai apie mūsų partizanus rašė su jais kalėjęs Rusijos disidentas Vladimiras Bukovskis. Jam nuostabą kėlė, kaip lietuviai net lageryje už davinį dirba su meile, kruopščiai. Žavėjosi, kad jie išsaugojo tradicijas, įpročius, partizanų psichologiją. Disidentą ypač patraukė Jonas Matuzevičius – daug kartų sužeistas, gydytojų „surinktas“ iš gabaliukų, pasmerktas 25 metams lagerio. V. Bukovkis rašė: „Nepaisant viso to, jis išsaugojo nuostabų gyvenimo džiaugsmą, humorą ir kažkokį vidinį tyrumą. Nežinau, kaip tai pavadinti, bet, mano nuomone, toks turi būti vienuolis.“

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"