TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Kaip budo Vilniaus kraštas

2013 02 18 6:00
Lietuvos nacionalinio muziejaus archyvo nuotraukos/Randamonių (Marcinkonių valsčius, Gardino apskritis) mokyklos mokiniai ir mokytojas Juozas Brazauskas.

Jei prieš šimtą metų Vilniuje nebūtų įsteigta Lietuvių švietimo draugija "Rytas", vargu ar Vilniaus kraštas šiandien kalbėtų lietuviškai. Apie tai neseniai buvo diskutuojama per Lietuvos nacionaliniame muziejuje vykusią mokslinę konferenciją.

"Ryto" veiklą, jos svarbą sunkiomis karo ir okupacijų sąlygomis padėtiems valstybingumo pamatams pristato muziejuje veikianti fotografijų, dokumentų ir išsaugotų senųjų vilniečių relikvijų paroda.

1913 metų sausį Vilniuje įsteigtos Lietuvių švietimo draugijos "Rytas" tikslas buvo šviesti vaikus ir suaugusiuosius, steigti ir išlaikyti lietuviškas mokyklas. Pasak muziejaus vadovės Birutės Kulnytės, okupacijoje gyvenusiai Lietuvai ir dar po 1863 metų netekusiai spaudos gimtąja kalba, "Ryto" atsiradimas buvo to meto inteligentijos žygdarbis.

Ne skaldė, o vienijo

Kaip per konferenciją pasakojo Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto vyresnioji mokslo darbuotoja dr. Alma Lapinskienė, dar prieš susikuriant "Ryto" draugijai, XX amžiaus pradžioje, Vilnius buvo caro erelių ir rusiškų iškabų miestas. Tačiau jau kiek kitoks nei prieš pusę šimtmečio. "Politinės arenos pakraštin nustumti lietuviai XIX amžiaus pabaigoje kartu su Jono Basanavičiaus "Aušra" pareiškė esantys tokie pat žmonės, kaip ir kaimynai, ir nori tokiomis pat teisėmis naudotis, - pasakojo A.Lapinskienė. - Į Vilnių grįžusio Petro Vileišio didžiausias rūpestis buvo atgaivinti lietuvybę."

Pasak pranešėjos, 1904 metais panaikinus spaudos draudimą lotyniškais rašmenimis, P.Vileišis greit įsteigia spaustuvę ir pradeda leisti pirmąjį lietuvių dienraštį "Vilniaus žinios", apie kurį ima suktis visas miesto ir Lietuvos gyvenimas. Iki 1909-ųjų pavasario ėjęs leidinys išjudino kone visus kultūrinio darbo barus. "Vilnius tapo lietuviškos periodikos centru, - teigė A.Lapinskienė. - Iš viso 1904-1915 metais Vilniuje ėjo per 30 lietuviškų periodinių leidinių. Dvigubai daugiau nei lenkiškų. Dauguma spaudinių, tarsi lygiuodamiesi į "Vilniaus žinias", kad ir atstovaudami skirtingoms partijoms, stengėsi ne skaldyti, bet vienyti tautą, kaip kairiųjų demokratų "Lietuvos žinios", pasižadėjusios laikytis "bepartinės pakraipos", arba viltininkai, skelbęsi: "Mūsų kryptis - vienybėje."

Tautos garantas - švietimas

Pasak tą laikotarpį apžvelgusios A.Lapinskienės, inteligentai puikiai suvokė, kad modernios tautos ateities garantas greta tautinės kultūros ir profesionalaus meno yra mokslas ir švietimas. 1907 metų šviesuoliai įkūrė Lietuvių švietimo draugiją "Vilniaus aušra", tačiau caro valdžia po metų šią draugiją, siekusią plėsti švietimą Rytų Lietuvoje, uždarė.

1913 metų sausio 31 dieną Vilniaus krašte pradėjo veikti švietimo draugija "Rytas", kuri 25 metus tarsi tvirtovė gynė lietuvybę Rytų Lietuvoje. Draugija buvo įkurta Vilniuje, Visų Šventųjų bažnyčios klebonijoje, šešių žmonių - trijų pasauliečių ir trijų kunigų -  iniciatyva. Pirmieji šios idėjos puoselėtojai J.Basanavičius, Antanas Smetona, Liudas Gira, kun. Vladas Mironas, kun. Alfonsas Petrulis, kun. Klemensas Maliukevičius pasikvietė dar 14 asmenų. Valdybos pirmininku išrinktas kun. Jonas Steponavičius. Draugijos iniciatyva atidaryta daug skaityklų, knygynėlių. Tačiau rusų valdžia "Ryto" draugijai neleido steigti lietuviškų pradžios mokyklų, tik vienklases ir dviklases. Nors ir sunkiomis sąlygomis lietuviško rašto išmoko daugybė vaikų.

Vilniaus lietuvių švietimo draugijos "Rytas" valdyba 1930 metais (iš kairės): Konstantinas Stašys, Kristupas Čibiras, Marcelinas Šikšnys, Petras Kraujalis, Vincas Budrevičius, Nikodemas Raštutis, Antanas Juknevičius.

Tautinės mokyklos bruožai

Kaip pasakojo Lietuvos edukologijos universiteto docentė, dr. Vida Pukienė, "Ryto" draugija atidarė 7 mokyklas. Po metų Vilniaus krašte veikė 37 "Ryto" draugijos skyriai ir skaityklos. Jos davė pradžią tautinei švietimo sistemai formuotis.

1913-1915 metais Vilniaus krašte jau buvo apie 120 lietuviškų mokyklų. Vienos atverdavo duris, kitos būdavo uždaromos. "Draugijų įsteigtose mokyklose ryškėjo svarbiausi tautinės mokyklos bruožai: dirbo lietuviai mokytojai, buvo dėstoma lietuvių kalba, mokiniai supažindinami su savo tautos kultūra, istorija, geografija, diegiama katalikiška moralė ir dora", - teigė V.Pukienė.

Pasak pranešėjos, nors mokymo planus tvirtindavo carinės administracijos valdininkai, dėstymo turiniui įtakos turėjo dirbusių pedagogų erudicija, tautinė nuovoka, pagarba gimtajai kalbai.

Lenkai grasino akmenimis

Apie sunkias sąlygas lietuvybei Vilniaus krašte gaivinti konferencijos metu pasakojo dr. Aldona Vasiliauskienė, Lietuvių katalikų mokslo akademijos bei Lietuvių, ukrainiečių istorikų asociacijos narė. Pasak pranešėjos, "Ryto" skyriai ėmėsi ir kultūrinės veiklos. "To meto spaudoje daug dėmesio sulaukė draugijos skyriaus Naujuosiuose Švenčionyse organizuoti renginiai, - pasakojo A.Vasiliauskienė. - Draugija gyventojus kvietė į lietuvišką vaidinimą "Genovaitė". Kaip rašė spauda, "vietos lenkai, tiesa, boikotavo tą vakarą, buvo net išlipdę popiergalių, grasindami visiems, kurie būsią renginyje, akmenimis. Kaip visur, taip ir čia, jie parodė savo toleranciją ir kultūrą. Tiesa, niekas nebijojo tų grasinimų, taigi vakaras, nors būta didelių išlaidų, "Ryto" draugijai davė dar ir pelno."

Kaip pabrėžė A.Vasiliauskienė, prieš 100 metų pirmojo "Ryto" valdybos pirmininko kunigo A.Steponavičiaus žodžiai nepraradę aktualumo ir šiandien. Tada jis pasakė: "Valstybinė mokykla lietuviškose vietose turi būti lietuviška - mokytojas lietuvis ir dalykai dėstomi lietuviškai."

Draugijos mokytojai nebuvo lojalūs lenkų okupacinei valdžiai, dažnai su ja konfliktavo. 1932-1935 metais uždarius visas lietuvių mokyklas ir vietoj jų atidarius 100 lenkiškų Juzefo Pilsudskio mokyklų, 1938 metais uždrausta ir "Ryto" draugijos veikla. Buvo suimtas Lietuvių mokytojų seminarijos direktorius kunigas Kristupas Čibiras, "Ryto" draugijos pirmininkas kunigas Petras Kraujalis ir 15 mokytojų. Lenkų valdžia stengėsi sužlugdyti draugijos veiklą. "Ryto" veikla atnaujinta tik 1939 metais, prieš pat Lietuvai susigrąžinant Vilniaus kraštą, ir truko iki sovietų okupacijos.

Seniai išmintais takais

1990 metais atkūrus nepriklausomybę, Pietryčių Lietuva irgi pakilo - tėvų prašymu buvo pradėtos steigti naujos mokyklos, kuriose būtų mokoma lietuvių kalba. Mėginta atsiskirti nuo krašte dominuojančių rusų ir lenkų mokyklų.

Pasak per konferenciją kalbėjusio dabartinio atkurtos "Ryto" draugijos pirmininko Algimanto Masaičio, viskas tarsi grįžo prie seniai išmintų takų - švietimo organizavimas lietuvių kalba strigo, visomis išgalėmis buvo imamasi įvairiausių priemonių, kad lietuviškos klasės išnyktų nuo žemės paviršiaus. Vieša paslaptis, kad Pietryčių Lietuvoje, Vilniaus bei Šalčininkų rajono savivaldybėse ir dabar nesistengiama didinti ikimokyklinio ugdymo prieinamumo valstybine kalba, ypač kaimo vietovėse. Tokių įstaigų trūksta lig šiol. Pasak konferencijoje kalbėjusio Lietuvių kalbos instituto habil. dr., "Vilnijos" draugijos pirmininko Kazimiero Garšvos, kurio iniciatyva 2003 metais buvo atkurta "Ryto" draugija, net trisdešimtyje Rytų Lietuvos seniūnijų iki šiol nėra jokios švietimo įstaigos valstybine kalba.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"