TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Kaip ėjome į Kovo 11-ąją

2013 03 09 6:58
LŽ archyvo nuotrauka

Istorikai jau ne vienus metus tyrinėja Sąjūdį, vedusį Lietuvą nepriklausomybės atkūrimo link. Vis dar diskutuojama, kas labiausiai prisidėjo ruošiant dirvą Kovo 11-osios aktui. Ne kiekvienas išdrįso būti disidentu ar galėjo dalyvauti pogrindžio veikloje, tačiau įsitraukė į neformalius visuomeninius judėjimus.

Vieni istorikai įsitikinę, kad nepriklausomybės atkūrimui daugiausia nusipelnė disidentai, pogrindininkai, Lietuvos laisvės lyga. Kiti laurus atiduoda neformaliems visuomeniniams judėjimams. Dar kiti sieja abiejų "stovyklų" nuopelnus.

Kaunietis istorikas Aurimas Šukys, savo disertacijoje tyrinėjęs alternatyvią intelektualų veiklą sovietmečiu, teigia, kad po partizaninio karo buvo pereita prie neginkluoto ar pasyvaus pasipriešinimo. "Kai susidarė palankios sąlygos ir susikūrė Sąjūdis, visas per tuos metus sukauptas žmogiškasis bei socialinis kapitalas ir davė nuostabių vaisių. Juk tokia revoliucija negalėjo kilti tuščioje vietoje", - pažymėjo A.Šukys.

Kovo 11-ąją neliko LTSR.

Svarbus ir pogrindis, ir viešuma

Anot A.Šukio, įvairūs neformalūs, pusiau legalūs judėjimai (kraštotyros, paveldosaugos, etnografijos, aplinkosaugos ir kt.) veikė nuo praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio, tarp lituanistų - net nuo šeštojo dešimtmečio. Tų judėjimų branduolys buvo Vilniaus universiteto (VU), Lietuvos mokslų akademijos mokslininkai, studentai, kai kurios kūrybinės sąjungos, leidyklos, žurnalų redakcijos.

"Jų laimėjimai įspūdingi. Tikrai nereikia supriešinti disidentų, pogrindžio veikėjų su neformalių judėjimų žmonėmis", - įsitikinęs pašnekovas. Pirmieji atvirai kritikavo sistemą, gynė prarastą Lietuvos valstybingumą, o "neformalai" veikė viešoje erdvėje ir buvo prisitaikę prie sistemos, bet nesusitaikę su ja. Ir vieni, ir kiti padarė daug.

Istoriko įsitikinimu, dėl neformalių judėjimų veiklos ir jaunajai kartai susidarė daugiau galimybių formuoti laisvesnį mąstymą, tautinę savimonę, gilintis į krašto istoriją, folklorą. "Žinoma, kiek tai buvo įmanoma sovietinėje sistemoje", - pridūrė jis.

Daugiausia diskusijų ir kyla siekiant atsakyti į klausimą, kiek buvo įmanoma veikti viešojoje erdvėje nepasiduodant sovietinei sistemai. Kas geriau - ar apie tautinius dalykus, patriotiškumą kalbėti pridengta forma, su kompromisais, ar vis dėlto veikti pogrindyje ir iš jo skleisti nesovietines vertybes bei idėjas?

"Tie, kurie pasiryžo, taip ir elgėsi: visiškai atsisakė bet kokio melo. Nors ne kiekvienas tapo disidentu ar pogrindininku. Pasak jų pačių, norint užsiimti pogrindine veikla, reikėjo ir tvirtų moralinių nuostatų, ir tam tikrų charakterio savybių", - teigė A.Šukys. Jam vienas pogrindininkas yra pasakojęs, kad jausdavo adrenaliną platindamas "Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką" ar perduodamas informaciją jos bendradarbiams.

Kompromisai ir sąžinė

Rašydamas disertaciją A.Šukys paėmė dešimtis interviu. Jis bandė suprasti to laikotarpio žmones. "Kiekvienas tikras intelektualas, kiekvienas tikras menininkas buvo priėmęs savo sprendimą, kaip jis veiks, - sakė pašnekovas. - Man patiko literatūrologės Vandos Zaborskaitės nuostata, kad kompromisai ir prisitaikymas leistinas tiek, kiek žmogus jaučia ribą, kaltę, kad yra prisitaikęs. Kai jis tos ribos jau nebejaučia, kai koks nors meduolis tampa svarbiau nei tautinės, demokratinės, religinės vertybės, tuomet jau yra problema. Tačiau kiekvienas atvejis skirtingas."

Pasak istoriko, vėlyvuoju sovietmečiu vėrėsi vis daugiau nišų, kaip apeiti draudimus. Aparatas vis labiau puvo, o senieji komunistai ortodoksai jau nespėdavo visko patikrinti ir kontroliuoti. Tad veikė nemažai neformalių grupių. Valdžios reakcija nebebuvo tokia brutali kaip Stalino kulto laikotarpiu. Intelektualai įgavo daugiau drąsos.

"Kai kurie prisitaikiusios inteligentijos veiksmai kritikuojant atskirus sistemos elementus reiškė galimybę netekti darbo, premijos ar valstybinio užsakymo kokiam nors savo kūriniui, - pasakojo A.Šukys. - Kai kuriems, pasiekusiems didelių karjeros aukštumų (žinoma, ne be tam tikrų kompromisų ar duoklių), buvo lyg ir lengviau, sovietinė sistema buvo linkusi toleruoti autoritetą turinčių talentingų intelektualų laisvesnę kūrybą. Kai kurie tiesiog nebūdavo lengvai susekami, kai kurie - per daug drąsūs."

Tą pačią dieną prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų susirinkę žmonės džiaugėsi: "Kiek rovė - neišrovė..."

Santykis su saugumu

Istoriko teigimu, sovietinė sistema neformalias, pusiau legalias grupes toleravo, jų iškart neuždarydavo, nes manė, kad taip bus lengviau jas stebėti ir prižiūrėti. "Dalis to, apie ką tose grupelėse būdavo diskutuojama, vėliau atsidurdavo ataskaitose saugumui, - sakė A.Šukys. - Neformaliose grupelėse pasitaikydavo vienas kitas informatorius. Tačiau buvo ir tokių informatorių, kurie stengėsi nieko kenkėjiško nedaryti. Mano nuomone, reikia atsižvelgti į tai, ar saugumo užverbuotas žmogus iš tikrųjų padarė realią žalą konkretiems asmenims."

Kaip pasakojo istorikas, 1967 metais saugumas leido įsteigti VU Lietuvos-Indijos bičiulių draugiją. Tuo metu susiklostė draugiški Sovietų Sąjungos ir Indijos santykiai. Filosofų Vaclovo Bagdonavičiaus, Jono Trinkūno, literato Antano Gudelio, dailėtyrininko Alfonso Andriuškevičiaus, anglisto Antano Danieliaus ir kitų įkurta draugija domėjosi sanskritu, jo ryšiais su lietuvių kalba. Tačiau gana greitai jie savo veiklą pasuko visai kita linkme - užsiėmė lietuviškos praeities ir autentikos paieškomis. Iš esmės tai buvo intelektualų projektas apsaugoti kai kurias kultūrines, tautinio mentaliteto formas, kurioms sovietmečiu ėmė kilti grėsmė. Iš šios draugijos vėliau kilo VU ramuviečių veikla.

"Ramuvos judėjimas buvo fenomenas, - teigė pašnekovas. - Autentišku folkloru besidomintis VU jaunimas tomis idėjomis užkrėtė daug ką iš savo aplinkos. Norberto Vėliaus ekspedicijose užfiksuota medžiaga nelikdavo užkonservuota popieriuje ir įrašuose, o būdavo perkeliama į gyvenimą. Studentai rinkdavo tautosaką, rengdavo folkloro vakarones, paskui pasklidę po Lietuvą tokias grupeles būrė visur. Jie sukūrė savotišką bendraminčių sąjūdį, kuris skatino domėtis, ką reiškia būti lietuviu, atsisakyti sovietinio mentaliteto klišių."

Pirmieji parašų rinkimai

A.Šukys priminė įdomią istoriją, kaip pasitelkę savo ryšius su Komunistų partijos veikėjais, nomenklatūros atstovais, intelektualai išsprendė paveldosaugos problemą aštuntojo dešimtmečio pabaigoje. Poeto Marcelijaus Martinaičio ar literatūrologės Irenos Kostkevičiūtės butuose rinkdavosi intelektualų grupelės (Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai, Ingė Lukšaitė, Vytautas Landsbergis ir kiti). Jie iš architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio sužinojo, kad kaip tik tuo metu Vilniaus senamiestyje, Stiklių gatvėje, sovietiniai technokratai buvo sugalvoję įrengti garažus. Be jokių archeologinių tyrinėjimų jau buvo pradėti kasti rūsiai. Būtų buvęs sunaikintas neištyrinėtas kultūrinis sluoksnis, vertingas paveldas. Sovietiniams biurokratams rūpėjo pragmatiniai sprendimai, o paveldas jiems - buržuazinė praeitis, kurios išsaugoti nebūtina.

Anot pašnekovo, garažus statyti buvo planuojama kone slapta. Tačiau intelektualai surengė protesto akcijas - vaikščiojo po aplinkinius namus, aiškino žmonėms, kas daroma, ir rinko nepritariančiųjų tokiai savivalei parašus. 1978 metais rinkti parašus, protestuoti prieš valdžios sprendimą buvo rizikinga. "Ne visi išdrįsdavo prie tokių akcijų prisidėti, nes tai galėjo pakenkti jų karjerai, buvo galima netekti buitinių lengvatų, patraukti saugumo akį", - pabrėžė A.Šukys.

Akcijos organizatoriai tada nuėjo į Vilniaus miesto vykdomąjį komitetą (išlikęs protokolas tai įrodo) ir labai atvirai kritikavo biurokratų sprendimus, siekė uždrausti darkyti paveldą. "Kai tai nedavė rezultatų, parašus jie perdavė deputatui Eduardui Mieželaičiui. Tuo metu Nacionalinės filharmonijos pastate kaip tik vyko LSSR Aukščiausiosios Tarybos sesija, - pasakojo istorikas. - E.Mieželaitis parašus perdavė tuomečiam komunistų partijos Centro komiteto pirmajam sekretoriui Petrui Griškevičiui. Jis, susipažinęs su biurokratų ketinimais, pasakė, kad to nebus."

Automagistralė per senamiestį?

Dabar sunku patikėti, kokių dar planų turėjo sovietinio gyvenimo planuotojai. Šeštajame dešimtmetyje norėta išgriauti dalį sostinės senamiesčio ir nutiesti automagistralę nuo Žaliojo tilto Vilniaus, Vokiečių, Aušros Vartų gatvėmis Minsko link. Vėliau kitą - nuo Kauno plento, pro Katedrą Antakalnio link. Sovietinei nomenklatūrai ši idėja atrodė labai moderni.

"Vokiečių gatvė jau ir taip buvo dirbtinai išplatinta. Dar planuota nugriauti Šv. Kotrynos bažnyčią, Aušros vartus, sunaikinti dalį Rasų kapinių", - pasakojo A.Šukys.

Dar anksčiau iš Maskvos buvo pasiūlyta Katedros požemiuose įrengti automobilių remonto dirbtuves. "Žinoma, Maskvos technokratams  Katedros požemiai nieko nereiškė. Vietiniai biurokratai bent jau žinojo, kas tuose požemiuose yra", - sakė istorikas. Atskiriems intelektualams, jų grupėms išdrįsus griežtai pasakyti "ne", šių sumanymų buvo atsisakyta.

A.Šukio įsitikinimu, jei nebūtų buvę jokių neformalių grupių, kurių nariai drąsiai dalyvautų tokiose pilietiškumo akcijose, dar neaišku, kaip viskas būtų pasibaigę.

Įvairių neformalių grupių judėjimas ypač sustiprėjo devintojo dešimtmečio antroje pusėje. Inteligentijos ryžtas protestuoti prieš valdžios sprendimus išjudino visuomenę ir prasidėjus Michailo Gorbačiovo "perestroikai", vis labiau vedė Kovo 11-osios link. Absurdiški, dažnai protu nesuvokiami sovietinės valdžios sprendimai, galima sakyti, žmones telkė ir vienijo, sėjo viltį, kad patiems išrinkus savo valdžią panašių absurdų neliks.

Istorikas daro išvadą, kad, be antisovietinio pasipriešinimo, pilietiškumo apraiškos, kurios silpnino sistemą, tikrai egzistavo ir intelektualų, ramuviečių, paveldosaugininkų, žygeivių ir kituose judėjimuose. "Be šito Sąjūdis nebūtų žygiavęs tokiais dideliais žingsniais ir nebūtų per keletą metų pažadinęs šimtų ir tūkstančių žmonių", - teigė jis.

Istorikas paaiškino, kuo pilietiškumas skiriasi nuo individualaus patriotiškumo: "Gali vadintis patriotu, mylėti Tėvynę, namie vienas dainuoti tautines dainas, bet viešojoje erdvėje jokiais darbais tos meilės neįtvirtinti. Mano galva, pilietiškumas prasideda tada, kai pasitelkęs kitus bendraminčius savo deklaruojamas vertybes (ne tik tautines, bet ir minties, žodžio laisvę) stengiesi įtvirtinti visuomenės, valstybės viešoje erdvėje."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"