TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Kaip filmų likimą sprendė Maskva

2015 09 25 6:00
Sovietinių laikų kino tyrimai Anną Mikonis-Railienę atvedė ir į apleistą Lietuvos kino studijos pastatą sostinės Birutės gatvėje. Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

„Sovietmečiu Lietuvos kine vyravo partijos nubrėžta tematika - kova su fašizmu, buržuazinės santvarkos demaskavimas, pokario klasių kovų vaizdai. Tačiau šie ideologiniai apkaustai dažniausiai būdavo tik išoriniai rėmai, leisdavę filmams sėkmingai pereiti visus kontrolės etapus ir patekti į ekraną“, - sakė monografiją apie sovietinį Lietuvos kiną parašiusi kino istorikė Anna Mikonis-Railienė.

A. Mikonis-Railienė ir Lina Kaminskaitė-Jančorienė ilgamečius sovietinio lietuviško kino tyrimus, kuriuos rėmė Europos Sąjungos struktūriniai fondai, sudėjo į neseniai Vilniaus dailės akademijos išleistą didelę monografiją "Kinas sovietų Lietuvoje (sistema, filmai, režisieriai)".

Sovietinio kino užkulisiai projekto iniciatorę A. Mikonis-Railienę sudomino dar anksčiau, kai ji kinotyrą studijavo Varšuvos universiteto doktorantūroje. "Archyvuose rasta medžiaga kartais buvo kur kas įdomesnė negu patys filmai. Todėl kilo idėja pažvelgti į kino istoriją. Man rūpėjo atsakyti į klausimą, kokios buvo filmų kūrimo aplinkybės, kokios ideologinės sąlygos lėmė jų pobūdį", - aiškino monografijos autorė.

Stalinizmo įtaka

„Stalinistinio laikotarpio kinas tapo ne tiek svarbiu socialiniu ar meniniu reiškiniu, kiek politiniu užsakymu. Vaidybinis kinas, kurio tarpukariu iš esmės nebuvo, Lietuvą inkorporavus į SSRS prabilo visiškai svetimos ideologijos balsu“, - tvirtino kino istorikė.

Pasak pašnekovės, tik nuo "Gyvųjų didvyrių" (meno vadovas Vytautas Žalakevičius, 1959), kai kurti pradėjo Maskvoje VGIK (Visasąjunginį valstybinį kinematografijos institutą) baigę lietuvių režisieriai, jau galima kalbėti apie lietuvišką kiną.

„Socrealistiniu laikotarpiu buvo daug organizacinių sunkumų, režisieriai turėjo vargo dėl prastai parengtų aktorių, silpnos gamybinės ir techninės bazės. Tuomet Lietuvos kino studijai iš Maskvos atvyko padėti keli režisieriai - Aleksandras Razumnas, Borisas Šreiberis, Aleksandras Faincimeris. Iš tikrųjų jie po antisemitinės kampanijos Maskvoje neteko darbo, todėl buvo išsiųsti į mažą periferinę kino studiją Vilniuje, - pasakojo A. Mikonis-Railienė. - Šie režisieriai buvo išaugę stalinizmo dvasia, ir tai, žinoma, persidavė jų sukurtam kinui. Filmai "Aušra prie Nemuno" (rež. A. Faincimeris, 1953), "Ignotas grįžo namo" (rež. A. Razumnas, 1956), "Tiltas" (rež. B. Šreiberis, 1956), "Kol nevėlu..." (rež. Julijus Fogelmanas, Vytautas Žalakevičius, 1957) - tai socrealistinio kino pavyzdžiai."

Iš Raimondo Vabalo filmo "Birželis, vasaros pradžia" (1969) buvo iškirpta ši tinklų metafora."Gosfilmo" fondo archyvo nuotrauka

Pasak monografijos autorės, lietuviškas kinas ne iškart įgavo autorinius kontūrus. "Brandžiausi, nerimastingiausi, turiningiausi filmai buvo sukurti chruščiovinio atlydžio laikotarpiu ir sovietinės imperijos paskutinį dešimtmetį, - teigė ji. - Po atšilimo laikotarpio aštuntąjį dešimtmetį Lietuvos kino studija pradėjo plėtoti pramoginį kiną. Pastatė pirmąjį muzikinį filmą, pirmąjį detektyvą, sukūrė komedijų. Be abejo, sunku buvo priešintis žanrinio sovietinio kino modeliui, bet pažvelkime ir iš kitos pusės: jei nebūtų buvę šios žanrinio kino politikos, nebūtų ir režisieriaus Arūno Žebriūno filmų "Velnio nuotaka" (1974), "Riešutų duona" (1978)."

Negailestinga cenzūra

Kino istorikės teigimu, mes daug ko nežinome apie sovietinių laikų Lietuvos kiną. "Apibendrintai galima sakyti, kad centrinės kino valdžios iš Maskvos ideologinis spaudimas Lietuvos kūrėjams buvo didelis, dažnai viską lemiantis. Tai suluošino ne vieną filmą, - pabrėžė A. Mikonis-Railienė. - Žiaurų poveikį patyrė Vytauto Mikalausko filmai "Žydrasis horizontas" (1957), "Kalakutai" (1958). V. Žalakevičiaus "Vienos dienos kronika" (1963) buvo iš naujo sumontuota. Negailestingai cenzūruoti ir Raimondo Vabalo filmai "Birželis, vasaros pradžia" (1969), "Vienos dienos kronika", "Marš, marš, tra-ta-ta" (1964), Almanto Grikevičiaus "Ave, Vita" (1969)."

Marijono Giedrio filmo "Herkus Mantas" plakatas Lenkijoje. Dailininkas - Jerzy Flisakas, 1974."Gosfilm" fondų archyvo nuotrauka

Kai kurių filmų gamyba buvo sustabdyta vos tik pradėjus juos kurti. Tai - Romualdo Juknevičiaus ir Natano Liubošico pagal Vytauto Miliūno pjesę "Sienlaikraštis" statytas trumpametražis vaidybinis filmas "Oi, jūs, grybai, grybai". "Ši juokinga juosta pasakoja apie valstiečių Dūdų šeimą, kuri nenori stoti į kolūkį, o traukia į mišką rinkti grybų. Kaip buvo rašoma dokumentuose, filmas sustabdytas, nes "aiškiai iškreipė tarybinę tikrovę", - sakė A. Mikonis-Railienė. Lietuvos centriniame valstybės archyve monografijos autorei pavyko rasti išsaugotus šio filmo bandymus, taip pat iškirptą V. Mikalausko komedijos "Kalakutai" pabaigą, dar cenzūros nekoreguotas "Vienos dienos kronikos" ir "Laiptų į dangų" (1966) kopijas.

„Labai gaila Almanto Grikevičiaus Lenkijoje, Malborke, nufilmuotos „Herkaus Manto“ medžiagos - ji buvo nepanaudota. Nepastatytas ir Marijono Giedrio filmas „Aš žvelgiu į Rytus“. Darbams įpusėjus juos teko nutraukti“, - apgailestavo kino istorikė.

Pasak pašnekovės, toks cenzorių kišimasis darė įtaką ir apskritai lietuviško kino istorijai. "V. Žalakevičius galėjo tapti lietuviško animacinio kino pradininku, tačiau 1968 metais jo filmo "Mesijas" scenarijus buvo atmestas. Juozas Budraitis galėjo būti ir kino režisieriumi, deja, po režisūrinio trumpametražio filmo "Paukščių miestas" debiuto 1982 metais jis atsisakė režisūros", - kalbėjo kinotyrininkė.

Politiniai rėmai

Kaip prisipažino monografijos autorė, jai buvo netikėta, kad Lietuvos kino studijos valdžia beveik neturėjo jokios įtakos filmų likimui. "Kiekviena juosta tikrinta Maskvoje. Pavyzdžiui, "Goskino" redaktoriai Michailas Bleimanas, Leo Arnštamas, nors dėjosi Lietuvos kūrėjų draugais, mūsų režisierių filmus, kaip matyti iš archyvinės medžiagos, darkė įžūliai ir neskoningai. Maskvos RGALI (Rusijos valstybinis literatūros ir meno archyvas) yra sukurtų ir atmestų scenarijų bylos, užfiksuota visa kūrimo eiga. Iš šių dokumentų galėjome rekonstruoti kūrybos pokyčius, sužinoti, kokia buvo redaktorių įtaka filmams. Lietuvos archyvuose tokių susistemintų dokumentų išlikę mažai", - dėstė kinotyrininkė.

A. Mikonis-Railienės teigimu, cenzūra padėjo formuotis savitai kino kalbai - kino kūrėjai išmoko kalbėti potekstėmis, kurias Maskva ne visada perprasdavo. "Norėdamas išeiti į ekranus sovietinis Lietuvos kinas pirmiausia turėjo būti ideologiškai teisingas. Tačiau tas politinis kino veidas dažnai būdavo tik išoriniai rėmai, leisdavę filmams sėkmingai pereiti visus kontrolės etapus ir patekti į ekraną. Partija nuolat skatino kurti kovos su fašistais, buržuazinės santvarkos demaskavimo, pokario klasių kovos tematika, - pasakojo A. Mikonis-Railienė. - Pavyzdžiui, socialistinio realizmo laikotarpiu reikėjo parodyti kolektyvizacijos pergalę, o brežneviniu - kolūkinio kaimo modernizaciją."

Iškirpta scena iš filmo "Sodybų tuštėjimo metas" (rež. Almantas Grikevičius, 1976). Užrašas virš pakaruoklių - "Toks likimas laukia visų raudonųjų banditų"."Gosfilmo" fondo archyvo nuotrauka

Kartais kūrėjams, kaip pažymėjo kino istorikė, pakakdavo politiškai įrėminti juostos pradžią ir pabaigą, o visame filme jau kalbėti savo balsu. Taip nutiko filmų "Vienos dienos kronika", "Birželis, vasaros pradžia", "Laiptai į dangų" atveju. Pavyzdžiui, "Sodybų tuštėjimo meto" (rež. A. Grikevičius, 1976) pradžioje buvo pridėtas neskoningas ideologinis tekstas, kad "Lietuva laisva valia įsilieja į didžiąją tarybinių tautų šeimą". Be to, pasak pašnekovės, cenzorių nurodyti pakeitimai labai dažnai būdavo daromi tik rusiškuose filmų variantuose, dubliuojant.

Maskvai nesuprantamos metaforos

Cenzoriai daugiausia dėmesio skirdavo tekstams, todėl literatūriniai scenarijai būdavo kruopščiai tikrinami, bent kiek įtartini sakiniai braukomi. Kūrėjai, kaip tvirtino A. Mikonis-Railienė, meistriškai mokėjo pasinaudoti Ezopo kalba. "Vaizdai didesnių diskusijų nekeldavo. Kinas yra vaizdinis menas, todėl natūralu, kad atsirado poetinių metaforų kupina vaizdų kalba, - aiškino kino istorikė. - Tai buvo būdinga ir Vidurio bei Rytų Europos kinui. Kūrėjai rado būdą, kaip pasakyti daugiau negu leidžiama." Tokie pavyzdžiai - juostos "Birželis, vasaros pradžia", "Laiptai į dangų", "Maža išpažintis" (rež. Algirdas Araminas, 1971). Filme "Niekas nenorėjo mirti" (rež. V. Žalakevičius, 1965) matome Rūpintojėlį - dailininko Vytauto Kalinausko sumanytą pavergtos Lietuvos simbolį, filme "Sadūto-tūto" (rež. A. Grikevičius, 1975) panaudota žmogaus tinkle metafora.

Neįgyvendinta režisieriaus Vytauto Žalakevičiaus vizija filme "Vienos dienos kronika" (1963) - fortepijonas prie Katedros."Gosfilmo" fondo archyvo nuotrauka

„Be to, daugelis simbolių lietuviams buvo suprantami, o Maskvoje likdavo nepastebėti. Pavyzdžiui, Gyčio Lukšo filmas „Vasara baigiasi rudenį“ (1982), kuriame girdime tremtinių dainą, be jokių kliūčių perėjo cenzūrą Maskvoje. Palankų sprendimą tam tikra prasme nulėmė lietuviški užstalės papročiai su alumi. Redaktorius Dalis Orlovas, su žmogišku smalsumu stebėjęs nufilmuotą miestelio šventės sceną, kurioje jos dalyviai gurkšnoja alų, paklausė: „O ką jie prie alaus valgo, ten visi kažką graužia?“ Tuomet Pavlionokas, „Goskino“ gamybos viršininkas, dažnai atvažiuodavęs į Lietuvą, atsakė: „Žinote, Lietuvoje prie alaus paduoda virtų kiaulių kojyčių, ir tai labai skanu.“ Tuo svarstymai ir baigėsi“, - pasakojo A. Mikonis-Railienė.

Reikėjo drąsos

Apie autorinį kiną sovietmečiu, anot pašnekovės, kalbėti sunku. Kiekvienas režisieriaus pateiktas, o ne pagal planą primestas siūlymas reikalavo didelės drąsos. Tačiau nuolatiniai Lietuvos kino studijos sunkumai ir scenarijų badas leisdavo atsiskleisti autoriniam kinui. "Gelbėjant kino studijos planą reikėjo ką nors pastatyti, kad studija nebankrutuotų, - kalbėjo kino istorikė. - Taip paskubomis buvo sukurtas A. Žebriūno filmas "Paskutinė atostogų diena" (1964). Jei ne krizė, nebūtų atsiradę A. Aramino darbai "Kai aš mažas buvau" (1968), "Maža išpažintis". Pavyzdžiui, A. Žalakevičiaus juostos "Niekas nenorėjo mirti" populiarumas kino studijoje leido pradėti kuri filmą "Laiptai į dangų" (rež. R. Vabalas, 1966)."

Kartais daug lemdavo ir paties režisieriaus ryžtas. Tarkime, R. Vabalo pastangomis 1983 metais dienos šviesą išvydo "Skrydis per Atlantą". "To filmo niekas - nei kino studijos vadovai, nei Maskva -nenorėjo. A. Grikevičiaus užsispyrimas neleido juostoje "Sodybų tuštėjimo metas" pakeisti dialogo apie sovietines represijas Lietuvoje. Gedimino replika, kad tarybų valdžia "sutrypė mūsų tautos valstybingumą, o niekuo nekaltus žmones sugrūdo į vagonus", išliko, - vardijo A. Mikonis-Railienė. - Norint kalbėti savo kalba reikėjo daug ryžto ir ištvermės."

Pasak monografijos autorės, sovietinis kinas buvo traktuojamas kaip sovietinės ekonominės sistemos dalis (kuriamas už sovietų pinigus ir skiriamas sovietinei rinkai), todėl natūralu, kad jis griežtai kontroliuotas. "Tačiau pažvelgus į vaidybinį kiną plačiame istoriniame kontekste (socrealizmo, atlydžio, stagnacijos laikotarpiais), jis nėra vientisas monolitas, suformuotas pagal taisykles, primestas iš aukščiau, - tvirtino A. Mikonis-Railienė. - Tai buvo nuolat kintantis reiškinys. Daugelis autorinių filmų bandė apčiuopti tikrovę, pasakyti žiūrovams ką nors svarbaus. Kalbėti vien apie ideologinį kino veidą, man atrodo, būtų neteisinga."

Tyrimai buvo atlikti įgyvendinant Europos Sąjungos Socialinio fondo Visuotinės dotacijos priemonės projektą "Lietuvos kinas (1956-1990). Kūrėjai. Filmai. Kontekstai" (sutarties nr. VP1-3.1-SMM-07-K-02-019).

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"