TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Kaip jie mus trėmė

Slapta nufotografuota nuotrauka, kur vežama sukrauta manta ir žmonės. Stasio Kavoliūno nuotrauka.

1951 m. spalio 2–3 dienomis Lietuvoje buvo surengta trečioji didelė pokario trėmimų operacija kodiniu pavadinimu „Osen“ („Ruduo“).

1951 m. rugsėjo 29 dieną Lietuvos SSR Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotojas Kazys Preikšas pasirašė Ministrų Tarybos nutarimą Nr. 865, kuriuo vadovaujantis iš Lietuvos į Krasnojarsko kraštą buvo ištremta daugiau negu 16 tūkstančių žmonių, tarp jų – apie 5 tūkstančiai vaikų, iš kurių 39 tremties vietų nepasiekė. Jų mirtys paženklino lietuvių tremties kelią į Sibirą.

Šį kartą tremiamųjų sąrašus buvo patikėta sudaryti vietinei valdžios administracijai ir partijos komitetams, o ne MGB padaliniams. Kaip parodė laikas, „savieji“ neretai buvo dar aktyvesni ir aršesni negu okupantai. Tremiamieji buvo pavadinti „buožėmis“ ir „buožių pakalikais“, nors 1951 m. daugiau negu 89 proc. valstiečių ūkių jau buvo suvaryti į kolūkius. Patikėjus tremiamųjų sąrašus sudaryti vietinei valdžiai, atsirado galimybė į tremiamųjų sąrašus įtraukti valdžiai neįtikusius, labiau išsilavinusius net ir miestuose gyvenusius žmones, suvedant ir asmenines sąskaitas bei siekiant pasisavinti ištremtųjų turtą.

Žinomo Kretingos šviesuolio kraštotyrininko, muziejininko inžinieriaus Igno Jablonskio septynių asmenų šeima, iš kurių penki buvo nepilnamečiai 4–14 metų vaikai, pavadinta „buožėmis“, turėjusiais 26 ha žemės bei du samdinius ir įtraukta į tremiamųjų sąrašus, nors nuo 1936 metų I. Jablonskis dirbo įvairiose Lietuvos valstybinėse įstaigose ir jokios žemės neturėjo.

Ši unikali nuotrauka daryta pačiame vagone važiuojant į tremtį. Nuotraukoje Jablonskių šeima ir jų likimo broliai ir sesės kelyje į Sibirą 1951. Nuotrauka iš Jablonskio šeimos archyvo.

Kartu su I. Jablonskiu viename traukinio ešelone į Krasnojarsko kraštą išvežtas sodyboje ant Alkos kalno prie Salantų gyvenęs Kazys Beniušis. 1944–1946 metais jis buvo paimtas į sovietinę armiją ir dalyvavęs kare prieš nacius, bet ir tai jo neišgelbėjo nuo tremties, nes jį ir jo šeimos narius, jau įstojusius į kolūkį, savo parašu tremtin išsiuntė pats vietinio kolūkio pirmininkas. Dar 1949 m. K. Beniušio karinis bilietas, parodytas jo sodybą apsupusiems saugumiečiams, jo šeimą buvo išgelbėjęs nuo tremties, bet 1951 metais, kai vieno ar kito žmogaus tremtį lėmė vietiniai pareigūnai, jis jau neturėjo jokios reikšmės.

Skirtingai nuo ankstesnių vežimų, kurie vykdavo savaitgaliais, 1951 m. „Rudens“ operacija prasidėjo ankstų antradienio rytą. Tam buvo organizuotos didžiulės pajėgos: daugiau negu 15 tūkstančių MGB darbuotojų, stribų bei daugiau negu 8 tūkst. sovietinių ir partinių aktyvistų, sudarę daugiau negu 2 tūkst. 600 „operatyvinių grupių“, ankstų antradienio rytą pasibeldė į pasmerktųjų keliauti į Sibirą namų langus ir duris.

Šių eilučių autorius turėjo galimybę susipažinti su I. Jablonskio šeimos tremties byla, kurioje išlikęs šis „buožių šeimos“ turto surašymo aktas. Komisija, susidedanti iš trijų asmenų, Kretingos rajono vykdomojo komiteto ir apylinkės tarybos atstovų, surašė „įspūdingą“ septynių asmenų šeimos „buožių“ turtą. „Trobesiai: gyvenamas namas iš 3 kambarių ir virtuvės – 1. Devyniolika įstiklintų langų. Gyvuliai: karvė juoda, užpakalinėmis baltomis kojomis – 1. Žemės ūkio inventorius: jokio nerasta. Kultūrų pasėliai – neturi. Žemės ūkio produktai: bulvių 250 kg, šieno 750 kg“.

Surašę ir kuklų namų turtą su keliais baldais, pianinu, penkiomis kėdėmis, bičių aviliu, vienuolika maišelių cemento, vienu klozetu ir prausykla bei 5 skardos lapais, komisijos nariai konstatavo, kad išvežamoji šeima gyvena Kretingoje, Puškino g., nors ir tada, ir dabar ši gatvė vadinama Pušyno vardu. Galbūt anas žodis mažaraščiams sovietiniams aktyvistams pasirodė žinomesnis.

Belaukiant sriubos… 1955 m. Sibiras, Krasnojarsko kraštas. Kairėje sėdi Milda Jablonskytė, dešinėje – Dalia Beniušytė, stovi Žibutė Jablonskytė.

Sovietinės valdžios įstaigos ir jų darbuotojai, pasirašiusieji dokumentus, nulėmusius žmonių tremtį, bei jų aplinka ir vėliau gindavo savo poziciją, nevengdami atviro melo ir išsigalvojimų, kad tik neteisėtai ištremtieji negrįžtų į savo tėvynę.

1955 metais I. Jablonskio brolis Juozas, gyvenęs Skuodo rajone, raštu kreipėsi į sovietinės valdžios įstaigas, prašydamas iš tremties paleisti neteisėtai ištremtą savo brolio šeimą. Byloje išlikęs Kretingos rajono vykdomojo komiteto pirmininko L. Gūžės 1955 metų rugsėjo 10 dieną rašytas slaptas laiškas, adresuotas Lietuvos TSRS Ministrų Tarybai, kuriame jis išdėsto savo nuomonę, kodėl I. Jablonskio šeimos negalima paleisti iš tremties.

Tai tipinis menkai išsilavinusio, mažaraščio sovietinio pareigūno melo ir keršto labiau išsilavinusiam savo tautiečiui pavyzdys. Laišką cituoju visą, neredaguota kalba, kad skaitytojas galėtų įvertinti šio valdininko „kūrybinius sugebėjimus“: „Jablonskas Ignas, Prano buržuazinėje Lietuvoje buvo smetoninės armijos karininkas. Statant Tarybų valdžią Lietuvoje Jablonskas vedė antitarybinę agitaciją. Laike vokiečių okupacijos Jablonskas I. P. dirbo Kretingos Pramkombinato direktoriu, aktyviai padėjo vokiškiems okupantams. Jis versdavo darbininkus su ginklu saugoti geležinkelio tiltą ir kitas įmones, su darbininkais, kurie nepadėjo vokiečiams Jablonskas elgėsi griežtai. Po Didžiojo Tėvynės karo iki iškėlimo iš LTSR Jablonskas vedė antitarybinę agitaciją gyventojų tarpe nukreiptą prieš Tarybų valdžią ir kolūkius. Dirbdamas tarybinėse įstaigose dirbo blogai ir daug kur kenkė. Jablonskas Kretingoje palaikė ryšius su reakciniais katalikų kunigais. Po iškėlimo naujai pastatytame name Jablonsko buvo rastas nelegalus išardytas ginklas.

Jablonsko I. P. šeima susidėjo sekančiai: jis patsai, žmona ir trys sūnai gim. 1937 m., 1938 m., 1947 m., duktė gimusi 1947 m. Iš profesijos Jablonskas buvo inžinierius, Kretingoje turėjo nuosavą namą.“

Kaip savo prisiminimuose rašė I. Jablonskis, paryčiais į namų langą pasibeldęs MGB majoras, ginkluotas sargybinis ir kelios sovietinės aktyvistės moterys pasiruošimui išvykti skyrė 2 valandas. Buvo leista pasiimti drabužius, patalynę, smulkius virtuvės reikmenis ir maisto.

„Nuo ko pradėti? Vaikai tebemiega, žmona laužo rankas ir verkia. Ji susitvardo greičiau, ginkluoto sargybinio lydima pasikviečia porą kaimynų, pakeliami iš miego vaikai, kurie greitai viską supranta ir nuostabiai laikosi...“

I.Jablonskis, daug laiko skyręs kraštotyrai ir archeologijai, buvo surinkęs ir išsaugojęs daugybę vertingų knygų, tarp jų – XVII-XVIII a. bažnytinių metrikų. Kurias pasirinkti? Prie knygų atrinkimo jis užtruko beveik visą pasiruošimui skirtą laiką, jų prisikrovęs bent 3 maišus, tarp jų – ir Lietuvos istorijos instituto 1951 metais Kretingos rajono Kurmaičių kaime vykdytų archeologinių kasinėjimų juodraštinę matavimų medžiagą ir šiek tiek vatmano popieriaus, kas ateityje jo šeimą išgelbės nuo bado mirties.

Į Lietuvą Iš Sibiro Lietuvos istorijos instituto Archeologijos skyriaus vadovui Pranui Kulikauskui siunčiami darbai ir už tai gaunamas atlygis padėjo jam ir jo gausiai šeimai išlikti rūsčiomis Sibiro sąlygomis. Bronė Jablonskienė, padedama kaimynų, į pagalvių ir patalynių užvalkalus sukrauna visas turimas nedideles baltinių atsargas ir drabužius.

Vaikų pramogos Sibire – pasivažinėjimas varganu kolūkio arkliuku.

Maisto atsargų nedaug: vienas maišas su avižiniais miltais, pusmaišis ruginių ir pora maišų bulvių, dar gabalas mėsos, kurį atnešė kaimynė G. Drungilienė. Dar vėliau, jau vagone belaukiant išvažiavimo, gerieji kaimynai Ignas Vičius ir Emilija Kiesaitė spėjo papjauti tvarte užsilikusį bekoną ir atvežti jo mėsą.

Į paklodes surišami virtuvės reikmenys: tušti puodai ir keptuvės. Nors ir atidžiai ginkluoto sargybinio stebimai,B. Jablonskienei pavyksta iš siuvimo mašinos „Singer“ išimti jos galvą ir, mikliai apsukus paklode, ją paslėpti ryšulių krūvoje – Sibire daugiavaikei šeimai ji labai pravertė. O sovietinės aktyvistės, akylai stebėjusios šios siuvamosios mašinos stalelį, kad jo neišsivežtų, ir jau svajojusios jį priglausti, taip ir liko nieko nepešusios.

Atvykus sunkvežimiui, ryšuliai sukraunami į jį. I. Jablonskiui dar pavyksta pasiimti ir žmonos tėvų dovanotą paveikslą, vaizduojantį Kristų, rankoje laikantį stambų erškėčių vainiką ir einantį į savo Golgotą, bei fotoaparatą, o unikalios XVIII-XIX a. knygos ir metrikai liko. Jų tiek daug, kad visų pasiimti neįmanoma.

Kas tada galėjo pamanyti, kad didžiąją jų dalį, o taip pat nebaigtus rankraščius, kitą dieną kaip nereikalingus sukūrens rajono komiteto darbuotojai. Su ašaromis akyse atsisveikinus su kaimynais, sunkvežimis pasuka į miesto centrą, sustoja prie MGB pastato. Kažkas iš praeivių į sunkvežimio kėbulą įmeta porą kepalų duonos, padėvėtą rūbą. Sunkvežimis netrukus pajuda Salantų link į Kūlupėnus, kur tremtiniai laipinami į vagonus.

Ešeloną sudaro 13 prekinių vagonų. Priešais stovintį ešeloną pilna sunkvežimių, vežimų ir verkiančių žmonių. Išveža visus: senelius, vaikus, darbingus ir luošus, niekam nedaromos išimtys. Į vagonus kelte įkeliami invalidai, jau nebegalintys vaikščioti nukaršę seneliai, karščiuojantys ligoniai. Vagonuose tarp mantos ryšulių susigrūdę nuo 40 iki 60 žmonių. Jauniausiam – 32 dienos, vyriausiam – jau per 90 metų.

Traukinys netrukus smarkiai svyruodamas pajuda Kretingos link. Pakeliui kai kurie žmonės pravažiuoja pro savo sodybas ir ima pusgarsiai raudoti. Traukinys įvažiuoja į Kretingos geležinkelio prekių stotį, kur jau stovi sąstatas, atvykęs iš Šilutės, jis prijungiamas prie kretingiškių ešelono. Šilutiškių tremtinių kelionės sąlygos kur kas sunkesnės, kai kuriuose vagonuose sugrūsta iki 80 žmonių, kurie dėl oro trūkumo dūsta ir alpsta. Žmonės su Kretinga atsisveikina raudodami...

2015 metais Klaipėdos apygardos teismas kaltu dėl civilių Lietuvos gyventojų trėmimo 1951–1952 metais į Sibirą pripažino buvusį Lietuvos KGB pirmininko pavaduotoją 86 metų Henriką Vaigauską, tais metais dirbusį Klaipėdos MGB ir turėjusį leitenanto laipsnį, jo parašas yra ir Jablonskių šeimos tremties byloje. Jam skirtas 2 metų laisvės apribojimas, įpareigojant nekeisti gyvenamosios vietos ir naktį būti savo namuose.

O šimtų ir gal tūkstančių tautiečių, kurių parašai nulėmė dešimčių tūkstančių išvežtųjų, praėjusių tremties Sibire išbandymus ir kančias, likimus jau nėra šioje Žemėje. Jiems teisėjas bus tik Dievas...

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"