TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Kaip Jogaila nuskriaudė savo pirmąją žmoną

2011 10 13 0:00
LDK valdovų rūmų ir Vavelio katedros Krokuvoje archyvo nuotraukos

Neseniai Vilniuje viešėjęs vienas žymiausių Lenkijos dailės istorikų Przemyslawas Mrozowskis teigė, jog pirmuoju portretu Lenkijoje, kartu ir Lietuvoje, laikomas labai realistiškas karaliaus Jogailos atvaizdas ant jo antkapinės plokštės Krokuvos Vavelio katedroje.

Pasak Vilniuje, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) valdovų rūmuose viešėjusio ir interviu LŽ davusio P.Mrozowskio, tiksliai Jogailos bruožus įamžinusi raudono marmuro plokštė ant jo sarkofago vėlesnių laikų dailininkams padėjo nutapyti gana tikroviškus ir atpažįstamus karaliaus portretus. Kaip atrodė Jogaila, gana tiksliai yra aprašęs ir karaliaus amžininkas, žymiausias Lenkijos metraštininkas Janas Dlugošas.

Po Jogailos mirties (1434 m.) nutapyta daugybė jo portretų, tačiau, pasak Varšuvos karališkosios pilies direktoriaus pavaduotojo P.Mrozowskio, šiuo metu Lenkijoje yra tik trys karaliaus atvaizdai, sukurti jam esant gyvam. Be majestotinio antspaudo, tai jau minėta antkapinė plokštė ir dvi freskos Liublino rūmų Švč. Trejybės koplyčioje.

Kaip atrodė Jadvyga

Paklaustas, ar Jogaila nenuskriaudė savo pirmosios žmonos (jų turėjo keturias) karalienės Jadvygos, ar buvo užsakęs dailininkams ir jos atvaizdą įamžinti, meno istorikas sakė: "Šiuo atžvilgiu nuskriaudė, neturime jos portretų. Galėjo bent antkapinę plokštę su jos portretu užsakyti. Dabar lieka tik spėlioti, kodėl neužsakė. Gal ir turėjo tokių ketinimų, gal laukė, kol Jadvygą paskelbs šventąja, ir tada planavo tai padaryti. Deja, nesulaukė." Jadvyga kanonizuota tik 1997 metais.

Pasak P.Mrozowskio, karalienės ikonografija skurdi. "Turime tik du menkus jos atvaizdus, - sakė pašnekovas. - Zadare (Kroatija), ant saugomo relikvijoriaus sienelės tapytame paveiksle pavaizduota Jadvygos motina karalienė su mažomis dukterimis. Viena jų - Jadvyga."

Jadvygos tėvas buvo Lenkijos, Vengrijos ir Kroatijos karalius. Paveikslas tapytas 1378 metais, tad 1372-aisiais gimusiai Jadvygai tuo metu buvo vos šešeri. Be to, pasak žinovo, atvaizdas yra labiau simbolinis, tad ir neleidžia mums įsivaizduoti, kaip atrodė karalienė.

"Kitas jos atvaizdas atsirado gana neseniai. Tai majestotinis antspaudas. Čia Jadvyga pavaizduota kaip karalius, ji tokį statusą ir ištekėjusi turėjo, nebuvo vien valdovo sutuoktinė", - teigė P.Mrozowskis.

Kadangi nei antspaudas, nei minėtasis paveikslas nepaliko informacijos, kaip karalienė atrodė, tad visi vėlesni dailininkų darbai - daugiau jų fantazijos vaisiai. "Apskritai ne tik Jadvyga, bet ir kitos moterys - Lenkijos karalienės ir Lietuvos didžiosios kunigaikštienės šiuo atžvilgiu nuskriaustos, jų portretų yra labai nedaug, - tikino meno istorikas. - Galima dar spėlioti, kad Jadvygos atvaizdų galėjo būti knygose, kurias ji užsisakė savo bibliotekai. Kaip donatorė jose galėjo būti pavaizduota, nes viduramžiais tai buvo madinga, tačiau tų knygų neturime."

Patekti į istoriją

Asmenybių vaizdavimu dailėje besidomintis P.Mrozowskis teigia, kad portretas įtraukia asmenį į istoriją. Iš portretų mes daug ką galime pasakyti apie nutapytą žmogų. "Portretas - geriausias būdas pajusti istoriją. Lenkijos asmenybių portretai pasižymi realistiškumu, ir tai veikia žmones. Kai mačiau minią žmonių, einančių į "Renesanso veidų" parodą Varšuvos karališkoje pilyje, pastebėjau, kokie jie susidomėję. Asmenybių portretai visuomet traukia, tačiau nežinome, kodėl XIII amžiaus Europos mene, pirmiausia Italijoje, atsiranda konkrečių asmenybių vaizdavimas. Tuo metu atmetamas idealizuotas žmogaus atvaizdas, prasideda susidomėjimas fizionominių bruožų panašumo vaizdavimu, - pasakojo P.Mrozowskis. - Portretas plačiąja prasme skiriasi nuo imaginacinio atvaizdo, labiau dėmesį kreipiančio į žmogaus statusą. Lietuvos-Lenkijos valstybėje pirmasis žinomas portretas buvo Jogailos antkapinė plokštė. Jogailos veidas labai išraiškingas, tikroviškas. Ortodoksų bažnytiniame mene toks portretas niekada ir nesusiformavo."

Pasak meno istoriko, iki XVI amžiaus portretuose svarbu buvo atkartoti žmogaus panašumus. "Bet svarbu buvo ir neperlenkti lazdos, nepaversti karikatūra", - teigė jis.

Atsirasti portreto menui, pasak P.Mrozowskio, padėjo ir pomirtinės kaukės. Kadangi karalių, popiežių laidotuvės trukdavo ilgai, veidą reikėjo pridengti pomirtine gipso ar vaško kauke. Vėliau pagal kaukes buvo galima tapyti portretus.

Miegantis karalius

"Skulptūrinis kūrinys - raudono marmuro Jogailos antkapis Vavelio katedroje - apskritai pirmasis meno kūrinys Lenkijoje, turintis ryškių portreto bruožų. Tai vienas žymiausių tokio lygio darbų XV amžiuje Šiaurės Europoje, - teigė P.Mrozowskis. - Į šiaurę nuo Alpių niekur kitur tokio antkapio nerasite. Antkapio forma tradicinė - sarkofagas po baldakimu, - aiškino pašnekovas. - Spėjama, kad šį skulptūrinį darbą sukūrė Vengrijoje dirbę italų meistrai. Jie buvo pakviesti ir į Krokuvą. Karalius Jogaila pavaizduotas visu ūgiu ir su visais karališkais valdžios atributais. Ant paaukštinimo, kurį dengia antkapinė plokštė su karaliaus atvaizdu, pavaizduoti ikonografiniai simboliai - sakalai ir šunys. Sakalai perkelia sielą į dangų, o šunys - ištikimybės simboliai. Be to, Jogaila labai mėgo medžioklę. Kaip rašo kronikininkas, dėl šio malonumo jis galėdavęs pamiršti valstybės reikalus. Tad kodėl čia pavaizduoti šie simboliai, vienareikšmiškai atsakyti negalima. Matyt, galvoje turėtas ir pomėgis medžioti."

Pasak P.Mrozowskio, Jogailos atvaizdas ant sarkofago - labai panašus į gyvą žmogų. "Miegantis karalius pavaizduotas toks, kaip atrodė iš tiesų, koks yra aprašytas kronikose. Tik neaišku, ar toks panašumas - naujai atsiradęs visuomenės poreikis, ar atsitiktinumas", - teigė jis.

Krokuvos istorikai ilgai diskutavo dėl sarkofago sukūrimo metų. Vieni tvirtino, kad antkapis atsirado praėjus dešimčiai metų po Jogailos mirties, 1444 metais, kai mirė jo ketvirtoji žmona Sofija Alšėniškė. Kiti teigė, kad dar karaliui esant gyvam, XV amžiaus pradžioje. "Diskusija vyko ir 1990 metais. Tada buvo prieita prie nuomonės, kad gyvendamas Jogaila negalėjo duoti įsakymo sukurti jam sarkofagą, - pasakojo P.Mrozowskis. - Galbūt apie savo mirtį jis galėjo pamąstyti 1420 metais, kai mirė jo trečioji žmona Elžbieta. Tai jam buvo skaudus smūgis. Specialistai pasiliko prie nuomonės, kad sarkofagas sukurtas 1441 metais. Vis dėlto tai negalutinis atsakymas."

Atvaizdai, bet ne portretai

Liublino pilies Švč. Trejybės koplyčios freskose iki šiol išlikę du Jogailos atvaizdai, tapyti dar jam esant gyvam. Nors jie ir ankstesni už antkapinę plokštę, tačiau neturi portretams būdingų asmenybės bruožų. Jogailą čia galima atpažinti tik iš tam tikrų atributų.

"Kaip teigia įrašas, koplyčią pabaigė įrengti 1418 metais. Karaliaus pageidavimu ją dekoravo rusų meistrai. "Žinoma, kad Jogaila mėgo rusėnų, bizantiškąją tapybą, - sakė P.Mrozowskis. - Sunku sutikti su plačiai paplitusiu teiginiu, kad šis menas jam patiko todėl, kad motina buvo stačiatikė. Aš manau, kad Jogaila, fundavęs bizantišką tapybą katalikų bažnyčiose, siekė parodyti dviejų kultūrų susidūrimą. Gal norėjo tuo pasakyti, kad yra karalius, valdantis kraštą, kuriame sugyvena abi konfesijos - stačiatikiai ir katalikai? Gal siekė pademonstruoti Lietuvos-Lenkijos valstybės daugiatautiškumą? Bizantiška tapyba gotikinėse katalikų bažnyčiose - šiek tiek neįprastas vaizdas. Tai galima išvysti ne tik Liubline, bet ir kitur. Tokios sieninės tapybos būta ir Jogailos miegamajame Vavelio pilyje."

Vienoje Liublino koplyčios freskoje Jogaila pavaizduotas ant žirgo. Pasak P.Mrozowskio, čia jis atrodo tarsi nugalėtojas, krikščionių riteris, kurio dėka krikščionybė iki galo išplito Europos teritorijoje. Vietoj ieties Jogaila rankoje laiko kryžių. Valdovą karūnuoja angelas.

Kitame bizantiško stiliaus paveiksle klūpantis Jogaila, kaip koplyčios donatorius, pristatomas soste sėdinčiai Dievo Motinai su kūdikiu. Šv. Mikalojus karalių paveda jos globai. Nors bruožai atitinka žinomus Jogailos bruožus (pailgas veidas, ryškūs skruostikauliai, aukšta raukšlėta kakta, ryškūs antakiai virš išraiškingų akių, plika galva ir plaukų sruogos už ausų), tačiau šio atvaizdo pagrindinis tikslas nebuvo perteikti karaliaus bruožus. Pasak P.Mrozowskio, čia veidai įgavę ikonos bruožų.

Pašnekovas mano, kad Jogailos vaizdavimas ant koplyčios sienos pradėjo naują madą. Šiuo pavyzdžiu vėliau buvo pasekta Romoje - XVI amžiuje čia taip pat atsirado valdovų atvaizdų bažnyčiose.

Įkvėpė dailininkus

Po Jogailos mirties išraiškingas jo portretas ant sarkofago buvo patikimas šaltinis tapyti tikroviškus karaliaus atvaizdus. 1484 metais karalius buvo nutapytas visai šalia, toje pačioje Vavelio katedroje, Šv. Kryžiaus koplyčioje. Nežinomas Krokuvos dailininkas Jogailą nutapė vienoje iš triptiko "Sopulingoji Dievo Motina" dalių. Trijų karalių pagerbimo scenoje Jogaila vaizduojamas nusiimantis karūną - pripažįstantis Kristaus valdžią.

Kaip pasakojo P.Mrozowskis, visi tyrėjai įsitikinę, kad portretas nutapytas pagal antkapį. "Juk labai patogu dirbti pasižiūrint į šalia esantį sarkofagą. Iš kur daugiau nežinomas dailininkas galėjo žinoti, kaip atrodė Jogaila? Tų, kurie pažinojo Jogailą, tuo metu jau nebuvo, o J.Dlugošo kronikos tada ne visiems buvo prieinamos, - pasakojo meno istorikas. - Visi tyrėjai, stebėję ikonografijos raidą Europoje, atkreipė dėmesį, kad dailininkas stengėsi tiksliai atkartoti ne tik veido bruožus, bet ir aprangą. Pagal tai mes ir atpažįstame Jogailą, nes užrašo, kad čia būtent jis, nėra. Gal šis portretas buvo nutapytas remiantis kitu karaliaus portretu? Tačiau kol kas nežinoma, ar buvo kitas."

Spėjama, kad Jogaila pavaizduotas ir kitoje minėtojo triptiko dalyje - čia vienas išminčius savo bruožais labai primena Jogailą. Tačiau meno istorikas P.Mrozowskis abejoja, ar tai tikrai Jogaila.

Šie portretai atsirado Jogailos sūnaus Kazimiero Jogailaičio rūpesčiu.

Tačiau iki šiol neaišku, kur iš tikrųjų yra Jogailos palaikai, po sarkofagu, ar kurioje nors kitoje katedros vietoje po grindimis. Atidengti sarkofagą ir atsakyti į šį klausimą, pasak P.Mrozowskio, bent jau artimiausiu metu neįmanoma, nes tokiems tyrimams labai priešinasi dabartinis katedros klebonas.

Jis matė Jogailą

Metraštininkas, Jogailos amžininkas J.Dlugošas taip aprašė Lenkijos karalių ir Lietuvos vyriausiąjį kunigaikštį Jogailą:

"Buvo tai vidutinio ūgio vyriškis, pailgo ir lieso veido, su smailėjančiu smakru, maža, ištįsusia galva ir smailiu pakaušiu, beveik visai nuplikusiu, kaip kad atvaizduota ant kapo stovinčioje marmuro statuloje, juodomis, mažomis, visuomet neramiomis akimis, kurios visą laiką laksto ir juda savo orbitose. Jo ausys pailgos, balsas stiprus, kalba jis greitai, kūnas lieknas ir grakštus, kaklas ilgas. Labai ištvermingas, ar šaltis, ar karštis, ar vėjas ir dūmai; santūriai elgiasi, taip pat kukliai rengiasi. Labai santūrus, jeigu reikia lieti žmonių kraują, todėl ne kartą yra pasigailėjęs netgi didžiai nusikaltusiųjų." (...)

"Niekuomet neragavo nei vyno, nei svaigalų. Nemėgo obuolių (nuo jų jį pykindavo) ir jų kvapo, tačiau paslapčia valgydavo gardžias, saldžias kriaušes." (...)

"Kiekvieną jam skirtą dovaną, net menkiausią, priimdavo džiugiai ir meiliai, o atsidėkodavo dvigubai. Buvo sakoma, kad buvęs išlaidus ir neapgalvotai dosnus, todėl ne mažiau žalos padarė savajai karalystei negu koks kitas gobšuolis. Buvo pamėgęs medžioklę tiek, kad dėl jos nepaisydavo valstybės reikalų arba neskirdavo jiems dėmesio." (...)

"Karštai mylėjo savo tėvynę Lietuvą, savo gimines ir brolius, taip karštai, kad nedvejodamas stūmė savo karalystę, Lenkiją, į karus ir pavojus, visus turtus ir karališkojo iždo pajamas skirdamas Lietuvai ginti arba jai turtinti." (...)

"Karalystės bajorams arba jų žmonoms ir kitoms moteriškėms, atėjusioms pas jį su dovanomis, netgi menkutėmis, niekada neleisdavo išeiti be paguodos, be dovanėlės - atraižos, druskos ar purpuro"...

"Buvo paprastas, tačiau didžiadvasis žmogus, subtilaus ir skvarbaus proto. Linkęs į meilę, ne tik leistiną, bet ir neleistiną. Labai uolus katalikas. Dosnus skurdžiams, nepasiturintiesiems, našlėms, atvykėliams ir visokiausiems nelaimėliams." (...)

"Neapkentė puošnių svetimtaučių apdarų, rengėsi medžiaga aptrauktais avikailiais. Retai apsivilkdavo kitokį, puošnesnį drabužį, tik pilką aksomo skraistę, lygią, paprastą, neišpuoštą ir auksu nesiuvinėtą, ir tai tik per specialias iškilmes. Kitomis dienomis siautėsi kukliu tamsiu apsiaustu." (...)

"Kiekvieną dieną prieš išeidamas tris kartus vietoje apsisukdavo ir tris kartus numesdavo ant žemės paties sulaužytą nendrę. To išmoko būdamas jaunas iš motinos, kuri buvo graikų bažnyčios išpažinėja. Kodėl taip darė, ko siekė, kol gyvas buvo, niekam nepasakė, per visą gyvenimą apie tai su niekuo į kalbas nesileido."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"