TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Kaip Kremlius naikina istoriją

2015 06 24 6:00
Pasak T. Snyderio, šiandienė Kremliaus propaganda apie istorinius įvykius lenkia net sovietinę.  Reuters/Scanpix nuotrauka

Ukrainoje vyksta ne tik ginkluotas konfliktas, bet ir kova dėl istorijos interpretacijos. Amerikiečių istorikas, Jeilio universiteto profesorius Timothy Snyderis, lietuviams pažįstamas kaip knygų „Kruvinos žemės: Europa tarp Hitlerio ir Stalino“ („Tyto alba“, 2011) ar „Tautų rekonstrukcija: Lietuva, Lenkija, Ukraina, Baltarusija 1569-1999“ („Mintis“, 2009) autorius, teigia, jog Kremlius siekia monopolizuoti istoriją ir tai – pavojinga. 

Vidurio ir Rytų Europos tyrinėtojas tapo ypač žinomu šioje Atlanto pusėje, prasidėjus Maidanui, kurį yra apibūdinęs kaip „valstybės ir tautos kūrimo patirtį“. Straipsniai, interviu, paskaitos – istorikas ėmėsi apmąstyti Ukrainos revoliuciją bei paneigti Kremliaus tvirtinimus, kad Ukraina nėra „tikra valstybė“. T. Snyderį kalbino Laisvosios Europos radijo/Laisvės radijo korespondentas (angl. RFE/RL) Rusijoje Jaroslavas Šimovas.

– Jūsų knygoje („Kruvinos žemės: Europa tarp Hitlerio ir Stalino“) kalbama apie kovą tarp Rusijos ir Vakarų Rytų Europoje ketvirtajame ir penktajame praėjusio amžiaus dešimtmečiuose. Ar dabar kartojasi kažkas panašaus?

– Knyga nėra apie Rusiją ir Vakarus. Jeigu jau taip, sovietinis projektas tam tikra prasme buvo vakarietiškas, nes siekta modernizuoti didžiulę šalį, kurią jos lyderiai laikė atsilikusia. Tad nenorėčiau sakyti, kad knyga – apie Rusiją ir Vakarus. Kur kas labiau ji kalba apie du kolonijinius užmanymus – sovietai siekė užimti žemes, žmones ir išstumti juos į ateitį, o naciai norėjo užkariauti žemes ir nugrūsti žmones į praeitį. Išskirtinis kruvinų žemių – vakarų Rusijos, Baltijos šalių, Baltarusijos, Ukrainos, didžiosios dalies Lenkijos – bruožas tas, kad ten patirti abu šie sumanymai. Taigi kalbama ne apie Vakarus ir Rytus ar Vakarus ir Rusiją, o apie projektus, bandytus įgyvendinti minėtose teritorijose.

Tad ir šiandieninę kovą matau kiek kitaip. Mano supratimu, Europos sąjunga (ES) yra kelias iš kolonializmo, nelygybės. ES traktuoja valstybes kaip lygias. Šalys, galinčios prie jos prisijungti, gauna tam tikras teises, priėjimą prie vidaus rinkos. Šis pasiūlymas ateina iš Vakarų, tačiau labai skiriasi nuo kitų iš ten jau atėjusių dalykų. Tuo metu iš Rusijos ateina pasiūlymas, kuris šiandien jau nėra sovietinis – modernizacijos. Teigiama, kad tautinės valstybės turi varžytis, kad pamatytume, kas stiprus, o kas silpnas. Šis projektas prieštarauja nepriklausomai Ukrainai, kuri, pagal apibrėžimą, yra silpnesnė nei Rusija, todėl turi būti jai pavaldi. Jis taip pat prieštarauja ES. Sakoma, kad ES yra dekadentiška ir iš esmės klaidinga, nes tikros tėra tautos.

Kaip ir knygoje, šiandien turi du skirtingus projektus – vieną iš Vakarų, kitą iš Rytų. Tačiau jie skiriasi nuo tų, kurie egzistavo 1930-1950 metais. Esminis skirtumas tas, kad Ukraina – nepaisant to, kad Rusija užgrobė jos dalį – turi galimybę tarp jų pasirinkti.

T. Snyderio teigimu, istorinės atminties įstatymai sustiprinti tautinės ukrainiečių tapatybės nepadės. / AFP/Scanpix.lt nuotrauka

– Ukraina ėmėsi gana radikalaus komunistinio palikimo atsikratymo. Ką jūs galvojate apie šį procesą? Ar jis sustiprins tautinę ukrainiečių tapatybę, o gal ją ardys?

– Leiskite pradėti truputį kitaip. Ukrainos tautinė tapatybė nebus sukurta nei valstybės, nei jos istorinės atminties įstatymų. Ši tapatybė – ukrainiečių patirčių rezultatas. Ir daug svarbesnė už praeitį – net ir ne tokią seną – yra dabartis. Politinėje ukrainiečių tapatybėje šiandien svarbiausia yra Maidano patirtis, antras veiksnys – Rusijos invazija. Šie du dalykai sustiprino, ko jau būta – pakankamai plačiai paplitusį priklausomybės Ukrainos politinei tautai jausmą. Šitaip tautos iš tikrųjų ir kuriamos. Jos yra patirties reikalas, negalima sukurti netikrų patirčių, nuleidžiant įstatymus iš viršaus.

Pagrindinė mintis, kurią noriu išreikšti yra ta, kad šie įstatymai – ką apie juos bemanytume – nepakeis ukrainietiškos tapatybės jokia linkme.

Norite sužinoti, ką aš apie juos galvoju, ir aš jums pasakysiu. Esu prieš. Manau, kad tai prasta mintis. Manau, kad visi istorinės atminties įstatymai yra prasta mintis, esu net prieš vokiškąjį. Mano nuomone, kai tik kas nors pašalinama iš debatų, sukompromituojamas atviros diskusijos principas. Vos tik priimamas istorinės atminties įstatymas, kaimynai priima įstatymus, kurie atrodo dar blogesni. Aš esu prieš tokio pobūdžio dalykus.

Konkrečiu Ukrainos atveju problema yra ne tautinė tapatybė, o valstybė. Truputį nerimauju, kad priimdama istorinės atminties ir komunistinės praeities atsikratymo įstatymus valstybė suka netinkamu keliu. Kultūra Ukrainoje nėra problema. Problema – administracija ir valstybei tenka neįtikėtinai sunki užduotis, kurios ji negali išvengti – kovoti su korupcija, oligarchija ir sukurti naują, veiksmingą biurokratiją, teisės viršenybę.

– Istorijos interpretavimas, ypač Antrojo pasaulinio karo, tapo pagrindiniu nesantaikos židiniu tarp Rusijos ir Rytų Europos šalių. Ar tai neišvengiamas, amžinas konfliktas?

– Tarp Rusijos ir jos kaimynių esama skirtumų ne tik dėl istorijos interpretavimo. Lietuva bei Lenkija taip pat skirtingai supranta Antrąjį pasaulinį karą, tačiau ten istorikai turi laisvą priėjimą prie archyvinės medžiagos. Jie gali laisvai sakyti, ką norintys. Niekas netvirtins, kad jie klastoja istoriją. Tai reiškia, kad net ir turėdami skirtingus požiūrius jie gali apie juos diskutuoti konferencijose, galbūt kas nors netgi pakeičia savo nuomonę.

[…]

Rusijos ypatumas ne tas, kad rusai apie istoriją galvoja kitaip. Tai visiškai normalu. Amerikiečiai bei kanadiečiai apie istoriją taip pat mąsto skirtingai. Rusijai išskirtinai būdingas mastas, kuriuo vyriausybė siekia istorinės žinijos bei istorinės interpretacijos monopolio. Kaip jie naudoja žodį „klastoti“, pritaikomą kiekvienam, pasisakančiam skirtingai nei jie šiandien (nes tai, ką mąstė vakar, ir ką mąstys rytoj greičiausiai bus ne tas pats) galvoja. Tai suteikia Rusija išskirtinumą.

Kitas išskirtinumas, manau, yra jų beprecedentės pretenzijos kontroliuoti praeities interpretaciją – ne tik ta prasme, kad ignoruojamos kitos interpretacijos, bet ta, kad jie sukuria savą versiją, o tada ją skleidžia per televizines dokumentikas ir taip toliau. Pavyzdžiui, idėja, kad Prahos pavasaris buvo Vakarų sąmokslas, o sovietų invazija į Čekoslovakiją 1968-aisiais įvykdyta Vakarams sustabdyti. Dabartinė Rusijos vyriausybė įstatymais įtvirtina, kad tai, ką Sovietų Sąjunga padarė, buvo gerai, nors patys sovietai tuo metu šitaip neteigė. Šiandienė Rusijos propaganda apie 1968 metus lenkia sovietinę.

Duosiu dar vieną pavyzdį. 1922 metais, įkūrus Sovietų Sąjunga, neskelbta, kad Ukraina neegzistuoja. Visi sutarė, kad tokia valstybė yra. Viltasi surasti politinę koncepciją, kuri leistų Rusijai ir Ukrainai gyvuoti šalia (Sovietų Sąjungoje). Šiandien Rusijos propaganda kur kas radikalesnė nei sovietinė, nes jie bando sugrįžti tūkstantmečiu atgal ir parodyti, kad Ukrainos niekuomet nebuvo. Tai sukuria situaciją, kur nebediskutuojama iš skirtingų perspektyvų. Kitos šalys neturi tokio politinio aparato kaip Rusija.

– Įsivaizduokite, kad Rusijoje įvyksta didelio masto politinės permainos. Ar ateity būtų įmanoma suformuoti bendrą požiūrį į „kruvinų žemių“ istoriją?

– Taip, manau, kad įmanoma. Tai neįvyks šiandien, rytoj ar per penkerius metus. Tačiau manau, kad įmanoma. Tiesą sakant, Rusija turi daug bendro su kaimynėmis, ypač su Ukraina, Baltarusija, Lenkija. Įmanoma istorinė sąmonė, kuri nėra vien tautinė. Net lenkai su ukrainiečiais kartais naudoja terminą „kruvinos žemės“, nors pasižymi tautiniais skirtumais, skirtingomis istorijos interpretacijomis. Visgi dalinasi ta istorine patirtimi, kur prisilietė tiek nacių, tiek sovietų projektai.

Rusai ją taip pat turi ir dar daugiau – tai didelė šalis, dar ir su azijietiška istorija. Tie dalykai nebūdingi ukrainiečiams, baltarusiams, lenkams. Jų istorija visuomet skirsis. Tačiau jie patyrė stalinizmą ir nacionalsocializmą. Leningrado blokada turi šį tą bendro su badu Charkove ar Kijeve. Miestų Rusijos vakaruose naikinimas turi panašumų su Varšuvos naikinimu. Yra būdas šiuos dalykus apjungti. Bet to siekiant, reikia pripažinti, kad pasaulis nesibaigia ties tavo tautine patirtimi. Rusijoje dabar norima įtvirtinti, kad yra tik jos istorija, o visa kita – sąmokslai prieš ją. Viliojanti versija, nes paprasta, elegantiška, tačiau akivaizdu, kad tai ne istorija.

Istorija visada pliurali. Ji ne tik apie tave ir visus likusius, o apie daugybę tautų, visuomenių, kurių tarpusavio ryšiai – sudėtingi. Visgi manau, kad tai įmanoma. Rusija yra labai sofistikuota šalis, esama puikių rusų istorikų, Rusijos archyvuose guli nuostabios, dar neištyrinėtos medžiagos.

– Paskutinis klausimas apie ateitį. Kokią įtaką konfliktas tarp Ukrainos ir Rusijos turės šio regiono šalims? Ar baiminatės dėl naujos Geležinės uždangos nusileidimo Rytų Europoje?

– Kalbant apie Rusiją, labiausiai nerimauju ne dėl Geležinės uždangos, o dėl saviizoliacijos. Jei manai, kad istorija reiškia visus pasaulyje veikiančius prieš tave be perstogės jau tūkstantį metų, labai sunku bendradarbiauti. Karinė propaganda, varoma Rusijoje, teigia, kad egzistuoja visuotinė konspiracija prieš ją ir Ukraina tėra vienas šio sąmokslo įrankių. Nesibaiminu dėl Geležinės uždangos, o dėl to, kad Rusija susikūrė tokią situaciją, iš kurios jai pačiai bus sunku ištrūkti.

Žinoma, Ukrainoje kančios daugiau. Ukrainoje žuvo šimtai, nors greičiau tūkstančiai, Rusijos karių. O žuvę ukrainiečiai – ne tik kariai, bet ir civiliai, 2 milijonai pabėgėlių ir perkeltųjų asmenų. Visgi Ukrainoje bent jau laisva visuomenė. Vyksta rinkimai. Nesutariama dėl daugybės dalykų, taip pat ir dėl to, ar kariauti – gerai. Tokios diskusijos Ukrainoje vyksta. Taigi mane labiau jaudina ilgalaikės pasekmės Rusijai, o ne Ukrainai.

Parengė Rosita GARŠKAITĖ

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"