TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Kaip LDK biurokratai padėjo valdyti valstybę

2014 08 29 6:00
Paskutinis Abiejų Tautų Respublikos karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis ėmėsi didžių valstybės valdymo reformų. Susiformavo pirmųjų valdininkų, gyvenančių iš algos, o ne iš savo dvarų, sluoksnis. Marcello Bacciarellego piešinys, 1768 m.

Istorikų grupė, trejus metus tyrinėjusi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) archyvus ir dabar jau spaudai atidavusi išsamią studiją apie pirmųjų valstybinių institucijų kūrimąsi XVIII amžiuje, teigia: jau tada turėjome nemažą būrį biurokratų, padėjusių valdyti valstybę. Žinomos jų pavardės, atlyginimai, net darbo valandos.

"Negaliu atsidžiaugti atrastais liudijimais apie biurokratus. Jau XVIII amžiuje turėjome gana gerai veikiantį valstybės valdymo aparatą. Administravimo sistema tikrai neatėjo iš carinės Rusijos, kaip buvo bandoma teigti anksčiau", - tvirtino Lietuvos mokslo tarybos finansuotam projektui "Modernios administracijos tapsmas Lietuvoje: valstybinių institucijų raida XVIII amžiaus antroje pusėje" vadovavusi istorikė, humanitarinių mokslų daktarė Ramunė Šmigelskytė-Stukienė. Pasak jos, šiandien mes biurokrato, biurokratijos sąvokas dažniausiai suprantame neigiamai. Tačiau kai Europoje kūrėsi modernios centralizuotos valstybės, kai jų valdymas buvo atskiriamas nuo valdovo instituto, biurokratija buvo teigiamas dalykas, padedantis sustyguoti valstybės valdymą.

S. A. Poniatovskio reformos

Didžiosios valstybės centralizavimo reformos prasidėjo su Stanislovo Augusto Poniatovskio atėjimu į valdžią 1764 metais. Paskutinis Abiejų Tautų Respublikos karalius, valdęs iki 1795 metų, darė viską, kad respublika taptų lygiavertė Europos valstybė - kūrė tokias valdymo struktūras, kokios veikė Europoje.

Tyrimui vadovavusi Ramunė Šmigelskytė-Stukienė džiaugiasi archyvuose atrastais liudijimais apie pažangius XVIII amžiaus biurokratus. / Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotrauka

"Reformos buvo daromos keičiant valstybės valdymą. Pavyzdžiui, iš etmono atimama valdžia ir perduodama Karo komisijai. Tokiu būdu jau ne vienas etmonas sprendė, kaip kariuomenę parengti karui ir ją išlaikyti. Buvo sukurtos Lenkijos karalystės ir LDK karo komisijos, kurių narius paskirdavo Seimas. Suprantama, kad etmonams iš pradžių tai nepatiko", - pasakojo R.Šmigelskytė-Stukienė.

Pažangaus biurokratizmo lopšys yra Prancūzija. Karalius Liudvikas XIV (1638-1715), vadinamas karaliumi Saule, suorganizavo valstybės administracinį centralizavimo aparatą. "Per sukurtas žinybas, per biurokratinį tinklą valdovas galėjo valdyti visą savo teritoriją. Už kiekvieną sritį tapdavo atsakingas pareigūnas, o ne koks nors vietos kunigaikštis, kurį suvaldyti ne visada sekėsi. Akivaizdu, kad tai kur kasi efektyvesnis valdymo modelis", - sakė pašnekovė.

Iki tol valstybė buvo tik valdovo valdoma struktūra. Kodėl pokyčiai tapo neišvengiami? "Kuriantis šiuolaikinio tipo valstybei vienas žmogus jau nesugebėjo visko aprėpti bei sukontroliuoti atsiradusių naujų specializuotų sričių - karybos, finansų, teisėtvarkos. Todėl joms administruoti buvo įkurtos naujos valstybinės struktūros", - teigė istorikė. Mokslininkė su kolegomis archyvuose rado labai daug dokumentų, atskleidžiančių, kaip suformuotos biurokratinės sistemos valdė atskiras valstybės gyvenimo sritis.

Priesaika prilygo įstatymui

"Žodis "biurokratas" kilęs nuo žodžio "biuras". Tai žmogus, dirbantis biure su dokumentais, - pasakojo pašnekovė. - Iš pradžių visus sukurtų valstybės valdymo struktūrų vadovus (ministrus) skyrė valdovas, o ministrai sau pasiskirdavo pavaldinius. Naujųjų laikų Europoje (XVII - XVIII amžiuje) vienas svarbiausių valstybės administravimo principų buvo kolegialumas. Sprendimai būdavo priimami administracinio organo posėdyje dalyvaujančių narių balsų dauguma. Toks principas leido riboti aukščiausiosios valdžios politinę įtaką. Tai, kad daugėjo svarstomų klausimų ir jie palengva darėsi sudėtingesni, lėmė naujų padalinių steigimą, o kartu ir valdymo aparato plėtrą. Kolegialumo principu tiek absoliutinėse monarchijose, tiek ir XVIII amžiaus respublikose formavosi valstybinė administracija - centrinės valdžios institucijos. Biurokratijos esmė - valstybės pareigūnų korpusas, sudarantis aiškiai hierarchinę struktūrą, paremtą viršininko ir pavaldinio tarnybine priklausomybe. Vokiečių sociologas Maxas Weberis XX amžiaus pradžioje pateikė idealaus naujųjų laikų biurokrato modelį, kurį iš dalies atitinka ir XVIII amžiaus LDK valdininkai. Pagal M. Weberį, biurokrato funkcija - padėti gerai funkcionuoti valstybei. Vienas pagrindinių valdininko bruožų - jis turi būti renkamas tam tikros institucijos ir privalo turėti tam tikrą kvalifikaciją. Svarbu ir tai, kad valdininkas turėjo gauti atlyginimą už atliekamą darbą iš valstybės iždo. Dabar juokingai skamba tie kvalifikacijos reikalavimai: privalo mokėti rašyti, skaityti ir skaičiuoti. Tačiau žinant, kad XVIII amžiaus antroje pusėje dalis bajorų dar buvo beraščiai ir po seimelio nutarimais kai kas dėdavo tris kryžiukus, toks reikalavimas nėra juokingas."

Pasak istorikės, norintieji užimti postą teisingumo įgyvendinimo srityje privalėjo turėti ir juridinį išprusimą, žinoti galiojančius teisės aktus, o pageidaujantieji įsidarbinti matininku Finansų administravimo struktūroje, Iždo komisijoje privalėjo atnešti Vilniaus ar Krokuvos universitetų profesūros išduotą pažymą, kad puikiai išmano geometriją, matematiką ir sugeba braižyti. "Archyvo dokumentuose teko matyti ne vieną tokią konkretaus profesoriaus išduotą pažymą, - teigė R. Šmigelskytė-Stukienė. - Priimamas į darbą būsimasis valdininkas turėdavo prisiekti, kad sąžiningai vykdys savo pareigas. Pavyzdžiui, teisingumo sistemoje dirbantieji turėjo prisiekti, kad neims kyšių. Skirtingas kiekvienos pareigybės priesaikos tekstas būdavo patvirtinamas Seime. Jis prilygo įstatymui."

Švietimas turėjo daug lėšų

Kaip pasakojo istorikė, visos centrinės institucijos, kurios iš tikrųjų buvo dvilypės, veikė Varšuvoje. "Tai liudija vakarietišką centralizuojamos valstybės modelį, - teigė ji. - Edukacinė komisija, kuri 1773 metais buvo įsteigta bendra Lietuvai ir Lenkijai, dirbo specialiai jai paskirtose patalpose Varšuvos karališkojoje pilyje. Beje, tai buvo pirmoji pasaulyje švietimo ministerija. Ji taip pat buvo sudaryta iš dviejų vidinių struktūrų, skirtų Lietuvai ir Lenkijai. Man buvo labai įdomu palyginti švietimui tada ir dabar skiriamas lėšas. XVIII amžiaus antroje pusėje Edukacinės komisijos kanceliarijos darbuotojai gaudavo didesnes algas nei kitų valstybinių institucijų, net Iždo komisijos kanceliarijos darbuotojai."

Tyrimui vadovavusi Ramunė Šmigelskytė-Stukienė džiaugiasi archyvuose atrastais liudijimais apie pažangius XVIII amžiaus biurokratus. / Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotrauka

Pasigilinus į istoriją, tampa aišku kodėl. Kai popiežiaus sprendimu 1773 metais buvo panaikintas turtingiausias Lietuvoje veikęs Jėzuitų ordinas, visa jo turėta žemėvalda buvo atiduota švietimo reikmėms. "Pasaulyje pirmą kartą taip protingai buvo pasielgta su švietimo sistema, - tvirtino R.Šmigelskytė-Stukienė. - Pajamos iš jėzuitų valdytų dvarų buvo pervedamos mokslo reikalams. Edukacinė komisija turėjo iš ko finansuoti mokyklas ir mokėti algas savo darbuotojams. Kitoms institucijoms susirinkti mokesčius būdavo daug sunkiau."

Edukacinė komisija kontroliavo ne tik Vilniaus ir Krokuvos universitetus, bet ir visas vidurines, parapines-pradines mokyklas. Kaip pasakojo pašnekovė, pirmasis šios komisijos pirmininkas Vilniaus vyskupas Ignas Jokūbas Masalskis labai stengėsi, kad kiekvienoje Vilniaus vyskupijos parapijoje būtų įkurta pradinė mokykla.

Tarp Vilniaus ir Gardino

Kai 1764 metais Lietuvai buvo sukurtos dvi atskiros Karo ir Iždo komisijos, buvo svarstoma, kur joms reziduoti. "Paprastai institucijos rinkdavosi valdovo rūmuose, joms turėjo būti skiriama salė posėdžiams. Mums dabar atrodytų, kad jos turėtų posėdžiauti Vilniuje ar Varšuvoje. Nors Vilnius ir buvo išlaikęs sostinės statusą, tačiau bajorijai iš visos plačiosios LDK patogiau būdavo nuvykti į Gardiną nei į Vilnių, - pasakojo pašnekovė. - Abiejų Tautų Respublikos karalius taip pat ten dažniau reziduodavo. Tad Gardino pilyje ir įsikūrė minėtos institucijos."

Lietuvos bajorijai nuolat reikalaujant jas perkelti į Vilnių, tai buvo padaryta tik 1792 metais. Tačiau Valdovų rūmai jau buvo apleisti, o dokumentams saugoti reikėjo gerai įrengtų patalpų. Tam tikslui buvo pritaikyti Tribunolo rūmai, stovėję Valdovų rūmų teritorijoje.

"Įdomu, kad Iždo komisijos darbuotojams įsikūrus Vilniuje, o po metų paskutinio Gardino Seimo sprendimu priėmus nutarimą šią komisiją vėl iškelti į buvusią vietą, Vilniuje jaukiai įsikūrę komisarai neskubėjo važiuoti, - pasakojo R. Šmigelskytė-Stukienė. - Archyvuose yra išlikęs LDK rūmų iždininko Antano Dziekonskio susirašinėjimas su Varšuvoje esančiu didžiuoju LDK iždininku Mykolu Kleopu Oginskiu. A. Dziekonskis skundėsi, kad jis atvyko į savo darbo vietą Gardine, bet jo pavaldiniai komisarai nė nemano kraustytis iš Vilniaus, esą jiems trukdo tai pažliugę keliai, tai jie arklių neturi. Galų gale vis tiek jie turėjo tai padaryti."

Atlyginimas už darbo valandas, o ne etatą

"Valdininkai už savo darbą gaudavo nustatyto dydžio atlyginimą. Tai, pasak M. Weberio, yra vienas valstybės tarnautojui būdingų bruožų. Kuriantis centralizuotai valstybei ir biurokratiniam aparatui, atsirado sluoksnis žmonių, kurie jau išgyveno iš savo atlyginimo, o ne savo dvarų", - aiškino R. Šmigelskytė-Stukienė.

Atlyginimo dydis priklausė nuo einamų pareigų. Mažiausiai uždirbdavo kanceliarijos darbuotojai, perrašinėjantys dokumentus. "Kopijavimo aparatų nebuvo, o dokumentus reikėdavo dauginti. Tuo užsiimdavo žemiausia bet kurios struktūros grandis. Buvo net atskiri vadinamųjų kopistų etatai, - pasakojo pašnekovė. - Tačiau darbuotojai gana greitai darė karjerą, būdavo perkeliami į aukštesnes pareigas, valdininkų aparatas plėtėsi."

Valstybinių institucijų darbo laikas buvo reglamentuotas: būdavo nustatyta, kiek kokiomis dienomis privalu dirbti. Pasak istorikės, įdomu, kad atlyginimas XVIII amžiuje būdavo mokamas pagal išdirbtas valandas, o ne apskritai už etatą. "Ne taip, kaip dabar, Seimo nariui darbo metu kažkur išvykus atlyginimas vis tiek kapsi. Seniau, jei kokio nors lygio tarnautojas, kad ir pats ministras, kurią nors dieną neateidavo į posėdį, atlyginimo už tą dieną negaudavo, - tvirtino R. Šmigelskytė-Stukienė. - Specialiai paskirtas tarnautojas suskaičiuodavo, kiek per metus ir kokių būta posėdžių, o pagal jų įkainius kiekvienam struktūros pareigūnui apskaičiuodavo atlyginimą."

Parlamentinė kontrolė

Varšuvos karališkojoje pilyje posėdžiauja Ketverių metų Seimo Lietuvai ir Lenkijai paskirta bendra Edukacinė komisija. / Jano Mateikos piešinys, 1889 m.

Archyviniai dokumentai iliustruoja, kaip kiekviena struktūra, kiekvienas jos tarnautojas būdavo patikrinami. "Kadangi Lietuva ir Lenkija buvo Seimo valdoma valstybė, valdovas nebuvo absoliutas, tad visos valstybinės institucijos turėjo atsiskaityti Seimui, kuris jas būdavo paskyręs. Parlamentinė kontrolė turi senas tradicijas, - teigė istorikė. - Kiekvienos institucijos veiklą tikrindavo atskira Seimo sudaryta komisija (tuo metu jos buvo vadinamos deputacijomis). Institucijos rašydavo metines ataskaitas. Jas išanalizavusi komisija Seimui pateikdavo savo išvadas, o Seimas spręsdavo, ar patvirtinti institucijos darbą. Būdavo atvejų, kad nepatvirtindavo. Pavyzdžiui, Antano Tyzenhauzo ekonominės reformos stiprino valstybę, tačiau tapęs Lietuvos rūmų iždininku ir būdamas labai įtaigi asmenybė jis sugebėjo vadovauti ir jo veiklą prižiūrinčiai Iždo komisijai, tad ją padarė savo įrankiu. Po kiek laiko paaiškėjo, kad valdininkui tik užtekdavo padėti parašą, o reikiamus skaičius finansiniame dokumente vėliau įrašydavo A. Tyzenhauzas. Tačiau Seimo kontrolės metu jis buvo apkaltintas valstybės turto grobstymu ir nušalintas nuo pareigų."

Kaip išsiaiškino istorikė, jau tais laikais komisarai, vykstantys į Varšuvą pateikti ataskaitų, gaudavo dienpinigių, jiems būdavo apmokama kelionė. "Kur būdavo naudojami valstybės pinigai, archyvuose yra išlikę visi kvitai, rašteliai, parašai. Iš jų matyti, kad ministrams alga dažniausiai būdavo mokama kas pusmetį ir atvežama į namus", - pasakojo R. Šmigelskytė-Stukienė.

Pasak jos, kaip plėtėsi biurokratinis aparatas, matyti palyginus Iždo komisijos 1765 ir 1786 metų bylas. Vizualiai jos jau dešimt kartų storesnės. "Tas bylas labai įdomu skaityti, raštininkų viskas smulkiai užfiksuota, - sakė pašnekovė. - Beje, viskas tuo metu buvo rašoma lenkų kalba. Nuo XVII amžiaus pabaigos Lietuvoje visa raštvedyba vyko ne senąja gudų, o lenkų kalba. Ji buvo pasirinkta kaip universali, daugiatautei valstybei priimtina kalba. Mūsų tai neturėtų stebinti. Namie dalis žmonių kalbėjo gudiškai, dalis lietuviškai, dalis žemaitiškai, dalis lenkiškai. Su kitomis valstybėmis buvo susirašinėjama prancūzų kalba. Šia oficialia to meto diplomatine kalba notas ir kitus dokumentus mums siuntė ir Rusijos bei Prūsijos pareigūnai."

Mokesčiai ir jų vengimas

Siekiant stiprinti kariuomenę, valstybę padaryti nepriklausomą nuo užsienio kaimynų, buvo ieškoma sričių, iš kurių būtų galima surinkti daugiausia mokesčių. "Tuo metu buvo labai populiaru uostyti ir kramtyti tabaką. Pypkė XVIII amžiuje dar nebuvo gero tono ženklas, - teigė istorikė. - Tad 1782 metais tabakas LDK buvo apmokestintas akcizo mokesčiu. Lenkijoje tai buvo padaryta dar anksčiau. Buvo įvestas ir kortų mokestis, nuo kortų kaladžių pardavimo valstybės reikmėms eidavo tam tikri mokesčiai."

Kaip pasakojo pašnekovė, 1764 metais pradėjus nuosekliai fiksuoti ir surašinėti visus valstybės naudmenis, nuo kurių turėjo būti mokami mokesčiai, kai kurie bajorai rado būdą, kaip juos susimažinti. Kadangi mokesčius skaičiuodavo nuo turimų dūmų (valstiečių šeimų skaičiaus), prieš atvykstant tikrintojams dalis trobelių būdavo nugriaunama, žmonės sukišami į kelias, ir mokesčiai daugeliui metų į priekį būdavo imami nuo gerokai mažiau dūmų. Išvykus tikrintojams, valstiečiai gaudavo medienos ir trobeles atsistatydavo. "Netvirtinčiau, kad vyko tokie dalykai, jei archyve nebūčiau mačiusi valdovo aplinkraščio, raginančio taip nesielgti. Jis esą girdėjęs apie tokius atvejus LDK", - teigė istorikė.

Archyvuose ji aptiko ir labai keistą atvejį - Iždo komisija turėjo savo mediką prancūzą, jam mokėjo nemažą atlyginimą. "Tai pastebėję aukštesniosios instancijos - Nuolatinės tarybos - tikrintojai pasipiktino. Jų nuomone, Iždo komisijoje negali būti mediko pareigybės, to negali sau leisti net Lenkijos karalystės Iždo komisija, nors karalystės pajamos ir dvigubai didesnės už LDK, - pasakojo R.Šmigelskytė-Stukienė. - Mūsų komisarai paklausė, palingavo galvomis, tačiau mediką vis tiek paliko, tik pakeitė jo pareigybės pavadinimą ir perkėlė į kitą pavaldų dalinį."

Lietuvos reparticijos muitinių žemėlapis, parengtas Vilniaus vaivadaičio, Lietuvos iždo komisaro Mykolo Kleopo Oginskio užsakymu. Geometras Jozefas Dambrowskis. 1788 m. Muitinių pasienyje su Prūsija buvo labai daug. / Vytauto Didžiojo universiteto archyvo nuotrauka

Parlamentarizmas nepajėgė konkuruoti

Kaip teigė istorikė, valstybės valdymo aparato pertvarkymu siekta konkuruoti su kaimynų šalimis. "Juk XVIII amžiaus pradžioje centralizuoti valstybę aktyviai ėmėsi ir Prūsija. Jos pokyčiai buvo orientuoti į kariuomenės stiprinimą. Ir tai davė rezultatų. Gana nedidelė Prūsijos kunigaikštystė, susijungusi su Brandenburgu ir virtusi karalyste, buvo viena tų valstybių, kuri padalijo Abiejų Tautų Respubliką, - sakė R. Šmigelskytė-Stukienė. - XVII amžiuje biurokratizacijos procesai buvo ryškūs ir Rusijos imperijoje, tik ten naudotas autokratinio valdymo modelis. Pagrindinė mūsų valstybės bėda buvo ta, kad mes buvome parlamentinė valstybė. Bajorija, kaip politinė tauta, turėjo daug galių, dalyvavo valstybės valdyme. Džiaugiamės ir didžiuojamės tokia bajoriškąja demokratija. Tačiau XVIII amžiuje dominuojančios valstybės buvo absoliutinės monarchijos, jose valdovas nepaisė bajorų valios, galėjo tik ja pasinaudoti. Valstybės, valdomos absoliučią valdžią turinčio valdovo, su gerai organizuota valstybine kariuomene buvo stipresnės. Su jomis mums buvo sunku konkuruoti. Ir vis dėlto Lenkijos ir Lietuvos valdovo reformų siekis viską nukreipti valstybės, o ne kokios nors grupuotės interesams buvo pažangus dalykas."

Pašnekovės įsitikinimu, to meto sąlygomis konkuruoti su Vakarų Europos valstybėmis mes nesugebėjome ir dėl to, kad valstybė nebuvo suvereni. "Po XVIII amžiaus pradžios karų patekome į Rusijos protektoratą. Ant visų mūsų valstybės struktūrų buvo galima justi Rusijos leteną, - pasakojo R. Šmigelskytė-Stukienė. - Pavyzdžiui, kai 1764 metais valdovo S. A. Poniatovskio iniciatyva buvo įvesti visuotinio muito mokesčiai, buvo apmokestintos ir visos tranzitu per mūsų teritoriją gabenamos prekės, prieš jį piestu stojo Rusija ir Prūsija. Įstatymas galiojo tik porą metų. Rusija ir Prūsija bendru diplomatiniu spaudimu privertė valstybę jį atšaukti. Juk prekyba tarp Rusijos ir Prūsijos vyko per LDK teritoriją, tad suprantama, kodėl abi šalys stengėsi panaikinti muitus tranzitu gabenamoms prekėms. Prieš S. A. Poniatovskio reformas buvo sukurstyta ir vietinė bajorija."

Iždo komisijos posėdžių protokolai liudija, į kokią padėtį patekdavo mūsų muitininkai. Pavyzdžiui, laikydamiesi įstatymų Palangoje konfiskuodavo prekes, už kurias nebuvo sumokėtas muito mokestis, tačiau iškart po to Rusijos ambasadorius Varšuvoje teikdavo diplomatinę notą mūsų Nuolatinei tarybai, o taryba persiųsdavo Iždo departamentui. Susėdę ministrai spręsdavo, ką daryti - grąžinti prekes ar aštrinti konfliktą. "Dažniausiai būdavo priimamas sprendimas nekonfliktuoti ir patenkinti pretenzijas. Didžiojo kaimyno spaudimas ir kišimasis į vidaus reikalus buvo akivaizdus", - teigė istorikė.

Pasak jos, situacija pakito tik garsiojo Ketverių metų Seimo laikais, kai 1788 metais į jį susirinko naujos kartos politikai, baigę Edukacinės komisijos reformuotas mokyklas ir ugdyti kita dvasia. Jie vadovavosi kitais - valstybės - interesais. "Tada valstybėje prasidėjo lūžis. Seime buvo priimtas sprendimas reikalauti ir išvesti Rusijos kariuomenę iš Abiejų Tautų Respublikos. Ir tai buvo padaryta. Priėmus Gegužės 3 dienos Konstituciją, jei viskas būtų vykę, kaip planuota, valstybė būtų šoktelėjusi dar aukščiau, - įsitikinusi R. Šmigelskytė-Stukienė. - Kariuomenę buvo planuota padidinti iki 100 tūkst. karių. Tačiau Rusija, pabaigusi karą su Turkija, savo šimtatūkstantinę kariuomenę nukreipė prieš Lenkiją ir Lietuvą. Karą pralaimėjome."

LDK valstybės valdymo institucijų daigų archyvuose ieškoję istorikai humanitarinių mokslų daktarai Robertas Jurgaitis, Liudas Glemža, prof. Valdas Rakutis ir projektui vadovavusi R. Šmigelskytė-Stukienė savo tyrimu, kuris netrukus turėtų išvysti dienos šviesą, pateiks daug naujų žinių apie XVIII amžių. "Bereikia tikėtis, kad šių laikų biurokratija, visų keiksnojami viešieji pirkimai leidybos darbų ilgai nevilkins. Knyga turėtų pasirodyti dar šiemet", - sakė pašnekovė.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"