TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Kaip LDK valdė rusėnų žemes

2013 11 08 6:00
Puikiai lietuviškai kalbantis S.Polechovas prisipažino, kad lietuvių kalbą jam buvo lengviau išmokti negu lenkų. Oresto Gurevičiaus (LŽ) nuotrauka

Maskvietis istorikas Sergejus Polechovas gilinasi į tuos laikus, kai Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK) valdė rusėnų žemes. Jo atradimai apie mūsų kunigaikščių, ypač Vytauto Didžiojo, politiką yra naujiena net daug apie savo istoriją žinantiems lietuviams.

Jokių lietuviškų šaknų neturintis S.Polechovas dar mokykloje susidomėjo LDK istorija. Lietuvos ambasados Maskvoje organizuotuose kursuose išmoko lietuvių kalbą. Dabar istorijos mokslų daktaras, Vilniaus universiteto mokslininkas stažuotojas daug laiko praleidžia Lietuvos sostinėje ir rašo mokslinį darbą apie tai, kaip LDK valdė rusėnų žemes.

Paklaustas, kas lėmė susidomėjimą LDK, S.Polechovas pasakojo: "Kai rengiausi stojamiesiems egzaminams į Maskvos valstybinį Michailo Lomonosovo universitetą, buvo skyrius apie LDK, buvo išvardyti kunigaikščiai, miestai. Tačiau mūsų rusiškuose naujuose vadovėliuose ta tema nieko neradau. Sovietmečiu leistuose vadovėliuose, siekiant parodyti daugiatautiškumą, apie LDK po kokį puslapį būdavo, bet ne daugiau. Pradėjau domėtis, skaityti įvairią tuo metu man prieinamą literatūrą."

Trečiame kurse, išmokus ne tik lietuvių, bet ir lenkų bei vokiečių kalbas, Sergejui tapo prieinami kelių šalių archyvai. Puikiai lietuviškai kalbantis istorikas prisipažino, kad lietuvių kalbą jam buvo lengviau išmokti negu lenkų. "Jos fonetika labai sunki", - sakė jis ir pridūrė, kad apskritai Lietuvoje su visais greičiau randa kalbą nei Lenkijoje ar Berlyne.

S.Polechovas pabrėžė, kad LDK istorija skirtingai suvokiama Lietuvoje, Rusijoje, Baltarusijoje, Lenkijoje, Ukrainoje. "Visur ta istorija rašoma pagal dabartinės tautinės valstybės sampratą. O aš kaip tik stengiausi sintezuoti", - teigė istorikas.

S.Polechovas Horodlėje buvo susitikęs su viena žymiausių dabartinių LDK tyrinėtojų Lenkijoje, Jogailaičių universiteto prof. Lidia Korczak. / Asmeninio albumo nuotrauka

Dar studijų laikais Maskvoje, Rusijos valstybinėje viešojoje istorijos bibliotekoje, Sergejus surado iki tol istorikams nežinotą Teodoro Narbuto istorinių dokumentų kolekcijos aprašymą. Tai jį labai sudomino, nes po 1863 metų sukilimo nuslopinimo T.Narbuto biblioteka buvo išplėšta, didesnė jos dalis liko Vilniuje, du tomai atsidūrė Lvove, kai kas apskritai dingo.

Švitrigaila nebuvo stačiatikis

S.Polechovas rašė disertaciją apie vidaus karą tarp Švitrigailos ir Žygimanto Kęstutaičio, apie dešimtmetį po Vytauto mirties. "XV amžiaus pirmaisiais dešimtmečiais Lietuvos metrikos dar nebuvo, aktų originalų ir nuorašų išliko ne taip jau daug, tačiau yra nemažai politinės korespondencijos, iš kurios daug ką galima sužinoti. Svarbiausia korespondencijos dalis šiuo metu saugoma Berlyne", - pasakojo pašnekovas.

Gavęs stipendiją iš Vokietijos Gerdos Henkel fondo, apvažiavo Vokietiją, Lenkiją, Lietuvą. Jo tyrimai nustebino ir patį istoriką, tai nauja buvo ir kolegoms iš Lietuvos. "Ilgai manyta, kad Švitrigaila buvo vadinamosios rusėniškosios, stačiatikiškos partijos vadas. Baltarusiai ir ukrainiečiai mėgsta teigti, kad jis buvo priėmęs stačiatikių tikėjimą, pakrikštytas pagal stačiatikių apeigas. Tačiau tai netiesa, šaltiniai to nepatvirtino, - teigė istorikas. - Išsiaiškinau, kad Švitrigaila visą gyvenimą buvo labai pamaldus katalikas. Radau iš kur kilusi ta teorija, neva jis tapo stačiatikiu."

Anot S.Polechovo, XVIII amžiuje istorijos šaltinių leidėjai vienuoliai pijorai iš Lenkijos padarė klaidą, o vėliau visi ja rėmėsi. "Pijorai ne taip suprato vieną XVI amžiaus dokumento vietą. Kablelio trūkumas dokumentuose Švitrigailą "padarė" stačiatikiu, - tvirtino Sergejus. - Tame XVI amžiaus dokumente buvo rašoma apie Švitrigailos, Levo ir kitų kunigaikščių dokumentus. Kai tarp Švitrigailos ir Levo buvo pamiršta padėti kablelį, manyta, kad Levas - tai Švitrigailos krikšto vardas. Paaiškėjo, kad čia kalbama apie XIII amžiuje Volynėje gyvenusį kunigaikštį Levą Danilovičių. Kadangi Švitrigaila turėjo katalikišką krikšto vardą - Boleslovas, XVIII amžiuje istorikas Adomas Naruševičius suprato, kad čia paminėtas jau stačiatikiškas jo krikšto vardas - Levas."

Toliau šią teoriją išplėtojo Rusijos šaltinių leidėjas stačiatikių šventikas Ioanas Grigorovičius. Taip ir nusistovėjo šaltiniuose teiginys, esą Švitrigaila buvo tapęs stačiatikiu. Ypač tai dažnai minima ukrainiečių, baltarusių istoriografijose. Sergejaus teigimu, visi rašo, bet nenurodo, kuo remiasi taip teigdami.

Po Vytauto mirties atėjęs į valdžią Švitrigaila nekeitė savo didžiakunigaikštiškos aplinkos. Iš pradžių rėmėsi tais žmonėmis, kuriuos "paveldėjo" iš Vytauto. "Kai didžiai daliai šių žmonių nepatiko jo politika, mano nuomone, santykiai su Lenkija, jie jį nuvertė nuo sosto, - pasakojo Sergejus. - Jis išsaugojo tam tikras pozicijas kaip įteisintas valdovas rusėniškose žemėse. Jam šitose žemėse nereikėjo kaip nors "iš naujo" įsitvirtinti, o tik gintis. Įsitvirtinti reikėjo netikėtai iškeltam Žygimantui Kęstutaičiui, kuris visą gyvenimą praleido Vytauto šešėlyje."

Istorikas savo darbe nagrinėjo, kokiomis priemonėmis naudojosi vienas ir kitas, ir kuo viskas baigėsi. Pasak jo, abu Lietuvos didieji kunigaikščiai (taip jie vienas kitą titulavo tarpusavio kovos metu) dalijo žemes, valstiečius ir privilegijas, bandė paveikti priešininko stovyklą asmeniniais kontaktais, stengėsi išnaudoti tiesioginę sąjungininkų (Lenkijos, Vokiečių ordino ir kitų) pagalbą, taip pat ir karinę konjunktūrą.

Su kolega iš Baltarusijos Aliaksandru Hruša (kairėje) Sergejus publikavimui rengia Polocko dokumentus, kurie turėtų būti įdomūs ir lietuviams.

"Švitrigaila turėjo daug išteklių susigrąžinti sostą, tačiau jų taip ir neišnaudojo. Be to, savo neapgalvotais veiksmais atstūmė nemažai šalininkų, - teigė S.Polechovas. - Skaitant jo susirašinėjimą su Vokiečių ordino pareigūnais susidaro įspūdis, kad jis per visą rivalizacijos su Vytautu laiką neišaugo į savarankišką politiką. Tačiau man buvo svarbiausia nustatyti, kad vidaus karas po Vytauto mirties nebuvo religinis arba tautinis konfliktas, kaip teigė mokslininkai. Nepaisydami valdovo katalikiškumo, jo pavaldiniai rusėnai kovojo už jo teises į Vilniaus ir Trakų sostą. Tai lėmė mano susidomėjimą rusėniškų žemių integracijos į LDK problema."

Vytauto politikos naujovės

Šiuo metu S.Polechovas stažuojasi Vilniaus universiteto Istorijos fakultete pas profesorių Rimvydą Petrauską. Jo tyrimų tema - LDK rusėniškų žemių valdymo sistema XIV-XV amžiais. Kaip pažymėjo istorikas, rytų slavų ir lenkų istoriografijoje vertinant Lietuvos ir rusėniškų žemių santykius dažniausiai pabrėžiamas konfliktinis momentas. "Reikia pasižiūrėti, kaip tos rusėniškos žemės buvo integruojamos į LDK. Kad tokia integracija buvo, rodo XV amžiaus pabaigos ir XVI amžiaus pradžios karai su Maskva. Toli gražu ne visi vietiniai rusėnai stačiatikiai norėjo paklusti Maskvos didžiojo kunigaikščio valdžiai", - pasakojo S.Polechovas. Istorikui buvo įdomu išsiaiškinti, kokiomis priemonėmis galėjo naudotis Lietuvos valdovai, neturėdami nei reguliarios kariuomenės, nei policijos, nei šiuolaikinio biurokratinio aparato. Taip pat įdomu, kaip jie galėjo integruoti tolimas žemes į bendros valstybės struktūras, kai dar nebuvo paplitęs raštas. Kas patraukdavo rusėnus?

"Tai sudėtingas klausimas, - sakė S.Polechovas. - Iš pradžių, XIII-XIV amžiuje, rusėnai faktiškai neturėjo kitos išeities. Jei lietuvių antpuoliai nesiliauja, jeigu vis puola, vis tiek galų gale paklusi tokiam kunigaikščiui. Tiesa, buvo ir dinastinių santuokų, kurios ilgainiui darydavo lietuvį kunigaikštį "savą". Tačiau buvo ir kitokių priemonių. Jos skirtingos. Tačiau svarbu, kad lietuvių kunigaikščiai, atėję į rusėnų žemes, socialinėje plotmėje daug ko nekeitė."

XIV amžius menkai nušviestas šaltinių - mažai dokumentų, kronikų, metraščių. Tačiau žinoma viena Vytauto reformų - vietiniams bajorams ne tik Lietuvoje, bet ir Rusioje jis pradėjo dalyti žemes. Tai buvo naujovė. Ir ji bajorams turėjo patikti.

Netrėmė vietinės diduomenės

S.Polechovas prie Slaptojo Prūsijos kultūros paveldo archyvo Berlyne. Čia rado daug įdomių, su LDK susijusių dokumentų. / Asmeninio albumo nuotrauka

Paklaustas, ar LDK teritorijos dydis galėjo daryti įtaką Vytauto politikai (per didelė teritorija, kad visur būtų galima įvesti savo tvarką ir kontroliuoti), Sergejus sakė, kad taip buvo tik iš dalies. "Norėdami suprasti turime palyginti. Pavyzdžiui, Maskvos valstybė XV amžiaus antroje pusėje irgi buvo nemaža. Ir vis tiek Maskvos didieji kunigaikščiai naudojosi tokiomis priemonėmis, kurių LDK nebuvo. XV amžiaus pabaigoje ir XVI amžiaus pradžioje buvo praktikuojamas prievartinis vietinės aukštuomenės, diduomenės perkėlimas gyventi kitur, į šalies gilumą, - pasakojo S.Polechovas. - Taip buvo po Naugardo, Pskovo, Smolensko prijungimo prie Maskvos. Vietiniai bajorai iš šitų miestų buvo išsiųsti į valstybės gilumą, o į šiuos miestus - maskviečiai."

Koks tokios prievartos tikslas? Tuo siekta naujas teritorijas apgyvendinti ištikimais žmonėmis, kad ten neliktų elemento, kuris būtų išsaugojęs ryšį su gimtuoju kraštu. LDK tokių perkėlimų nepraktikavo. Kaip pabrėžė S.Polechovas, vietiniams politiškai aktyviems sluoksniams toliau buvo leista dalyvauti jų regionų, miestų viešajame gyvenime, susirinkimuose.

Anot istoriko, žemesnių sluoksnių Maskvos didieji kunigaikščiai neperkeldavo, tik diduomenę. "Pavyzdžiui, apie tai byloja vienas XVI amžiaus ketvirto dešimtmečio Pskovo dokumentas. Į LDK atvykę žmonės iš Pskovo teigė, kad vietinių didžiųjų bajorų Pskove neliko, o tik vadinamieji juodieji žmonės, amatininkai. Jie vis susirinkdavo į susirinkimus, kaip ir prieš Pskovo nepriklausomybės panaikinimą, - pasakojo Sergejus. - Taip situacija atrodė Maskvos valstybėje. O LDK dokumentuose dažnai teigta, kad žmonės "nori gyventi pagal senovę". O kas yra "senovė"? Senove žmonės laikydavo Vytauto, Žygimanto Kęstutaičio laikus. Įdomu, kad LDK rusėnai savo gyvenimo būdą asocijavo su šiais valdovais."

Stačiatikių integracija

Jau pusmetį tyrinėjantis LDK rusėniškų žemių valdymo sistemą S.Polechovas prisipažino, kad jam naujiena buvo Vytauto politika Stačiatikių bažnyčios atžvilgiu. "Rytų slavų istoriografijoje nepastebėtas momentas - Vytauto pastangos Stačiatikių bažnyčią integruoti į LDK. Įprasta teigti, kad Vytautas rėmė katalikus. Tačiau atidžiau žvelgiant į jo politiką matyti, kad jis nebuvo toks stačiatikių priešininkas, kokį jį piešia rytų slavų istoriografija, o stengėsi panaudoti jų bažnyčią savo politiniams tikslams, - teigė Sergejus. - Dėl to turėjo ištikimų žmonių vyskupijose. O nuo vyskupo ir kunigų daug kas priklausė vietiniame gyvenime, pavyzdžiui, vyskupas dalyvaudavo priesaikoje valdovui, galėjo nuo jos atleisti. Tiek cerkvę, tiek bažnyčią visi lankydavo. Dar Europos tėvu vadinamas Karolis Didysis puikiai suprato bažnyčios svarbą savo imperijai. Ne tik paskirtas vietininkas buvo svarbus."

Dažnai teigiama, kad Vytautas pašalino srities kunigaikštystes ir visur vietininkais paskyrė savus lietuvius. Tačiau vietininkas pats nieko lemti negalėjo. Pasak istoriko, net keletas dokumentų iš Polocko žemės liudija, kad vietininkas neišmanė nusistovėjusios tvarkos. Jis kreipdavosi į vietinius bajorus, miestiečius. "Gana dažnai Vytauto laikais vietininkais tapdavo stačiatikiai kunigaikščiai, jie buvo pripažįstami vietinio elito, - kalbėjo Sergejus. - Ryškiausias pavyzdys, mano galva, tai kunigaikštis Mykolas Alšėniškis. Jis lietuvių kilmės, iš Alšėnų, dabartinės Baltarusijos, stačiatikis, Vytauto bendražygio Jono Algimantaičio sūnus. Dokumentuose jis vadinamas vietininku arba vaivada Kijeve, o vietos gyventojai jį laikė savo kunigaikščiu, Kijevo kunigaikščiu."

Mokslininkai nelengvai perskaito vokiečių-žemaičių tarme surašytus Polocko dokumentus. Šiame dokumente aprašyta, kur važiuoti kilus prekybiniams konfliktams - iš pradžių pas Vytautą, o jei nepavyks - pas Krokuvos karalių.

Anot pašnekovo, Vytautas ne kartą aplankė stambiausius savo valstybės centrus. "Tiesa, ne taip dažnai jis ten būdavo, kaip Lenkijos karalius savo žemėse, bet po kelis kartus yra lankęsis Polocke, Smolenske, Voluinėje, Kijeve, - pasakojo S.Polechovas. - O svarbiausia, jog jau tuo metu šaltiniai liudija, kad vietos gyventojai kreipdavosi į Vytautą. Tai negirdėtas, nepaprastas dalykas. Juk reikėjo nemažai lėšų būriui jų atstovų nukakti pas valdovą ir įteikti jam dovanų, vadinamų "čelobitje". Dovanos buvo būtina kreipimosi su prašymu sąlyga. Bet žmonės vis tiek važiavo pas jį."

Neskelbti Polocko dokumentai

S.Polechovas, kartu su maskviečiais ir baltarusiais istorikais rengiantis naują Polocko XIII-XV amžiaus dokumentų leidimą, pasakojo, kad dažnai vienas dokumentas suteikia visą gyvenimo panoramą.

"Yra daug įdomių dokumentų, kurie iki šiol nebuvo skelbti. Tačiau juos sunku suprasti, nes jie surašyti vadinamąja vokiečių-žemaičių tarme. Net dabartiniai vokiečiai, rimti mokslininkai vos supranta, - aiškino pašnekovas. - Pavyzdžiui, yra išlikęs labai įdomus vieno vokiečio pirklio iš Polocko laiškas į jo metropoliją, į Rygą. Aprašydamas įvykius Polocke jis mini, kad Vytautas iš ten atšaukė savo vietininką lietuvį Mangirdą ir pasiuntė naują vietininką, kuris yra Vytautienės giminaitis, kunigaikštis, stačiatikis."

Kitas intarpas tame pačiame laiške - ne mažiau įdomus. Jame rašoma, kad norint išspręsti kokį nors prekybinį konfliktą reikia važiuoti pas Vytautą, o jeigu ten nepavyks, tada pas Krokuvos karalių. "Laiškas rašytas 1399 metais, likus trims savaitėms iki mūšio prie Vorsklos, praėjus keletui mėnesių po Salyno sutarties, kurią sudarant (bet ne pačioje sutartyje) Vytautas buvo paskelbtas Lietuvos karaliumi, - pasakojo S.Polechovas. - Mes matome, kaip šie šaltiniai prieštarauja paplitusiai teorijai, kad tuo metu Vytautas konfliktavo su Jogaila, kad savavališkai pasiskelbė Lietuvos karaliumi. Čia net užuominos nėra apie kokius nors nesutarimus. Juk pirkliai turėjo žinoti, kur jiems vykti reikalui esant." Pašnekovo teigimu, tai įrodo dar vieną aspektą, kuris nežinia kodėl nelabai domina lietuvių istorikus - Lenkijos karaliaus ir Lietuvos vyriausiojo kunigaikščio Vladislovo Jogailos vaidmenį valdant LDK. "Tiesa, net ir lenkų istorikai tai dar tik pradeda nagrinėti išsamiai", - pridūrė S.Polechovas.

Istorikas apgailestavo, kad dėl mokslų reformos Rusijoje neaišku, kada bus išleistas jo su kolegomis rengiamas Polocko dokumentų rinkinys. "O šaltiniai labai svarbūs, niekam nežinomi. Lietuviams viskas, kas juose rašoma, turėtų būti įdomu, - sakė jis. - Jau atlikome didesnę darbo dalį - surinkome tekstus, dalį išvertėme iš vokiečių ir lotynų kalbų į rusų, tačiau baigėsi pinigai. Paprašėme papildomo finansavimo kitiems dokumentams išversti, originalams aprašyti, komentarams papildyti ir knygoms išspausdinti (numatyti bent jau du tomai), bet nežinome, ar gausime."

Konfliktas su Konstantinopoliu

1406 metais, mirus metropolitui Kiprijonui, tarp Maskvos ir Kijevo kilo ginčas, kas turi tapti nauju stačiatikių metropolitu ir kur jis turėtų reziduoti. Anksčiau metropolitas Kiprijonas teritorijas sugebėjo jungti. Kaip pasakojo Sergejus, po jo mirties Vytautas savo kandidatą, Polocko vyskupą graiką Teodosijų pasiuntė į Konstantinopolį, Stačiatikių bažnyčios centrą, tikėdamasis, kad patriarchas jį paskirs visos Rusios metropolitu.

LDK buvo integravusi daug rusėniškų žemių. / Valdovų rūmų archyvo nuotrauka

"Patriarchas to nepadarė, paskyrė promaskvietišką kandidatą Fotijų, irgi graiką, - pasakojo istorikas. - Tada Vytautas sukvietė suvažiavimą. LDK ir Lenkijos karalystės rusėniškų žemių stačiatikių vyskupai Lietuvos metropolitu išrinko Gavrijilą Grigalių Camblaką. Yra išlikęs raštas, kuriame dėstomos priežastys, kodėl skiriamas atskiras metropolitas. Buvo labai įtempta padėtis. Iš pradžių dėl to Vytautas buvo patekęs į konfliktą su Konstantinopoliu. Lietuvos valdovas savo politiniams tikslams pasiekti naudojosi stačiatikių retorikos, kanoninės teisės tradicijomis, senaisiais Rusios metraščiais."

S.Polechovo teigimu, dar vienas ryškus Vytauto ir Stačiatikių bažnyčios hierarcho bendradarbiavimo pavyzdys - būsimas metropolitas Gerasimas. Jis Vytauto liepimu buvo padarytas Smolensko vyskupu. Ten Gerasimas sukūrė Vytauto pagyrimo kūrinį. "Jis buvo prieinamas ir suprantamas rusėnams, bent jau intelektualams. Ir kūrinys darė įtaką, - sakė istorikas. - Pavyzdys iš vėlyvesnių laikų - 1485 metais Smolensko vyskupas Joakimas viename dokumente figūruoja kaip lietuvio kataliko Jurgio Radvilos krikštatėvis. Jo tėvas Mikalojus tuo metu buvo Smolensko vaivada. Akivaizdu, kad vaivada, nors ir būdamas katalikas, stengėsi rasti bendrą kalbą su stačiatikių hierarchu."

Paklaustas, kaip LDK tyrinėtojas gali apibūdinti Vytauto politiką rusėnų žemėse, ar ji buvo demokratiška, S.Polechovas paaiškino: "Tuo metu nebuvo demokratijos sąvokos, todėl ir jo politiką vadinti demokratiška nėra korektiška. Ir apskritai tariant, Vytautas nebuvo liberalus. Kai reikėjo, galėjo ir galvą kunigaikščiui nukirsti, ir į kalėjimą kaip Švitrigailą pasiųsti. Tačiau jo politika buvo gana apgalvota. Sunku pasakyti, kodėl jis mokėjo tai, ko nemokėjo jo įpėdiniai. Kol kas apsiribosiu konstatavimu, kad jie Vytautui neprilygo."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"