TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Kaip lietuviai Kaune nugalėjo kryžiuočius

2014 10 24 6:00
Malborko (Marienburgo) pilies, kurioje 1274-1457 metais buvo įsikūręs Kryžiuočių ordinas, bombarda. Lietuviai bombardas pirmą kartą panaudojo 1382 metais. Malborko pilies muziejaus archyvo nuotrauka

Plačiai žinomas faktas, kad Kauno pilis, nors ir narsiai ginta, 1362 metais kryžiuočių buvo paimta ir sugriauta. Tačiau lietuvių istorikų kažkodėl mažai rašyta apie šalimais stovėjusią kryžiuočių Marienverderio pilį, kuri 1384 metais buvo užimta Jogailos ir Vytauto vadovaujamos Lietuvos kariuomenės. Istorikas dr. Vytenis Almonaitis šiemet baigė išsamų šių įvykių tyrimą, iš gausybės istoriniuose šaltiniuose esančių užuominų gana tiksliai atkūrė 630 metų senumo įvykius.

"Apie šią pilį, nors ji buvo ne paprasta Vokiečių ordino pilaitė, o galinga mūrinė tvirtovė, giliausiai įsiterpusi į Lietuvos valstybę, mažai yra girdėję ir kauniečiai, - sakė Vytauto Didžiojo universiteto docentas V. Almonaitis. - Rekonstruoti tų laikų įvykius buvo nelengva, nors šaltinių yra gana daug. Marienverderio užėmimas aprašytas Torunės analuose, Vygando Marburgiečio, Johano Posilgiečio ir Dietmaro kronikose, dviejuose Ordino magistro laiškuose bei keliuose kituose dokumentuose. Deja, į lietuvių kalbą išverstas tik vienas dokumentas - Vygando Marburgiečio kronika. Kitus tekstus teko versti iš lotynų ir vidurinės vokiečių kalbos. Dėkui kolegoms Justinai Daunorienei ir Mindaugui Strockiui už pagalbą."

Kaip pasakojo V. Almonaitis, nereikėtų stebėtis, iš kur Kaune atsirado kryžiuočių pilis. Juk nuslopinęs Didįjį prūsų sukilimą 1274 metais, tęsdamas savo "Drang nach Osten" (žygį į Rytus) Vokiečių ordinas su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste (LDK) pradėjo nuolatinį karą, trukusį ilgiau nei Šimtametis karas Europoje, - iki 1422 metų. Kryžiuočiai jau nuo pat XIV amžiaus pradžios Nemuno pakrantėse statėsi naujas pilis. Viena jų - Gotesverderis - iškilo visai netoli Kauno, prie Nevėžio žiočių buvusioje saloje.

Vokiečių ordinas pasinaudojo ir 1382 metais Lietuvoje kilusiu vidiniu konfliktu, kai didžiojo kunigaikščio Jogailos šalininkai suėmė ir nužudė kunigaikštį Kęstutį. Iš nelaisvės pabėgęs jo sūnus Vytautas pasislėpė pas buvusius priešus kryžiuočius. "Remiamas savo šalininkų, kurių daugiausia buvo Žemaitijoje, Vytautas kartu su vokiečiais ėmė rengti karo žygius į Rytų Lietuvą, - pasakojo V. Almonaitis. - 1384 metų sausio 1 dieną magistras išdavė Vytautui raštą, kuriuo pasižadėjo suteikti pagalbą karinėmis pajėgomis jam siekiant susigrąžinti tėvoniją. O Vytautas buvo priverstas Ordinui pažadėti dar daugiau - užrašė Žemaitiją iki Nevėžio bei Kauno ir Rumšiškių gyvenvietes."

XVIII amžiaus Kauno plane santakos vietoje aiškiai matyti dvi salos. Vienoje jų stovėjo Marienverderio pilis.

Su Vytauto žinia

Pasak istoriko, Kauno teritorijoje tuo metu, kai Vytautas buvo Ordino pusėje, iškilo galinga pilis. "Torunės analuose rašoma, kad "1384 metų gegužės 13 dieną didysis magistras su didele kariuomene nuvyko į lietuvių žemę, kur kitados buvo Kauno pilis, ir užbaigė vieną mūrinę pilį per 4 savaites". Manyčiau, kad ši data žymi statybų pradžią", - teigė V. Almonaitis. Nors visur rašant apie pilį pažymima, kad ji buvusi mūrinė, istorikas abejoja, ar ją visą, net ir turint omenyje Ordino pajėgumą, buvo galima sumūryti per 4 savaites.

"Tikėtina, kad iš dalies pilis buvo medinė, - svarstė jis. - Statant galėjo būti panaudotos ir plūkto molio bei rąstų konstrukcijos. Sienos mūrytos ir iš Prūsijoje gamintų plytų, o viename šaltinyje minimi ir akmenskaldžiai. Dalis mūrų, matyt, buvo iš akmenų."

Žinių apie pilies sienų storį ir aukštį istorikas rado Torunės analuose ir Dietmaro kronikoje. "Jos buvo keturių rykščių aukščio ir dešimties plytų arba pėdų viršuje. Greičiausiai kronikininkai turėjo omenyje Prūsijoje paplitusius senuosius Kulmo vienetus. Šios sistemos pėda - 28,8 centimetro, o rykštė - 4,32. Vadinasi, Marienverderio sienos galėjo būti net apie 17 metrų aukščio ir maždaug 3 metrų storio viršuje", - suskaičiavo V. Almonaitis. Jam pačiam teko pamatuoti kelias plytas iš šiuo metu griūvančios Pabėtų (Karaliaučiaus srities) bažnyčios. Paaiškėjo, kad jų ilgis atitinka pėdos ilgį - apie 28-29 centimetrus.

Pasak pašnekovo, kryžiuočiai nebuvo originalūs pilį pavadindami Marienverderiu (Marijos sala), nes vienas Marienverderis jau stovėjo Prūsijoje prie Vyslos (dabartinis Kvidzinas). Kauno Marienverderis, stovėjęs, kaip rašė kronikininkas V. Marburgietis, "vienoje saloje priešais Kauną", tarp visų kitų Vokiečių ordino Nemuno pakrantėse pastatytų pilių išsiskyrė tvirtumu."

"V. Marburgiečio kronikoje pažymėta, kad statyba vyko su Vytauto žinia ir pritarimu, - pasakojo V. Almonaitis. - Kokią reikšmę vokiečiai teikė Marienverderio statybai, rodo faktas, kad nuo pradžios iki pabaigos ją prižiūrėjo pats didysis magistras Konradas Ciolneris fon Rotenšteinas. Pasibaigus statyboms magistras parašė laišką popiežiui, pasigyrė pasiekimais, aprašė statybos aplinkybes - kad į statybvietę, į "netikėlių lietuvių kraštus", jie vyko laivu "ne be pavojaus turtui ir gyvybei". Magistras laiške išreiškė viltį, kad pilis galės "atsilaikyti prieš minėtų netikėlių puolimą". Marienverderis tapo kryžiuočių antpuolių į Lietuvą baze."

Tai, kad kryžiuočiai pilį laikė saugia, istorikas daro išvadą iš to, jog į ją 1384 metų birželio 14 dieną buvo susirinkusi beveik visa Vokiečių ordino vadovybė. Tuo metu buvo švenčiamos statybos pabaigtuvės, o Vytautas ir Ordino magistras dar kartą patvirtino vieno kitam tų pačių metų sausį duotus pažadus.

XVIII amžiuje Prūsijoje išleistame Kauno žemėlapyje pažymėta sala, kurios dabar nebėra.

Pėdsakus nuplovė vanduo

Smalsu, kurioje Kauno vietoje stovėjusi ši kryžiuočių pilis ir ar kas nors ją dabar primena kauniečiams. Atsakymo į šį klausimą ieškojęs daugelyje šaltinių V. Almonaitis nesutinka su tais, kurie teigė, jog pilis stovėjusi dabartinės Kauno pilies vietoje. "Jau pats pilies pavadinimas - Marijos sala - sako, kad Marienverderio negalima tapatinti su Kauno pilimi, nes jos vietą vadinti sala galima tik labai santykiškai (ji stovi Nemuno pakrantėje), - teigė jis. - Be to, Kauno pilies teritorijoje vykdytų archeologinių tyrinėjimų metu Marienverderio liekanų nerasta."

Istorikas atkreipia dėmesį, kad J. Posilgiečio kronikoje nurodyta, jog pilis stovėjusi "prie Neries (...) priešais miestą, kur Kauno pilis stovėjo, vienoje saloje", o magistro laiške nurodyta, kad jis rašytas "Merienverderyje prie Neries". "Susumavus šaltinių duomenis belieka pritarti istorikui Jurgiui Oksui, nurodžiusiam, kad pilis stovėjo "Neries žiočių saloje", - sakė V. Almonaitis. - Beje, XVIII amžiaus pabaigos žemėlapiuose matyti, kad tuo metu Neries ir Nemuno santaka atrodė visai kitaip nei dabar. Joje tikrai buvo dvi salos - viena didesnė, kita mažesnė. Tiesa, žemėlapiai sudaryti nuo XIV amžiaus pabaigos praėjus keturiems amžiams, geografinė situacija per tokį laiką galėjo ir pakisti. Vis dėlto galima spėti, kad vienoje iš tų salų ir bus stovėjęs Marienverderis. Deja, Neris pakeitė vagą, XIX amžiuje salos išnyko, ir šiuo metu nei jų, nei akimi matomų pilies liekanų santakos rajone nėra."

Vis dėlto istorikas mano, kad Marienverderio mūro likučiai glūdi Neries pakrantėje, prie pat upės žiočių po sąnašų sluoksniu. Tokių vilčių jam teikia išstudijuoti žemėlapiai. "Gretinant senus ir dabartinius žemėlapius, atrodo, kad salos galėjo būti ne nuplautos, o tiesiog priglaustos prie santakos trikampio", - teigė pašnekovas.

Tikslesnių duomenų apie pilies vaizdą V. Almonaitis neaptiko, tačiau jis daro išvadą, kad pilis buvusi panaši į vadinamąsias moto tipo pilis, X-XIV amžiuje statytas Anglijoje, Škotijoje, Airijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Lenkijoje. "Įrengdami tokias pilis pirmiausia supildavo nedidelę kūgio formos kalvą, vadinamąją motą, o ant jos pastatydavo stiprią pagrindinę dalį su bokštu, - pasakojo istorikas. - Apibendrinant galima teigti, kad pilis buvo moderni, išsiskyrė tvirtumu ir funkcionalumu."

Dabartinė upių santaka Kaune. /Vytenio Almonaičio nuotrauka

Slaptas Vytauto planas

Kai pastačius pilį magistras grįžo namo, ten pasiliko Vytautas. "Jis planavo pilį užimti klasta, tačiau šis planas nepavyko dėl neatsargaus Vytauto žmonių elgesio, - pasakojo V. Almonaitis. - Kaip rašoma Torunės analuose, liepos 10-osios rytą atsikėlę vicekomtūras ir įgulos kariai pastebėjo, kad kaime kitapus Nemuno, kur ganomi gyvuliai, nematyti nei jų, nei žmonių. Tai sukėlė įtarimą. Netrukus kryžiuočiai pamatė laiveliu plaukiančius du vyrus (tai buvo Vytauto žmonės). Vienam pavyko pasprukti, o kitą pagavę kryžiuočiai ištardė. Kankinamas jis išdavė Vytauto planą, tad pilis pasiruošė gynybai."

V. Marburgiečio kronikoje istorikas aptiko, matyt, Ordino šnipo perpasakotą Jogailos ir Vytauto pokalbį. "Iš to galima daryti išvadą, kad įgula iš anksto žinojo apie galimą lietuvių puolimą. Kai Jogaila paklausė Vytauto, ar galėtų įveikti Marienverderį, šis pasakė: "Turi žemių ir žmonių, atsivežk bombardų. Su mūsų galybe greitai ją paimsime", - pasakojo V. Almonaitis.

Kronika liudija, kad Vytautas planavo pilį užimti per mėnesį, deja, viskas užtruko gerokai ilgiau - iki lapkričio 6 dienos. Kaip pažymi šių įvykių tyrėjas, žinios apie puolimo pradžią nesutampa, nurodomos rugsėjo 19, 21 ir 29 dienos. Istorikas labiau linkęs tikėti gana tiksliais Torunės analais, kurie nurodo rugsėjo 19 dieną.

Vokiečių ordino Dubysos pilies vieta prie Seredžiaus per potvynį 2010 metais. Panašiai galėjo atrodyti ir Marienverderio piliavietė. /Vytenio Almonaičio nuotrauka

Suvienijo pusbrolius

Pasak V. Almonaičio, troškimas sunaikinti Marienverderį suvienijo Vytautą ir Jogailą. "Matydami įtvirtinimų mastą kunigaikščiai jai užimti sutelkė dideles pajėgas, - pasakojo jis. - Operacijoje dalyvavo ne tik lietuvių, bet ir rusėnų pulkai iš rytinių LDK žemių. Ordino magistras vėliau rašė, kad vadovaujami Jogailos pilį puolė vienuolika "karalių" bei "nesuskaičiuojama daugybė pagonių bei stačiatikių".

Istoriko teigimu, prie Marienverderio pirmiausia pasirodė Vytauto pajėgos. "Lietuviai taip apgulė tvirtovę, kad, kaip tvirtina kronikininkas J. Posilgietis, iš jos jau niekas negalėjo išvykti, - pasakojo pašnekovas. - Vadinasi, lietuviai ne tik išdėstė kariuomenę krantuose, bet ir užtvėrė Nemuną. Kryžiuočiams tai kėlė nerimą. Netrukus puolėjai pradėjo veržtis prie pilies. Antrąją dieną su savo kariais atvyko Skirgaila, greičiausiai ir Jogaila."

Remdamasis įvairiais šaltiniais V. Almonaitis susidarė gana tikslų Lietuvos kariuomenės apsiginklavimo vaizdą. Jo teigimu, lietuviai turėjo modernios karo technikos: "Skirgaila atsigabeno dvi svirtines akmensvaides, vadinamąsias blidas, ir gausybę šaudmenų. Kariuomenė turėjo dar vieną didesnę akmensvaidę, kuri kėlė ypatingą baimę kryžiuočiams. Lietuviai, kaip ir vokiečiai, turėjo ir paraku užtaisytų šaunamųjų ginklų bei jiems skirtų sviedinių. Vėliau Ordino magistras pabrėžė, kad apginti pilį buvo sunku todėl, kad puolėjai turėjo apgulties mašinų, bombardų ir kitų įrenginių."

Tik tvirtos sienos atlaikydavo bombardų sviedinius, kai kurie užstrigdavo.(XVI a. pilis Kretoje). /Kretos nacionalinio muziejaus archyvo nuotrauka

Ordino maršalas saviems nepadėjo

Tęsdami puolimą lietuviai pradėjo pilį apšaudyti iš akmensvaidžių, per Nemuną ėmė statyti tiltą su bokštais. V. Marburgiečio užsiminta, kad net bandyta "kastis prie pilies". "Neaišku, ar čia kronikininkas nori pasakyti, kad buvo kasami savi įtvirtinimai, ar kastasi po Marienverderio pylimais. Realesnis pastarasis atvejis, nes Torunės analai nurodo, kad vėliau lietuviai "perkasė išorinį įtvirtinimą, vadinamą "vorborch", - pasakojo V. Almonaitis. Jo skaičiavimu, kovos truko apie mėnesį. Nuostolių turėjo ir vieni, ir kiti: taiklūs kryžiuočių artileristai pataikė į lietuvių akmensvaidę ir ją sugadino, o lietuviai iš bombardos nukovė priešų šaulių vadą Hermaną.

Istoriniuose šaltiniuose pašnekovas rado daug mūšio aprašymų. "Atsitraukę į žemutinę pilį kryžiuočiai nebūtų ilgai išsilaikę, nes, kaip tvirtina Torunės analai, "maisto atsargos ir ištekliai buvo menki", - pasakojo V. Almonaitis. - Tačiau spalio 16 dieną su keturių miestų komtūrais ir jų pajėgomis į pagalbą atplaukė Ordino maršalas Konradas fon Valenrodas. Pirmiausia maršalas apsistojo Gotesverderio pilyje prie Nevėžio žiočių ir į žvalgybą pasiuntė Ragainės komtūrą. Jam nepavyko prasibrauti iki Marienverderio, bet jis kažkokiu būdu pranešė pilėnams apie plukdomą pagalbą."

Torunės analai pažymi, kad laivams pavyko pasiekti pilį, tačiau istorikui lieka neaišku, kokiu būdu. "Nežinoma, kaip maistą, kitus reikmenis ir naujas pajėgas gabenę laivai įveikė lietuvių statytą tiltą per Nemuną. Galbūt tuomet statinys dar nebuvo baigtas arba apgriautas kovų metu. Neatmestina ir kita galimybė, kad V. Marburgietis tiesiog netiksliai aprašė apgulimo eigą, - svarstė pašnekovas. - Nors K. fon Valenrodo buvo prašyta nuvyti lietuvių kariuomenę, dideliam pilėnų nusivylimui, jokių ryžtingesnių veiksmų maršalas nesiėmė."

Ieškodamas atsakymo į klausimą, kodėl maršalas nepadėjo saviems, V. Almonaitis J. Posilgiečio kronikoje bei Torunės analuose rado tokių veiksmų pateisinimą: esą trūko pašarų arkliams bei maisto kariams, tad artėjant šalčiams ir pasitraukta. Istorikas įsitikinęs, kad buvo kiek kitaip: savas pajėgas palyginęs su lietuvių pajėgomis, maršalas nerizikavo kautis ir pilies įgulą paliko likimo valiai. "Tai, matyt, atsiliepė ir pilėnų nuotaikai, jie nekovojo iki galo, - pasakojo pašnekovas. - Kovinę dvasią sumažino ir pilies komtūro Henriko fon Klėno žūtis. Kaip rašo V. Marburgietis, tuo metu, kai prie Marienverderio atvyko maršalas, jo akivaizdoje lietuvių iššautas akmuo nutraukė galvą komtūrui. Maršalui pasitraukus lietuvių puolimai tapo tokie dažni, kad vokiečiai, kaip rašoma kronikoje, negalėjo ramiai net pavalgyti."

"Apie kryžiuočių pilį Kaune daugelis dabartinių miesto gyventojų nebuvo girdėję", - sakė Vytenis Almonaitis. /Asmeninio archyvo nuotrauka

Susivieniję lietuviai tapo neįveikiami

Kaip pasakojo V. Almonaitis, lietuviai, į pilį pasiuntę vokiečiu iš Ragainės apsimetusį vyrą, sužinojo, kad įgula nemato galimybės išsilaikyti ilgiau nei dvi savaites. "Apgaule gauta informacija labai pakėlė puolėjams ūpą. Apie lapkričio 1 dieną prasidėjo lemiamas puolimas, kurio metu toliau naudoti sienodaužiai, svaidyklės, šaunamieji ginklai, - teigė istorikas. - V. Marburgietis net suskaičiavo, kad per vieną dieną lietuviai paleido į pilį 84 sviedinius ir akmenis. Negalėdami apsiginti vokiečiai pasitraukė į aukštutinę pilį. Tuomet Jogaila pasiūlė vicekomtūrui pasiduoti grasindamas, kad priešingu atveju padegs tvirtovę su visais žmonėmis. Grasinimai nebuvo iš piršto laužti - V. Marburgietis mini, jog puolėjai į pilies griovius iš tiesų buvo prinešę malkų ir dervos."

Tad, kaip teigia šių įvykių tyrėjas, vokiečiams neliko nieko kito, kaip tik pasiduoti. "Buvo iškelta tik sąlyga, kad kryžiuočiams bus garantuota gyvybė, o didysis kunigaikštis Jogaila kiekvienam pasiduodančiajam asmeniškai paspaus ranką, - pasakojo V. Almonaitis. - Lietuviai sutiko, ir šešias su puse savaitės atsilaikiusi Marienverderio įgula kapituliavo."

Esmine pilies užėmimo priežastimi istorikas laiko jėgų persvarą: baigę tarpusavio konfliktą ir suvieniję jėgas, lietuvių kunigaikščiai galėjo sutelkti gana gausią kariuomenę, jos užteko ir piliai apgulti, ir atsiųstai gelbėjimo ekspedicijai sustabdyti. "Be to, kariuomenė buvo gerai techniškai pasirengusi. Pasiteisino ir lietuvių taktika: užuot beatodairiškai puolus, pilis buvo laikoma apgulta ir nuolat vis trupinami jos mūrai", - pažymėjo istorikas.

Pasiteisinimai popiežiui

Pasak V. Almonaičio, po pilies užėmimo Ordino magistro laiške popiežiui ir Romos kurijai nurodoma, kad, įveikę Marienverderį, lietuvių kariai paėmė į nelaisvę ir nužudė 150 vyrų. "Šaltinio tekstas painus, tad kyla abejonių, ar čia nebus suskaičiuoti visi ginant pilį žuvę įgulos nariai, - patikslino pašnekovas. - Dar ten teigiama, kad laišką rašant lietuvių nelaisvėje tebuvo 55 broliai ir 250 kitų karių. V. Marburgiečio kronikoje pažymima, kad dėl kunigaikščio Vytauto išdavysčių į nelaisvę pateko 55 broliai." Įsigilinęs į kroniką istorikas daro išvadą, kad minint 55 suimtuosius turimi omenyje ne tik Marienverderyje, bet ir anksčiau Georgenburge į nelaisvę paimti Ordino nariai.

"Brolis Tegartas ir dar keli kilmingieji, nors Jogaila garantavo jiems gyvybę, buvo nukirsdinti. Matyt, su jais lietuviai turėjo ypatingų sąskaitų, - pasakojo V. Almonaitis. - Suprantama, nukirsdinimu neužsiėmė pats Jogaila, nors bandydamas sumenkinti jo autoritetą tuo kunigaikštį kaltino V. Marburgietis. Kiti suimtieji turėjo būti išpirkti arba išmainyti." Tokią išvadą istorikas daro jų pavardes radęs kituose, vėlesniuose šaltiniuose.

"Galiu paminėti Henriką Švelborną, kuris iš karto nepasidavė, slėpėsi bokšte, tačiau buvo surastas ir išmestas iš bokšto. Kaip tikina V. Marburgietis, krisdamas vokietis užmušė vieną lietuvį bajorą, o pats per stebuklą liko gyvas, - įvykių vaizdą atkūrė V. Almonaitis. - Nuo 1396 metų H. Švelbornas minimas kaip Karaliaučiaus vicekomtūras. Vėliau jis ėjo komtūro pareigas keliose Ordino pilyse."

Istorikas ieškojo atsakymo į klausimą, kodėl lietuviai neįsitvirtino užimtoje pilyje. "Galbūt todėl, kad puolimo metu viskas buvo labai sugriauta, be to, po užėmimo joje dar kilo gaisras, - pasakojo jis. - Kaip rašoma Torunės analuose ir Senojoje didžiųjų magistrų kronikoje, lietuvių kariai, pasišviesdami deglais, nusileido į rūsį. Jame buvo parako statinė, ji užsidegė ir sprogo. Nemažai lietuvių žuvo. Tai apkartino sunkiai pasiektą pergalę." Kita versija, pasak istoriko, yra ta, kad Lietuva tuomet nebuvo pajėgi atstatyti tokios didelės tvirtovės, įsikurti joje ir išlaikyti reikiamą įgulą. Todėl ir buvo nuspręsta pilį sugriauti galutinai.

"Drang nach Osten" pabaiga

"Užimdama Marienverderį Lietuvos kariuomenė Vokiečių ordinui smogė gana stiprų smūgį, - teigė V. Almonaitis. - Ordinas prarado daug resursų ir jau negalėjo naudotis pilimi kaip atrama tolesniems puolimams - buvo išstumtas iš strateginės vietos. Tačiau karas su Ordinu nesibaigė. Jo galybė buvo sutriuškinta tik 1410 metais Žalgirio mūšyje. Vis dėlto ši pergalė leido pristabdyti kryžiuočių agresiją. Marienverderis buvo toliausiai į Rytus nuo svarbiausių kryžiuočių atramos bazių pastatyta pilis. Sugriovę šią tvirtovę lietuviai pagaliau sustabdė 101 metus trukusį kryžiuočių slinkimą panemune valstybės branduolio link. Galima sakyti, kad garsusis "drang nach Osten" geografiniu požiūriu baigėsi čia, ties Nemuno ir Neries santaka. Pergalė leido atsikvėpti, sukaupti jėgų naujoms kovoms ir ramiai rengtis Krėvos sutarties sudarymui 1385 metais bei 1387 metais vykusiam valstybės krikštui."

Istoriko vertinimu, lietuviams šios tvirtovės užėmimas buvo ir savotiškas revanšas už pralaimėjimą ginant Kauno pilį 1362 metais. "Sėkmė leido atgauti pasitikėjimą. Suprasta, kad nežudant vieniems kitų tarpusavio kovose ir susivienijus, įmanoma įveikti net Ordino galybę", - teigė V. Almonaitis.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"