TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Kaip lietuviai viduramžiais sienas brėžė

2015 04 10 6:00
Tomas Čelkis. Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Kaip susiformavo pirmosios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) sienos? Kaip viduramžiais lietuviai žymėjo valstybės ribas ir kaip sudarinėjo sienų sutartis su kaimynais? Kuo sutartis su kryžiuočiais skyrėsi nuo susitarimų su totoriais? Apie tai „Lietuvos žinios“ kalbasi su istoriku Tomu Čelkiu.

Istorinė geografija menkai tyrinėta lietuviškoje istoriografijoje. Tarpukariu LDK teritorinės struktūros ir sienų klausimus studijavo istorikas Zenonas Ivinskis. Sovietmečiu ši tema buvo uždrausta. Atkūrus nepriklausomybę ji nesulaukė didesnio mokslininkų susidomėjimo.

Neseniai Vilniaus universiteto (VU) leidykla išleido VU Istorijos fakulteto lektoriaus T. Čelkio monografiją „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorija: sienų samprata ir delimitaciniai procesai XIV-XVI amžiuje“. Autorius suteikia skaitytojams daug menkai žinomos arba visai nežinomos informacijos apie viduramžių LDK delimitacinius procesus ir atgaivina ištisus dešimtmečius buvusią apleistą istorinių tyrimų kryptį.

Už miško neik

- Pradėkime nuo pradžių. Kaip Lietuvoje atsiranda pati valstybės sienos samprata? Jos atsiradimą lemia genčių ir regionų ribos ar samprata pasiskolinama iš kaimynų?

- Istoriniuose šaltiniuose galima rasti abi šias ištakas. Lietuvos valstybės siena iš tiesų formavosi genčių žemių pagrindu. Jos buvo gana mišrūs dariniai, genčių žemės taip pat dalijosi į dar mažesnius teritorinius vienetus, o Mindaugas suvienijo šias žemes į didesnį teritorinį darinį - Lietuvos valstybę.

Ši vadinamoji didelė teritorija yra viduramžių fenomenas. Prancūzų mediavistai, pavyzdžiui, Stéphane'as Boissellier, vartoja būtent tokias sąvokas - „teritorija“ ir „didelė teritorija“. Pastarasis terminas nurodo istorijos momentą, kai atsiranda jėga, galinti suvienyti, išlaikyti ir valdyti „didelę teritoriją“.

Mindaugo laikų Lietuvoje atsiranda šie būtini valdymo elementai, pavyzdžiui, jo kariauna. XIII amžiaus antroje pusėje iš istorinių šaltinių ima nykti, o XIV amžiuje apskritai išnyksta pavienių Lietuvos žemių pavadinimai. Jos yra "sulydomos" į vienalytį, tuo metu gal dar vis labiau mentalinį darinį - Lietuvą.

Gentinės žemės taip pat turėjo tam tikras ribas, kurias mūsų itin retai gyvenamame krašte (2-3 gyventojai vienam kvadratiniam kilometrui) apibrėžia gyvenvietės. Šių žemių ribas paprastai lėmė geografiniai veiksniai - upės, pelkės, ežerai, miškų masyvai - gamtinės kliūtys, skiriančios vieną bendruomenę nuo kitos. Genties žmonės žinojo, kad už ano miško gyvena „kiti“. Kartais gal net nežinojo, kas tie „kiti“, bet žinojo, kad tai jau ne jų žemė ir ten eiti negalima, nes gali žūti.

XVIII amžiaus LDK ir Kuršo kunigaikštystės sienos atkarpos prie Skuodo aprašas su pasienio bajorų Liubomirskių riboženkliais, kurie turėjo heraldinius simbolius. /Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriaus nuotrauka

Kur kirviai susikirs - ten ir siena

- Kaip atsiranda poreikis nuo gamtinių ribų pereiti prie susitarimais nustatytų sienų?

- Formuojantis valstybei, kolonizuojant negyvenamus pakraščius, anksčiau ar vėliau susiduriama su kuria nors svetima politine jėga. Pirmajame Lietuvos Statute taip ir pasakyta - archajinė norma: kur kirviai susikirs, ten ir bus riba. Tai yra vienas valstietis kerta mišką iš vienos pusės, o kitas - iš kitos, ir taip abu susitinka. Tokiu būdu ribą nustatydavo kolonizaciniai procesai.

Kitas svarbus veiksnys - tokios galybės kaip Vokiečių ordinas atsiradimas lietuvių kaimynystėje. Ordinas - viena moderniausių, o gal ir pati moderniausia to laikotarpio Europos valstybė. Jos valdymo aparatas visiškai atribotas nuo gimininių santykių. Šią valstybę valdo vienuoliai, o juos jungia labai stiprus politinis mentalitetas. Jis labai skiriasi nuo tradicinių feodalinių valstybių, kuriose dominuoja valdovo gimininiai ryšiai.

Ordinui plečiant valdas, jos imamos dalyti į teritorinius administracinius vienetus pagal tai, kur yra įsikūrusios gyvenvietės. Sukuriamas parapijų, vyskupysčių tinklas, brėžiamos jų ribos. Lygiai taip pat brėžiamos ir lietuvių žemes nuo ordino skiriančios ribos.

- Taigi pirmosios Lietuvos sienos atsiranda vakaruose?

- Taip, pirmųjų sienų atsiradimą lemia Vokiečių ordino kaimynystė. Iš jo į Lietuvą ateina pats teritorinės valstybės suvokimas, samprata, kad valdomi ne tik žmonės, bet ir tam tikra konkreti teritorija, kurią reikia saugoti.

1398 metais tarp Vokiečių ordino ir Lietuvos sudaroma Salyno taika ir pirmąkart mūsų istorijoje aiškiai nustatoma linijinė siena tarp valstybių. Iki tol niekas mūsų kraštuose iš tiesų nesuvokė to, kad valstybės siena gali būti linija, o ne šiaip teiginys, kad ana ten, tarp tų miškų, yra gyvenvietė, kuri „priklauso mums“.

Radvila Astikaitis. 1473 metais buvo sudaryta LDK ir Livonijos sienų nustatymo sutartis. Ją nustatant iš LDK dalyvavo R. Astikaitis. XVI amžiuje ją imta vadinti Radvilų siena arba Senąja Radvilų siena. /atmintis.mb.vu.lt nuotrauka

Rusėniška specifika

- Kaip tuo pačiu laikotarpiu formuojasi rytinės LDK sienos?

- Kai ėmė formuotis LDK siena, visi mūsų kaimynai turėjo savitą supratimą apie tai, kas yra valstybės siena ir kaip ji nustatoma. Todėl ir Lietuvos sienos buvo brėžiamos kaskart vadovaujantis atitinkamais principais. Nustatant sieną su Vokiečių ordinu, procesui įtakos turėjo būtent ordinas ir jo puolimas Lietuvos valstybės branduolio link.

Tuo metu rusėniškose žemėse buvo kitokia padėtis. Jose vyravo po Kijevo Rusios subyrėjimo likusios kunigaikštijos, kurios turėjo savitą teritorinę struktūrą ir jau nustatytas ribas. Šios senosios, tradicinės ribos labai vertintos ir saugotos, nes vietos kunigaikščiai suprato, kad panaikinus šias ribas išnyks ir pačios jų kunigaikštijos.

LDK plečiant savo teritoriją į rusėnų žemes, valstybės sienos nustatymui įtakos taip pat turėjo universalios gamtinės ribos - upės, miškai, pelkės, tačiau taip tose žemėse LDK perėmė jau tradicines tapusias kunigaikštijų sienas. Inkorporuojant į LDK sudėtį kurią nors rusėnų kunigaikštiją, jos išorinė siena tapdavo LDK išorine siena.

- Teko vadovautis „rusėniška specifika“?

- Specifinis reiškinys rusiškose žemėse - paribio teritorijos tarp Lietuvos ir rusiškų politinės galios centrų, tokių kaip Didysis Naugardas. Egzistavo paribio gyvenvietės - valsčiukai, kurių priklausomybė keitėsi „kaip tuo metu patogiau“. Tai - tam tikros buferinės zonos, kur politinė valstybės įtaka buvo juntama mažiausiai.

Kaip ir didelių valstybes skiriančių dykrų atveju, valdovai iš abiejų pusių laikė šias teritorijas „savomis“, bet tai - teorinis lygmuo. Praktikoje (tai ypač išryškėjo XVI amžiuje) viskas buvo sudėtingiau.

Knygos viršelis. /LŽ archyvo nuotrauka

Minėtus pasienio valsčiukus atitinkamai į savo pusę mėgino "traukti" abu valdovai. Tokioms teritorijoms buvo būdingas „atkritimas“. Jos buvo toli nuo politinės galios centro ir, tarkime, pasikeitus valdovui, jose kildavo tam tikras sąmyšis, poreikis iš naujo formalizuoti santykius su naujuoju valdovu arba, priešingai, mėginti atsikratyti jo valdžios.

Žinomi atvejai, kai tokių žemių paklusnumą teko užsitikrinti jėga. Pavyzdžiui, Algirdas rengė karo žygį į rusėniškas žemes. Koks nors paribio bajoras imdavo savavaliauti, ir didysis kunigaikštis su kariauna žygiuodavo jam „priminti“, kieno iš tiesų ten valdžia.

1346 metais minėtas ir toks pavyzdys pasienyje su Naugardu: vienam paribio bajorui LDK pusėje ėmus savavaliauti (net Algirdą jis išdrįso šunimi apšaukti - baisus įžeidimas tais laikais), patys naugardiečiai sumanė išspręsti šią problemą. Sušaukta „večė“ nusprendė tą bajorą „nuraminti“, kol Lietuvos valdovas nepagalvojo, kad jo žemė gali „atkristi“ Naugardui, ir neatėjo su savo kariauna spręsti klausimo. Problemos sprendimas paprastas - naugardiečiai tiesiog nužudė pernelyg ilgai valdžia žaidusį bajorą.

- Kada pradėtos žymėti LDK sienos?

- Žymėti sienas pradėta pirmosiomis delimitacijos sutartimis. 1398 metais - Salyno taika“ su Ordinu, o 1422 metais sudaryta Melno taika. Tuo metu ir atsirado pirmieji valstybės ribų ženklinimo pavyzdžiai - akmuo plyname lauke ar panašus aiškiai matomas ženklas.

Vėliau atsirado tobulesnės žymės - 1426 metais nustatyta siena tarp Livonijos ir LDK, kuri žymėta medžiuose išrėžtais kryžiais arba kaupais (žemės kauburiai - aut. past.). Taigi XV amžiaus pirmoje pusėje pasienis jau žymėtas, o tai rodo, jog jis buvo gana gausiai apgyventas, kad atsirastų poreikis kurti dirbtinius ženklus, nurodančius valstybės sieną.

1473 metais, žymint Livonijos ir LDK sieną, nurodyta iškasti griovį už 2 mylių nuo Bauskės pilies į LDK pusę, kad būtų ribojamas žmonių judėjimas. Per šį griovį nutiesiamas tiltas, o tai leidžia šį judėjimą kontroliuoti.

Pasienio gyventojams nustatyta aiški riba, kurios jiems nevalia peržengti. Žymėjimo poreikį skatino ir pasienyje vykstantys incidentai. Vietos gyventojai nesibodėjo pereiti sienos ir apiplėšti kitoje pusėje gyvenančių kaimynų. Vietos valdžios atstovai neretai užsiimdavo panašiu „verslu“ - kirtę sieną išsivarydavo net visus kurio nors paribio kaimo gyventojus, nes XVI amžiuje žmonės (darbo jėga) buvo labai vertingas turtas. Tokie vietinės reikšmės pasienio incidentai galėdavo peraugti ir į karus.

Vytautas Didysis. Praėjus daugiau nei 100 metų nuo jo mirties, Vytauto nustatytos sienos vis dar laikytos "teisingiausiomis". /v1.valdovurumai.lt nuotrauka

Totoriams sienos nerūpėjo

- Ar situacija įvairiuose pasieniuose skyrėsi?

- Vakarinių sienų žymėjimą inicijavo Vokiečių ordinas. Rusėniškose žemėse stengtasi išlaikyti tradicinę sienų struktūrą. Prie Juodosios jūros XV amžiuje atsirado naujas įdomus fenomenas. Ten gyveno klajoklių gentys, kurioms šios ribos apskritai buvo nelabai reikalingos. Jos turėjo tik abstraktų suvokimą to, kad kiekviena grupė gali klajoti tam tikrame areale ir jai nedera peržengti jo ribų, pavyzdžiui, upės.

Tačiau šioje teritorijoje nebuvo kaimų ar miestų, kurie sukurtų realų poreikį brėžti aiškias ribas. Šiuo atveju būtent LDK į šias žemes atnešė teritorinio valdymo sampratą. Nurodyta, kad, tarkime, Dniestro ir Dniepro upės yra neperžingtinos ribos, pastatyta muitinė, kuri vadinama „Vytauto pirtimi“.

Nubrėžti sieną šiose dykrose, kur nėra sėslių gyventojų, buvo sudėtinga. XV amžiaus pabaigoje - XVI amžiuje nekolonizuotose pasienio teritorijose statytos pasienio pilys. Tai taip pat buvo ženklas, rodantis totoriams, kad už šių pilių jie nesklistų. Tačiau aiškių sienų žymų tuose kraštuose nebuvo.

- LDK atnešė totoriams sienos sampratą, pažymėjo jų tarpusavio ribą. Ar klajokliams ta riba ką nors reiškė?

- Iš tiesų vietos klajokliams tos ribos beveik nieko nereiškė. Jie toliau klajojo. Svarbiausia tokioje situacijoje - aukščiausio lygio susitarimai, užtikrinantys, kad į LDK teritoriją nejudėtų Krymo chano kariaunos. Totoriai ne šiaip sau klajodavo, jie plėšikaudavo, ir tai buvo rimta problema.

Vakarų Europoje nuolatinės sienų atnaujinimo sutartys viduramžiais reiškė taikos atnaujinimą. Tas pats ir pietiniuose LDK pakraščiuose - susitarimas su chanu dėl sienos nustatymo taip pat reiškė, kad už šios ribos nebus siunčiama kariuomenė. Nors, žinoma, totoriai buvo savotiški žmonės - žadėdavo viena, o darydavo ką kita. Tokių tuščių taikingų pažadų pridalyta daugybė.

Svarbu pažymėti tai, kokį progresą padarė LDK. Vos prieš šimtą metų pati neturėjusi valstybės sienos sampratos ji ėmė jos mokyti totorius.

Žvėryno akmuo su Gediminaičių stulpais. /www.mdl.projektas.vu.lt nuotrauka

Sieną matavo virvėmis

- Kaip vyko sienų nustatymo procedūra?

- Šaltiniai nepateikia daug duomenų, bet kai kas yra žinoma. Rengiantis nustatyti sieną būdavo sudaromos šalių komisijos. LDK komisiją paprastai sudarydavo 5-6 atstovai. Dalyvaudavo aukšto rango pareigūnai iš delimituojamų teritorijų, taip pat aukšto rango dvasininkas, paprastai vyskupas, kuris patvirtindavo komisijos narių ir liudytojų priesaikas. Komisijos narių darbas - vesti derybas ir patiems apvažiuoti pasienio ruožą, dėl kurio sprendžiama. Būdavo nustatomas komisijų susirinkimo terminas, o iki to tol vykdavo intensyvus susirašinėjimas, buvo teikiami sutarčių projektai.

Susitarus dėl sienos linijos, prasidėdavo jos žymėjimas, būdavo statomi riboženkliai. Specialiai tam, kad komisija galėtų gana lengvai ir greitai nuvažiuoti visą maršrutą, vietos pareigūnai būdavo iš anksto įpareigojami sutvarkyti kelius. Komisijai vykstant per gyvenvietes, jose rinkdavosi gyventojai, turintys liudyti, kur siena nuo seno buvo: iki kurio miško ar upės savos žemės tęsėsi arba kur senieji riboženkliai statyti.

Prireikus atlikti matavimus naudotos virvės, kurių ilgis būdavo komisijų suderinamas, o pačios virvės antspauduojamos, kad kuriai nors šaliai nekiltų pagunda jų pailginti ar patrumpinti.

Žymėjimui naudoti ne tik dirbtiniai ženklai - drožiniai medžiuose, akmenyje iškalti ženklai ar supilti žemės kauburiai, bet ir esami objektai, pavyzdžiui, piliakalniai, dideli medžiai arba kiti apylinkėje aiškiai išsiskiriantys objektai.

Baigus žymėjimo darbus komisijos dviem egzemplioriais sudarydavo sienos aprašus ir juos patvirtindavo antspaudais bei priesaikomis. Seniausia žinoma tokia sutartis - 1473 metais pasirašyta su Livonija.

LDK, Lenkijos ir Prūsijos 1545 metų sienų sankirtos ženklas su herbais ir įrašais. XIX amžiaus rekonstrukcija. /wikipedia.org nuotrauka

Pasieniečių dar nebuvo

- Ar viduramžiais egzistavo sienų apsauga? Kaip siena kontroliuota?

- Moderniąja prasme - ne. Sienos nustatymas viduramžių Europoje buvo tolygus taikos sutarčiai. Tokia buvo pagrindinė jo paskirtis. Siena nebūdavo nuolat saugoma, o muitinės steigtos ne pasienyje, o regioniniuose centruose. Lietuvoje būtent pasienio muitinės atsirado tik XVIII amžiuje. Tas pats pasakytina ir apie sienos apsaugą.

Sienos kontrolė tapo matoma XVI amžiuje. Reikia pasakyti, kad sienos žymėtos apgyventuose ruožuose. Tokiu būdu patys pasienio gyventojai ir kontroliuodavo padėtį. Jie pranešdavo vietos pareigūnams apie įvairius pažeidimus, o tuomet šie imdavosi veiksmų „teisingai“ sienai atstatyti.

Tuo metu į pasienio dykras skverbėsi visos besiribojančios valstybės, kol jų žmonės nesusidurdavo akis į akį. XVI amžiuje vyko sienų stabilizacijos procesas. Įsisavinus dykras atsirado nauji sienų ruožai, juos atitinkamai žymėjo valstybių deleguojamos komisijos. Labai svarbu tai, kad į šiuos naujus ruožus iš abiejų pusių būdavo atkeliami naujakuriai, kurie taip pat prisiimdavo šių sienų kontrolę.

Naujakurių gyvenimo sąlygos buvo ne pačios geriausios dėl dažnų plėšikiškų išpuolių, ypač pasienyje su Maskvos kunigaikštija. Jos valdytojai šią problemą vertino labai atsainiai, nepaisydami nuolatinių LDK skundų ir prašymų pažaboti siautėjančius Maskvos valdinius, kuriems reidai į LDK teritoriją buvo tiesiog pragyvenimo šaltinis.

Ties vakarinėmis sienomis situacija buvo kiek kitokia. Per jas taip pat retsykiais žygiuodavo priešo kariuomenė, bet įdomu tai, kad ji nebūtinai kėlė grėsmę pasienio gyventojams. Vokiečių ordinui taip pat reikėjo vietų apsistoti. Todėl, pavyzdžiui, Žemaitijos pasienyje aiškiai buvo išskiriamos gyvenvietės, kuriose galima apsistoti, ir jos nesiaubiamos. Ordino kariuomenės logika šiuo atveju visai suprantama: jei žygio metu išnaikinsi viską savo kelyje, kur apsistosi per kitą žygį? Tam tikru požiūriu šių gyvenviečių žmonėms net nebuvo didelio skirtumo, kieno kariauna pro juos žygiuoja - sava ar svetima.

- Kaip tuomet buvo palaikomas sienos stabilumas?

- Visos besiribojančios šalys nuolatos sekdavo, kad sienos nebūtų pažeidžiamos, „paslenkamos“ ir kad vietos gyventojai nenaikintų pasienio ženklų. Pavyzdžiui, 1545 metais Livonijos pareigūnai vykdė labai didelio masto sienos patikrinimą ir konstatavo, kad daug kur pasienyje sunaikinti riboženkliai - dideli akmeniniai kryžiai. Žinoma, apkaltinti lietuviai. Atitinkamai lietuvių komisija tais pačiais nusikaltimais apkaltino Livonijos pavaldinius.

Sienos ženklo sunaikinimas buvo gana sunkus nusikaltimas, galintis sukelti labai nemalonių pasekmių. Jei ženklo nebebuvo, buvo galima imti skverbtis į kaimyno teritoriją. Todėl siena buvo tikrinama, siekta užtikrinti jos stabilumą, o kartu ir įtvirtinti taiką. Tokie procesai ypač būdingi XVI amžiaus antrai pusei. Galima sakyti, kad XVI amžiaus pabaigoje vakarinės LDK sienos jau buvo stabilios.

Panaši situacija - Lenkijos pasienyje. 1546 metais siena atnaujinta, sudaryti tiesiog milžiniški jos aprašymai. Po Liublino unijos, kai Lenkijai atiteko dabartinės Ukrainos žemės, jų riba pažymima pagal jau nusistovėjusias 1546-1566 metų LDK teritorinių administracinių vienetų ribas.

Rytiniame pasienyje situacija buvo sudėtingesnė - minėtos senosios tradicinės sienos trukdė efektyviam administravimui. Vietos gyventojai jas labai brangino ir saugojo, todėl sienas keisti buvo labai sunku. Be to, rytinių sienų stabilumą nuolat trikdė Maskva. Sienų patikrinimus vykdė beveik vien LDK.

Baltarusijos Astravo rajono Varnėnų (gud. Ворняны) gyvenvietė, akmeninis riboženklis su trimis kryžiais. /www.patriotai.lt nuotrauka

Radvilų ir Vytauto sienos

- Minėjote terminą „teisinga siena“. Ką jis reiškia?

- Bene stabiliausia LDK siena XVI amžiuje buvo su Livonija. Ji priminė net ir dabartinę, nors tuo metu buvo labiau išlinkusi į LDK pusę. To meto LDK bajorai žvelgė į Livoniją kaip į silpstančią valstybę ir stengėsi tuo pasinaudoti - įvairiomis priemonėmis „stumti“ sieną į šiaurę. Ilgą laiką net vengta aiškiai ją nustatyti.

Livonijos pasienyje susikūrė Radvilų žemių branduolys, giminės lizdas. Jie buvo labai įtakingi valstybės veikėjai ir savo valdų riboms (šiuo atveju jos sutampa su LDK ir Livonijos siena) prižiūrėti skyrė daug dėmesio. Šiuo atveju jų ir valstybės interesai sutapo. Ši Livonijos sienos atkarpa daugiau ar mažiau buvo nustatyta XV amžiaus antroje pusėje ir ją imta vadinti „Radvilų siena“ („granica Radziwillowska“).

Manoma, toks pavadinimas prilipo ne todėl, kad Radvilos ten gyveno, o dėl to, jog XV amžiuje nustatant šią sieną dalyvavo Radvila Astikaitis. 1542 metais, atnaujinant sieną, vietos gyventojų prašyta liudyti, kur ta „tikroji“ siena. Į tai jie atsakė, kad štai čia visada buvo ta Radvilų siena, nes „štai šioje pačioje vietoje Radvila stovėjo ir duoną valgė“, todėl ji ir yra „teisinga“.

Liudijant „teisingas sienas“ XVI amžiuje pasireiškė ir kitas fenomenas - labai dažnai minėta „Vytauto siena“. Neva pats Vytautas ją tokią nustatė ir todėl ji neliečiama. Įdomu tai, kad XVI atnaujinant sienas apklausti valstiečiai tvirtino, kad jų seneliai, tėvai, net ir jie patys matė, kaip Vytautas sieną žymėjo. Šis pavadinimas tapo tokiu stipriu simboliu ir taip įsišaknijo žmonių sąmonėje, kad net Ordinas pripažino „Vytauto sieną“ kaip atskaitos tašką. Vadinamosios Vytauto sienos ženklai minėti ne tik vakariniame pasienyje, bet ir prie Juodosios jūros. XV amžiuje viduryje, po Vytauto mirties, tikrinant Prūsijos sienas taip pat minėta, kad rasti „Vytauto ženklai“.

Susiformavo tokia „teisingos“ sienos samprata, kuri XVI amžiuje siejama būtent su Vytautu. Šis fenomenas parodo, kad Vytauto valdymo laikais iš tiesų įvyko revoliucinių pokyčių, kurie įtvirtino žmonių mąstysenoje pačią valstybės sienos sampratą.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"