TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Kaip šv. Kazimiero relikvijos atsidūrė Florencijoje

Šv. Kazimiero relikvijorių Mediči kolpyčioje Florencijoje puošia užrašas: S. CASIMIRVS MANGNVS DVX LITHVANIAE. Aro Žliobos nuotraukos

Keliaudami po pasaulį, kad ir kaip būtų įdomu aplinkui, ir tolimuose šalyse ieškome lietuviško paveldo akcentų, savos istorijos pėdsakų.

Čikagiškio daktaro Aro Žliobos atostogų maršrutas šiemet pasuko Italijos keliais. Buvo įdomu sugrižti į Florenciją, kur prieš daugel metų ir jo tėveliai Laima ir Petras Žliobai lankėsi. Tarp gražiausių kelionės reginių šioje šalyje niekad netrūko ir lietuvių akiai malonių mūsų paveldo akcentų.

Mediči koplyčios lobyne

Labiausiai atmintyje užsiliko su iš Lietuvos valdovų Gediminaičių kilusiu, Jogailos anūku, Lietuvos globėju, šventuoju Kazimieru (1458–1484) siejama nuostabaus grožio relikvija, matyta Florencijoje, Šv. Lauryno katedroje, Mediči koplyčios lobyne. Ji L. Žliobienei daug metų nedavė ramybės: ar po Florenciją keliaujantys lietuviai ją pastebi, aplanko, pasidžiaugia? Ar apie ją žino Lietuvoje istorijos tyrinėtojai, tikintieji? Kodėl apie tai nekalba, neskelbia, nerodo, nesidžiaugia? Kodėl tokios įspūdingos relikvijos nuotraukų nematyti istorijos vadovėliuose, enciklopedijose, kelionių, ekskursijų leidiniuose? Ar mes, lietuviai, mokam didžiuotis savo istoriniu kultūriniu (ne vien religiniu) paveldu? Nuostabą ir pasididžiavimą moteriai kėlė ir tai, jog šv. Kazimieras įvardintas Lietuvos, o ne Lenkijos (kaip dažniausiai būna) šventuoju.

Anksčiau, kai dar Lietuva buvo okupuota, užsienyje gyvenantys lietuviai keliaudami po laisvojo pasaulio šalis stengėsi visur, kur tik galėjo, atrasti Lietuvą, pasidžiaugti jos buvimu pasaulyje. To paties ji mokė ir savo vaikus, o vėliau ir anūkus. Todėl, kai L. Žliobienės sūnus Aras šiemet susiruošė į Florenciją, mama paprašė iš kelionės parvežti lauktuvių – šio relikvijoriaus atvaizdą, kuriuo ji vėliau pasidalino ir feisbuke su Lietuvos istorijos mylėtojų klubo nariais.

Susidomėjimas ir dalijimasis įdėta nuotrauka buvo didelis. Daugelį tai džiugino, tačiau, kaip pasirodė, nemažai žmonių apie jį net nebuvo girdėję. Nors apie relikvijorių gana plačiai yra rašęs Zenonas Ivinskis, Sigita Maslauskaitė, lietuviška spauda, tačiau internetinėje erdvėje informacijos apie tokius meno, istorijos ir religinio paveldo akcentus tolimoje Florencijoje mažoka. Iš kelionės daktaro A. Žliobos parvežtoji relikvijoriaus nuotrauka ir istorijos mylėtojų susidomėjimas šiuo meno kūriniu feisbuke paskatino prisiminti ir paties relikvijoriaus istoriją.

Šv. Kazimiero relikvijorius (1687-1688 metai, autorius - Massimiliano Soldani Benzi) Mediči koplyčios lobyne Florencijoje.

Susidomėjo Toskanos kunigaikštis

Kiekviena Europos tauta Florencijoje ieško savo praeities pėdsakų. Jau viduramžiais šiame mieste sklandė pasakojimai apie Lietuvos šventąjį Kazimierą, jo gyvenimą bei puoselėtas krikščioniškas vertybes, meilės ir gailestingumo darbus, o taip pat ir po mirties prie jo karsto Vilniuje vykstančius stebuklus.

Tai išgirdęs Toskanos Didysis kunigaikštis Kozimas III (Cosimo III de Medici, 1642–1723) 1675 metais kreipėsi į Vilniaus vyskupą Mikalojų Steponą Pacą, prašydamas į Forenciją atsiųsti šventojo relikviją. 1677 metais siuntinys su šv. Kazimiero relikvija – blauzdos kaulu – pasiekė Toskaną.

Kunigaikštis Kozimas III, rodydamas didžiulę pagarbą iš Vilniaus gautajai relikvijai, savo rūmų auksakaliui Massimiliano Soldani Benzi užsakė pagaminti brangų barokinį relikvijorių. Dabar šis nuostabaus grožio meno kūrinys saugomas Šv. Lauryno (Basilica di San Lorenco) katedroje Florencijoje, Mediči koplyčioje ir yra vienas gražiausių bei įspūdingiausių šios koplyčios lobyno vertybių.

Sidabriniame, keturių angelų apglėbtame, baltomis lelijomis ir auksiniais puošniais ornamentais išpuoštame relikvijoriuje įdėtas Kazimiero skaistybės įžadas: – „Malo mori quam feodari“ (Geriau mirti, nei susitepti). Įspūdingo grožio relikvijorių vainikuoja Lietuvos Didžiojo kunigaikščio karūna su užrašu: S. CASIMIRVS MANGNVS DVX LITHVANIAE.

Apie šventojo titulą

Tyrinėtojai spėja, kad Lietuvos valstybinę nepriklausomybę saugojusieji Pacai tikriausiai sąmoningai klaidingai informavo Toskanos kunigaikštį – tokiu Kazimiero titulu norėdami parodyti, kad jis išimtinai susietas tik su Lietuva ir joje turėjęs jos aukščiausiąjį titulą. Anot mūsų istorikų, tai klaidingas užrašas, nes Kazimieras nebuvo Didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu. Tačiau sunku patikėti, kad Vilniaus vyskupas M. S. Pacas būtų nežinojęs šventojo titulų.

Galbūt mes šiais laikais į daug ką esame neatkreipę dėmesio, pavyzdžiui, kad visur ikonografijoje šv. Kazimieras paprastai taip ir vaizduojamas: karališkais rūbais, su Lietuvos Didžiojo kunigaikščio mitra ant galvos, dešinėje rankoje laikantis kryžių, kairėje lelijas – skaistybės simbolį. Vilniaus katedroje Šv. Kazimiero koplyčioje šalia šv. Kazimiero karsto taip pat matome Didžiojo kunigaikščio karūną. Lenkai savo literatūroje šv. Kazimierą visur vadina karalaičiu, princu ar karališku princu (royal prince), bet niekur nevadina kunigaikščiu, nors pagal nusistovėjusią tradiciją gal galėtų taip ir daryti.

Florencijos padėka Vilniaus vyskupui

Šv. Lauryno bazilika, kurioje saugomas šis įspūdingas relikvijorius, – Mediči šeimos kapavietė. Tai viena įtakingiausių Europoje Renesanso laikais šeimų. Čia palaidota beveik 50 šeimos narių, tačiau visad su didele pagarba buvo prisimenamas ir šventasis Kazimieras. Čia nuolat vyko šv. Kazimiero garbinimo iškilmės, kurių metu, dar ir po Antrojo pasaulinio karo, tas relikvijorius, padėtas ant specialaus padėklo, keturių tikinčiųjų buvo nešamas Florencijos gatvėmis.

Atsidėkodamas už tokią brangią relikviją, padovanotą Florencijos miestui, Kozimas III Vilniaus vyskupui taip pat pasiuntė išskirtinę dovaną – Lietuvos didikų Pacų giminaite laikytos ir jų garbintos Florencijos šventosios Marijos Magdalenos de Paci (Pazzi) relikviją, patalpintą puošniame Florencijos meistrų sukurtame relikvijoriuje, kuris dabar saugomas Vilniuje. Tokia unikalia dovana kunigaikštis norėjo atsilyginti už šv. Kazimiero relikviją, kurią prabangiame gintariniame sarkofage 1678 metais jis gavo iš Vilniaus vyskupo M. S. Paco.

Pacams įteikta Marijos Magdalenos de Paci relikvija jau 1743 metais buvo paminėta Vilniaus katedros lobyno inventoriuje. Relikvijorius – tai nuostabus rutulio pavidalo 13 cm aukščio kūrinys, pagamintas iš kalnų krištolo ir aukso, išpuoštas aukso ir emalio detalėmis, 132 deimantais. Jį XVII amžiaus pabaigoje pagamino Mediči rūmų auksakaliai Giovanni Comparini ir Giuseppe Vanni Toskanos kunigaikščio Kozimo III Medici užsakymu.

2014 metais Vilniaus katedros lobyno auksakalystės šedevras – šv. Marijos Magdalenos de Paci relikvijorius trumpam, po 300 metų, buvo grįžęs į gimtąjį miestą. Jis buvo demonstruojamas Florencijos Piti rūmuose Sidabro muziejuje surengtoje parodoje, skirtoje Mediči lobyno šedevrams pristatyti.

Gintarinis sarkofagas – parodos sensacija

Jau nuo viduramžių gerus ryšius su Lietuva palaikiusi Florencija dar ir šiais laikais saugo ne vieną Lietuvos globėjo šv. Kazimiero relikviją. 2014 metais Florencijoje Piti rūmų Sidabro muziejuje surengta paroda „Sacri Splendori“ (apie Piti rūmų relikvijų koplyčios lobyną) atskleidė Lietuvai labai įdomų ir reikšmingą faktą. Kartu su įspūdingais jau aukščiau minėtais – Lietuvos globėjo šv. Kazimiero ir šv. Marijos Magdalenos de Paci relikvijoriais, didžiuliu puošniu Carlo Dolci tapytu šv. Kazimiero paveikslu (1670–1671), o taip pat M. S. Paco dokumentu (1677), liudijančiu šv. Kazimiero relikvijų autentiškumą, parodos laikytojams buvo parodyta dar viena įspūdinga relikvija – prabangus didokas gintarinis sarkofagas (35x56x20cm), išpuoštas šv. Kazimiero ir kitų šventųjų atvaizdais.

Gdansko auksakalių dirbtuvėse sukurta gintarinė dėžė, kurioje į Toskaną keliavo šv. Kazimiero relikvija – pagrindinis parodos atradimas, sensacija. Šis gintarinis meno kūrinys Piti rūmų lobyne buvo eksponuojamas jau nuo 1934 metų, tačiau su šv. Kazimiero relikvija ar tiesiogiai su Lietuva jis niekada nebuvo siejamas. Ilgą laiką manyta, kad Vilniaus vyskupas M. S. Pacas Lietuvos globėjo relikviją į Florenciją siuntė tik su jo autentiškumą patvirtinančiu dokumentu, be jokio prabangaus dėklo. Ruošiantis parodai, italų mokslininkai Marilena Mosco, Ornella Casazzai ir Giovanni Matteo Guidetti, remdamiesi archyviniais šaltiniais ir išlikusiais dokumentais, nustatė, kad Vilniaus vyskupas Gdansko auksakaliams užsakė dvi dėželes – sidabrinę ir gintarinę, kurias sudėjo vieną į kitą, o į sidabrinę įdėjo šv. Kazimiero kojos kaulą ir išsiuntė į Florenciją.

Florencijoje gautoji autentiška šv. Kazimiero relikvija buvo perkelta į naujai kunigaikščio Kozimo III auksakalių sukurtąjį relikvijorių. Iš Vilniaus atsiųstasis gintarinis dirbinys padėtas į šoną ir pamirštas. Ir tik 2014 metais Florencijoje Piti rūmų Sidabro muziejuje ruošiant parodą „Sacri Splendori“ į šį sarkofagą atkreiptas dėmesys, pasidomėta jo kilme, atskleista jo atsiradimo Florencijoje istorija.

Vyskupo M. S. Paco dovanotasis gintarinis relikvijorius yra pagamintas iš įvairių spalvų drožinėto gintaro ir dramblio kaulo detalių, raižyto sidabro, medžio ir kitų retų medžiagų. Dirbinys datuojamas 1677–1678 metais, jį puošia 36 šventųjų vyrų ir moterų atvaizdai, o viršuje pavaizduotas jojantis šarvuotas raitelis su skydu ir kalaviju primena Lietuvos herbą Vytį.

Šventojo kultas

Kaip žinome iš šv. Kaizimiero istorijos, netrukus po kanonizacijos XVII amžiuje šventojo kultas pasiekė ne tik Florenciją bet ir kitus Italijos miestus: Neapolį, Palermą, Romą, o taip pat Lenkiją, Belgiją, Vokietiją bei kitas Europos šalis. Vilniaus kapitulos archyvų dokumentai liudija, kad tais pačiais 1677 metais kartu su Kozimu III šv. Kazimiero relikviją dar gavo karalius Jonas Sabieskis. Vėliau Vilniaus kapitulos protokolo duomenimis 1690 metais pakartotinai šv. Kazimiero relikvijų buvo prašę kardinolas Orsini ir Maltos ordinas.

Tad keliaujant po tolimas šalis, lankant įžymiąsias vietas, verta atidžiau pasidairyti: gal atrasime ir daugiau Lietuvai brangių relikvijų, pasakojančių apie Lietuvos globėjo garbinimo tradicijas, Lietuvos istorinius ryšius su Italija, kitomis šalimis.

Gintarinis sarkofagas, 1677-1678 metais pagamintas Vilniaus vyskupo Mikalojaus Stepono Paco užsakymu Gdansko gintarinėse dirbtuvėse ir nusiųstas kaip dovana Toskanos Didžiajam kunigaikščiui Kozimo III su viduje įdėta šventojo Kazimiero relikvija. Eksponuojamas Florencijoje, Piti rūmų Sidabro muziejuje.

Lobių netrūksta ir Lietuvoje

Feisbuke kilęs aktyvus istorijos mylėtojų susidomėjimas Florencijoje pastebėtu šv. Kazimiero relikvijoriumi atkreipė ir žinomų Lietuvos žmonių dėmesį. Lietuvos Respublikos nepaprastoji ir įgaliotoji ambasadorė prie Šventojo Sosto Irena Vaišvilaitė komentare rašė, kad jai įdomiau būtų žinoti, „kodėl tiek maža pagarbos ir susidomėjimo šventuoju Kazimieru pačioje Lietuvoje, kur pati valstybė pastatė jam koplyčią, o po keliašdešimties metų ją, išplėštą, vietos didikai atnaujino ir išpuošė“ . Gal diplomatė ir teisi, jog per mažai dėmesio randam čia pat Lietuvoje esančioms relikvijoms, nemokam jų vertinti, saugoti, pagarsinti, o džiaugiamės atradimais tolimose šalyse, skubam jas aplankyti, pamatyti. O iš kitos pusės, nėra jau taip ir blogai, kai lietuviai, atradę tolimoje šalyje dalelę Lietuvos, džiaugiasi, didžiuojasi, dalinasi informacija, nuotraukomis. Gal tokie atradimai paskatins juos sugrįžus pasidomėti ir Lietuvoje išsaugotais, sukauptais bažnyčių ir muziejų lobynais, brangiais jų rinkiniais.

Tačiau didesnį nerimą kelia tai, jog Lietuvoje tokioms relikvijoms, kaip sakė meno ir bažnyčios istorijos specialistė dr. I. Vaišvilaitė, maža dėmesio. Nepaslaptis, jog dar daug retų įspūdingų relikvijų tebeguli užrakintos muziejuose po devyniomis spynomis, o muziejininkai juos slepia nuo visuomenės ir tikinčiųjų akių, visai kaip toje liaudiškoje mįslėje apie spyną – nei patys valgo, nei kitiems duoda.

Prisiminus kelių metų senumo įvykį su dabar jau Katedroje esančiu, tylomis padėtu, Čekijoje 1930 metais Donato Malinausko (1918 metų Vasario 16-osios Nepriklausomybės akto signataro) gamintu sarkofagu, skirtu Vytauto kaulams, suvoki, kad Lietuvoje dar nepriaugome iki Florencijos lygio, neišmokome gerbti, mylėti ir džiaugtis savomis relikvijomis. Jei ne visuomenės aktyvumas, tai šis Vytauto sarkofagas dar ir šiandien būtų užkištas kur nors muziejaus sandėliuke tarp kartoninių kartoninių.

O kur šv. Brunono relikvijorius?

Neseniai smagiai paminėjom Lietuvos tūkstantmetį. O kad daugelį metų Rumšiškių bažnyčioje slėptas, vėliau Kauno marias kasant atrastas, sovietmečiu į Ateizmo muziejų pakliuvęs ir ten nesunaikintas šv. Brunono relikvijorius kaip į vandenį dingo jau laisvoje Lietuvoje, niekam nė motais. Naikinant Ateizmo muziejų, jo turtus perduodant dviem pagrindiniams Vilniaus muziejams. Didokas šv. Brunono relikvijorius, kai kurių Bažnyčios istorijos žinovų įvardijamas „narveliu“, su ten buvusiomis relikvijomis išgaravo kaip kamparas. Neliko Ateizmo muziejaus, nereikia ir jo eksponatų? Knaisiotis po senus laikus, ieškoti siūlo galų, ankstyvosios krikščionybės užuomazgų Lietuvoje, sukti galvą, aiškintis kaip relikvijorius čia pateko, kodėl Rumšiškėse buvo slepiamas – mūsų tyrinėtojams per sunkus darbas? Paprasčiau relikvijorių paslėpti ir kurti teorijas apie ubagišką mūsų istoriją, sunkiai pasiekiamą Europos pakraštį.

Dingę valdovų karūnos

Apskritai Lietuvoje su relikvijomis nutinka keistų dalykų. Antai Lietuvos Dailės muziejus savo internetiniame puslapyje dar 2003 metais lenkų kalba paskelbė sensacingą pranešimą apie Prano Gudyno restauravimo centre restauruojamas Lietuvos valdovų kapų karūnas, kurias artimiausiu metu pažadėjo eksponuoti atnaujintoje parodoje „Krikščionybė Lietuvos mene“.

Sensacingo pranešimo „Wystawa „Chrzescijanstwo w sztuce Litwy“ i skrabies katedry Wilenskiej“ („Paroda „Krikščionybė Lietuvos mene“ ir Vilniaus katedros lobynas“) autorius buvo Dailės muziejaus darbuotojas, tos parodos kuratorius Vydas Dolinskas, dabartinis Valdovų rūmų direktorius. Paklaustas, kodėl šios Lietuvai svarbios valdovų relikvijos iš Restauravimo centro taip ir nepasiekė Lietuvos Tūkstantmečiui skirtos ilgalaikės parodos ekspozicijos, kodėl jų iki šiol taip ir neišvydo nei Lietuvos žmonės, nei Lietuvos istoriją tyrinėjantys mokslininkai, nei atvykstantys turistai, praėjus 13 metų po pranešimo neranda paaiškinimo.

Valdovų Aleksandro, Barboros Radvilaitės, Elžbietos Habsburgaitės pomirtinės kapų karūnos tiesiog prapuolė? Gal, stovi kur ant lentynos muziejaus sandėlyje, paslėptos į kartoninę makaronų dėžę (kaip kažkada signataras D. Malinauskas rašė) ir laukia, kol bus išvaduotos iš postkomunistinių muziejininkų savivalės ir abejingumo pančių.

Todėl nesistebėkim, kad Lietuvoje mažai dėmesio savoms relikvijoms, kad žmonės dažniau Lietuvą atranda Florencijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, bet ne Tėvynėje.....

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"