TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Kaip vengrų husarai pakeitė LDK karybą

2016 08 01 13:44
LDK kavalerija kaunasi su švedų raiteliais. 1605 m. rugsėjo 27 d. Salaspilio mūšyje. Peterio Snajerso paveikslo fragmentas.

Lietuvos husarų istorija buvo pradėta rašyti nuo Oršos mūšio, kai 1514 metais karvedžio, etmono, kunigaikščio Konstantino Ostrogiškio vadovaujami husarai pasiekė vieną įspūdingiausių pergalių. Praėjus 500 metų po šio mūšio istorikas, Vytauto Didžiojo karo muziejaus muziejininkas Vidmantas Airini išsamiai išnagrinėjo šių karių organizaciją, ginkluotę, aprangą, kovinę taktiką, vaidmenį XVI-XVII amžiaus karuose.

Apie tai – pokalbis su neseniai knygą „Pro Deo et Patria. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės husarai 1500–1673. Abiejų Tautų Respublikos husarų ginkluotė Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkiniuose“ išleidusiu V. Airiniu.

„Husarai užima išskirtinę vietą Lietuvos kavalerijos istorijoje, – sakė jis. – Ši kavalerijos rūšis kai kuriais atvejais vadinama sparnuotaisiais husarais (išsiskirdavo prie nugarų ar balnų pritvirtintais sparnais). Sparnuotųjų husarų nederėtų painioti su lengvaisiais husarais – lengvosios kavalerijos rūšimi, XVIII amžiuje paplitusia daugelyje Europos valstybių kariuomenių“.

– Kuo husarai skiriasi nuo kitų karių?

– XV amžiuje Vakarų Europos kavalerijoje dominavo sunkiai ginkluoti, plokštinių šarvų nuo galvos iki kojų saugomi raiteliai, dažnai sėdintys ant plokštiniais šarvais apsaugotų žirgų. Tuo metu buvo jaučiama lengviau ginkluotos, judresnės raitijos stoka. Būtinybė organizuoti tokios raitijos dalinius pirmiausia iškilo valstybėms, kurios buvo įsitraukusios į karus su stiprėjančia ir savo teritoriją plečiančia Osmanų imperija. Europiečiai įsitikino, kad lengviau ginkluoti nešarvuoti mišrios sudėties raitelių juginiai pasižymėjo greičiu ir manevringumu.

Husarų šalmo turnyrinis antveidis-kaukė. Pagaminta Niurnberge XVI a. viduryje. Iš leidinio "Zygulski Z. Jun. Bron w dawnej Polsce na tle uzbrojenia Europy i Bliskiego Wschodu", Varšuva, 1982.

– Husarų ištakų reikia ieškoti Vengrijoje. Kodėl?

– X a. krikštą priėmusios Vengrijos kariai, pirmiausia raiteliai apranga ir ginkluote beveik nesiskyrė nuo vakariečių karių. Svarbūs pokyčiai vengrų karyboje siejami su Osmanų ekspansijos sukeltais karais. XV amžiuje kariaujant su turkais, vengrams teko iš dalies atsisakyti vakarietiškų riterių kovos būdų ir pasirinkti naują, kovai su priešu labiau adaptuotą taktiką, kurios praktiku tapo Vengrijos kariuomenės vadas Janos Huniadi (Janošas Huniadis). Čekų husitų pavyzdžiu jis kare pradėjo naudoti kovos vežimus, nekilmingų žmonių sudaromą pėstiją ir lengvųjų raitelių dalinius, turėjusius tapti atsvara turkų pašauktinei spahių kavalerijai.

Kitaip nei plokštinius šarvus dėvintys nepaslankūs to meto vakarietiški kavaleristai, pasmerkti lengvųjų turkų raitelių vaikymuisi mūšio lauke, vengrų lengvoji kavalerija buvo visiškai pasiteisinęs Europos karybos atsakas. XV amžiaus antroje pusėje ji vis dažniau buvo vadinama husarais.

Ši kavalerijos rūšis tapo Vakarų ir Rytų karybos elementų junginiu. Apie tai byloja jos ginkluotės ir ekipuotės ypatumai Įpratą husaro ginkluotę sudarydavo ypatingos konstrukcijos 4 m ilgio ietis ir turkiškam artimas vengriškas kardas. Buvo naudojami ir palašai, ilgieji duriamieji kalavijai koncežai, buzdyganai, koviniai kirtikliai ir kirvukai.

Manoma, kad husaras tuo metu šarvų nedėvėdavo, todėl vienintelė jo apsauga buvo medinis išgaubtas keturkampis skydas su įstriža viršutine kraštine ir įpjova iečiai atremti.

Husarai ir ietininkai persikelia per Dnieprą. 1514 m. Oršos mūšio paveikslo fragmentas. Autorius nežinomas, apie 1524-1530.

– Iš kur kilęs pavadinimas – husaras?

– XV amžiaus pabaigoje husarais dažnai buvo vadinami Vengrijos karaliaus Matiaso Korvino (Matthias Corvinus) kariuomenėje tarnavę lengvieji serbų raiteliai. 1481 metais lotyniškai rašytame laiške M. Korvinas užsiminė apie savo kariuomenės lengvąją kavaleriją kaip apie hussarones. Ilgai jis ir buvo laikomas husarų dalinių steigėju. Manyta, kad būtent jis į karinę tarnybą pradėjo šaukti po vieną huszar vadinamą ginkluotą raitelį iš dvidešimties savo pavaldinių (bajorų). tai leido paaiškinti ir kavalerijos rūšies pavadinimą: vengriškai husz – 20, ar – mokestis, kaina. Tačiau išlikę duomenys apie tai, kad husarais laikytina raitelių formuotė atsirado kur kas anksčiau, verčia abejoti išimtinai vengriška pavadinimo kilme.

XIV amžiuje terminas husarstwo reiškė greitus, staigius plėšiamuosius antpuolius valtimis ir žirgais. Be to, yra žinių, kad „vieno iš dvidešimties“ tarnyba Vengrijoje egzistavo jau XIV amžiaus pabaigoje, bet tokia kavalerija nebuvo vadinama husarais. Anot kitos versijos, šios kavalerijos rūšies pavadinimu tapo slaviškos kilmės, tiksliau, serbiškas žodis gusar – plėšikas arba piratas, kilęs iš viduramžių lotynų kalbos žodžio cursarius. Manoma, kad šį terminą pradėjo vartoti romėnai vėlyvosios imperijos laikais – taip vadino žvalgybai ir antpuoliams skirtą greitai judančią raitelių formuotę.

Žlugus Romos imperijai, terminas buvo išsaugotas Bizantijoje, į Vakarų Europą sugrįžo po šimtmečių. X ir XI amžiuje bizantiečių kariuomenės lengvieji raiteliai chosarioi arba chonsarioi daugiausiai buvo komplektuojamos iš serbų. Perėjęs į vengrų kalbą serbiškas gusar virto huszar (tariama husar).

Lietuvos husaras. Viršuje užrašas "Eques ex Lithuania" (raitelis iš Lietuvos). Autorius - Abrahamas de Bruynas, 1575.

– Kokiomis aplinkybėmis su husarais susipažino Lenkija?

– XV amžiaus antroje pusėje Vengriją pasiekė nauja serbų emigrantų banga. Gresiant turkų puolimams, pasienyje gyvenantys vengrai noriai priimdavo priešui atkirtį duoti galinčius serbus.

Janas Dlugošas, rašydamas apie M. Korvino Juodosios kariuomenės (Juodojo legiono) kovas su turkais prie Savos upės, savo kronikoje užsiminė apie 1463 metais jos sudėtyje buvusį racų (serbų) dalinį. M. Korvino kariuomenės racų raitija buvo panaudota prieš lenkus kariniame konflikte dėl Vengrijos sosto, kai, remiant daliai šios valstybės didikų, siekta valstybės sostą atiduoti Kazimiero Jogailaičio sūnuiKazimierui. Po nesėkmingo 1471 metų Lenkijos kariuomenės žygio į Vengriją racai buvo panaudoti kovoje su išstumtais lenkais. Racų raiteliai buvo ne mažiau efektyvūs puldinėjant pasienyje esančias Osmanų valdas. Efektyvūs racų raiteliai buvo geras pavyzdys organizuojant, apginkluojant ir apmokant vengrų husarus, kuriems tekdavo kautis su turkais.

– Kuo pasižymėjo husarai kovose?

– Jie buvo tinkami ne tik visoms lengvajai kavalerijai keliamoms užduotims. Turėdami efektyvią puolamąją ir minimalią apsauginę ginkluotę, jie galėjo ryžtingai pasitikti spahių ir kai kurias kitas turkų kariuomenės formuotes. Mūšių metu turkų raiteliams husarai nenusileisdavo nei greičiu, nei manevringumu. Ne mažiau svarbu, kad tai buvo ilgomis ietimis ginkluoti ir skydais prisidengę raiteliai, galintys sudaryti kompaktiškas kavalerijos rikiuotes, smogiančias priešui jojant visu greičiu.

– Kokios šalys dar turėjo husarų?

– Šventoji Romos imperija karuose taip pat turėjo husarų karinius dalinius. Habsburgams tarnaujantys husarai buvo panaudoti kovose su Osmanų pajėgomis. Imperijos husarais tarnaudavo su turkais kariavę, todėl jų taktiką gerai išmanantys raiteliai – krikščionys iš Vengrijos, Kroatijos, Serbijos pasienio. Habsburgai, norėdami užvaldyti Vengriją, domėjosi šio krašto kultūra. Imperatorius Maksimilijonas I (1508–1519) savo dvare suformavo vengrų gvardiją. XVI amžiuje imperijos husarai ir toliau buvo komplektuojami iš vengrų ir Balkanų slavų kilmės žmonių.

– Kaip su husarais susipažino LDK?

– Akstesniais karybos principais pagrįsta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) gynyba atsidūrė aklavietėje, kai XV amžiaus pabaigoje komplikavosi geopolitinė ir karinė padėtis. Kazimiero Jogailaičio (1440–1492) valdymo laikais Maskva pradėjo ekspansiją į LDK įtakos sferai priklausančias rusų žemes, nepaisydama 1449 metais sudarytos sutarties.

Karo veiksmams vykstant didžiulėje, retai gyvenamoje teritorijoje teritorijoje, dominuojantį vaidmenį atliko kavalerija. Reikėjo staigiai reaguoti ne tik į Maskvos kariuomenės kavaleriją, bet ir į karių-plėšikų – Krymo totorių raitijos – grobiamuosius antpuolius.

Husarų pusšarviai, ATR, XVII amžiaus ketvirtas dešimtmetis, ankstyvasis tipas. Kairėje pusėje - Švenčiausiosios Mergelės Marijos medalionas. Šarvai priklausė Vladislovo Vazos sekretoriui Stanislovui Skurkovskiui. /Iš Lenkijos kariuomenės muziejaus (Varšuva) rinkinių archyvo

Ir Lenkijos karalystės, ir mažiau gausūs LDK riteriai-ietininkai buvo ginkluoti ietimis, kalavijais ir kirviais, dažnai dėvėdavo visą kūną dengiančius plokštinius šarvus ir uždarus šalmus. Jų žirgai buvo taip pat sunkus, dažnai dar ir dengti šarvais. XV amžiaus mūšiai įrodė, kad toks svoris trukdo kovoti su lengvesniais, greitesniais turkais. Vorsklos mūšis 1399 metais, kai totoriai sutriuškino Vytauto Didžiojo pajėgas, taip pat įrodė, kad kautis su lengvąja kavalerija neužtenka vakarietiško modelio riterių kariuomenės. LDK pradėjo formuotis doktrina, numatanti sukurti atsvarą judriai priešininkų raitijai.

Po Vengrijos karaliaus M. Korvino mirties 1490 metais buvo paleista Juodoji kariuomenė. Dalis joje tarnavusių husarų pasitraukė į šalia esančią Lenkijos karalystę. Vengriją nuo 1490 metų valdė Vladislovas II Jogailaitis (Jogailos anūkas). Karalaitis Žygimantas (vėliau pramintas Senuoju) nuo 1498 iki 1501 metų gruodžio svečiavosi savo brolio Vengrijos karaliaus Vladislovo dvare ir dalyvavo slaptuose pasitarimuose dėl kariuomenės, galinčios stoti į kovą su turkais. Susitarimas dėl karinio bendradarbiavimo su vengrais sudarė geras sąlygas ir bendradarbiavimui su serbais.

XV-XVI amžių sandūroje Vengrijoje gyvenančių serbų ir kitų stačiatikių padėtį pablogino jų turėtų privilegijų panaikinimas. Vengrų ir turkų taikos sutartis apribojo racų karinį panaudojimą. Ieškodami materialinės paramos, Balkanų slavai ėmė lankytis Europos dvaruose ir žadėti karinę pagalbą kovose su turkais. Yra duomenų, kad pavieniai racai į Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvarą atvyko XV amžiaus pabaigoje. XVI amžiaus pradžioje jie jau pasklido po visą kraštą.

racų raiteliai daugiausiai buvo samdomi kunigaikščio ir dvaro maršalo Mykolo Glinskio iniciatyva. Jis 1501 metais su pasiuntinybe nuvyko pas Vengrijos karalių Vladislovą ir paprašė pagalbos kare su Maskva. Manoma, kad būtent M. Glinskis atvedė serbų samdinius į Vilniaus dvarą ir organizavo pirmuosius didžiojo kunigaikščio kariuomenėje tarnaujančius husariškai kautis galinčius samdytų racų dalinius. LDK galėjo sklandžiai perimti ir organizuoti šią kavalerijos formuotę, kadangi čia jau buvo lengvosios lietuvių ir rusėnų raitijos tradicijos. Šiuo laikotarpiu racais įvardijami žmonės buvo samdomi ir Lenkijoje. 1501 metų vasarą karaliaus dvare Krokuvoje jau turėjo būti mažiausiai 29 racai, pirmiausiai skirti kovoms su Maskvos kariuomene LDK žemėse.

Husarais įvardijamų karių atsiradimas LDK užfiksuotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvaro sąskaitose: paminėti už tarnybą iš iždo pinigus gavę Vaclovas ir Dimitrijus.

Motiejaus Strijkovskio kronikoje užfiksuota žinia apie 1503 metais Pripetės upę perėjusių Krymo totorių siautėjimą LDK žemėse, Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro prieš juos nišsiųstas pajėgas – „dvarionių lietuvių ir racų nemažai, kurie už Lietuvos pinigus kareiviais husariškai tuo metu tarnavo“.

Husarų pusšarvius vilkintis Lietuvos didysis etmonas Mykolas Kazimieras Pacas. XVII amžiaus antrosios pusės portretas. Originalas saugomas Petro ir Povilo bažnyčioje Vilniuje.

– Kodėl tie patys asmenys šaltinuose vienur įvardijami racais, o kitur – husarais? Kuo jie skiriasi?

– Galima įžvelgti raitelių ginkluotės skirtumų. Kovos ietimi ir skydu būdas pasiekė Jogailaičių valdomas Lenkijos ir Lietuvos valstybes dviem variantais: racams (serbams) būdingu lengvuoju ir vengrų adaptuotu vidutiniu (husarišku). Šios dvi giminingos kavalerijos formuotės turėjo tuos pačius ginklus (ietis ir skydus), tačiau kaftanus vilkintys racai nenešiojo jokių šarvų.

Husarai labiau siejami su lengvus šarvus dėvėjusiais vengrais, kurie galėdavo glaudžiai išsirikiavę pulti šuoliais ir pramušti tiek žygiuojančio,tiek besiginančio priešo rikiuotę. Vengrų husarų įsivyravimas lietuvių ir lenkų kariuomenėse paaiškinamas tuo, kad vengrų šiuose kraštuose buvo gerokai daugiau nei serbų. Be to, kaip ir samdyti vengrai, Jogailaičių Lenkijos ir Lietuvos kariai buvo įpratę dėvėti žieduočius (šarvinius grandininius marškinius), todėl tarnyba husarų vėliavose jiems buvo priimtinesnė. Kariuomenės sąrašai rodo, kad XVI amžiaus pradžioje žieduočiais apsirūpinę husarai atitiko vidutiniąją kavaleriją, o racams šarvai dažniausiai buvo nebūdingi. Tiesa, XVI amžiaus tapybos ir grafikos darbai husarus vaizduoja be žieduočių ir kitokių šarvų.

Labai tikėtina, kad XVI amžiaus pradžioje Lenkijoje ir LDK paplitę racai ir husarai funkcionavo kaip dvi savarankiškos kavalerijos formuotės, kurių pagrindinis skirtumas buvo tautinė sudėtis.

– Kokiuose mūšiuose pradėjo dalyvauti LDK atsiradę racai ir husarai?

–LDK tarnaujantys naujieji samdiniai aktyviai dalyvavo kovose su kraštą puldinėjančiai totoriais. Racai dalyvavo ir 1506 metų rugpjūčio 5 dienos Klecko mūšyje, kur kunigaikščio Mykolo Glinskio vadovaujama Lietuvos kariuomenė įveikė kraštą plėšusius Krymo totorius.

Prieš Klecko mūšį K. Glinskis, gavęs žinią, kad prie Lydos artinasi totoriai, racus išsiuntė į žvalgybą. susidūrę su priešu jį sumušė. Minima, kad su nukautaisiais racai pasielgė pagal savo papročius: nukirstos devynių totorių galvos buvo užmautos ant iečių ir pristatytos kunigaikščiui. Tai sukėlė karaliaus ir didžiojo kunigaikščio Aleksandro aplinkos žmonių nerimą. Po kelių dienį M. Glinskio išsiųsti žvalgai, vesdami totorių belaisvius, per mylią nuo Lydos aptiko dar kelis šimtus totorių. dalį nužudė, dalį paėmė į nelaisvę. kai kurių nukirstas galvas racai pargabeno krepšiuose.

Racai ir jų pavyzdžiu suformuojama husarų raitija buvo avangardas ir kavalerijos dalis, turėdavusi suduoti pirmąjį smūgį, po kurio prasidėdavo likusios raitijos lemiamas puolimas. XVI amžiaus pirmaisiais dešimtmečiais husarai tapo smogiamąja LDK kavalerijos dalimi. Tokia kavalerija tiko ne tik žvalgybai, priedangai ir panašioms užduotims. Iki tol Lietuvos kariuomenė stokojo formuotės, galinčios kaktomuša pasitikti priešą, nublokšti arba pramušti jo rikiuotę. Šią paskirtį atskleidžia žinios apie 1514 metų rugsėjo 8 dienos Oršos mūšį, tapusį puikios kavalerijos, pėstijos ir artilerijos sąveikos pavyzdžiu. Šiame mūšyje galima kone pirmą kartą aiškiai įžvelgti masinį Lietuvos ir Lenkijos kariuomenių husarų panaudojimą.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"