TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Kaip žemaitis Vilniui grąžino Vytį

Kai virš sostinės Aušros vartų kilstelėję akis išvystame dviejų pegasų laikomą Lietuvos herbą - Vytį, regis, viskas suprantama, jam ten ir vieta. Tačiau sužinojus, kad jis buvo restauruotas 1986 metais, kai tokia simbolika buvo draudžiama, klausimų kyla daug.

Ne vienas dar prisimena, kaip tais laikais net dėl Trispalvės spalvomis nusimegzto šaliko tekdavo aiškintis sovietinio saugumo (KGB) rūmuose priešais tuometinę Lenino aikštę. O tokioje matomoje vietoje - Aušros vartų viršuje - netikėtai tarsi iš po tinko išniręs Vytis tada prilygo vos ne bombos sprogimui. Tų laikų studentai prisimena, kaip gandas apskriejo fakultetus, ir jaunimas būreliais traukdavo pasižiūrėti tuomet nematyto reginio.

Lietuvos nepriklausomybė skaičiuoja jau 21-uosius metus. Aušros vartų Vytis restauruotas prieš 25-erius, ta proga rudenį buvo surengtas minėjimas. Kaip ir kas tokioje matomoje vietoje slapčia atkūrė Vytį?

Ne dėl garbės

Aušros vartus restauravęs ir dėl to sovietmečiu nukentėjęs Kazimieras Balsys net atgavus nepriklausomybę ilgai tylėjo, nesiviešino. "Nesinorėjo būti tarsi kokiu pamokslautoju jaunimui. Pamenate, filme "Maža išpažintis" tėvas vis pasakojo sūnui, kaip jis bunkeryje sėdėjo, ir priekaištavo, jog šis tos aukos nesupranta. Šį epizodą kaskart prisimindavau svarstydamas, pasakoti ar ne, - sakė K.Balsys. - Jaučiau pareigą, atkūriau mums visiems brangų simbolį ir man jokios garbės nereikia. Tačiau kai rudenį vyko minėjimas, kai buvo prisiminta ši istorija, mačiau iš susirinkusiųjų akių - šaulių, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos kariūnų, kitų žmonių - istorija jiems įdomi. Artimų draugų, ypač Aukščiausiosios Tarybos gynėjo, atsargos majoro Jono Užusienio įtikintas, ryžausi kalbėti. Gal jaunimas, nevertinantis laisvės, išvažiuojantis iš Lietuvos, dažnai net besigėdijantis prisipažinti esąs lietuvis, labiau supras, kad esame iškili, turtingą praeitį turinti Europos tauta. Gal patriotizmo daugiau įkvėps."

K.Balsio su visomis detalėmis tik dabar pirmą kartą žiniasklaidai papasakota istorija atkuria sovietmečio dvasią - iliustruoja, kaip dirbo saugumas, kaip buvo sekama kiekviena laisvesnė mintis, kaip buvo slepiama nepriklausomos Lietuvos simbolika.

Slaptas susitarimas

"Jau nuo 1984 metų buvau atsitvėręs nuo sovietų valdžios, restauruodavau bažnyčias. 1986-aisiais gavau naują užsakymą - Aušros vartus. Pačiame viršuje iš apačios buvo matyti tik pegasai, bet ką jie laiko, įžiūrėti buvo neįmanoma. Su architektu Vidmantu Vitkausku tik užlipę pastoliais išvydome aptrupėjusį, apdaužytą Vytį. Pasikalbėjome dviese, pasitarėme ir nusprendėme, jog reikia prilipdyti trūkstamas dalis. Tuo labiau kad turėjome tuomečio Vilniaus miesto paminklų apsaugos inspekcijos viršininko Juozo Stasiulaičio pasirašytą raštą, jog reikia viską detaliai atkurti, kaip buvę. Be to, man, žemaičiui iš Plungės, nedavė ramybės mintis - buvau girdėjęs, kad Vytį Lietuvai davė žemaičiai. Iš pradžių tik jų vėliavose buvo šis simbolis. Nesinorėjo sukelti skandalo, bet rūpėjo išsaugoti mums brangų simbolį - vėl jį grąžinti Lietuvai.

Žinojau, jog šis sumanymas geruoju nesibaigs. Aš buvau dar nevedęs, o Vidmantas turėjo du sūnus, vienas, regis, jau dešimtoje klasėje mokėsi. Tokiais atvejais saugumas nepalikdavo ramybėje ir artimųjų, tai buvau patyręs savo kailiu. Nujaučiau, kad vėl su tuo pačiu pulkininku teks aiškintis, nes jau dešimt metų turėjau reikalų su KGB. Kad Vidmanto vaikai be reikalo nenukentėtų, nusprendėme, jog atsakomybės imsiuosi aš. Jis man nupiešė, kaip viskas turi atrodyti, aš persipiešiau ir po truputį lipdžiau.

Darbavausi vienas, visą viršų buvau užsiklijavęs polietileno plėvelėmis. Niekas nematė, ką aš ten darau. Ir vis galvojau, kaip reikės aiškintis pulkininkui. Svarbiausias argumentas buvo ant projekto parašyta rezoliucija: "Būtina atkurti visas fasado detales." Žodis "būtina" pabraukta trimis brūkšniais. Šis raštas J.Stasiulaičio buvo pasirašytas rengiant projektą, kol dar niekas nebuvo užlipęs iki viršaus ir pastebėjęs, kas ten yra. J.Stasiulaitis fanatiškai kovojo už Vilniaus senamiesčio išsaugojimą. Maniau, toks raštas jau yra neblogai.

Susitikimas su M.Lukšiene

Kai viskas buvo beveik padaryta, pamenu, rugsėjo 15 dieną, per mano gimtadienį, apačioje dar dažiau groteles. Girdžiu, už nugaros smulkūs moteriški žingsneliai - kaukšt, kaukšt artėja. Atsisukau ir išvydau labai simpatišką žilą damą salotiniu kostiumėliu ir baltais marškinėliais. Nuo jos tiesiog dvelkė gerumas. Pasisveikino ir pasakė: "Tai čia, kaip matau, lietuviai dirba." Aš pajuokavau, sakau, žemaičiai. Paskui ji surimtėjo ir tarė: "Ne vien tik savo vardu noriu padėkoti už labai gerą darbą, kurį atlikote. Žinote, apie ką kalbu - apie Vytį."

Man kaip pagaliu per galvą trenkė. Dirbau pasislėpęs, atrodė, niekas nemato. Tos moters nepažinojau, sunerimau: kaip, iš kur, kas ji tokia. Tik vėliau man Vidmantas pasakė, kad tai buvo lietuvių literatūros profesorė Meilė Lukšienė (nuo 1951 m. Vilniaus universitete ji dirbo lietuvių literatūros katedros vedėja, tačiau 1958 m., prasidėjus katedros "valymui nuo nacionalistų", buvo atleista - aut.).

Ką ji daugiau kalbėjo, aš jau negirdėjau, mintyse tik kybojo klausimas - kaip pamatė. Ji dar pridūrė: "Suprantu, kad jūs rizikuojate, bet jei pavyktų, padarykite darbą iki galo." Perklausiau, kaip. "Nudažykite taip, kaip priklauso", - tepasakė. Tada aš žado netekau... Atsisveikindama ištiesė ranką, bet manoji buvo ištepta dažais. Tada ji padavė nosinaitę nusivalyti ir ištarė: "Man labai malonu paspausti drąsią ranką. Tegul Dievas jums suteikia stiprybės."

Iš pradžių planavau tik nutrupėjusias detales prilipdyti. Baltas raitelis raudoname fone būtų per daug kritęs į akis, bijojom, kad tada visai jo nenudaužytų. Vakare šventėme mano gimtadienį, klausiau Vidmanto, ką daryti. "Tu už viską atsakai", - pasakė. Tada aš apsisprendžiau: "Jei jau profesorė liepė, tai ką čia dar svarstysim. Reikia nudažyti."

Vėl sukau galvą, ką saugumui sakysiu. Pakrapščiau skalpeliu šalia raitelio, radau raudonų dažų. Pamaniau, išsisuksiu - dažau, kaip buvo.

Herbas - ryškioje šviesoje

Vieną dieną atėjo J.Stasiulaitis, jo pavaduotojas, dar kelios menotyrininkės iš inspekcijos. Mano Vytis dar užklijuotas. Klausia kodėl. Sakau: "Pagal jūsų technologijas detales atkūriau - tik vanduo, smėlis, cementas. Jokių kalkių, jokio gipso. Dažysiu tik gerai išdžiovinęs." Jam patiko, kad laikausi technologijų. Paskui apžiūrėjęs vartus dar liepė viską perdažyti pustoniu šiltesne spalva.

Kai darbai ėjo į pabaigą, suplanavau, kad pastolius ir visas plėveles nuimsime rugsėjo 25 dieną, penktadienio vakarą. Manau, per savaitgalį ne taip greit saugumas pamatys, ne taip greit sureaguos. Nuėmėme ir nuėjome į "Medininkus" kavos. Po kiek laiko ateinu, o ten jau būrelis žmonių užvertę galvas žiūri. Halogenai didžiausi nuo gatvės į vartus šviečia. Net nustėrau. Vienas pagyvenęs žmogus vaikams - gal savo anūkams - aiškina, kad čia Lietuvos herbas. Tą pačią dieną kaip moviau į Plungę, kad, kaip sakoma, ant karštos rankos nepapulčiau. Maniau, pabūsiu, kol viskas aprims, kol jie čia išsiaiškins.

Surado ir neregistruotą

Į užsienį bėgti nesiruošiau, po savaitės grįžau į Vilnių, nes reikėjo skubėti iki lapkričio pirmosios sutvarkyti apgriuvusius Šv. Teresės bažnyčios laiptus.

Neregistruotas gyvenau pusbrolio Povilo Miliaus (dabar jis dėstytojauja Vilniaus kolegijoje) bute. Mano pavardė tame bute neegzistavo. Bet, matyt, kam reikėjo, žinojo. Pamenu, sekmadienį vos įžengiau pro duris, - telefono skambutis. Svarstau, gal kokia mergina pasiilgo. "Labas vakaras", - jau iš balso pažinau KGB pulkininką. Nors sekmadienį skambučio ir nesitikėjau, bet, kaip dabar juokauja Surskis iš televizijos, aš laukiau tokio klausimo. Pulkininkas kvietė prisistatyti pokalbio.

Visus restauravimo raštus, brėžinius jau iš anksto buvau susidėjęs, žinojau, kad reikės. Ryte gal kokią septintą, dar neatsikėlęs buvau, - skambutis į duris. Pradarau, o ten "poviestką" (šaukimą) atnešė. Sakau, juk nepabėgsiu, vakar skambino. Vis tiek man paaiškino, kad reikia parašo, jog šaukimą gavau.

Vėliau mano pusbrolis, kurio bute gyvenau, su žmona norėjo į užsienį važiuoti. Leidimo negavo.

Įsiutęs pulkininkas

Su "poviestka" pro budėtoją saugume kelias buvo atviras. Nuvedė mane pas pulkininką, kurį jau žinojau nuo antro kurso. Bet tąkart jis pirmąsyk buvo toks piktas, net rankos drebėjo. Jau mačiau, kad geruoju nesibaigs.

Pirmiausia paklausė, kas užsakė ir kiek sumokėjo. Sakau, klebonas remontą užsakė, parapija mokėjo. Kad įsiuto, sako: "Ne apie tai kalbu." Numetė ant stalo nuotrauką, sako: "Apie šitą klausiu."

Aš jau buvau apmąstęs, kaip kalbėsiu, tai ramiai ėmiau aiškinti. Sakau, daug čia visokių detalių buvo, dirbau pagal paminklų apsaugos inspekcijos nurodymą - viską atkurti taip, kaip buvo.

Pulkininkas dar kažką apie Smetonos ženklą suburbuliavo. Sakau: "Klystate, kuo čia dėtas Smetona." Ir ekspromtu šovė mintis... Ėmiau aiškinti, kad su vėliava, kurioje buvo šitas ženklas, per Žalgirio mūšį visa Tarybų Sąjunga kovojo prieš kryžiuočių ordiną - lietuviai, Smolensko pulkai, baltarusiai. Pulkininkui įrodinėjau, kad taip ir per istorijos pamokas mokėmės. Kad užrėkė jis: "Tu čia, snargly, dar istorijos mane mokysi!" Ir trenkęs durimis išėjo.

Tada pasirodė du jaunesni vyrukai. Viską jiems raštu išdėsčiau, prisipažinau, kad pats restauravau, pats nudažiau. Man labai įstrigo vieno iš tų saugumiečių (nežinau, koks jo laipsnis, nes be uniformos buvo) pasakyti žodžiai: "Šaunuolis, teisingai padarei. Man nesvarbu, kas ten lipdė, bet ir toliau laikykis šitos versijos, kad dirbai vienas, kad laikeisi tyrimų, kad atkūrei istorinę tiesą. Ir nieko tau nebus." Pulkininko pavardę žinau, bet nesakysiu, palikim istorijai, be to, jis jau miręs.

Pažintis su rusišku "folkloru"

Saugumas vėliau mano bylą nutraukė, matyt, dėl to, kad negalėjo priskirti "grupiniam organizuotam nusikaltimui". Tačiau viskas tuo nesibaigė. Buvau nusiųstas į Religinių reikalų tarybą prie tuometės Ministrų Tarybos. Tai ten ojojoj kaip buvo! Įeinu - didelis kabinetas, raudonas kilimas, milžiniškas stalas... Ir per penkias minutes taip susipažinau su rusišku "folkloru", išgirdau tokių keiksmažodžių, kokių dar nebuvau girdėjęs.

Ant manęs visa gerkle rėkė ir "nedabityj kontra" vadino žmogus, vilkintis kariniu kiteliu, galifė kelnėmis, kerziniais batais. Apranga priminė Staliną. Kaip iš filmo. Reziumė buvo tokia - darbo Lietuvoje negausiu, nė viena bažnyčia su manimi nepasirašys sutarties, o už valkatavimą, neįsidarbinimą pagal tuomečius įstatymus dar ir pasodinti mane galės.

Pamaniau, viskas, teks į Baltarusiją važiuoti, nors visai neseniai buvau sutaręs netoli Aušros vartų esantį Šv. Dvasios stačiatikių vienuolyną restauruoti. Po Kalėdų ar Naujųjų metų, pamenu, skambina man to vienuolyno valdytojas tėvas Nikita ir klausia, kur prapuoliau. Prisipažinau, kad turiu problemų. "Girdėjau, - sako. - Kažko tu ten prilipdei. Bet vis tiek užeik."

Nuėjom su juo prie Aušros vartų, papasakojau jam visą istoriją, o jis, žmogus išprusęs, sako: "Ir ko jie čia skandalą pakėlė. Kvailiai. Istoriją reikia gerbti. Aš viską sutvarkysiu."

Ir iš tikrųjų, sutvarkė. Gavau darbą tame vienuolyne. Dar reikia pridurti, kad tais laikais nė vieno lietuviško veikiančio vienuolyno nebuvo, tik tas vienintelis stačiatikių. Keisčiausia, viename kiemo gale vyrų, kitame - moterų vienuolyno pastatai buvo."

Ilga dvikova

Papasakojęs 25-erių metų senumo istoriją, K.Balsys pridūrė, kad tas jo apsisprendimas atkurti Vytį neatsirado tuščioje vietoje. "Su sovietų valdžia seniai nesutariau, - teigė jis. - Mečiau institutą supratęs, kad karjeros vis tiek nepadarysiu, nes kur tik besidarbinčiau, man koją vis kiša saugumas."

O prasidėjo viskas nuo antro kurso, kai su grupele bendrakursių Saulėtekyje švęsdami partizanų dainas užplėšė. Tada Kazimieras, nieko blogo apie draugus nepagalvojęs, pasipasakojo, kad daug jo giminaičių į miškus buvo išėję, kad jo tėvukas žino, kur jų ginklai užkasti. Pasvarstė, kad galima būtų paieškoti ir išsikasti juos.

"Labai greitai buvau iškviestas į saugumą. Žodis žodin perskaitė mano kalbėtas frazes. Nuo tada jie manęs ir nepaliko ramybėje. Vis kuo nors užkliūdavau, - pasakojo K.Balsys. - Ilgai jie mane spaudė, bet su Vyčio istorija dvikova baigėsi. Pulkininkui karjerą sugadinau. Kai prieš penkerius metus vyko Vyčio restauravimo 20-mečio minėjimas, buvo pakviestas ir tų metų Vilniaus miesto vykdomojo komiteto pirmininkas Algirdas Anatolijus Vileikis. Prie vyno taurės aš jo paklausiau: "Ar labai tada aš jums pakenkiau?" Jis prisiminė, kad tuo metu atostogavo, tačiau jo pavaduotojas vos neatsisveikino su partiniu bilietu - kad pražiopsojo tokią restauraciją."

Ilgai nesimatė

Aušros vartų restauravimo istoriją dokumentais gali įrodyti ir paveldosaugininkas Vitas Karčiauskas. Pasak jo, 1952 metais darytuose Aušros vartų bei šalia esančios Šv. Teresės bažnyčios aprašuose - brėžiniuose, nuotraukose - Vytis vos vos buvo matomas. Viena dalis geriau išlikusi, kita - aptrupėjusi. "Ir tai suprantama. Mačiau 1944 metais darytą nuotrauką - šalia važinėjo tankai, aplink buvo sugriautų pastatų. Nerestauruotas Vytis buvo vos įžiūrimas ir 1972-ųjų nuotraukoje. Jis beveik susiliejęs su siena. 1973 metais Vilniaus miesto istorijos ir kultūros paminklų inspekcija atliko kultūros paminklų inventorizaciją. Aprašė istorinį kompleksą ir bažnyčios bendruomenę įpareigojo jį remontuoti, - iš archyvų istoriją atkūrė V.Karčiauskas. - Nė viename rašte net neužsiminta apie Vytį. 1975 metais buvo remontuota koplyčia ir perdažyta viršutinė Aušros vartų dalis su Vyčiu. Tuo metu darytose nuotraukose tik šiek tiek galima buvo įžiūrėti ir raitelį. Kadangi nuo 1977 iki 1982 metų mokiausi šalia šių vartų (netoliese buvo tretieji Vilniaus inžinerinio statybos instituto (VISI), vadinamųjų "visiukų" rūmai), tai akis buvo taip pripratusi prie statinio, kad Vyčio ir nepastebėjau. Skirtumas tarp fono ir piešinio kontūrų buvo ne toks, kad akis ką nors įžiūrėtų.

Pagal mūsų archyve esančius raštus dabar galiu pasakyti tiksliai - 1985 metų gruodžio mėnesį bažnyčios bendruomenė kreipėsi į tuometę miesto valdžią prašydama leisti remontuoti pastatą. Remonto darbai prasidėjo 1986-ųjų balandžio mėnesį."

Kaip prisimena V.Karčiauskas, jis tuo metu dirbo Kaune, tačiau apie Vilniuje restauruotą Vytį kalbos greitai pasklido. "Kartą apsilankęs sostinėje išsižiojau - kitas vaizdas. Raudoname fone baltas raitelis. Nepastebėti jau buvo neįmanoma", - teigė jis.

V.Tomaševskis neišgirdo

Į saugumą K.Balsį kvietė ir ne tik dėl Vyčio, bet ir tada, kai Vilniaus rajone, Buivydžiuose, bažnyčią 1984-1985 metais statė. "Tai buvo vienintelė visoje Sovietų Sąjungoje pastatyta nauja bažnyčia. Kai ji sudegė, vietiniai lenkai kreipėsi į Vatikaną ir į Maskvą, ir gavo leidimą ją atstatyti. Tai buvo negirdėtas tais laikais leidimas. Net pats popiežius prie to bus, matyt, ranką pridėjęs, - pasakojo K.Balsys. - Buivydžių žmonės geri, kai statėme, moterys maisto vis mums atnešdavo, tačiau į statybas nė vieno vietinio parapijiečio negalėjome prisikviesti, nes kolūkio pirmininkas visiems buvo prigrasinęs neiti. Statė iš kitur atvažiavę lietuviai. Dirbančius studentus kviesdavosi saugumas. Daug kas po tų pokalbių dingdavo net algos neatsiėmę. Pernai šiai statybai sukako 25 metai. Kreipiausi į europarlamentaro Valdemaro Tomaševskio biurą, į jo padėjėjus, sakiau, kad būtų gražu minėjimą surengti. Juk patys lenkai Vilniaus rajoną paskelbę Kristaus karalija, maniau, susidomės. Bet kur tau, V.Tomaševskis neišgirdo. Gal dėl to, kad bažnyčią statė lietuviai?"

Vartus išgelbėjo koplyčia

Aušros vartai iškilo XVI a., kartu su miesto gynybine siena. Ją statyti kilo būtinybė siekiant apsisaugoti nuo didėjančios Krymo totorių grėsmės. Statyba užtruko apie 20 metų. 1522 m. visas miestas buvo apjuostas mūru. Iš pradžių kunigaikščio rašte buvo leidžiama palikti penkerius vartus prie svarbiausių kelių, tačiau dėl patogesnio susisiekimo mūrijant sieną atsirado devyneri vartai.

Aušros vartai anksčiau vadinosi Medininkų vartais ir buvo vieni iš svarbesnių. Anksčiau jie vadinti Aštria broma. Vėliau, Aštrius vartus perstačius renesansiniu, paskui klasicistiniu stiliumi, pavadinimas neatitiko išvaizdos. Kadangi toje pusėje tekėdavo saulė, vartams XX a. pradžioje buvo duotas Aušros vardas.

1799 m. Vilniaus gubernatorius pasiūlė nugriauti sieną ir vartus, nes šis statinys bjauroja Vilniaus veidą ir "trukdo vėjui išvėdinti miestą". Taip per keletą metų nuo žemės paviršiaus buvo nušluoti Valdovų rūmai ir gynybinė siena su vartais. Carinė valdžia nedrįso sugriauti tik Aušros vartų. Vartus išgelbėjo šalia esanti Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos koplyčia su XVII a. čia paslaptingai atsiradusiu Švč. Mergelės Marijos paveikslu, padedančiu stebuklingai išgyti. Vėliau garsųjį koplyčios paveikslą - Vilniaus Madoną - Vatikanas titulavo Gailestingumo Motina.

Ilgai mieste gyvavo posakis: "Būti Vilniuje ir neaplankyti Aušros vartų, tai tas pats, kaip būti Romoje ir nepamatyti popiežiaus."

Iš Aušros Vartų - visam pasauliui

Šiemet lapkričio 19 dieną visam pasauliui - į 58 valstybes - per Marijos radiją iš Aušros Vartų koplyčios buvo transliuojamos šv. Mišios. Apie tai LŽ pasakojo Marijos radijo programų direktoriaus pavaduotojas Liutauras Serapinas: "Marijos radijas priklauso tarptautinei Marijos radijo asociacijai, tad panašių transliacijų iš kitų šalių klausytojai jau yra girdėję, tačiau iš Vilniaus visam pasauliui transliuojama buvo pirmąkart. Net sunku būtų pasakyti, į kiek kalbų versta.

Katalikų bažnyčia kasmet skelbia metų temą. Šie besibaigiantys metai vadinosi Dievo gailestingumo metais. Pasaulyje yra žinoma, kad Dievo gailestingumo, maldingumo kulto šaltinis yra Vilnius. Pasaulis žino Vilniuje gyvenusią, šventąja paskelbtą seselę Faustiną, kuri tarpukario metais vienuolyne matė regėjimus, o dėl tų regėjimų atsirado tam tikras pamaldumas, tikint Dievo gailestingumu.

Vilniuje yra dvi su šiuo kultu susijusios vietos. Tai Dievo Gailestingumo šventovė (Dominikonų gatvėje) su stebuklingu Dievo Gailestingumo paveikslu, kuris geriau žinomas visame pasaulyje nei Lietuvoje. Kita svarbi vieta - Aušros Vartai, liaudyje vadinami Dievo Gailestingumo Motinos Mergelės Marijos šventove. Rudenį Aušros Vartuose vyksta Dievo Gailestingumo Motinos atlaidai. Ta proga iš Aušros Vartų koplyčios visam pasauliui ir buvo transliuojamos šv. Mišios.

Elektroniniu paštu į mūsų radiją atėjo nemažai laiškų iš įvairių pasaulio kraštų. Klausytojai džiaugėsi, kad Lietuva pasidalijo žinia iš autentiškos vietos - iš Aušros Vartų, kur pirmą kartą (prieš Antrąjį pasaulinį karą) buvo pakabintas Dievo gailestingumo paveikslas."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"