TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Kaip žlunga valstybės

Ramūno Tarlecko (LŽ) nuotrauka

Pastarojo meto politiniai įvykiai rodo, kaip svarbu mokytis iš istorijos, identifikuoti esmines grėsmes, suprasti imperijų evoliuciją ir diktatorių elgesio priežastis. Kaip stiprinti ne tik ekonomiką ar gynybos pajėgumus, bet ypač pilietiškumą, visuomenės patriotizmą, pasitikėjimą lyderiais ir moralę. Kaip kuo geriau išnaudoti strateginius privalumus. Juolab kad itin turtinga ir tragiška pasaulio istorija pateikia daugybę pamokančių pavyzdžių.

„Nuo senų laikų tokie klausimai domina istorikus ir ne tik juos, ypač kalbant apie tokių klasikinių valstybių, kaip Romos imperija, Frankų imperija ir pan., žlugimą. Istorikai sugalvoję daug atsakymų ir paprastai atsakyti sunku. Kartais įdomu pagalvoti, kodėl kai kurios valstybės nežlunga“, – sako Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto dekanas prof. Rimvydas Petrauskas.

Labai įdomus atvejis – ankstyvoji mūsų valstybės istorija. Po karaliaus Mindaugo nužudymo 1263 metais atrodė, kad Lietuva išnyks iš pasaulio žemėlapio dėl kunigaikščių tarpusavio kivirčų.

„XIII a. pabaigoje Lietuvą buvo ištikusi vidinė krizė. Lietuviai praktiškai nepasirodo jokiuose šaltiniuose. Bet po to naujoji Gediminaičių dinastija ir vietinis elitas rado mums nepastebimų metodų, mechanizmų, kaip konsoliduoti Lietuvos politinę organizaciją. Valstybė taip ir išliko“, – pasakoja R. Petrauskas.

Žlugusių valstybių kapinėse – daug dramatiškų ir skirtingų istorijų. Lengviausia istorikams paaiškinti tų valstybių žlugimą, kurios susiformuodavo labai greitai ir taip pat greitai užkariaudavo didžiules teritorijas. Pavyzdžiui, viduramžių anglo-skandinavų Knuto Didžiojo Šiaurės jūros imperija XI a. pradžioje arba mongolų chano Timuro/Tamerlano imperija, XIV a. pabaigoje nukariavusi plotus iki pat Kinijos. Tačiau šios valstybės subyrėdavo iš karto po jas sukūrusio valdovo mirties. „Didelės teritorijos buvo užvaldomos nepagrįstais valdymo mechanizmais. Be administracinės struktūros neįmanoma teritorijos kontroliuoti. Frankų atvejis kiek kitoks, ji ilgiau egzistavo. Tačiau ir čia ilgainiui išryškėjo teritorijos „suvaldymo“ ir turimų politinių instrumentų neatitikimas.

Ir dar vienas viduramžiams svarbus dalykas – valdančios giminės vidiniai prieštaravimai. Visada yra problema, jeigu yra per daug sūnų, kurie turi teisę į paveldėjimą. Ir dar prisideda išorinis puldinėjančių barbarų poveikis“, – aiškina istorikas.

LDK sėkmės priežastis – naujovių neįvedinėjimas

Kaip sėkmės atvejį šiame kontekste galima minėti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, kuri XIV amžiuje per kelis dešimtmečius išaugo iki didžiulės valstybės. Jos plotas artėjo prie milijono kvadratinių kilometrų. Kaip jai pavyko ne tik sustiprėti, bet ir pakankamai ilgai išlikti, nors problemos buvo tos pačios, kurios iškildavo ir kitoms didvalstybėms?

Lietuvos karinė monarchija buvo pakankamai stipri, be to, tuo metu šiame Europos regione nebuvo stipraus konkurento. Todėl atsirado erdvė plėtrai. Valstybėje dominavęs lietuvių kilmės politinis elitas šioje imperijoje sudarė labai ryškią mažumą. Ir čia galima kalbėti apie sėkmingus sprendimus. Viena vertus, prijungiant stambias teritorijas ir siunčiant ten valdančios giminės narius, išsispręsdavo valdančios giminės atstovų pertekliaus problema. Giminaičiai turėdavo kur įgyvendinti savo ambicijas.

Antra ir svarbiausiai priežastis, anot R. Petrausko, labai sėkmingas Gediminaičių valdymo mechanizmas: „Buvo naudojamas principas – mes senovės nenaikiname, naujovių neįvedinėjame. Sutinkama su tuo, kad vietinis elitas gali išlaikyti savo socialinį ir politinį statusą. Pasitenkinama tik kariaunos ir kunigaikščio nusiuntimu. Nemėginama naikinti vietinio elito – jis integruojamas naujoje valstybėje. Trečias dalykas – ir čia buvo barbarikumas, buvo totoriai. Tačiau, kaip rodo naujesni tyrimai, panašu, kad su totoriais pavyko sutarti, nusistovėjo savotiškas kondominiumas. Buvo leidžiama totoriams tai, kas jiems buvo svarbu, pavyzdžiui, imti duokles.“

Todėl jie netrukdė lietuviams politiškai ir toliau kontroliuoti rusiškų kunigaikštysčių. Tai liudija, kaip valstybė, neturinti didelio administracinio pamato, atradusi teisingus ir funkcionalius sprendimus, gali keletą šimtmečių sėkmingai funkcionuoti.

Tad pirmoji istorijos pamoka byloja: laimi tie, kurie moka pasiekti kompromisą, vadovaujasi sveiku protu ir atsižvelgia į žmonių jausmus, tradicijas. Kaip sako kanadiečių filosofas Johnas Ralstonas Saulas, istorija turi itin tvirtą pamatą, susiformavusį iš ilgalaikės atminties. Krizių metais priimti dirbtiniai sprendimai niekam nebūna priimtini, kai sunkūs laikai praeina. Tą liudija įtampos daugelyje pasaulio regionų, kurie buvo padalyti arba užkariauti netgi prieš šimtus metų.

Istorija parodo pasikartojančias situacijas

Atrodo, jog integracija yra vienas svarbiausių faktorių istorijoje. Įtraukios institucijos, leidžiančios piliečiams dalyvauti valdyme, patekti į elitą, skatina sėkmingą valstybės raidą. Kai tik elitas atsiriboja nuo visuomenės, prasideda problemos. Taip nutiko ir Venecijoje, ir carinėje Rusijoje, ir senovės Romoje. Romos imperijos žlugimas aiškinamas įvairiai: elito moraline degradacija, germanų genčių užkariavimu. Tačiau yra ir kitų faktorių.

„Kodėl Romos imperija žlugo? Tai sudėtingiausias klausimas, nes žlugo ilgą laiką gerai funkcionavusi ir sutvarkyta valstybė. Neveltui tas žlugimas taip domino ir tebedomina istorikus. Esminė priežastis, ko gero, yra dviguba krizė – elito krizė ir institucinė krizė. Nors germanų konfederatai ir buvo samdomi, tikroji visuomenės integracija su naujomis bendruomenėmis Romos imperijoje nevyko.

Elitas nesugebėjo įtraukti naujų grupių. Kita vertus, dominavo institucinė stagnacija. Pribrendusių reformų sąstingis paprastai tampa pavojingu dalyku, kadangi valstybė tiesiog negali šimtmečiais funkcionuoti, nuolatos iš esmės neatsinaujindama“, – teigia mokslininkas.

Nutiko netgi priešingai. Nugalėjo godumas ir valdžios troškimas. Julijui Cezariui, peržengus Rubikono upelį 49 metais prieš mūsų erą, respublika ėmė įgauti vis daugiau imperijos bruožų. Išaugo turtinė nelygybė. Vienas svarbiausių krizę lėmusių faktorių – žemės nusavinimas iš piliečių, ypač piliečių karių, kurie vis daugiau laiko praleisdavo karuose. Valstybės institucijoms vis labiau izoliuojantis, prasidėjo neramumai, pilietiniai karai.

Pasak R. Petrausko, istorija negali duoti daug praktinių patarimų, bet gali nurodyti tam tikras pasikartojančias situacijas: „Pavyzdžiui, elitai turi periodiškai atsinaujinti ir institucinės reformos turi įvykti. Dar viena žlugimo priežastis, išryškėjusi į vėlyvosios Romos imperijos pabaigą, – vienijančios ideologijos praradimas. Kilo vertybinė krizė, nes dalis Romos elito nebuvo pasiruošusi dalyvauti finansuojant kariuomenės finansavimą. Todėl reikėjo samdyti pigesnius germanus.“

Dominuoja technokratai, linkę pateisinti visus savo veiksmus

Demokratinėje visuomenėje situacija kitokia. Yra sukurtas rinkimų mechanizmas, kuris turi tarsi užtikrinti elito atsinaujinimą. Kita vertus, labai svarbus institucijų atsinaujinimo, evoliucijos aspektas. Ypač istoriškai audringais laikotarpiais.

„Šiais laikais mums gali atrodyti priešingai – vyksta nesibaigiantis reformų vajus. Bet kita vertus, atsinaujinimas būtinas. Pasaulis šiais laikais greitai keičiasi. Atsiranda naujų iššūkių. Europos Sąjunga yra tik dalis mus tiesiogiai veikiančio pasaulio. Pasaulis globalus, ekonomika verčia greitai priimti sprendimus. Jeigu greitai nebus reaguojama, bus sunku dalyvauti regionų ir tautų konkurencinėse varžybose“, – tvirtina istorikas.

Tai yra antroji istorijos taisyklė – valstybei ir jos institucijoms būtina prisitaikyti prie greitai kintančio pasaulio. Egzistuoja tam tikri bendrieji dalykai, susiję su institucijomis ir su ideologija. Jeigu yra tauta, valstybė, turi būti ją vienijantis, tapatybę kuriantis elementas. Sovietinė okupacija atpratino žmones dalyvauti visuomeniniame politiniame gyvenime. Tačiau keičiasi ir vakarietiškos visuomenės – jos skaidosi į individus, mažėja žmonių socialinis aktyvumas, jie tampa abejingi.

„Visuomet egzistuoja ta dalis žmonių, kuri nori dalyvauti politiniame ir visuomeniniame gyvenime. Valstybė turi išrasti mechanizmus, kaip pritraukti tuos besidominčius visuomenės narius, kad jie galėtų įvairiose grupėse svarstyti aktualius reikalus. Valstybinės institucijos turėtų labiau domėtis ekspertų išvadomis, bet kartu ir diskusijomis, kurios ateina iš suinteresuotos visuomenės“, – įsitikinęs R. Petrauskas.

Istorinė patirtis rodo, kad valstybių vadovai, institucijos vertingų naujų idėjų gali gauti įvairiais keliais. Galbūt atskiras pilietis neišspręs specifinės problemos, bet savo klausimu nurodys teisingą kryptį. Įvairių visuomenės grupių bendravimas yra labai svarbus. Tai vadinama polilogu, kuriame dalyvauja kritiškai mąstantys piliečiai. Tačiau, kaip pastebi minėtas J. R. Saulas, šiuo metu Vakarų pasaulyje dominuoja technokratai, linkę pateisinti visus savo veiksmus. Dominuoja neva racionalūs, teisingi ekspertų siūlomi sprendimai, kuriems neretai trūksta sveiko proto, diskusijų kultūros, istorinio konteksto ir abejonių, galinčių pagimdyti labai reikalingus netradicinius sprendimus.

Kai kurios valstybės „gyvena“ ir po savo mirties

„Ir dar vienas svarbus dalykas, kalbant apie valstybių žlugimus. Kai kurios valstybės nemiršta, jos gyvena po savo mirties, nes daro ilgalaikį poveikį kitų naujų valstybių ir tautų gyvenimui. Romos imperija ir Frankų imperija – du klasikiniai atvejai. Romos imperija, nors ir žlugo, iš esmės ji kažkuria prasme transformavosi. Būsimos Vakarų valstybės pačios pretendavo į imperijos paveldą, periodiškai iškildavo „renovatio imperini“ – imperijos atkūrimo projektai“, – pasakoja R. Petrauskas.

Šios naujosios Romos imperijos kūrėjai patys save laikė romėnais politine prasme. Lotynų kalba viduramžiais dominavo bažnyčioje, kultūroje ir administracijoje. Tokios kultūrinės institucijos, kaip Romos laikų mokykla, pagrįsta septynių laisvųjų menų principu, irgi dominavo Vakarų lavinimo sistemoje beveik tūkstantį metų. Jau nekalbant apie romėnų paliktą infrastruktūrą – tiltus, kelius, akvedukus. Savo ruožtu XX amžiaus Europai Frankų imperija irgi paliko panašų ilgalaikį antspaudą.

„Sunku paaiškinti tokį dalyką, kad 1951 metais sukurta Europos anglių ir plieno sąjunga – ES pirmtakė – susikūrė absoliučiai tose pačiose ribose, toje pačioje geografinėje erdvėje, kaip Frankų imperija. Be Anglijos, bet su ja bendradarbiaujant. Nevadinčiau to istorijos pasikartojimu, veikiau tai nuoroda į senosios imperijos struktūrinį palikimą ir tuo pačiu gyvybingumą“, – mano istorikas.

Romos imperija gali parodyti dar vieną gerą pavyzdį, liudijantį gana sklandžią transformaciją. Anksčiau istorikai manė, kad žlugus imperijai, pasikeitė ir naujosios valstybės elitas, kad Romos laikų senatorius nušlavė atėję germanai. Tačiau viskas buvo kiek kitaip.

„Nauji, ypač personalinės istorijos, tyrimai aiškiai parodė, kaip Romos senatorių elitas nesunkiai prisitaikė naujoje politinėje germaniškų karalysčių tikrovėje ir visai negedėjo buvusios valstybės. Jie išsaugojo ne tik savo politinę įtaką ir turtus, bet ir jiems svarbias vertybes. Veikiau užkariautojai turėjo prisitaikyti prie jų kultūrinio modelio“, – sako R. Petrauskas.

Kiek kitoks, bet irgi įtraukimo procesas vyko ir krikščioniškais viduramžiais. Žlugus Frankų imperijai, Vakarų Europa pamažu į savo civilizacinės įtakos zoną įtraukė kitas valstybes bei regionus: Skandinaviją, Vidurio ir Rytų Europos šalis. Lygiai taip pat po daugelio šimtmečių Europos Sąjunga iš konkrečioje geografinėje erdvėje susiformavusio branduolio pamažu plito į tolesnius regionus, pasiekdama maždaug tuos pačius regionus, kaip kadaise viduramžių vakarietiška civilizacija.

Visa tai rodytų, kad istorijos įvykių analizė gali būti instrumentu, padedančiu suprasti, kokios priemonės būna veiksmingos ir kokių klaidų reikia vengti. Taip pat leidžia įsitikinti, kaip funkcionuoja visuomenė, kokie svarbūs dalykai bet kurioje epochoje yra valdančio elito sveikas protas ir vertybinių principų laikymasis, visuomenės pasitikėjimo ugdymas ir jos įtraukimas, kuriant darniai ir ilgai funkcionuojančią valstybę.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"