TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Kalėdos: šventė iš prekybos centro?

2007 12 21 0:00
"Kūčių stalas - natūralių mūsų kasdienių valgių stalas, o naujienos, kulinarinė egzotika ateina jau ant Kalėdų stalo", - sakė etnologė G.Kadžytė.
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

Etnologė Gražina Kadžytė, kviečiama skaityti paskaitų apie liaudies tradicijas ir papročius, pastebi, kad jauni žmonės jau pasiilgsta tikrosios šventės prasmės. "Apsirinka tie, kurie mano, kad jaunimui užtenka pramogų, koncertų, dovanų", - sakė ji.

- Ar pastebite, kad keistųsi Kalėdų šventimo tradicijos?

- Mane labiausiai stebina, kad kalendorinėms šventėms nuo Lietuvos atsikūrimo (bent jau kalbomis) skiriama labai daug dėmesio. Nors apskritai nuo tikrosios Kalėdų sampratos tolstama. Dar 1990 metais būta labai gražios tradicijos - mokyklose rengtos savotiškos Kūčių repeticijos, vaikai sužinodavo, kas dedama ant stalo, ką reikia daryti laužiant kalėdaitį. Taip Kūčios būdavo tarsi parsinešamos, grąžinamos į šeimas, į namus.

Pastebėjau, kad daugelis klaidingai mano, kad esi lyg koks atsilikėlis, jei laikaisi senųjų tradicijų ir viešai apie tai kalbi. Manoma, kad dabar būtinos naujovės, tai, ko dar nebuvo. Tačiau žmogus geriausiai jaučiasi tada, kai pakartoja tai, kas buvo ir pasiteisino, kad yra gerai.

- Kaip jus veikia prekybinė Kalėdų karštinė?

- Aš paprasčiausiai nekreipiu į tai dėmesio. Tai, ko man nereikia, aš nepastebiu. Į parduotuvę einu žinodama, ką pirksiu. Man parduotuvės dar netapo muziejumi. Be abejo, džiaugiuosi, kad komercija netapo visuotiniu reiškiniu. Štai nuėjau į koncertą - ir man jau Kalėdos, gavau dovanų - ir Kalėdos, užsiprenumeravau laikraštį, gavau eglutę - ir jau Kalėdos. Sakyčiau, daug kas, daugiau kaip pusė Lietuvos, Kalėdas suvokia kitaip. Ypač ten, kur šeimos iš kartos į kartą yra išlaikiusios kalėdines tradicijas. Pavyzdžiui, kai Vilniaus pedagoginiame universitete ataskaitinius darbelius parašo net ne folkloro žinovai, o būsimieji socialiniai pedagogai, laisvalaikio pedagogai, jaučiu, kad Kūčios, Kalėdos - vienas iš trijų svarbiausių atraminių dalykų (be šios šventės, dar Velykos ir Vėlinės mūsų tradicijoms labai svarbios). Jei mūsų dvidešimtmečiai studentai tai žino, esu įsitikinusi, kad ir jų broliai bei seserys žino, žinos ir jų vaikai.

- Daugelyje šalių svarbiausia laikoma Kalėdų diena, ne Kūčių. Ar daug kas tiek dėmesio skiria Kūčioms, kaip mes?

- Lenkai tai daro dar geriau nei mes. Pagal katalikų tikėjimą - Kūčios svarbi diena. Protestantai taip pat švenčia Kūčias, bet jos kitokios - pereinančios į Kalėdas. Jau Kūčių vakarą jie daugiau linksminasi, galima valgyti ir mėsos. Beždžioniauti žvalgantis į kitus nereikėtų, geriau būti atidesniems tam, ką turime savo.

- Kuo mūsų tradicija išsiskiria, lyginant su kitomis?

- Jaunesnės civilizacijos šventę suvokia kaip vaikai: šventė būna tada, kai gauni saldainį. Civilizacijos, sukaupusios gilesnės išminties, supranta, kad šventė neateina šiaip sau, ir tas saldainis į vaiko rankas iš niekur nenukrenta - tėvai turi pasirūpinti. Žmonės supranta, kad norint pajusti šventę, reikia į ją ateiti, jai pasirengti, nusiteikti. Pagal mūsų papročius, priklausome toms senosioms išminties civilizacijoms, kai patys ir kurdavome šventę.

- Kalėdas, matyt, neišvengiamai veikia ir nuolat kintantis gyvenimas?

- Svarbu, kaip mus veikia šio meto sparta: ar bėgame, lekiame ir tik paskutinę dieną įpuolame į prekybos centrą, prisiperkame visko, ko reikia Kūčių vakarienei, ir pavalgome. Nors... net ir tai yra nedidelis siūlelis, jungiantis su tradicija. Jei Kūčios nešvenčiamos tradiciškai, o tik tampa švente "iš prekybos centro", net ir tai gerai. Vadinasi, vis tiek žmonėms reikia Kūčių vakaro, reikia susėsti prie stalo. Paskui reikia Kalėdų džiaugsmo, kai šis tas keičiasi. Sakyčiau, jei švenčiama tik paprastai, formaliai, vizualiai, ir tai gerai. Žmonės, užuot bėgioję, stabtels ir ieškos prasmės. Jau praėjo laikas, kai pakako reginių. Dabar jau gilinamasi, o kodėl tai turime padaryti, o kodėl taip. Tai jau rodo grįžimą prie ištakų.

- Kuri šventė iš trijų svarbiausių (Kalėdų, Velykų, Vėlinių) jums mieliausia?

- Visos jos yra labai svarbios. Sunku išskirti. Bet galbūt mano pačios gyvenime Kūčios palikusios gilesnę žymę dėl to, kad Velykos vis dėlto visad būdavo sekmadienį ir mes turėjome laisvą dieną joms švęsti. Galėdavome sugrįžti į tėviškę. Vėlinių nebuvo atėmęs net ateistinis metas, tada turėjome mirusiųjų pagerbimo dieną. Kūčių dieną, prisimenu, studijuojant iki pietų dar vykdavo konsultacijos, kitą rytą, Kalėdų pirmąją dieną, laukdavo egzaminas (taip specialiai sudarydavo grafikus, kad žmonės negalėtų švęsti). Taip norėdavosi paskutiniu autobusu Kūčių vakarą parvažiuoti pavakarieniauti, o anksti ryte atsikėlus klampoti į miestelį, sulaukti autobuso ir suspėti į egzaminą. Matyt, dėl to į svarbiausią vietą dabar galėčiau ir iškelti Kūčias.

- Kuris būrimas labiausiai patikdavo vaikystėje?

- Mes namuose padėdavome apvožtas septynias lėkštutes, o po jomis - žalumyno šakelę (laisvas, nepriklausomas gyvenimas), žiedą (susiras porą), kreidos (mokslas seksis), duonos (bus sotūs metai), pinigėlį (pelno turės), anglies gabalėlį (bus rūpesčių), žemės žiupsnelį (gresia ligos). Pamaišę traukdavom, ir smalsu būdavo, kas kam išsiburs. Paskui greitai tie būrimai ir pasimiršdavo. Tai būdavo tarsi savotiškas žaidimas. Vaikai mėgsta būrimus. Jaunimui įdomu, kada susiras porą. Suaugusieji nesiburdavo, jie ir taip darbus į priekį metams susiplanavę.

Būrimai šį vakarą vykdavo neatsitiktinai, juk po jų prasideda lyg naujas etapas, tad ir norisi sužinoti, ką jis žada. Juk tai žiemos saulėgrįža, po Kalėdų pradeda ilgėti diena. Ko gi daugiau mūsų platumų žmogui ir bereikia?

- Dažnai vaikai iš Kūčių vakarienės įsimena skaniausią valgį. Koks jums skaniausias?

- Aš apskritai nesu pilvo žmogus. Gal ir mums nereikėtų taip nuteikti vaikų, kad į šventę jie nežvelgtų kaip į vaišių stalą. Mūsų šeimoje valgis nebuvo per daug sureikšminamas, nebuvo didelių gastronominių išradimų. Ant Kūčių stalo turėjo būti visko, kas priklauso, bet kartu ir labai paprasta.

Kūčiukus visad kepdavau pati, man tai labai gražu. Prisiminkime, Astridos Lindgren vaikams iš Plepučių kaimo svarbiausia būdavo ne valgyti, o tuos "sausainėlius" prieš Kalėdas kepti. Tačiau man apeigos prie stalo yra įsiminę labiau nei valgiai. Pavyzdžiui, prisipylus žirnių į butelį nešiotis ir liepti kitiems spėti, kiek jų yra. Ir dabar pastebiu, kad vaikams svarbios apeigos, tradicijos. Suaugusieji neturėtų pagal savo "pilvažmogių" mąstyseną modeliuoti vaikų gyvenimo. Jei paklausi, kas vaikui skaniausia, tai pasakys, bet jei paklausi, kas įdomiausia, svarbiausia, tai tikrai ne apie stalą prabils.

Dabar Kūčių valgiai jau nėra tie valgiai, kurių turi laukti ištisus metus. Dabar mes juos skanaujam, galima sakyti, visada. Juk kūčiukus, avižų kisielių ar aguonpienį žmonės dar valgo iki Trijų karalių, tik kūčiukai jau vadinami ne kūčiukais, o meškos riešutėliais. Bet Kūčių vakarienė yra kitokia ne valgiais, o savo paslaptingumu. Juk jai jaukumo, šilumos suteikia ir ant šventinio stalo tiesiama sena, tikrai nedažnai per metus ištraukiama, dar močiutės staltiesė. Ant stalo būtina ir žalumynų šakelė. Kalėdaitis - svarbus akcentas. Jis laužiamas tik Kūčių vakarą. Kas nespėjo į namus sugrįžti, gali laužti ir prieš Naujuosius metus.

- Ar neapmaudu, kad su kanapių baime iš Kūčių stalo išstumti senieji patiekalai iš kanapių sėklų?

- Prancūzai turi posakį "nudegęs kopūstiene paskui ir į kopūstų lauką žiūrėdamas pučia". Taip ir pas mus atsitiko, o nei tos aguonos, nei tos kanapės gali kokią grėsmę kelti.

Kanapių spirgynė - žemaičių patiekalas. Kam reikėjo, kas norėjo, tie ir išlaikė. Aš esu aukštaitė, mūsų krašte avižų kisielius būdavo privalomas. Juk aplink mus - Sartai, Anykščiai, pagarba žirgui nuo seno įsišaknijusi. Pasirodo, net tokie reliktai gali mums seną istorinę atmintį atskleisti.

- Dabar mes Kalėdų neįsivaizduojame be eglutės. Tačiau ji ne visada buvo.

- Eglutės išpopuliarėjo po Pirmojo pasaulinio karo. Kai buvo steigiamos pradinės mokyklos, mokytojai rūpinosi kalėdinių vakarėlių dekoracijomis. Tada iš mokyklų paplito ir po Lietuvą. Kaip rašo Ieva Simonaitytė, Mažojoje Lietuvoje pačioje XX a. pradžioje eglučių tradicija perimta iš vokiškų mokyklų.

Pagonybės laikais (ir net iki XIX a. per adventą) lietuviai namus puošdavo ne eglutėmis, o iš šiaudų pintais retežėliais (dabar mes juos vadiname sodais). Geltonų šiaudų retežėliai labai pašviesindavo namus.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"