TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Karas dėl Balandiškio: išsaugoti ar ne

2013 03 21 6:00
Taip dabar atrodo Sajų sodyba Balandiškio kaime. Visuomeninio judėjimo iniciatoriai griuvėsius 2010 metais uždengė laikina stogine. / LGGRTC nuotrauka

Dėl partizanų kovų įamžinimo būdų užvirė tikra kova. Visuomeninio judėjimo dalyviai nesutaria su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centru (LGGRTC), ar tik įamžinti, ar ir išsaugoti partizaninio karo liudininkę - Balandiškio kaime esančią sodybą.

Ir vieni, ir kiti neneigia sodybos reikšmės, tačiau kaltinimų vieni kitiems turi gana daug. Konfliktas įsiplieskė nesutariant, kur 1949 metų vasarį vyko visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas - Mėnaičių ar Balandiškio kaime (abu - Radviliškio r.). LGGRTC, parengęs istorinę-archyvinę medžiagą tvirtina, kad suvažiavimas keletą dienų vyko Prisikėlimo apygardos bunkeryje Mėnaičių kaime. Čia buvo paskelbti Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio (LLKS) dokumentai ir politinė Vasario 16-osios deklaracija dėl nepriklausomos valstybės atkūrimo. Istoriniame bunkeryje dabar veikia tai primenanti ekspozicija.

LGGRTC kaltina visuomeninį judėjimą istorijos faktų klastojimu. Judėjimo dalyviai centrą - neveiklumu ir net savo funkcijų neatlikimu.

LGGRTC "Gyvosios atminties" programų vadovas D.Žygelis teigia nežinantis, kas prie akmens Sajų sodyboje pritvirtino šį užrašą. Jo nuomone, "vyriausiosios vadovybės būstinė" šioje sodyboje niekada nebuvo. "Žvelgiant iš šių dienų perspektyvos, jokios vyriausiosios vadovybės būstinės iš viso niekada nėra buvę, - teigė jis. - Tiesiog įvyko partizanų vadų suvažiavimas. Tačiau vietos, kur jis įvyko, nereikėtų vadinti būstine." / LGGRTC archyvo nuotrauka

Istorinė pažyma

Kaip LŽ pasakojo LGGRTC "Gyvosios atminties" programos vadovas Dalius Žygelis, kartu su centro istoriku Arūnu Bubniu rengęs istorinę-archyvinę pažymą "Dėl visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimo 1949 m. vietos", dabartinis konfliktas įsiplieskė, kai žiniasklaidoje pradėjo sklisti dezinformacija. "Klaidingi faktai pradėti skelbti net moksliniuose akademiniuose leidiniuose. Tad yra pavojaus, kad jie plis ir toliau, jais vėliau remsis kiti. Tokiu atveju negalime tylėti, - sakė D.Žygelis. - Partizanų vadų suvažiavimas vyko ne Balandiškio, o Mėnaičių kaime. Tuo net neabejojame. Aš remiuosi Jono Žemaičio baudžiamosios bylos tardymo protokolais, Adolfo Ramanausko-Vanago prisiminimais, Roberto Gedvilo tardymo protokolais, kitais dokumentais. Visi kalba apie tai, kad suvažiavimas vyko Prisikėlimo apygardos bunkeryje, Mėnaičiuose. Balandiškio kaime partizanus globojusių Sajų sodyboje vasarį jokio bunkerio nebuvo, jis čia iškastas 1949 metų spalį."

Pasak D.Žygelio, galima atsižvelgti ne tik į faktus, bet ir prielaidas, kodėl suvažiavimas negalėjo vykti Sajų sodyboje. "Ji labai atviroje vietoje, ant kalniuko. Nebūtų net kur pabėgti, pasislėpti. Visos Lietuvos partizanų vadai, turintys nemažą konspiracinę patirtį, negalėjo rinktis tokios vietos. Prielaidų yra ir daugiau. Jei imčiau vardyti, Mėnaičiai prieš Balandiškį laimėtų rezultatu 12:0", - tvirtino D.Žygelis.

Jo teigimu, visuomeninis judėjimus, siekiantis išsaugoti Sajų sodybą, remiasi 2011 metais mirusio partizano Viktoro Šniuolio liudijimais, jog suvažiavimas vyko būtent čia. Tačiau gerokai anksčiau V.Šniuolis suvažiavimo vieta buvo įvardijęs Minaičius.

"Svarstyti apie sodybos griovimą yra neetiška, neteisėta, net antivalstybiška", - sakė V.Vaitkevičius./Asmeninio albumo nuotrauka

Reikšmė neginčytina

Praėjusią vasarą Balandiškio kaime vykusių kompleksinių tyrimų dalyvis archeologas Vykintas Vaitkevičius teigė, esą kol kas per anksti tvirtinti, kad suvažiavimas tikrai buvo Balandiškyje, bet dar ir negalima neigti, jog jis čia nevyko. "Mes siekiame išsaugoti sodybą, kad būtų ką tyrinėti toliau, ir atsakyti į daugelį klausimų, - įsitikinęs V.Vaitkevičius. - Juk sodybos reikšmės neneigia ir LGGRTC."

Istorinėje-archyvinėje LGGRTC pažymoje teigiama, kad Balandiškio kaime, Sajų trobos kamaraitėje ir sodybos daržinėje 1949 metų rudenį iškastame bunkeryje, iki 1950 metų sausio veikė LLKS visuomeninė dalis, buvo rengiamas ir spausdinamas Prisikėlimo apygardos laikraštis "Prie rymančio Rūpintojėlio", o ne joks partizanų vadų suvažiavimas. Ar saugoti šią sodybą?

"Tokių sodybų, kuriose rinkdavosi partizanai, Lietuvoje yra šimtai. Esu už racionalų lėšų naudojimą, o ne metimą į puvenas. Gal galima ir kitaip įamžinti partizaninę kovą", - teigė D.Žygelis.

"Mūsų vizija - modernus, gyvas, patrauklus partizaninių kovų pateikimas", - sakė G.Lukošaitis. /Oresto Gurevičiaus nuotrauka

Kita koncepcija

D.Žygelio nuomone, sodybą išsaugoti siekiantis visuomeninis judėjimas dėl lėšų galėtų kreiptis į įvairius fondus. "Kodėl valstybė turi remti ir tenkinti susibūrusių žmonių įgeidžius? - klausė jis. - LGGRTC dėl Balandiškio turi kitokią viziją - yra numatęs įamžinti sodybos vietą, o ne ją atstatyti."

Kaip tvirtino LGGRTC memorialinio departamento direktorė Gintarė Jakubonienė, kol kas neapsispręsta, kaip vieta bus įamžinta. "Esame pateikę siūlymų, kurie dar turėtų būti svarstomi. Siūlėme konservuoti namo pamatus, ir jei kada nors bus nuspręsta jį atstatyti, tai bus įmanoma padaryti. Turėtų būti pažymėta kamaraitės bei bunkerio vieta, pastatyta informacinė lenta", - sakė G.Jakubonienė.

LGGRTC direktorės Birutės Burauskaitės teigimu, į centro funkcijas neįeina pastatų rekonstrukcija ar atstatymo darbai. "Tokie projektai yra Kultūros paveldo departamento ir savivaldybių kompetencija, - teigė ji. - Dabar įstumti į šią situaciją ir turime teisintis, išklausyti nepagrįstus, mūsų darbą menkinančius priekaištus. Visuomeninio judėjimo iniciatoriai - šaunūs vyrai. Jei tokių stovyklų, renginių, kokius jie toje vietovėje rengė, vyktų daugiau, būtų puiku. Tačiau keista, kad jiems istorija yra tokia, kokia jiems atrodo."

Sajų šeima savo sodybos kieme (apie 1958-1959 m.).

Šviesiomis spalvomis

Gintautas Lukošaitis, skulptorius (paminklo generolui Jonui Žemaičiui prie Krašto apsaugos ministerijos autorius), visuomeninio judėjimo už Balandiškio sodybos išsaugojimą dalyvis, organizavęs savanorišką patriotiškai nusiteikusių šiauliečių sodybos tvarkymo akciją bei čia rengęs Vasario 16-osios minėjimą ir jaunimo muzikinių grupių koncertą:

- Kai prieš keletą metų su BIX būgnininku Gintu Gasevičiumi ten nuvažiavome, radome akmenį, ant kurio buvo parašyta, jog tai buvusi LLKS būstinė. Tai lygiai tokios pat svarbos vieta kaip ir Sporto rūmai, kur vyko Sąjūdžio suvažiavimas. Čia buvo įkurta svarbi organizacija. Tada surinkome lėšų ir pastatą apgaubėme stogine.

LGGRTC reakcija buvo žaibiška - pasirodė pažyma, kad jokio suvažiavimo čia nebuvo.

Sodyba yra įtraukta į Kultūros vertybių registrą, jai suteiktas valstybės saugomo objekto statusas. Lyg ir privalėtų saugoti. Bet tik po mūsų iniciatyvos Krašto apsaugos ministerija pakvietė į pasitarimą, buvo nuspęsta namo nenugriauti. Praėjo metai, kiti, bet kad niekas nepajudėjo.

Įdomiausia, kad Balandiškio kaime yra išlikusi 500 vietų partizanų žiemojimo stovykla, bunkerių sistema. Viską atkūrus būtų galima rodyti vaikams, organizuoti renginius. Čia atvykę žmonės turėtų ką pamatyti. Mūsų vizija - modernus, gyvas, patrauklus partizaninių kovų pateikimas. Ši su jokiomis žūtimis nesisiejanti vieta galėtų būti visuomenei pateikta kūrybiškiau, šviesiomis spalvomis. Čia buvo kuriami, rašomi svarbūs dokumentai. Tai - vilties vieta.

LGGRTC apsiriboja paminklinių akmenų ar stulpelių statymu. Pamini, parypuoja, paverkia, ir viskas tuo baigiasi. Manau, tokia kovų įamžinimo programa nuobodi.

Dabar LGGRTC į mūsų iniciatyvą žvelgia nepalankiai, galima sakyti, sukandęs dantis. Gal pajuto konkurenciją?

Man atrodo, kad svarbu ne tai, ar vyko čia suvažiavimas, ar ne. Svarbu, kad ši vieta yra reikšmingas partizaninių kovų simbolis, kad yra nemažai žmonių, kuriems tai rūpi. O istorikai tegul sau ginčijasi toliau.

Archeologiniai tyrimai Sajų kamaraitėje./ G.Petrausko nuotrauka

Išvadų dar nėra

Vykintas Vaitkevičius, archeologas, Jono Basanavičiaus premijos laureatas, humanitarinių mokslų daktaras, praėjusią vasarą dalyvavęs kompleksiniuose Balandiškio sodybos tyrimuose:

Konfliktą apibūdinti nėra paprasta. Man atrodo, kad LGGRTC nesuvokia savo vaidmens. Iki šiol čia neatlikti derami kompleksiniai tyrimai, tad nė vienos išvados negalima laikyti įrodyta, nes jos remiasi tik maža dalimi šaltinių ir neatskleidžia, kaip jie buvo analizuoti. O tai privaloma moksliniams tyrimams.

Keista, kad LGGRTC savo pažymoje remiasi laisvės kovų dalyvių tardymo protokolais. Kodėl manoma, kad parodymai, gauti kankinant tardomuosius, yra svarbiausi? Juos vertinti reikia labai kritiškai.  Duomenų galima gauti ir iš kitur.

Po praėjusios vasaros 49 dienas vykusių Šiaulių ir Vilniaus universitetų organizuotų tyrimų pateikti galutinę išvadą vis dar per anksti, rizikinga. Beje, 87 žmonės dirbo nemokamai. Mums svarbu išsaugoti sodybą ir toliau ją tyrinėti.

Jei ten net ir nevyko suvažiavimas, reikšmė vis tiek yra didelė. Tris metus ten po daržine veikė bunkeris, jame lankėsi ne mažiau kaip 18 partizanų. Tarp jų - patys žymiausi, laisvės kovų vadai, 1949 metų Vasario 16-osios deklaracijos signatarai.

Praėjusią vasarą 49 dienas Balandiškio kaime, Sajų sodyboje vyko kompleksiniai tyrimai. / Ž.Montvydo nuotrauka

Balandiškio sodyba - Lietuvoje yra vienintelė, kurią siekiama išsaugoti, kuriai jau suteikta tokia galimybė. Be to, ji yra vienintelė su partizanų kovomis susijusi sodyba, kuri paskelbta valstybės saugomu paminklu. Svarstyti apie jos griovimą neetiška, neteisėta, nelegalu, net antivalstybiška. Nesuvokiama, kad griauti ketinama prisidengiant suvažiavimo šioje vietoje neigimu.

Be reikalo LGGRTC taip jautriai reaguoja į kritiką dėl neišsaugotos sodybos. Tai ne jų kaltė. Priekaištas kitas - praėjus 23 metams po nepriklausomybės atkūrimo vis dar neturime parašytos to meto Lietuvos partizanų vadų susitikimo, susirinkimo istorijos (pavadinimas "suvažiavimas", manyčiau, šiuo atveju yra neteiktinas).

Kodėl centras stabdo, blokuoja, visomis jėgomis priešinasi mūsų iniciatyvai?

Pasiekėme, kad Kultūros paveldo departamentas sutiktų skirti lėšų mažam mediniam nameliui išsaugoti. Tačiau, kad projektas būtų įgyvendintas, reikia, jog prisidėtų ir Radviliškio savivaldybė. Mūsų iniciatyvą dabar lengva sužlugdyti. Anksčiau savivaldybė buvo sutikusi paremti, tačiau po savivaldos rinkimų tapo neaišku, kaip bus. Ypač kai LGGRTC pradėjo mus kaltinti faktų klastojimu. Balandiškio tyrimų dalyviai - akademinis jaunimas - siekia skaidrios paveldosaugos.

Šis konfliktas, sakyčiau, yra ideologijų, požiūrių, kartų, koncepcijų konfliktas. LGGRTC laisvės kovų istoriją traktuoja vien tik kaip žiaurią žūties istoriją. Įamžinamos beveik vien tik žūties vietos. Kodėl, pavyzdžiui, nesaugomos sodybos, kur partizanai buvo globojami, kur jie užeidavo, spausdindavo laikraščius.

Mums neužtenka vien paminklinio akmens. Norime, kad tas namas - laisvės kovų simbolis - stovėtų. Norisi, kad atmintis būtų gyva.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"