TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Karas. Prieš šimtą metų ištarti žodžiai

Antanas Vienuolis 1904 metais. Nuotraukų, liudijančių jo išvaizdą Pirmojo pasaulinio karo pradžioje, neišliko.  A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus fondų nuotraukos

Lygiai prieš šimtą metų – 1914-ųjų gruodžio 24 dienos numeryje – dienraštis „Lietuvos žinios“ publikavo vieną pirmųjų Antano Žukausko-Vienuolio (1882–1957) apsakymų „Karas“.

Iš Anykščių krašto kilęs ir toli nuo Lietuvos gyvenęs, blaškęsis tarp Maskvos ir Kaukazo, ieškodamas vietos privačiai vaistinei atidaryti, 32-ejų autorius tuo metu dar nebuvo žinomas kaip kylanti lietuvių literatūros žvaigždė. Tačiau literatūros skiltyje „Lietuvos žinios“ šalia trumpo Žemaitės apsakymėlio jam skyrė net kelis puslapius. „Karas“, spausdintas per 1914-ųjų Kūčias, buvo ta tema, kuri tuo metu labiausiai jaudino laikraščių skaitytojus, mat žinios iš Pirmojo pasaulinio karo frontų, jau artėjusių prie Lietuvos, plėtėsi per visus to laiko leidinių puslapius. Tame pačiame numeryje kviesdamas skaitytojus burtis ir 1915-aisiais, laikraštis skelbė, kad ir kitais metais pirmiausia rašys apie karą...

Šis apsakymas, paskui gal net paties autoriaus kiek sutrumpintas ir pataisytas, 1928 metais bus išspausdintas pirmųjų A. Vienuolio „Raštų“ ketvirtojoje knygoje „Žingsniai ir žygiai“ kaip „Didysis karas“, tokiu pavadinimu išliks ir kituose jo kūrybos leidiniuose.

Iki šiol vienintelis iš literatūrologų per šimtmetį jį įvertinęs Juozas Stonys (1928–2014) 1957-aisiais monografijoje „Antanas Vienuolis“ rašė, kad „smerkdamas karą, A. Vienuolis laikėsi pacifistinių pozicijų ir nesuprato socialinių jo priežasčių“. Šį apsakymą jaunas mokslininkas tuo metu apibūdino kaip meniškai silpną ir ideologiškai klaidingą, įžvelgdamas „neteisingą rašytojo pažiūrą apie dorinantį karo vaidmenį, jo tikėjimą, kad karas padės žmonijai atsikratyti moralinio susmukimo“ (p. 29).

Vis dėlto „Kare“, ir ypač pirmajame laikraštiniame jo variante, išryškėja būdingas pradedančiojo kūrėjo A. Vienuolio braižas: tekstas montuojamas it dokumentinis pasakojimas apie realius įvykius atpažįstamoje aplinkoje, tik nežymiai jį praturtinant tokiomis detalėmis, kurios be rašytojo pagalbos stebėtojui tikriausiai nė nekristų į akį.

Pasakodamas apie Lietuvos kaimo jauno ūkininko pirmąjį susidūrimą su karo grėsme, A. Vienuolis pirmiausia vaizdingai piešia natūralistinį kaimo peizažą, lyg kino juostos kadrais keliaudamas per bet kurią Lietuvos vietovę 1914-ųjų vasarą. Dabar būtų galima tik spėlioti arba pamėginti tyrinėti, iš kur apsakymo autorius, pats tuo metu beveik nebuvęs Lietuvoje, prisirinko tų potyrių, kurie jam susidėjo į „Karą“.

Po šios pirmosios publikacijos „Lietuvos žiniose“ A. Vienuolis 1915 metų pavasarį šiame leidinyje dar publikavo apsakymą „Mirtinai sužeistas“, irgi karo tema, o paskui bendradarbiavimas su leidiniu buvo nutrūkęs, o kaip ir pati „Lietuvos žinių“ leidyba. Bet nepriklausomoje Lietuvoje atgijusiame laikraštyje 1923–1926 metais jis vėl publikavo keletą savo kūrinių, daugiausia feljetonų, kuriuos tuo laikotarpiu buvo įsismaginęs rašyti.

Tačiau minėtais dviem apsakymais 1914–1915 metais „Lietuvos žiniose“ pradėti beletrizuoti dokumentiniai pasakojimai apie karo purtomą gimtinę netrukus taps A. Vienuolio duona. 1918 m. grįžęs iš Maskvos nuolat gyventi į Lietuvą, 1919-ųjų vasarą jis įsidarbins tuometiniame „Lietuvos“ dienraštyje specialiuoju karo korespondentu, keliaus po Lietuvą ir panašia maniera, kaip ir apsakyme „Karas“, pasakos apie patyrimus, karo nualintame krašte susitikus su žmonėmis Utenos, Zarasų ar Radviliškio apylinkėse.

Tad šiuo apsakymu „Karas“ buvo tarsi atvertas jo beletrizuotos publicistikos ciklas. Dabar tai yra originalus ir autentiškas pasakojimas apie jaunąją Lietuvą, lygiai prieš šimtą metų ieškojusią atspirčiai tvirtos žemės po kojomis, kad galėtų tiestis į saulę.

Lietuvą, kuri, kaip ir šis A. Vienuolio herojus ūkininkas Jonas Dėdelė, atrado, kad meilus sugyvenimas tarpusavy gali tapti gražiausia ateities svajone...

Siūlome A. Vienuolio apsakymo „Karas“ fragmentą – jo pradžią, tokią, kokia ji prieš šimtmetį, 1914-ųjų gruodį, buvo publikuota „Lietuvos žiniose“. Rengiant tekstą spaudai, kalba netaisyta, tik pašalintos korektūros klaidos.

***

Liepos aštuonioliktą dieną, anksti rytą, išėjo Jonas Dėdelė iš svirno ir žiovaudamas saldžiai pasiraižė.

Saulė dar netekėjo, bet žvirbliai ir kitos budrios paukštytės jau čirškėjo sodnelyj ir pavietyj; viena paskui kitos, plumpsėdamos sparnais, pradėjo skristi nuo laktos žemėn mieguistos vištos. Tvartuose nerimastavo galvijai.

– Graži diena, – prašnibždėjo apsidairęs Dėdelė ir ūmai pamąstė, kurio darbo pirma tverties. O darbo daug laukė Dėdelės: reikėjo suvežti rugiai, Žydbaloj išsukti panuovalį, kad važiuodami pievosna Svilėliai neišmindžiotų pakinio. Namie reikėjo išvalyti rugiams aruodus, suvežti žardui reštokus, sutraukti ant užlų neparduotus žiemą linus. Be to dar pati vakar pranešė, tad metas pjauti avižos, kad byrą vasariai kviečiai... Darbų buvo tiek daug ir visi tokie svarbūs ir toliau nebatidedami, kad regėjos Dėdelei: nepadarysi šiandien, tai perniek nueis visas ūkis. Ir Dėdolė, susirūpino kasydamasis, nuėjo rasotu takeliu daržinėn berno keltų. Vos tik jis perlipo per tvorelę, jo ausį pasiekė tolimas varpelio aidas ir ratų tarškimas. Truko kelios minutės, ir už ežero kelelio pasirodė vežimas. Dėdelė tuojau pažine uredniko arklį, įžiūrėjo jį patį su greta sėdinčiu sargybiniu.

– Va kad tau dievynios! Bene vėl bus apskundęs brolis už lentas? – ūmai dilktelėjo Dėdelei. Bet ūmai sumetė, kad dėl tokių niekų urednikas taip anksti nevažinės, ir sugrįžo atgal. Įėjęs svirnelin pakėlė pačią.

– Maryte, kelkis – urednikas atvažiuoja.

– Kur, kas, kas atvažiuoja? – nieko nenuvokdama pati pramerkė akis ir pamatė nugedusį vyro veidą. Tuojau užsimatė sijoną ir išėjo ant prieklėčio.

Urednikas zovada prieš kalną įtilindžiavo sodžiun.

– Maryte, tokia darbymetė, šitaip brangus laikas, bene vėl bus brolis apskundęs mus už lentas?

– Kad tu, Joneli, tuoj ir nusigąsti. Tik kas kiek, jau tu ir drebi. Tai kas gi, kad ir apskundė? Tesižino su savo lentomis! O mes ir teisman nestosim. Šitaip brangus laikas, – ramino jį Marytė.

Tuo tarpu jautri jos moteriška širdis jautė daug didesnį pavojų. Ne veltui anandien klebonijoj kunigas kalbėjo, kad ten kur tai užmušė labai dievobaimingą katalikų karalaitį ir kad austras seniai ant rusų karaliaus dantį griežiąs tik priekabių ieškąs...

O šventadienį labai nerimavo žydai.

Urednikas sustojo ties seniūno kiemu. Dėdelė su pačia nuo prieklėčio matė, kaip sargybinis įdavė seniūnui kažkokius popierius, ką tai pasakė, paskui įšoko ratuosna ir zovada nutrenkė per sodžių.

Tuo metu subruzdo visas sodžius: subėgo vyrai, moterys, sukilo vaikai. Atklibikščiavo šlubas nuo Japonų karo Anupras – ir baisų naują žodį „bilizacija“ kartojo visų lūpos. Visi buvo nusigandę. Seniūnas skaitė uredniko atvežtą popierių apie mobilizaciją vyrų su arkliais ir vežimais. Dalijo pašaukimus. Pašaukimą gavo ir Dėdelė su broliu ir daugelis kitų vyrų, kurie iš vakaro, aštriai išsiplakę dalges, atsikėlė su rasa šieno pjautų...

Paliepime buvo parašyta, kad visi atsarginiai tuojau su bilietais vyktų valsčiun, gi arklius kad ūkininkai vestų apskritin...

Vieškeliu trejetu arklių nutrenkė kaži koksai saguotas valdininkas, paskui zovada nujojo du kazoku, valstiečiai visai sumišo ir nebežinojo, ko tverties. Anupras gi užsėdo kumelę ir išjojo raštinėn sužinotų, kas pasidarė. Sugrįžęs pusryčiais pranešė, kad miestelyj uždarytas monopolis ir visos aludės, kad valsčiuje per naktį visi ponai ir akių nesudėję ir kad žydai pasakoję, būk prūsas su austru einąs ant Rusijos...

Netrukai ilgos virtinės vežimų ir žmonių traukė vieškeliu iš visų sodžių miestelin...

Laukuose nebuvo matyti nė vieno žmogaus.

Kai Dėdelė nuvažiavo miestelin, žmonių jau buvo pilna prekyvietė ir pilnas šventorius. Vyrai stovėjo apgulę valsčių, kaip bitės avilį. Privažiavo daugybė ir moterų su vaikais, ir senių. Visi nerimastavo, balsiai šnekėjo ir puldinėjo prie kiekvieno naujai pasimaišiusio žmogaus.

Pavakaryj įšaukė valsčiun ir Dėdelę. Raštinėje darbavos kažkokie valdininkai, bėgiojo sušilę seniūnai, atiminėjo iš atsarginių bilietus, ją vieton dalino ženklelius. Artimųjų sodžių atsarginius dar paleido namo, kitiems gi paliepė stačiai važiuoti apskričio miestan į karo viršininką...

* * *

Dar atsarginiai nebuvo išsiruošę tolimon nežinomon kelionėn, kaip ant rytojaus vėl anksti rytą atitilindžiavo sodžiun urednikas dar su baisesniu ir negirdėtu paliepimu: kad visi ūkininkai kuo greičiausiai varytų visus savo gyvulius: karves, kiaules, avis gelžkelio stotin. Tiems gi, kurie neišpildys šito prisakymo arba užslėps nors vieną gyvulį, vyresnybė grasė sunkia bausme.

Sodžiuj pakilo tikra suirutė... Tuojau paskui uredniką zovada atjojo kazokas ir išsivedė valsčiun seniūną.

Iš miestelio atėjo žinia, kad prūsas užpuolęs Lietuvą, kad mušąs, šaudąs žmones, deginąs trobas ir varąsis į Vokietiją visus gyvulius...

Jau išleidusios vyrus moterys rėkė nesavu balsu ir nežinojo, kas daryti. Pasilikusieji gi – kasė klojimuose ir po grindimis klėtyse duobes ir slėpė rūbus, mėsą, visą tavo lobį. Paskui Anupro patarimu pridėto ir sau duobes kastis, kad vokiečiams užėjus būtą kur nuo armotų šūvių pasislėpti.

Apie nesuvežtus lauke rugius, byrančius kviečius ir kitus darbus niekas ir nebeužsiminė...

* * *

Buvo jau geri pusryčiai, kai apsiašarojusios pačios lydimas Dėdelė išėjo iš gryčios. Kieme palei klėtį vežėčiose pakinkytas spurdėjo bėrasis ir kramtė žabokles, iš dešinės pusės prie jo pridvailintas Marytės pasoginis sartokas. Ratuose sėdėjo Dėdelės pusbernis ir turėjo ant kelių pasisodinęs šeimininko sūnelį Jonuką, kuris, gerai neatsverdamas botago, kemeravo botkočiu ir net susilenkdamas rikčiojo ant arklių: no, no, no!

Dėdelė iškėlė sūnų iš ratų, peržegnojo ji, pabučiavo ir, nubraukąs ašarą, atidavė pačiai. Marytė sukliko nesavu balsu ir apkabino vyrą...

Kai Dėdelė, pasimeldęs po savo kryžiumi, norėjo jau sėsti vežėčiosna, staiga kieman įėjo su pačia jo vyresnysis brolis Adomas. Broliai buvo piktuoju. Ilgus metus tąsėsi po teismus.

– Dovanok, brolau! – drebančiu balsu tarė Adomas. – Ryt poryt... –

– Ir tu, brolau, man dovanok, gal nebegrįšiu. Globok mano šeimyną ir namus... – ir, suklykus pačiom, abu broliu apsikabino.

– Lentas aš tau parvešiu – jos tavo, – pridėjo sumišusiu balsu Adomas ir marškinių rankove perbraukė per akis.

Užbėgęs atsisveikintų pas Janulius, rado Dėdelė visus keturis brolius besėdinčius už stalo ir teisingai pagal sąžinės besidalijančius tarp savęs tėvų paliktą turtą. Atsarginiai, jaunasis Kazys ir trečiasis Adomas, Dėdelės akyveizdoj suplėšė per teismą išgautus iš brolių vekselius, o vyresnysis Jonas čia pat sunaikino neteisingus raštus... Senis Sutkus su savo žmona viską dovanojo savo nepaklusniam sūnui, kuris prieš tėvų valią buvo vedęs sau pačią ir kelis metus bernavo svetimuose žmonėse. Visa didžiausia gi kaltininkė – marti, kuri, anot Sutkuvienės betariant: peržengsianti jos namų slenkstį tik per jos lavoną, dabar liejo ašaras anytos prieglobstyje ir išbučiavo visus matušės pirštelius. Šešuras gi mirkčiojo ir glamonėjo savo mažučius anūkus...

Turtingi ūkininkai Kaziuliai palaimino tą vieną savo dukterį – užkurinę su jų pačių samdininku bernu, ir per kleboną nuleido vyskupui telegramą, prašydami leidimo tuojau sujungti juodu moterystės ryšiais... Atsisveikindami atsarginiai berneliai nesislėpdami atvirai bučiavos su savo paliekamomis numylėtomis mergelėmis ir niekas tame nematė nei nuodėmės, nei gėdos, nei pasipiktinimo...

– ...Dieve padėk tau, Jonai, laimingai sugrįžti, – ramino jį lydėdami vyrai.

– Tavo avižas ryt – poryt aš nukirsiu, juk gretim ežios...

– O aš vienu kartu ir tavo pakinį iškaposiu, tas nuėjimas, pati susigrėbs...

– Jei priseis bėgti, tai bėgsim visi ir tavosios su vaikeliu nepaliksime, tik nesirūpink, Dievo valia...

* * *

– Dievuliau mano, kokie jie visi geri ir kaip aš juos, o jie mane myli, – galvojo, traukdamas vieškeliu, Dėdelė ir savotiškai stebėjos, kad taip trąšiai apaugusi piktžolėmis žmogaus dvasia, kad taip retai pasiekia ją dieviškos meilės spindulys. Ir pagailo Dėdelei, kad kaip jis, taip ir visi jo kaimynai pergyveno pusę savo gyvenimo kaip kurmiai, rausdamiesi tamsoj, neapykantoj, keršte ir visose nedorybėse. O kaip gražiai galima buvo gyventi!.. Ir regėjos Dėdelei, kad jei Dievas duos gyvam ir sveikam pargrįžti iš to baisaus karo, tai jis taip gražiai ir meiliai pradės gyventi su broliais ir visais savo kaimynais, kad net pievose žydinčios gėlelės jiems pavydės... (...)

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"