TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Karas žmogišku veidu

2012 09 21 7:59
AL-06  Lenkijos kavalerija mūšio lauke. 1939 metų rugsėjis./LŽ archyvo nuotraukos

1939 metų rugsėjo 17 dieną Sovietų Sąjunga užpuolė su hitlerininkais kovojančią Lenkiją. Po poros dienų per demarkacijos liniją į Lietuvą ėmė plūsti lenkų kariai.

1939-ųjų rugsėjo 20 dieną "Lietuvos žinios" rašė: "Raudonajai Armijai įžygiavus į Vilnių ir stumiantis tolyn į vakarus, lenkų armijos daliniai vakar pradėjo pereiti administracijos liniją. Lenkų armijos kariai pereiti Lietuvos-Lenkijos administracijos liniją pradėjo nuo 12 val. Tada prie Vievio liniją perėjęs vienas lenkų karininkas su kareiviais, o vėliau pradėjo į mūsų pusę eiti ir daugiau lenkų karių. Perėję administracijos liniją lenkų kariai buvo tuojau pat nuginkluojami, internuojami ir gabenami į jiems paskirtas gyventi vietas. Traukiniu dviem atvejais Kaunan atvežta sužeistų karių. Sužeistieji paguldyti ligoninėse. Pavakariais lenkų kariai ir pabėgėliai pasiekė Kauną. Apie 16 val. motorizuota pabėgėlių kolona Savanorių prospektu ėjo per Kauną į internavimo vietą."

Raudonosios armijos daliniai smogė Lenkijai 1939 metų rugsėjo 17-ąją, einant trečiai savaitei nuo tos dienos, kai į šalį iš vakarų įsiveržė vokiečiai. Iš sovietų to niekas nesitikėjo. Demarkacijos liniją perbėgę lenkų kareiviai "Lietuvos žinių" korespondentui pasakojo, kad Raudonajai armijai įžengus į Lenkiją karininkai įsakė nesipriešinti, nes manė, jog rusai jiems skuba į pagalbą. Net supratę, kad sovietai atėjo toli gražu ne draugiškais tikslais, lenkai tik po kurio laiko ryžosi peržengti Lietuvos sieną. Taip prasidėjo 10 mėnesių trukusi Lenkijos karių ir karininkų istorija, kuri tapo žmogiškumo išbandymu tiek Lietuvos valdžiai, tiek paprastiems piliečiams. Netrukus įsitikinsime, kad humaniškas elgesys nu nedraugiška laikytos valstybės kariais leido išgelbėti ne vieną tūkstantį gyvybių.

 Internuotųjų stovyklų viršininkas brigados generolas J.Barzda-Bradauskas.

Neįvertino karo masto

Negalima sakyti, jog svetimos šalies karių antplūdžiui Lietuvoje visiškai nesiruošta. Įrengti internuotųjų stovyklas nutarta praėjus savaitei nuo Antrojo pasaulinio karo pradžios. Tokį sprendimą patvirtino kariuomenės štabo viršininko Stasio Pundzevičiaus rugsėjo 7 dienos įsakymas. Jo turinys atskleidžia keletą įdomių dalykų, kurie daug sako apie tuometinės Lietuvos požiūrį į prasidėjusių karinių veiksmų mastą ir jų perspektyvas.

Minėtame įsakyme nurodoma įsteigti dvi internuotųjų stovyklas: Pakruojyje ir Rokiškyje. Pirmojoje buvo numatyta įkurdinti 500 lenkų kareivių ir 50 karininkų, o antrąją tokio pat dydžio stovyklą skirti vokiečiams. Tai rodo, kad tuo metu Lietuvos karinė vadovybė visiškai nesuvokė kariaujančių šalių jėgų santykio ir neatmetė galimybės, jog vokiečiai gali trauktis į mūsų valstybės teritoriją. Tokį nesusigaudymą liudija ir tai, kad tuo metu, kai štabo viršininkas skelbė įsakymą, vermachto divizijos buvo užėmusios Krokuvą, o kitą dieną jau supo Varšuvą.

Kita vertus, niekas tada nežinojo ir negalėjo žinoti apie Molotovo-Ribbentropo pakto slaptuosius protokolus, kuriais Hitleris ir Stalinas pasidalijo Europą įtakos zonomis. Taigi niekas nenujautė, kad trečią karo savaitę Raudonoji armija smogs nukraujuoti baigiančiai Lenkijai į nugarą.

Prasidėjus sovietų puolimui tapo aišku, jog Lietuvai gali tekti priimti kur kas daugiau lenkų karių nei tikėtasi, o vokiečiams internuotųjų stovyklų tikrai neprireiks. Jau kitą dieną krašto apsaugos ministras įsakė kariuomenei steigti internuotųjų stovyklas dabartiniame Joniškio rajone esančiame Jakiškio dvare ir Rokiškyje. Rugsėjo 19-ąją ministras pirmininkas Jonas Černius nurodė atverti sienas besitraukiantiems Lenkijos kariams.

Lietuvos kariuomenės Generalinio štabo pulkininkas Antanas Gaušas su internuotu lenkų brigados generolu Waclawu Janu Predzieckiu.

Kai kuriose vietovėse lenkai, prieš pereidami demarkacijos liniją, ilgai svyravo. Štai kaip vieną dramatiško apsisprendimo akimirką aprašo "Lietuvos aido" korespondentas: "Ties Kapčiamiesčiu, trikampyje, susispietė nemažai lenkų raitelių ir pėstininkų. Laukė. Ko laukė - gal ir patys nežinojo. Žadėjo kovoti, bet visai mūsų pasienyje išsirikiavo. Ir tik kai vakare pasirodė raudonarmiečiai - visi strimgalve puolė mūsų pusėn, be tvarkos metę ginklus, o rusai, pamatę mūsų trispalvę, toliau bėgančių nesivijo ir nešaudė."

Generolas Stasys Raštikis knygoje "Kovose dėl Lietuvos" prisimena, kad dalis karininkų nė už ką nenorėjo nusiginkluoti, todėl apsisukę sugrįždavo atgal - tiesiai į pražūtį. Būta ir dar dramatiškesnių akimirkų: kai kurie, užuot atidavę ginklą, čia pat paleisdavo sau kulką į galvą.

Tokių poelgių priežastį nesunku paaiškinti: kariai jautėsi pralaimėję ir dar atsidūrę nedraugiškos valstybės teritorijoje. Tai, ką lenkai pirmomis valandomis pamatė Lietuvoje, daugelį jų turbūt labai nustebino, ypač turint galvoje 19 metų trukusį dviejų šalių priešiškumą.

Štai kaip pirmąsias akimirkas Lietuvos žemėje laiške žmonai aprašo vienas lenkų karininkas: "Lietuviai žiūri į mus akylai, bet be jokios pašaipos ar paniekos, nes gerai supranta, ką reiškia atiduoti ginklą ir eiti bastytis svetur. Prisidengiu akis ir žiūriu į besileidžiančią saulę, kuri šviečia iš anapus sienos. Jaučiu - kažkas mane judina. Tai lietuvis kareivis, kuris neprašomas duoda man gertuvę šalto vandens. Išdžiūvusios lūpos negali atsitraukti nuo svaiginamo gėrimo. Tai buvo pirmas mostas Lietuvos žemėje. O kai žygiavome per miestelį, gyventojai vaišino obuoliais ir papirosais. Sena pardavėja nesklandžiu žargonu pakvietė mus arbatos. Buvo duona ir sūris... Vėliau tas poilsis Ukmergėje. Vietos lietuvės - veikiausiai mokytojos, nes laikinai buvome patalpinti mokykloje, - be pertraukos raikė storas riekes duonos, tepė sviestu ir su pieno ar arbatos puoduku vis kišo kareiviams. Matyti, jog visa tai jos daro ne dėl to, kad mus, lenkus, ypač mylėtų, ne. Jos tai daro todėl, kad mes esame žmonės, kurie staiga netekome ne tik savo Tėvynės, bet ir paprastos juodos duonos kąsnio. Ir dėl to visa tai mano akyse turi dar didesnę vertę..."

Vokiečių tankai veržiasi į Lenkijos teritoriją. 1939-ųjų rugsėjo pradžia.

Sąjungininkams lenkai nerūpėjo

Greitai tapo aišku, kad pirmų dviejų stovyklų internuotiesiems tikrai neužteks, tad rugsėjo 26 dieną buvo duotas įsakymas steigti dar keturias. Tačiau kaip ir kur apgyvendinti tokią masę žmonių? Juolab suprantant, kad greitai viskas nesibaigs, kad buvusiems kariams teks ištverti šaltą žiemą. Nors šiek tiek planingiau ir tvarkingiau steigti laikino apgyvendinimo vietas nebuvo nei laiko, nei galimybių, tad jos kurtos kur papuola: buvusiose kareivinėse, mokyklose, sanatorijose, nešildomuose vasarnamiuose.

Prie visų organizacinių problemų prisidėjo dar viena - iš kur paimti pinigų tiek stovyklų, tiek jų administracijos, tiek pagaliau pačių internuotųjų išlaikymui. Nuo pat pradžių tapo aišku, kad padėti Lietuvai nešti šią naštą niekas nė neketina. Lenkijos sąjungininkai britai ir prancūzai atsisakė suteikti bet kokią finansinę paramą - tuo metu jie patys sočiai turėjo bėdų. "Tarptautinis paprotys nustato neutralinei valstybei laukti karo pabaigos ir tuomet, kam reikia, pateikti sąskaitą", - taip britų atsisakymo motyvus Užsienio reikalų ministerijai adresuotame rašte perteikė Lietuvos pasiuntinybė Londone. Šiek tiek keista, kad Savitarpio pagalbos sutartį su SSRS pasirašiusi ir sovietų karines įgulas įsileidusi Lietuva vis dar buvo laikoma neutralia valstybe, tačiau Lenkijos sąjungininkams taip manyti, ko gero, buvo patogiau. O apie tai, kad Lietuva kaip nepriklausoma valstybė gali ir nesulaukti karo pabaigos, vargu ar kas pagalvojo.

Vienas Palangos internuotųjų stovyklos gyventojų buvo ir paskutinis komunistinio Lenkijos režimo lyderis generolas Wojciechas Jaruzelskis.

Taigi pinigų internuotiesiems ir jų stovykloms išlaikyti teko skirti iš Lietuvos valstybės biudžeto. Vien per pirmus tris mėnesius tam prireikė daugiau kaip 5 mln. litų. Maždaug pusantro milijono buvo skiriama internuotųjų maitinimui: kareiviams - po 4 litus, karininkams - po 4,85 lito per dieną. Ar daug tai, ar mažai, galima spręsti iš tuometinių kainų: Kauno turguje už tokią sumą buvo galima nusipirkti beveik porą kilogramų lašinių, vištą ar kilogramą sviesto. Suprantama, kasdienei duonai tų lėšų užteko. Pridursime, kad kai kurie internuotieji sugebėdavo rasti pinigų ne tik pragyvenimui, bet ir linksmybėms. Tačiau apie tai pakalbėsime truputį vėliau.

Dar beveik milijoną litų teko skirti stovyklų personalui. Bet kvalifikuoti darbuotojai į jas nesiveržė, o gal tiesiog tokių nebuvo, kaip galima susidaryti įspūdį iš Rokiškio stovyklos komendanto rašto internuotųjų stovyklų viršininkui Juozui Barzdai-Bradauskui: "Argi galima dirbti, jei visoje raštinėje neatsiranda nė vieno raštininko, kuris suprastų raštvedybą ir maisto atskaitomybę pulko ar apskritai komendantūros ribose. Todėl stovykloje nėra galimybės nei įsakymų rašyti, nei knygų vesti."

Be to, retas kuris iš darbuotojų mokėjo lenkiškai, o tai kėlė papildomų sunkumų. Minėtas pareigūnas kitame rašte skundžiasi, kad jo stovykloje nė vienas iš raštininkų nesupranta lenkų kalbos, ir prašo "ateity skiriant pareigūnus pirmoje eilėje skirti tokius, kurie žino lenkų arba bent rusų kalbą. Karininkams, raštininkams ar/ir kareiviams reikia vesti kvotas, perskaityti gaunamus pranešimus ir šiaip turėti tarnybinių pasikalbėjimų. Tad susidaro sunkumo, jei pareigūnas nežino lenkų kalbos".  

Stovyklų personalo apsaugai 1939 metų spalį iš viso buvo skirta 820 kareivių ir 17 karininkų. Kaip rodo to mėnesio suvestinės, Lietuvoje tuomet gyveno beveik 13 tūkst. internuotųjų, išskirstytų į septynias stovyklas. Apie kai kurias jų verta pakalbėti išsamiau.

Lietuvoje internuoti Lenkijos kariai išvengė Katynėje nužudytų ginklo draugų likimo.

Pabėgėlių negaudė

Jei ne žvarbus ruduo ir šalta žiema, viena tokių stovyklų galėjo atrodyti kaip tikrų tikriausias kurortas. Daugiau kaip tūkstantis lenkų kareivių ir karininkų buvo apgyvendinti kauniečių pamėgtos Kulautuvos vasarnamiuose ir sanatorijose. Čia nedidelėmis grupelėmis po įvairius pastatus išskirstyti internuotieji gyveno gana laisvai - jiems niekas nedraudė lankytis vieniems pas kitus ar vaikščioti po miestelį. Tiesa, pagal bendras visoms stovykloms taisykles visi vakare, pusę dešimtos, turėjo sugrįžti į savo vietas ir eiti miegoti. Tačiau tokios tvarkos nelabai kas laikėsi, o stovyklos administracija į taisyklių laužymą žiūrėjo pro pirštus.

Regis, internuotieji, apsaugos žmonės ir vietos gyventojai vieni kitiems netrukdė ir net savitai bičiuliavosi. Svečiais iš gretimos šalies tikrai nesidžiaugė tik privačių Kulautuvos vilų savininkai, kurių valdose lenkai buvo apgyvendinti jiems nė nežinant. Todėl labai greitai į vietos policiją ėmė plūsti skundai dėl sugadinto ar dingusio turto. Štai tik vienas jų: "Apžiūrėjęs radau, kad ledaunės yra nuplėšta lentų ir toliaus stogas; išvogta karnizuotų lentelių; ketverios naujos apkaustytos durys; dvylika medinių suoliukų. (...) Viso nuostolių padaryta už 446 litus 50 centų. (...) Manau, kad mano daiktus pavogė internuoti lenkų kareiviai ir juos sudegino."

Daug vilų savininkų pasigedo baldų, indų, kitų rakandų, tačiau policija ir stovyklos vadovybė nelabai kuo galėjo jiems padėti - internuotieji buvo apgyvendinti labai skubiai, tad niekas nepasivargino aprašyti pastatuose esančių daiktų. Suprasdami, jog karas viską nurašys, kareiviai iš tiesų degino tai, kas dega, kad apsigintų nuo medinius vasarnamius kiaurai košiančios žvarbos. Lenkai nebuvo aprūpinti ir indais bei kitais būtinais daiktais, todėl naudodavosi tuo, ką rasdavo, ištampydami turtą po įvairias vilas. Galbūt kai kuriuos smulkius daiktus kareiviai iš tiesų pavogdavo, o paskui parduodavo kaip savus. Kad tarp vietos gyventojų ir internuotųjų vyko gyva prekyba, liudija ir stovyklos komendanto raportas, kuriame sakoma: "Santykiai tarp internuotųjų su vietos gyventojais tiek suglaudėjo, kad jau beveik kasdien tenka abi puses bausti. Tai galima paaiškinti tuo, kad išvykdami iš Kulautuvos internuotieji kiek įstengdami nori išparduoti visokį savo turtą. Taip pat čia nemažą vaidmenį turi ir degtinė bei moterų ieškojimas."

Palangos internuotųjų stovyklos choras. 1939 metų lapkričio 2 diena.

Sunkiau nusikaltusieji iš Kulautuvos (kaip ir iš kitur) būdavo perkeliami į 7-ąją stovyklą, įkurtą viename Kauno tvirtovės fortų. Čia jie turėjo būti izoliuoti tiek nuo kitų internuotųjų, tiek nuo vietos gyventojų. Tačiau sąlygos šioje Panemunės stovykloje nė iš tolo nepriminė kalėjimo: jos gyventojai galėjo ne tik laisvai judėti po teritoriją, bet ir retsykiais išeiti į miestą. Kai kurie ir nebegrįždavo atgal. Kur pabėgėliai dingdavo, taps aiškiau, jei atkreipsime dėmesį į dar vieną ypatingą stovyklą, įkurdintą toliausiai nuo demarkacijos linijos - Palangos pajūryje.

Šešios iš septynių internuotųjų stovyklų buvo dislokuotos kuo arčiau demarkacijos linijos. Tai leido kiek įmanoma greičiau nugabenti pasienyje internuotus karius į paskirtas vietas. Tačiau kam ir kodėl šovė į galvą vieną stovyklą įkurti toliausiai nuo sienos esančioje Palangoje? Kodėl ten buvo laikoma daugiausia - beveik 3 tūkstančiai - internuotųjų? Kodėl jie buvo įkurdinti viešose patalpose, pavyzdžiui, mokykloje, ir saugomi labai silpnai? Ir pagaliau, kodėl ši stovykla iš Raudonės į Palangą perkelta būtent vėlų 1939 metų rudenį, prieš pat prasidedant SSRS ir Suomijos žiemos karui?

Karo pabėgėlių temą tyrinėjęs istorikas Simonas Strelcovas teigia, jog atsakymo į šį klausimą nėra. Tačiau niekas netrukdo daryti prielaidos, kad toks sprendimas priimtas sąmoningai. Tuo metu daugelis internuotųjų norėjo prisidėti prie Prancūzijoje, o vėliau ir Anglijoje formuojamų lenkų legionų ir kovoti su hitlerininkais. Kiti veržėsi padėti sovietų užpultiems suomiams. Ir būtent Palangoje jie turėjo beveik idealias sąlygas išvykti - kaip minėjome, apsauga (tyčia ar netyčia) čia buvo simboliška. Lenkų istorikas, knygos "Sovietų Sąjungos agresija prieš Lenkiją 1939 m. rugsėjo 17 d." autorius Piotras Žaronas pažymi, kad internavimo laikotarpiu iš Lietuvos į Prancūziją per Švediją išvyko 150 karininkų. Dar 160 jų pasiekė Prancūziją laivais iš Latvijos. Palangos internuotųjų stovykla idealiai tiko tokioms kelionėms. Tiesa, buvęs Lenkijos karo atašė Lietuvoje Leonas Mitkiewiczius knygoje "Kauno atsiminimai" pabrėžia, kad be tylaus atsakingų Lietuvos pareigūnų pritarimo tokios operacijos būtų buvusios neįmanomos.

Raudonosios armijos daliniai užima Vilnių. 1939 metų rugsėjo 19 diena.

Gandai, iliuzijos ir viltys

"Pranešu Tamstai, kad internuotiems karininkams, taip pat kareiviams, mano nuomone, būtų geriau leidus jiems klausyti radiją ir užsienio stotis, nes, žinodami tikrovę, nustos gyventi iliuzijomis." Toks Palangos 3-iosios stovyklos komendanto raštas vadovybei liudija, kad nemaža dalis lenkų sunkiai suvokė tiek savo, tiek Lenkijos ateitį ir puoselėjo visiškai nerealias viltis. Nors internuotieji galėjo prenumeruoti visus Lietuvos laikraščius ir žurnalus (tarp jų ir leidžiamus lenkų kalba), lietuviška žiniasklaida jie, matyt, nelabai tikėjo. Tad svarbiausiu informacijos šaltiniu stovyklose buvo tapę gandai.

Apie jų poveikį galima spręsti iš atvirlaiškių, kuriuos stovyklų gyventojai siųsdavo artimiesiems. Visa ši korespondencija ėjo per stovyklų komendantūras ir, prieš iškeliaudama pas adresatą, patekdavo į Valstybės saugumo departamentą (VSD). Iš atvirlaiškių slaptoji tarnyba galėjo susidaryti gana išsamų vaizdą apie lenkų nuotaikas ir jų gaunamas žinias.

Reikia pasakyti, kad 1939 metų rudenį (ir vėliau) daugelis internuotųjų nežinojo apie tikrąją padėtį karo frontuose ir buvo nusiteikę labai optimistiškai. Stovyklose kalbėta apie lenkų pergales ir neabejota, kad iki pavasario Lenkijos valstybė bus atkurta. Taigi susirinkę karininkai dažnai aptarinėdavo ne tik savo karjerą, bet ir Lenkijos ar net Lietuvos ateitį.

"Arčiau prisižiūrėjus į internuotųjų karininkų gyvenimą Kalvarijoje, atrodo, lyg jie būtų bepročiai ar vaikai. Nieko nedirbdami jie laiką praleidžia ginčydamiesi, ką karui pasibaigus reikės daryti su Lietuva. Vieni siūlo prijungti prie Lenkijos, kiti - labiau liberališkesni - mano, kad Lietuvai reikėtų duoti autonomiją. (...) Tuo nepasitenkindami, jie jau spėjo iš savo tarpo paskirti būsimajai provincijai pareigūnus: apskričių komendantus, teisėjus", - 1940 metų vasario pabaigoje rašė stovyklas inspektavusios tarpžinybinės komisijos narys Užsienio reikalų ministerijos tarnautojas Povilas Gaučys. Pareigūnas priduria, jog "generolas grafas Przedzecki's užsirašiusiems 300 karininkų repatrijuotis į Sovietų Rusiją uždraudė vykti sakydamas, kad tėvynei jie reikalingi čionai pavasariui. (...) Mat dabar reikią važiuoti nusižeminusiems, o paskui būsią galima žygiuoti triumfališkai, su orkestru, vėliavomis ir ordinais". Paaiškinti tokius kliedesius vien informacijos stoka buvo sunku, tad Lietuvos valdininkas visą kaltę suvertė krupnikui, kurį internuotieji virėsi iš nežinia kur gauto denatūrato, sumaišyto su medumi.

Vis dėlto ne visi stovyklų gyventojai svaičiojo apie pavasarį atgimsiančią Lenkiją, o juo labiau - ne kiekvienas veržėsi repatrijuoti į sovietų užgrobtą savo šalies dalį. Iš 1940 metų sausio-vasario mėnesiais VSD parengtų internuotųjų susirašinėjimo duomenų matyti, kad stovyklose laikomi kariai raginami "nevažiuoti į sovietų okupuotus kraštus, nes tie, kurie ten sugrįžo, sėdi kalėjime; kiti paimti į sovietų kariuomenę. Inteligentija areštuojama ir siunčiama į krašto gilumą". Taigi nemažai internuotųjų lietuviškas stovyklas laikė saugiausiu prieglobsčiu ir nė nenujautė, kad po keturių mėnesių, sovietams okupavus Lietuvą, daugelio jų lauks panašus likimas kaip ir repatrijavusiųjų į sovietų užimtas teritorijas.

Perimti lenkų karius sovietai ėmėsi ilgai nedelsdami. Praėjus savaitei nuo okupacijos, 1940 metų birželio 21 dieną, stovyklų administracijoms jie įsakė sustiprinti apsaugą ir nebeišleisti nė vieno internuotojo. Reikėtų paminėti, kad nuo birželio 15-osios, kai į Lietuvą įžengė Raudonosios armijos daliniai, stovyklos buvo saugomos tik dėl akių, tad jų gyventojai galėjo išeiti kur panorėję. Įsakymo sugriežtinti apsaugą nelabai paisyta ir vėliau - per pirmąsias dešimt liepos dienų iš stovyklų pabėgo 439 internuotieji. Liepos 12-ąją visi 4373 dar likę lenkų kariai jau buvo SSRS kariuomenės įgaliotinio generolo Krivenkos žinioje. Netrukus jie atsidūrė SSRS gilumoje įrengtose karo belaisvių stovyklose.

Perimant internuotuosius vienas sovietų atstovybės tarnautojas priekaištavo lietuviams, kam šie taip lepinę lenkus - laikę kurortuose, gerai maitinę. Dabar esą su tokiais būsią daug vargo. "Bet NKVD moka ir su tokiais susitvarkyti", - pridūrė rusas. Kaip sovietų saugumas tvarkėsi su belaisviais, puikiai žinome - turbūt nėra negirdėjusiųjų apie Katynės tragediją, kai miškuose prie Smolensko buvo nužudyta tūkstančiai lenkų karininkų. Internuotiesiems Lietuvoje tokio baisaus likimo pavyko išvengti. Daugumai jų vėliau pavyko ištrūkti ne tik iš stovyklų, bet ir iš pačios Sovietų Sąjungos. 1942 metais jie, įstoję į generolo Anderso armiją, kovojo prieš vokiečius Mažojoje Azijoje, Egipte ir Italijoje.

Žinant, kad mūsų šalyje iš viso buvo internuota apie 14 tūkst. lenkų karių, galima įsivaizduoti, kiek gretimos valstybės piliečių taip išgelbėta nuo beprasmės žūties. Lenkų istorikas Piotras Lossowskis yra sakęs: "Tuolaikinė Lietuvos laikysena visiems laikams liks  kaimyninio lojalumo ir padorumo pavyzdžiu, kuris nebus užmirštas. Jis sudaro tarpusavio santykiuose gyvos tradicijos elementą, ant kurio galima bus tiesti tolesnio abipusio supratimo ir susitarimo tiltus."  Būtų puiku, jei šių žodžių niekas niekada nepamirštų.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"