TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Karingos tautos turi savo epus. Kuo mes prastesni?

2011 11 21 7:00

Apie tuos laikus, kai Lietuvos kariuomenė buvo bene stipriausia Europoje, kai vienas mūsų karys prilygo dešimčiai priešų, Jonas Radvanas XVI a. parašė poemą "Radviliada". Tautos žygdarbius autorius pagarsino visai Europai - sueiliavo lotynų kalba.

Tuo metu, kai eiliavo J.Radvanas, pasaulietinės literatūros lietuvių kalba dar neturėjome. Tačiau tauta jau galėjo didžiuotis 3302 lotyniško hegzametro eilutėmis. Po to ėjo amžiai, kai lotynų kalbos reikšmė blėso, mokančiųjų ja skaityti skaičius mažėjo. Ir tik 1997 m. Sigito Narbuto išverstas ir mūsų tautos herojiniu epu pripažintas kūrinys nuo šių mokslo metų įtrauktas į vidurinių mokyklų lietuvių literatūros mokymosi programą. Iki tol epinių poemų pavydėjome kaimynams latviams, estams.

Herojinėje 4 giesmių poemoje "Radviliada" apdainuotas žymiausias XVI a. lietuvių karvedys, tuometinis Vilniaus vaivada, didysis Lietuvos etmonas Mikalojus Radvila Rudasis ir jo su bendražygiais laimėtas Lietuvai svarbus Livonijos karas.

Apie kūrinį, jo kelią į šiuolaikinį skaitytoją pasakoja literatūros istorikas ir vertėjas, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos, kurioje saugomas vienintelis Lietuvoje XVI a. "Radviliados" egzempliorius, direktorius Sigitas NARBUTAS.

- Kaip jūs pats asmeniškai pirmąkart susidūrėte su "Radviliada" ir kaip kilo mintis ją išversti?

- J.Radvano, kaip ir kitų garsių, žymių XVI-XVIII a. Lietuvos rašytojų, tekstus dažniau kūrusių ne lietuvių, o lotynų, lenkų, rusėnų, vokiečių, arabų ir kai kuriomis kitomis rašto kalbomis, nuo seno vartotomis Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštijoje (LDK), kūrybą pažinau studijų Vilniaus universitete suole. Senieji autoriai literatūros mokslininkams, kitiems žingeidiems žmonėms, kurie domėjosi LDK kultūra, buvo žinomi, prieinami, tačiau sovietmečiu, kai aš studijavau, apie juos nebuvo kalbama. Vidurinių mokyklų vadovėliuose, literatūros chrestomatijose dėl suprantamų priežasčių šitų autorių tiesiog nebuvo. Juk dauguma iš šitų rašytojų kalbėjo apie Lietuvos valstybės, jos didžiųjų kunigaikščių ir karvedžių ginklo pergales nepabaigiamuose karuose prieš Maskvos valstybę. Tokia tema viešai daug kalbėti nebuvo įmanoma.

Tokius tekstus kaip J.Radvano "Radviliada" skaitytojas atranda ne iškart. Svarbiausių mūsų kultūrinei tapatybei, savivokai atraminių stulpų sąraše J.Radvanas buvo nuo seno. Deja, daugelio dalykų mes į savo kultūros apyvartą dar nesame įsivedę. Juos dar reikia išversti, publikuoti, pristatyti visuomenei, paaiškinti svarbą. Tačiau ir įvedus į kultūros apyvartą kokį nors senesnį literatūros kūrinį reikia dar turėti kantrybės, nes skaitytojas naujus tekstus ne iš karto atranda ir ne visada priima. Kitąsyk turi praeiti ir kelios dešimtys metų, kol kūriniai pamažu įsitvirtina kultūriniame horizonte.

Europos skaitytojui

- Dabar lotynų kalba rašyti kūriniai skaitytojams sunkiau prieinami. O tuo metu ar buvo populiaru ja kurti?

- J.Radvanas gyveno ir kūrė XVI a. Tai ta epocha, kai Europa, apskritai ir visas pasaulis įvairiems bažnyčių, pasaulietinių institucijų, taip pat ir kultūros reikalams vartojo lotynų kalbą. Anglų kalba nuo XVI a. tik pradėjo kopti į zenitą, kurį yra pasiekusi šiandien. Lotynų kalba tada buvo pasaulinė. Taigi, ją pasirinkęs autorius neišvengiamai rašė ne tik savo tėvynei, bet ir kiekvienam mokytos Europos, viso išsilavinusio pasaulio žmogui, tą kalbą mokėjusiam.

- Kokią kalbą kasdienybėje vartojo J.Radvanas?

- Manau, kad jis, be lotynų, mokėjo lietuvių ir lenkų kalbas. "Radviliados" paraštėse kai kur autorius yra užrašęs keletą lietuviškų žodžių. Nelietuvis to nebūtų daręs.

J.Radvano būta protestanto, tad jis, be jokios abejonės, turėjo mokėti Lietuvos ir Lenkijos protestantų bažnyčiose tuomet labai plačiai vartotą lenkų kalbą. Jo kūriniai rodo ne tik puikų europinį išsilavinimą, bet ir tai, kad jis mokėjo dar mažiausiai vieną kalbą - senovės graikų. Numatant, kad išsilavinę protestantai paprastai mokėdavo visas tris Šventojo Rašto kalbas, galima spėti, kad jis mokėjo ir hebrajiškai. Tai buvo tikrai apsišvietęs žmogus.

- "Radviliada" remiasi istoriniais faktais. Ar XVI a. buvo madinga žvalgytis į istoriją?

- J.Radvanas rašė praėjus nedaug metų po visą mūsų regioną - Rytų Europą - sukrėtusio didžiulio karo, žinomo Livonijos karo vardu. Šis karas Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Rusijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje pridarė didžiulių bėdų, sukėlė baisių nelaimių ir paliko daug nuostolių. Mirtis tada daugiau kaip dvidešimt metų vaikščiojo šalia kone kiekvieno žmogaus. J.Radvanas, pats būdamas tų įvykių liudininkas, rašė pirmiausia norėdamas palikti atminimą apie pagrindinę to karo laimėtoją - senąją Lietuvą. Didžiausių aukų karo frontas Rytuose pareikalavo iš LDK.

Kai kurie kaimynai reikšmingesnius to karo įvykius, pirmiausia lietuvių karvedžių pergales, arba nutylėdavo, arba apie jas atsiliepdavo vos vienu kitu žodžiu, arba netgi prisiskirdavo sau. Poetas matė, kad pergalių, kurias verta įamžinti iškeliant tikruosius laimėtojus, būta.

5000 nugalėjo 20 000

- Kas tapo "Radviliados" siužeto pagrindu? Kuo šie įvykiai reikšmingi?

- Pirmoje karo pusėje Lietuvos kariuomenė pasiekė keletą įspūdingų laimėjimų. Bene svarbiausias iš jų ir buvo pergalė prie Ulos upės dabartinės Baltarusijos teritorijoje (1564 m. sausio 26 d.). Tą dieną etmono Mikalojaus Radvilos Rudojo vedami 5 tūkst. vyrų visiškai sutriuškino 20 tūkst. Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės karių. Jie tuo metu žygiavo Vilniaus kryptimi ir ruošėsi užimti Lietuvą. Ši pergalė sustabdė Ivano Rūsčiojo agresiją ir stabilizavo padėtį visuose frontuose ilgiems metams, iki pat Stepono Batoro išrinkimo Lenkijos karaliumi. Vėliau šis valdovas per trejetą metų pergalingai užbaigė visą karą. Šitie žygdarbiai tapo "Radviliados" siužeto pagrindu.

Poemoje mes matome Lietuvos aukštuomenės puoselėtą valstybinę ideologiją. Čia randame ir Lietuvos karalių Mindaugą, ir didįjį kunigaikštį Gediminą, Vytautą, Žygimantą Augustą, ir Vilniaus pilį, ir Geležinį vilką, Lizdeiką bei daugybę tik Lietuvai būdingų kultūrinių ženklų, be kurių ir šiandien neįsivaizduotume pasakojimo apie garbingą Lietuvos istoriją.

Poemoje randame ir puikiai apdainuotą pačios Lietuvos paveikslą, jos geografinį, istorinį, kultūrinį siluetą, kuris nelabai daug kuo skiriasi nuo to, ką mes apie savo Tėvynę pasakojame šiandien.

Poema parašyta puikia klasikine lotynų kalba. Tai rodo, kad autorius ne tik puikiai mokėjo tą kalbą, ne tik buvo susipažinęs su didžiaisiais romėnų autoriais, kuriais jis sekė, bet ir turėjo neabejotiną poetinį talentą.

- Stulbinantis lietuvių kariuomenės pranašumas - 5 tūkstančiai prieš 20 tūkstančių. Kas lėmė tokią sėkmę?

- Man pačiam tai buvo labai įdomu. Karybos istorikai yra nustatę, kad tuo metu Lietuvos ir Lenkijos kariuomenės regione buvo pačios stipriausios. Lietuviai grumdavosi ne skaičiumi, o pirmiausia turėdami patikimų žinių apie priešą. Puikiai dirbo lietuvių karinė žvalgyba. Iš anksto buvo žinoma, kas kam vadovauja, kokios priešų pajėgos, kokios judėjimo kryptys, kur geriausia pulti. Strategijos dalykai buvo pasiekę labai aukštą lygį. Karinė amunicija XVI a. antroje pusėje irgi buvo žymiai pranašesnė nei kaimynų Rytuose. Ginklai buvo patys moderniausi. Beje, jie buvo gaminami mūsų meistrų Vilniuje. Vienas Lietuvos karys mūšio lauke atstodavo dešimt totorių ar kitų priešų. O jeigu dar vadovaudavo talentingas karo vadas, lygių sau tuo metu lietuviai neturėdavo. Tik žinių apie tai dabartinė mūsų visuomenė galėtų turėti daugiau.

- Kadangi kūrinys lotynų kalba, kaip sakėte, buvo rašytas visos Europos skaitytojui, ar dar kur nors yra išlikę "Radviliados" egzempliorių?

- Yra. Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje turime Lietuvoje vienintelį šio leidinio egzempliorių. Suskaičiavau, kad vien tik Rytų ir Vidurio Europos stambiosiose bibliotekose yra dar septynetas "Radviliadų".

Per apsileidimą nežinojome

- Kitos tautos savo epus turėjo seniai, juos skaitė, žinojo. Lietuvoje tik dabar jis ateina pas skaitytoją. Ką mums tai reiškia?

- Epą mes turėjome visą laiką, tik per savo apsileidimą gerai nežinojome. O tai, kad J.Radvanas ir jo kūryba šiuo metu rado vietą mūsų kultūroje, lėmė keletas, mano galva, svarbių aplinkybių. Pirmiausia, patys tarsi nepastebimai pradėjome susigrąžinti tą savo senosios kultūros ir literatūros dalį, kuri kalba apie mūsų didžiuosius kunigaikščius, Lietuvai nusipelniusius didikus, bajoriją, pergalėmis ir pralaimėjimais paženklintą Lietuvos istorijos dalį. To vienu metu patys dėl įvairių priežasčių buvome atsisakę.

Pastaruoju metu visa Radvilų giminė ėmė vertis mūsų visuomenei - atrasta pačių garsiausių Radvilų kapavietė Dubingiuose, parašyti istorikų Raimondos Ragauskienės, Deimanto Karvelio, Rimvydo Laužiko ir kitų darbai, garsinantys su Radvilų gimine susijusį kultūros paveldą.

Vienas iš pačių gražiausių

- Ar "Radviliada" savo menine verte, savo reikšme gali lygintis su kitų šalių herojiniais epais?

- "Radviliada" yra ne tautosakinis, iš liaudies padavimų bei legendų sudėtas, o literatūrinis epas, sukurtas vieno autoriaus. Šis kūrinys buvo rašomas sekant tokių literatūrinių epų, kurtų jau nuo Homero laikų, tradicijomis. J.Radvanui pavyzdys buvo romėnų poeto Vergilijaus "Eneida", taip pat "Bukolikos" ir "Georgikos".

Literatūrinių epų turi visi mūsų kaimynai Vakaruose. Tokių yra apskritai netgi daugiau nei tautosakinių epų. Pastarųjų beveik kiekviena tauta turi vos po vieną kitą. Literatūrinių epų, skirtų valdovams, karžygiams, didvyriams, istorinėms asmenybėms išaukštinti, dauguma šalių gali skaičiuoti dešimtimis, tik ne kiekvienas pasižymi literatūrine branda. Mūsiškis pagal literatūrinę vertę iš europinių literatūrinių epų šeimos yra vienas pačių gražiausių. Beje, jam savitumo suteikia šiek tiek panaudotų motyvų ir temų, perimtų iš lietuvių tautosakos: sakmių ir padavimų. Pagoniškosios Lietuvos simboliai gražiai įkomponuoti į šitą poemą. Pagal tai galima teigti, kad kūrinys kurtas lietuvio.

Svarbus istorijai

- Gal atrasime ir daugiau savų epų? Gal specialistai juos jau žino, tik kol kas nepasiekė visuomenės?

- Tokio pobūdžio kūrinių senojoje lietuvių literatūroje, kurtoje ne lietuvių kalba, o lotynų, yra dar keletas. Jie laukia savo vertėjų. Dar turime labai įdomią ir turtingą lenkų kalba parašytos senosios literatūros dalį. Čia irgi rasime nemažai herojinių poemų pavyzdžių.

- Ar istorikams šie literatūriniai kūriniai yra taip pat vertingi?

- Suprantama, tai ne istorinis dokumentas. Tačiau "Radviliada" buvo kuriama atspindint, perduodant žinias apie tai, kaip lietuviai, gudai, rusėnai, Maskvos kunigaikštystės gyventojai, latviai, estai gyveno, kariavo, kaip atrodė jų gyvenamosios vietos, miškai, upės, keliai. Tokio pobūdžio kūriniai gali daug papasakoti apie aprašomų laikų kasdienybę.

"Radviliada" pasako ir kai kurių labai svarbių detalių apie įvykius ar asmeninį Radvilos gyvenimą. Pavyzdžiui, šis kūrinys yra mums išsaugojęs Mikalojaus Radvilos Rudojo gimimo datą. Iš jokio kito dokumento to nežinome. "Radviliadoje" parašyta, kad Barboros Radvilaitės brolis gimė 1512-aisiais. Kitais metais galėsime minėti šio daug Lietuvai nusipelniusio vyro gimimo 500-ąsias metines.

Vien teigiami bruožai

- Jo charakterio bruožai turbūt poemoje taip pat nusakomi - to istoriniuose šaltiniuose nelabai aptiksi?

- Taip, be jokios abejonės. Tik nereikia pamiršti, kad čia bus vien teigiamais bruožais nutapytas didžios asmenybės portretas. Tai pirmiausia visomis patrioto dorybėmis pasižymintis žmogus. Mylintis savo Tėvynę, gerbiąs jos kultūrines tradicijas, besilenkiąs jos valdovams, pirmiausia Vytautui. Tai religingas žmogus, pasižymintis puikiomis oratoriaus savybėmis. J.Radvanas neperdėjo, tik gal šiek tiek sutirštino, iškėlė kai kuriuos teigiamus bruožus. Iš Mikalojaus Radvilos Rudojo laiškų ir iš amžininkų atsiliepimų apie jį žinome, kad jo būta aštrialiežuvio, įdomaus kalbėtojo, sugebėdavusio išlaikyti didelės auditorijos dėmesį.

- Neigiamų jo būdo bruožų J.Radvanas nemato?

- Ne. Jo oponentas - Maskvos didysis kunigaikštis Ivanas Rūstusis - pavaizduotas išimtinai neigiamai. Tai žmogus, negerbiantis savo tautos, savo valstybės, persekiojantis savo pavaldinius, bendražygius. Tai nėra labai toli nuo tiesos, kurią žinojo jo amžininkai lietuviai ir kiti europiečiai. Šis kunigaikštis per savo valdymą plačiai pagarsėjo sunkiai protu suvokiamais nusikaltimais prieš savo tautiečius, savo tikėjimo žmones, netgi prieš savo artimuosius (nužudė sūnų). Tai - netikintis žmogus. Jam lengva nuskriausti net savos Stačiatikių bažnyčios kunigus ir aukščiausius hierarchus.

- Kodėl toks patriotinis kūrinys tarpukario nepriklausomoje Lietuvoje nebuvo įvertintas, populiarintas?

- Tarpukario Lietuvoje tie autoriai buvo žinomi, tačiau, aš manau, neturėta pakankamai pajėgų versti ir publikuoti. Be to, nuo "Aušros" laikų buvo formuojama išimtinai negatyvi nuostata lietuvių diduomenės, kitų kilmingųjų atžvilgiu. Jų buvo atsisakyta pamatuotai, suprantamai, kardinaliai ir griežtai. Lietuvos dvaras XIX a. buvo ganėtinai degradavęs, jame tos lietuvybės, apie kurią kalbėjo Jonas Basanavičius, broliai Vileišiai ir kiti "Aušros" bei "Varpo" kūrėjai, buvo labai nedaug. Būta gražių išimčių, kaip antai broliai Biržiškos ar Mykolas Romeris, tačiau bendra ideologinė tarpukario Lietuvos nuostata buvo tapusi tam tikra sunkiai permatoma siena, už kurios tie vertingieji kūriniai buvo neįžiūrimi.

- Kaip atrodo jūsų bibliotekoje saugomas "Radviliados" egzempliorius?

- Po nedidelės restauracijos, kurios metu buvo šiek tiek išvalytas leidinio popierius, išryškintas tekstas, priauginti nutrupėję kampučiai, ji atrodo visai gerai. Mes ją duodame vartyti, skaityti savo skaitytojams.

Tai originali XVI a. knyga, pasižyminti masiniam, dideliam tiražui būdingomis ypatybėmis. Anuomet tokios knygos buvo kuriamos be dailininkų, patys spaustuvininkai juos atstodavo. Šią knygą išspausdinęs Jonas Karcanas gražiai derina mažąsias ir didžiąsias raides, žaidžia kursyvu ir stačiu šriftu, įvairiais šrifto dydžiais, knyga iliustruota Radvilų herbu.

Knygos tuo metu buvo spausdinamos, bet neįrišamos. Skaitytojas pirkdavo knygos lankus, nešdavo knygrišiui, kuris pagal jo pageidavimą ir kišenę leidinį įrišdavo. Todėl ta pati knyga galėjo turėti skirtingus pavidalus.

Ši knyga turi odinius viršelius. Jie nėra labai seni, gal siekiantys XVIII a. antrą pusę. Kaip knyga atrodė tuomet, kai buvo išspausdinta, dabar sunku pasakyti. Šis mūsų vienintelis egzempliorius vienu metu priklausė garsiai Pliaterių giminei, vėliau pateko į Tado Vrublevskio rinkinius. Taip jis ir pasiekė šias dienas su Vrublevskių rinkiniais.

Senoji raštija grįžta

Lietuvos didžiųjų kunigaikščių valdovų rūmų muziejaus edukacinių renginių vedėjas Donatas Jokūbaitis, pasakodamas apie senąją LDK raštiją, primena, kad ne tik "Radviliadą" galime laikyti herojiniu epu, bet ir Laurencijaus Bojerio poemą "Karolomachija" ("Karolių mūšis"), išleistą 1606-aisiais. Šį kūrinį iš lotynų kalbos yra išvertęs Benediktas Kazlauskas. Poema pasakoja apie 1605 m. įvykusį Salaspilio mūšį - kaip Jonas Karolis Chodkevičius įveikė Švedijos karaliaus Karolio IX kariuomenę. Tai vienas ankstyviausių kūrinių lotyniškoje Lietuvos literatūroje.

"Daug ką apie tų laikų Lietuvos kariuomenę pasako toks pokalbis poemoje: švedai norėjo pulti puse pajėgų, nes žinojo, kad J.K.Chodkevičiaus kariuomenė pavargusi, nusilpusi, atlyginimai vėluoja, - pasakojo D.Jokūbaitis. - Tačiau vienas iš generolų karalių perspėjo, kad reikia pulti visa jėga, nes, jo žodžiais tariant, greičiau pamatysim Dauguvą atgal tekančią, nei lietuvius ir jų etmoną atgal bėgančius. Švedai puolė visu pajėgumu, bet vis tiek jiems baigėsi liūdnai."

Pasak D.Jokūbaičio, tokios poemos kaip "Radviliada" ir "Karolomachija" yra ir neblogas dokumentavimas - kalbama apie konkrečius mūšius, tvirtoves, vadus, konkrečių žmonių žūtis, vaizdas piešiamas iki tokių detalių kaip "smegenų ištaškymas".

"Įdomiausias man yra istorinis sutapimas, - teigė jis. - Įsivaizduojate, "Radviliada", aprašanti Mikalojaus Radvilos Rudojo žygius, dabar ir saugoma beveik toje pačioje vietoje, kur stovėjo Radvilų rūmai - Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje. Ir dabar jai pats geriausias laikas sugrįžti į mūsų kultūrinį gyvenimą. Sovietmečiu dėl suprantamų priežasčių apie ją tylėta - nebuvo kaip viešinti faktų, kaip lietuviai su lenkais duoda į kailį maskvėnams. Tarpukario Lietuvoje, kai Vilniaus kraštas buvo okupuotas lenkų, nenorėta prisiminti, kad su tais pačiais lenkais kadaise petys į petį mūšin eita. Dabar pats laikas išmokti gyventi su savo istorija - nepaisant to, kokia ji buvo."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"