TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Karo aviacijos pradininkas

2014 06 06 6:00
Lėktuvas „Farman 4“, kuriuo P. Hiksa pradėjo mokytis skraidyti. wikimediacommons.org nuotrauka

Šiemet minėdami Lietuvos karo aviacijos 95-ąsias metines, negalime neprisiminti ir pirmojo lietuvio karo lakūno Prano Hiksos, nuo kurio gimimo gegužės 23 dieną sukako 117 metų. Šiandien peržvelkime šio žymaus aviatoriaus kelią į Lietuvos padangę.

Pirmasis Lietuvos karo lakūnas, nepriklausomybės kovų dalyvis, instruktorius, išugdęs šaliai ne vieną garsų pilotą, - šiuos P. Hiksos nuopelnus šiandien prisimena ne tik aviatoriai.

Tačiau legendinio lakūno interesai neapsiribojo vien tik padangėmis. Lietuvos karo aviacijai jis paskyrė penkerius gyvenimo metus. 1923-iaisiais išėjęs į atsargą, P. Hiksa ėmėsi kitų, ne mažiau reikšmingų darbų, kurie šiandien prisimenami ne taip dažnai. O juk pirmasis Lietuvos karo lakūnas, kadaise baigęs komercijos mokyklą, vėliau įgijęs dar ir inžinieriaus diplomą, buvo vienas iš Lietuvos pramonės kūrėjų, įėjo į istoriją ir kaip žymus automobilininkas, pirmųjų Lietuvoje ralio varžybų nugalėtojas.

P. Hiksa prie motociklo. XX a. 3 dešimtmetis./LCVA nuotrauka

Apie daugelį šios įvairialypės asmenybės gyvenimo puslapių šiandien galbūt ir nežinotume, jei ne P. Hiksos prisiminimai, kuriuos jis parašė septintame dešimtmetyje, jau išėjęs į pensiją. Kai kurias jų ištraukas 1969-1970 metais paskelbė žurnalas "Sparnai". Tačiau šiose publikacijose, savaime suprantama, nerasime daugybės svarbių lakūno gyvenimo epizodų - repatriacijos į Vokietiją pirmuoju sovietmečiu, grįžimo į nacių okupuotą Lietuvą, pokario metais iškilusių grėsmių. Kai kuriuos dalykus - tarkime, 1918-ųjų kovas su bolševikais, prisiminimų autorius apskritai nutylėjo - šių istorijų nerasime net ir tose prisiminimų dalyse, kurias P. Hiksa rašė "į stalčių".

Šis nutylėjimas rodo, kad P. Hiksa buvo drąsus, bet drauge atsargus žmogus. Galbūt todėl jam pavyko išvengti daugybės tragedijų tiek danguje, tiek ir žemėje. Aviatorius patyrė net 20 avarijų, tačiau per jas rimčiau nenukentėjo. Tuo net sunku patikėti, turint galvoje, kad antrąjį praėjusio amžiaus dešimtmetį pilotai, sėsdami prie virvėmis suraišiotų "etažerių" šturvalų, net ir taikos metu kaskart statydavo savo gyvybę į mirtiną pavojų.

Išvengė P. Hiksa ir kitų katastrofų, užklupusių Lietuvos karo lakūnus prasidėjus sovietinei okupacijai. Jis nebuvo sušaudytas, kaip jo mokinys Antanas Gustaitis, neatsidūrė nei lageryje, nei tremtyje, kaip daugelis buvusių Lietuvos karininkų. Galbūt taip nutiko todėl, kad P. Hiksa pasitraukė į atsargą dar 1923-iaisiais, o gal dėl to, kad, kitaip nei daugelis tarpukario Lietuvos aviacijos karininkų, jis niekuomet nesivėlė į politiką. Kad ir kaip būtų, pirmajam Lietuvos karo lakūnui likimas lėmė turiningą ir įdomų gyvenimą.

Františekas, tapęs Pranu

Tikriausiai neįmanoma nepastebėti, kad pirmojo Lietuvos karo lakūno pavardė skamba labai jau nelietuviškai. Ją aviatorius gavo iš tėvo - Verkių dvare buhalteriu dirbusio čeko Františeko Hiksos. Františeko tėvą - diplomuotą miškininką - į Lietuvą atsivežė šio dvaro savininkai didikai Vidgenšteinai. O 1897 metų gegužės 23-iąją Verkių dvare į pasaulį atėjo miškininko anūkas, taip pat Františekas, kurį vėliau imta vadinti lietuviškai - Pranu.

Vėliau Hiksų šeima persikėlė į Šiaulius, kur Prano tėvas įsidarbino buhalteriu Liejimo ir mechanikos gamykloje. Tai nebuvo geras pasirinkimas - įmonė greitai bankrutavo ir Hiksoms teko persikelti ūkininkauti į kaimą, kuriame Prano motina turėjo žemės sklypą. Ten, už 18 kilometrų nuo Šiaulių plytinčioje miškingoje vietovėje, ir bėgo būsimo lakūno vaikystės dienos.

Tačiau nerūpestingas berniuko gyvenimas truko neilgai - būdamas aštuonerių jis netikėtai neteko motinos, o netrukus - ir tėvo. Globoti našlaitį ir jo seserį Aliną ėmėsi 11 metų vyresnė Hiksų įdukra Niuta.

P. Hiksa (stovi ketvirtas iš kairės) per pratybas Ukmergės apylinkėse./Nuotrauka iš P. Hiksos prisiminimų knygos „Gyvenimas kaip skrydis“

Netrukus po motinos mirties Pranas įstojo į Šiaulių berniukų gimnaziją. Ten pat, tik mergaičių gimnazijoje mokėsi ir Alina. Atostogas vaikai leisdavo pas tėvo brolį - buvusį Liejimo ir mechanikos gamyklos direktorių Joną, kuris po įmonės bankroto ūkininkavo netoli Šiaulių esančiame Dukurnių kaime.

Čia P. Hiksos laukė labai svarbi pažintis, kuri jam, beje, iš pradžių labai nepatiko. Ir kur patiks, jei dėdės namuose pradėjęs lankytis vyrukas po kurio laiko išsivežė iš namų antrąja berniuko mama tapusią įseserę Niutą!

Prano įseserę nusižiūrėjęs jaunuolis buvo ne kas kitas, o grafas Vladimiras Zubovas. Reikia pažymėti, kad vis dažnėjantys jo vizitai Hiksų namuose nekėlė entuziazmo nei tėvui, kol šis dar buvo gyvas, nei Prano dėdei bei tetai - šie buvo įsitikinę, kad nelygios vedybos vietoj laimės Niutai atneš tik kančias. Vis dėlto Vladimiro būta atkaklaus ir Prano tėvas prieš pat mirtį palaimino jaunuolių santuoką. Netrukus pora išvyko į Vokietijos Halės miestą, kur Vladimiras tuo metu studijavo.

Pranas tada net nenujautė, kokia svarbi jam bus giminystė su V. Zubovu, kuris po tėvo mirties tapo oficialiu vienuolikmečio berniuko globėju. Tačiau apie tai - kiek vėliau. O kol kas - Niuta ir Vladimiras keturiolikos sulaukusį Praną nutaria išleisti mokytis į Liepojos komercijos mokyklą. Čia vaikiną ir užklumpa Pirmasis pasaulinis karas. Prie miesto priartėjus vokiečių kariuomenei, jis nutaria Liepojoje nepasilikti.

"Griaudėjant artilerijos kanonadoms paaiškėjo, kad ramiai pasitraukti neįmanoma. Pranas, palikęs visus daiktus, išskyrus skustuvą, baltinius ir keletą nosinių, iš šeimininkės skolintu dviračiu iškeliavo Rygos link. Važiuojant visą laiką buvo girdėti mūšio gausmas, jis skubino bėgančiuosius. Rygoje Pranas rado Zubovų laišką, kuriame buvo nurodyta tuoj pat važiuoti į Maskvą. Ilgai negalvojęs, vaikinas užstatė lombarde dviratį, nusipirko traukinio bilietą ir iškeliavo", - taip, pasakodamas apie save trečiuoju asmeniu, prisiminimuose vėliau rašė pats P. Hiksa.

Po kurio laiko, ne be V. Zubovo pagalbos, P. Hiksa buvo priimtas į Maskvos šoferių mokyklą. Ją baigė 1915 metų rugpjūčio 15 dieną. Tuomet būsimasis karo lakūnas buvo pakviestas į Rygą, kur jam skirtos Visos Rusijos zemstvų sąjungos šoferio motociklininko pareigos. Darbas leido išvengti šaukimo į kariuomenę, mat zemstvų tarnautojai ir taip buvo laikomi karo valdininkais. Kuklias pirmąsias pareigas P. Hiksa ėjo vos savaitę, kol buvo paskirtas garažo vedėju.

P. Hiksa (prie vainiko kairėje) per žuvusių transatlantinių lakūnų S. Dariaus ir S. Girėno pagerbimo iškilmes./Nuotrauka iš P. Hiksos prisiminimų knygos „Gyvenimas kaip skrydis“

Ramus gyvenimas, deja, truko neilgai. Prastėjant padėčiai frontuose, pradėta šaukti į kariuomenę ir zemstvų tarnautojus. Blogiausia, kas tuomet galėjo nutikti šauktiniui, - tai patekti į pėstininkų gretas, mat jų gyvenimas fronte dažniausiai būdavo labai trumpas. Norėdamas išvengti tokio likimo, P. Hiksa nutarė eiti į kariuomenę savanoriu, kad galėtų pats rinktis, kur tarnauti.

"Iš pradžių norėjau stoti į artileriją. Susiradau pažįstamą artileristą, kuris turėjo vežimą ir arklį. Jis nusivežė mane į artilerijos pulką. Artėjant prie fronto, vokiečiai taip smarkiai apšaudė mūsų artileriją, kad man visiškai dingo noras čia tarnauti, o kai pamačiau žeminę, kurioje būčiau turėję nakvoti, nusprendžiau nerašyti raporto. Vėliau sakydavau žmonėms, kad į artileriją nestojęs, nes žeminėje nebuvo vietos mano žygio lovai", - atvirai prisipažįsta P. Hiksa.

Pasaulinio karo audrose

1916 metų spalio 1 dieną savanoris buvo priimtas į netoli Rygos dislokuotą 23-iojo korpuso aviacijos būrį, kur jam buvo pažadėtas ramus darbas fotolaboratorijoje. P. Hiksa prisimena, kad kareiviškas gyvenimas nebuvęs sunkus. Savanoriai turėję tam tikrų privilegijų, netgi galėjo lankytis viename Rygos restorane įsikūrusioje karininkų ramovėje. O ir kareivinėse gyventi nereikėjo - būsimasis lakūnas su kitais savanoriais ir laboratorijos viršininku dalijosi nuomojamą kambarį mieste ir jautėsi komfortiškai. "Gaudavome kareivišką davinį, sriubos, košės ir susikombinavę dar kitokių produktų kepdavome blynelius ar troškindavome mėsą", - skaitome P. Hiksos prisiminimuose.

Atrodytų, ko daugiau reikia ne savo valia į pasaulinio karo mėsmalę patekusiam kareiviui, jei ne ramaus ir sotaus gyvenimo užfrontėje. Tačiau P. Hiksa tokia ramybe gana greitai ėmė bodėtis. "Vis labiau įsitraukdavau į gyvenimą, pilną pavojų, ir pradėjau labai gerbti ir mylėti karo lakūnus", - prisimena P. Hiksa.

Esminis lūžis, nulėmęs P. Hiksos apsisprendimą atsisakyti užfrontės ramybės, įvyko tada, kai vienas lakūnas pasisiūlė jį paskraidinti. "Skraidyti man taip patiko, kad pradėjau nuolat sukinėtis aerodrome, laukdamas, ar kas nors vėl nepaskraidins. Galiausiai užėjau pas V. Zubovą ir paprašiau kaip nors sudaryti protekciją, kad būčiau priimtas į aviacijos mokyklą", - rašo prisiminimų autorius. Neatrodo, kad ši mintis sukėlė V. Zubovui entuziazmą. Grafas mėgino atkalbėti P. Hiksą, įtikinėdamas, jog lakūno tarnyba sunki ir labai pavojinga, bet galiausiai nusileido ir pažadėjo padėti.

Taigi, 1916 metų gruodžio 3 dieną P. Hiksa buvo nusiųstas į Peterburgo karo aviacijos mokyklą. Ne šiaip kieno nors, o paties karo aviacijos viršininko įsakymu. Tai, kad generolas pasirašė įsakymą dėl paprasto būrio eilinio, be abejo, padarė P. Hiksai didžiulį įspūdį. Tačiau tuo visos jo privilegijos ir pasibaigė. Prasidėjo rūsti kasdienybė.

P. Hiksa – Lietuvos importo ir eksporto atstovas Čekoslovakijoje./Nuotrauka iš P. Hiksos prisiminimų knygos „Gyvenimas kaip skrydis“

"Iš karto pajutau, kad esu ne žmogus, bet „žemesnio laipsnio" kariškis. Visi man įsakinėjo ir visi, atrodė, tyčiojosi iš manęs. Peterburgo oreivybės batalione paaiškėjo, kad nemoku nei stovėti, nei vaikščioti, nei kalbėti. Jeigu tave kas nors imdavo plūsti kvailiu, niekšu, kalės vaiku ir t. t., reikėdavo atsakyti: „Tikrai taip, kvailys esu, jūsų aukštoji kilnybe!" - taip pirmąsias savaites aviacijos mokykloje aprašo P. Hiksa.

Be griežto muštro, savanoriui teko susidurti ir su tyčia keliamais sunkumais – kurį laiką jam teko miegoti ant plikų grindų, be čiužinio, be antklodės. Rikiuotės pratybos, kurios vykdavo ir darganotu oru, ir naktimis, iki ausų maudantis balose ir purve, rodėsi nepakeliamos. Vėliau P. Hiksa sakėsi supratęs, kad taip su jaunais kariais buvo elgiamasi ne dėl karininkų užgaidų, o ugdant kovotojų valią, drausmę ir ištvermę.

Skraidyti būsimi lakūnai mokėsi primityviu ikikariniu biplanu "Farman 4". Šiame orlaivyje nebuvo nei prietaisų, nei degalų tiekimo sverto, nebuvo net piloto kabinos, tad ir mokinys, ir instruktorius sėdėdavo iš sijelių sukaltoje sėdynėje, įmontuotoje ant apatinio sparno. "Tokiomis sąlygomis reikėdavo mokytis ir nežiopsoti, nes mokinys, neišskraidęs savarankiškai penkių valandų, buvo šalinamas iš mokyklos kaip negabus ir virsdavo pėstininku", - prisimena P. Hiksa. Ilgai skraidyti "Farmanu" P. Hiksai neteko. Netrukus jis drauge su dar šimtu įvairių aviacijos mokyklų kursantų buvo išsiųstas tęsti mokslų Prancūzijoje.

Kelionės tikslo kursantai taip ir nepasiekė. Laivui išmetus inkarą Liverpulio uoste, juos pasivijo žinia apie Vasario revoliuciją, privertusią Rusijos carą Nikolajų II atsisakyti sosto. Taip, užuot patekęs į Prancūziją, P. Hiksa su visais kitais mokiniais liko Anglijoje ir buvo nusiųstas į Redinge veikiančią karališkųjų oro pajėgų aviacijos mokyklą. Ją baigė 1917 metų rugsėjo 7 dieną. Dabar paporučiko P. Hiksos laukė kelionė atgal į Rusiją, kurioje jau brendo bolševikų perversmas.

Pilotas, instruktorius, vadas

Čia P. Hiksa vėl buvo paskirtas į tą patį 23-iąjį aviacijos būrį, kuris dabar buvo įsikūręs Latvijos Cėsių mieste. Vėliau, Maskvoje galutinai įsitvirtinus bolševikams, lakūnas su visu daliniu atsidūrė šiame mieste. Čia jis netrukus sulaukė siūlymo tarnauti prie vieno iš bolševikų šulų - Levo Trockio asmeninio traukinio. "Ten nusimatė sunkių užduočių, pavyzdžiui, nusileisti kontrrevoliucinės generolo Aleksejevo kariuomenės užnugaryje", - prisimena P. Hiksa. Kovoti su kontrrevoliucija lietuvis lakūnas nepanoro. Padėkojęs už pasitikėjimą, jis pareiškė ketinąs demobilizuotis ir grįžti į nepriklausomybę paskelbusią Lietuvą.

1919 metų gegužės 15-ąją P. Hiksa buvo paskirtas į vos du mėnesius gyvuojančią karo aviaciją. Po trijų dienų Lietuvos karo lakūnų laukė pirmosios kovinės užduotys kovose su bolševikais. Na, o pirmasis oro mūšis su priešu teko ne kam kitam, o P. Hiksai.

Gavęs įsakymą bombarduoti Daugpilio geležinkelio stotį, P.Hiksa, kurio orlaivį lydėjo dar vienas lėktuvas, ties Zarasais pastebėjo iš paskos sekantį rusų naikintuvą. P.Hiksos lėktuvui pamėginus prie jo priartėti, šis atsitraukdavo ir tik iš tolo paleisdavo kulkosvaidžio ugnį. Priešo atakos kartojosi šešis kartus. Vis dėlto maždaug po dešimties minučių priešo lėktuvas, matyt, pajutęs, kad jėgos nelygios, pasitraukė. Taigi numetę bombas ant Daugpilio geležinkelio stoties mūsų lakūnai sėkmingai įvykdė užduotį ir grįžo į Utenoje esančią bazę be jokių nuostolių.

Tų pačių metų lapkričio 22 dieną P. Hiksai suteiktas vyresniojo leitenanto laipsnis, dar po penkių dienų jis paskirtas Mokomojo būrio viršininku.

"Savo mokinių pilotų grupę mokiau paspartintu tempu. Jau pirmame skrydyje kiekvienam mokiniui iškart įduodavau lėktuvo vairą. Mokinių klaidas taisydavau kiek galima vėliau, kitaip tariant, klaidai leisdavau pasiekti tokią ribą, kad mokinys pats suprastų, ką negerai padaręs, ir klaidą ištaisytų. Žinoma, iš pradžių eidavosi sunkiai, bet būdavo tokių gabių mokinių, kurie per 10 minučių išmokdavo valdyti lėktuvą savarankiškai ir vesdavo jį tiesiai", - taip savo darbą su būsimais pilotais prisimena instruktorius.

P. Hiksa – antrojo automobilių ralio aplink Lietuvą dalyvis. 1932 m./Nuotrauka iš P. Hiksos prisiminimų knygos „Gyvenimas kaip skrydis“

Aviacijos mokykloje P. Hiksa išugdė tokius puikius lakūnus kaip Antanas Gustaitis, Leonardas Peseckas, Vsevolodas Šenbergas ar Antanas Stašaitis, kurie iškart buvo paskirti eskadrilių vadais. Na, o pats P. Hiksa 1920 metų balandžio 16 dieną pradėjo vadovauti garsiajai Oro eskadrilei, kuriai teko nelengvos užduotys lenkų fronte.

Liepos mėnesį eskadrilės lakūnai stebėjo lenkų kariuomenės judėjimą ties demarkacijos linija, žvalgė Varėnos-Vilniaus ir Vilniaus-Lydos geležinkelį ir jo stotis. Rugpjūčio 29-ąją Lietuvos karo aviacija tiesiog pademonstravo savo galią: tą dieną net šeši mūsų lėktuvai atliko pirmąjį skrydį į Vilnių.

Tomis dienomis Lietuvos karo aviacija lenkų fronte pradėjo ne tik žvalgybinius, bet ir kovos veiksmus. Įsakymas naudoti ginklą buvo duotas, kai rugpjūčio 28-ąją Lenkijos karinės pajėgos užėmė Augustavą. Būtent tarp Suvalkų, Augustavo ir Seinų rugpjūčio 31 dieną mūsų aviatoriai pirmą kartą bombardavo bei apšaudė iš kulkosvaidžių priešo pėstininkus ir kavaleriją. Koviniai mūsų aviacijos antskrydžiai šiame rajone truko maždaug savaitę. Iš viso nuo 1920 metų liepos iki lapkričio Lietuvos lakūnai atliko 103 kovinius skrydžius.

Nublokštas šalikelėn

1923-iaisiais P. Hiksos gyvenimas pasisuka netikėta linkme. Jis pasiprašo paleidžiamas iš karo aviacijos, kad galėtų tęsti mokslus. Tais pačiais metais lakūnas įstoja į Kauno universiteto Mechanikos skyrių. Tačiau mokslai trunka neilgai - stipendijų universitete nėra, o gyventi reikia. Taigi, nutraukęs studijas buvęs karo lakūnas įsidarbina Ūkio banko įgaliotiniu "Maisto" kombinato statybai. P. Hiksos pareiga buvo stebėti, kad kombinatą statantys anglai racionaliai naudotų į bendrovę investuotus banko pinigus. Po aštuonių mėnesių kombinato statyba buvo baigta ir P. Hiksa tapo pirmuoju "Maisto" gamybos direktoriumi.

Pirmasis Lietuvos karo lakūnas P. Hiksa./LCVA nuotrauka

Reikia pažymėti, kad tai buvo pelninga vietelė, iš kurios buvo galima neprastai pasipinigauti. Mat gamybos direktorius tiesiogiai bendravo su žaliavos tiekėjais, norinčiais už gerą kainą prakišti prastesnės kokybės produkciją. Pasirašius sutartį, įmonės atstovui galėjo nubyrėti nemenka sandorio dalis.

Galbūt tokia galimybe būtų susigundęs daug kas, tik ne P. Hiksa. Kai vienas itin įkyrus tiekėjas ėmė primygtinai jį kviesti pavakarieniauti bene brangiausiame Kauno restorane "Metropolis", neapsikentęs gamybos direktorius nutarė šį pamokyti - priėmė kvietimą, tačiau už vakarienę susimokėjo pats. "Jūs norėjote mane nupirkti už keliasdešimt litų, susitarti, kad už šimtą ar tūkstantį litų daryčiau "Maistui" dešimttūkstantinius nuostolius", - pareiškė apstulbusiam tiekėjui P. Hiksa ir pridūrė, kad jei šis mėgins tokiais būdais prisigerinti "Maisto" žaliavų priėmėjams, jam įmonės durys bus užtrenktos visiems laikams. Apie šį poelgį, matyt, kažkaip sužinojo ir įmonės vadovai, tad labai greitai sąžiningam darbuotojui buvo pasiūlyta ilgalaikė komandiruotė į Čekiją - organizuoti "Maisto" eksporto.

Prahoje P. Hiksa ne tik sėkmingai dirbo, bet ir mokėsi, tad į Lietuvą grįžo jau turėdamas inžinieriaus diplomą. Netrukus jis įsidarbino vyriausiuoju inžinieriumi "Metalo" gamykloje. Tačiau ir civiliniame gyvenime P. Hiksa nenutraukė ryšių su aviacija - bendravo su karo lakūnais, aktyviai dalyvavo aeroklubo veikloje. Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje buvęs lakūnas ėmė kilti į aukštumas dar vienoje srityje - automobilių sporte.

1931 ir 1932 metais P. Hiksa tapo pirmųjų automobilių lenktynių aplink Lietuvą nugalėtoju ir iškovojo Prezidento taurę. Štai kaip apie šias varžybas pasakoja jo anūkas Giedrius Šniukas: "Tada šalies Prezidento taurė buvo pereinamasis prizas (beje, įteikiamas tik greičiausiems automobilininkams) ir atiduodamas tik tuo atveju, jei tas pats lenktynininkas iškovos tris pergales iš eilės. 1931 ir 1932 metais važiuodamas "Dodge" ir "De Soto" automobiliais P. Hiksa nesunkiai iškovojo pergales. Labai nedaug trūko, kad taurė būtų atsidūrusi jo trofėjų kolekcijoje visam laikui, tačiau paskutiniame Zarasų-Kauno etape jis patyrė avariją - į kelią netikėtai išbėgo vaikai, P.Hiksa staigiai stabdė ir automobilis apvirto. Nors avarija įvyko lekiant didesniu nei 120 km/val. greičiu, nei lenktynininkas, nei jo keleiviai - žmona Irena ir mechanikas Fosbeinas - nenukentėjo. Automobilis irgi buvo tik truputėlį aplamdytas, tačiau iš karterio ištekėjo alyva. Kol jos buvo gauta, ekipažas prarado daug laiko ir beveik šimtaprocentinę pergalę." Automobilininkas P. Hiksa tapo žinomas ne tik Lietuvoje - 1933-iaisiais ir 1935-aisiais jis dalyvavo garsiajame Monte Karlo ralyje.

Tačiau visi šie nuotykiai prašytųsi atskiro pasakojimo. Taip pat, kaip ir P. Hiksos epopėja sovietų ir nacių okupacijos metais, kuriuos jis prisiminimuose vadina "gyvenimo šalikele". Tai ir mėginimai ištrūkti iš bolševikų užimtos Lietuvos 1940-aisiais, ir repatriacija į vokiečių užgrobtą Sudetų kraštą bei gyvenimas tenykštėse pabėgėlių stovyklose, ir skaudūs praradimai grįžus į nacių okupuotą Lietuvą, ir džiaugsmo nekeliantis gyvenimas vėl grįžus sovietams.

Vis dėlto net šioje "gyvenimo šalikelėje" būta šviesių akimirkų. 1961-aisiais išėjęs į pensiją, 64 metų P. Hiksa grįžo prie senos savo svajonės pagaminti savadarbį skraidantį automobilį. Tiesa, buvęs lakūnas ir automobilininkas šio sumanymo taip ir neįgyvendino. Tačiau ir tuomet aviacijos veteranas neliko be veiklos - kaip tik tuo metu gimę jo prisiminimai sugulė į knygą "Gyvenimas kaip skrydis". Šių metų gegužę P. Hiksos artimųjų dėka išleista knyga pristatyta ir plačiajai visuomenei.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"