TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Karštas 1939-ųjų spalis

2008 10 02 0:00
A.Smetona prezidentūros balkone sako kalbą mitingo, surengto laikinojoje sostinėje Vilniaus atgavimo proga, dalyviams (1939 m. spalio 12 d.).
Archyvo nuotrauka

1939 metų spalio 2-osios rytą iš Kauno Aleksoto oro uosto pakilo lėktuvas, kuriuo į Maskvą išskrido Lietuvos užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys. Palydos buvo tylios - diplomatijos šefą išlydėjo nedidelis būrelis draugų, keli užsienio reikalų ministerijos pareigūnai ir vienas kitas žurnalistas. Vizitui spauda ypatingo dėmesio tądien neskyrė. Juo labiau, kad nei J.Urbšys, nei niekas kitas tuomet dar nenujautė, kokią klastą Lietuvai yra parengęs Kremlius.

Pelėkautai, į kuriuos bus įvilioti Lietuvos diplomatai, užsitrenks lygiai po savaitės. Dar po kurio laiko jau beveik visiems taps aišku, kad ištrūkti iš šių spąstų nepavyks. Bet kol kas artėjančios negandos niekas nemato. Arba bent apsimeta, kad nemato.

1939 metų spalio 3 dieną "Lietuvos žinios" redakcijos skiltyje optimistiškai svarsto: "Galima spėti, kad naujos sąlygos sudaro naujų galimumų mūsų visuomet buvusius gerus santykius dar daugiau pagerinti, patobulinti, patikslinant tų santykių funkcionavimo tobulumą. Visa Lietuva šiandien negali nepalydėti ministerio Urbšio geriausiais linkėjimais ir geriausiomis viltimis."

Žiniasklaidai svarstant, kaip toliau klostysis Lietuvos ir Sovietų Sąjungos santykiai, niekam nekilo klausimas, kokios tos pasikeitusios sąlygos ir kodėl J.Urbšys kviečiamas į Maskvą būtent dabar?

Jaukas pelėkautuose

Atsakymas į šį klausimą stebėtinai paprastas. Apie tokio vizito būtinybę SSRS užsienio reikalų ministras Viačeslavas Molotovas Lietuvos pasiuntiniui Maskvoje Ladui Natkevičiui pareiškė rugsėjo 29-ąją, kitaip sakant, jau kitą dieną po to, kai Maskvoje buvo pasirašyta Sovietų Sąjungos ir Vokietijos sienos sutartis drauge su slaptuoju protokolu, kuriuo Lietuva galutinai atiteko sovietų įtakos sferai. Tačiau apie šį protokolą Lietuvos delegacija sužinos tik po keturių dienų.

O po poros dienų J. Urbšys jau laikys rankose V.Molotovo telegramą, kurioje Lietuvos užsienio reikalų ministras oficialiai kviečiamas atvykti į Maskvą spalio 3 dieną. Iš kur toks skubėjimas? Ko tikėtis iš būsimo susitikimo? Būtent tai buvo svarstoma spalio 1 dieną prezidentūroje surengtame skubiame pasitarime, kuriame, sprendžiant iš priimtų nutarimų, tvyrojo slogios nuojautos. Visiems posėdžio dalyviams atrodė, kad iš vizito negalima tikėtis nieko gero. Nežinodama, kokie Lietuvos ir Sovietų Sąjungos santykių pokyčiai bus svarstomi, Vyriausybė galėjo tik konstatuoti, kad jei šalies suverenumui kiltų grėsmė, jis bus ginamas visomis priemonėmis. J.Urbšys negavo įgaliojimų pasirašyti su sovietais savitarpio pagalbos sutarties, o derybose turėjo remtis šalies neutralumo principu. Vėliau paaiškės, kad būtent aklas neutralumo principo laikymasis atims iš Lietuvos bet kokią galimybę pakeisti tragišką Maskvoje suplanuotų įvykių scenarijų. Tokių galimybių, pasirodo, būta, tačiau lemtingąją spalio 3 dieną šaukštai jau buvo po pietų.

Tos dienos popietę viskas kol kas vyksta pagal protokolą. Lietuviškomis trispalvėmis ir raudonomis Sovietų Sąjungos vėliavomis papuoštame Maskvos oro uoste J.Urbšiui ranką spaudžia V.Molotovo pavaduotojas Vladimiras Potiomkinas. Orkestras groja "Internacionalą" ir "Tautišką giesmę". Tačiau jau dešimtą vakaro į Kremlių atvykusių Lietuvos atstovų laukia pirmosios staigmenos.

Susitikimo pradžioje, po neilgų protokolinių sveikinimo kalbų žodį taria V.Molotovas, o po jo - ir Stalinas. Nors Kremliaus šeimininkai kalba gana abstrakčiai ir nereiškia konkrečių reikalavimų, iš jų žodžių greitai tampa aišku, kad Maskva mėgins primesti Lietuvai kažin kokią savitarpio pagalbos sutartį ir kad Lietuvos neutralumas, kuriuo buvo grįsta visa jos derybininkų pozicija, Kremliaus nebetenkina.

Galiausiai V.Molotovas deda ant stalo visas kortas: ne tik Latvija ir Estija, bet ir Lietuva turinti atitekti sovietų įtakos sferai. Vokietijai liksiąs tik siauras pasienio ruožas užnemunėje. Tai esą susitarta su vokiečiais rugsėjo 28-ąją, pasirašant naująją dviejų šalių sutartį dėl sienų.

Tai štai kodėl analogiškos savitarpio pagalbos sutartys su Latvija ir Estija buvo parengtos pasirašyti kiek anksčiau, o Lietuva pasilikta desertui! O tuo metu Stalinas jau be užuolankų aiškina, kad, pasikeitus situacijai, Lietuvai siūloma pasirašyti su Sovietų Sąjunga dvi sutartis - dėl Vilniaus krašto perdavimo Lietuvai ir dėl savitarpio pagalbos. Pastarojoje numatoma įvesti į Lietuvos teritoriją 50 tūkst. raudonarmiečių kontingentą, daugiau nei dukart viršijantį visą Lietuvos kariuomenę.

"Bet juk tai Lietuvos okupacija", - sutrikęs atsidūsta J.Urbšys. Į tai jis sulaukia tik ironiškos Stalino pastabos: esą panašiai kalbėjo ir Estijos užsienio reikalų ministras, tačiau netrukus jis įsitikino, kad tai ne okupacija, o pagalba. "Bet kuri imperialistinė valstybė užimtų Lietuvą, ir viskas. Mes to nedarome. Nebūtume bolševikai, jei neieškotume naujų kelių", - priduria V.Molotovas, o Stalinas, kiek pasiderėjęs, sutinka sumažinti sovietų kontingento dydį iki 35 tūkstančių.

Ką daryti? Kaip derėtis, jei loginiams ir teisiniams argumentams priešinama brutali karinė jėga? Tai, kad Lietuvos atstovai suvokė patys įvarę save į spąstus, liudija vienas nedidelis epizodas, įvykęs likus maždaug valandai iki to momento, kai jiems ant stalo buvo padėti sutarčių projektai su jau minėtais grėsmingais skaičiais. Prieš tai, kai pamatė ant popieriaus išguldytus sutarčių projektus, J.Urbšys su L.Natkevičiumi dar buvo sugrįžę į pasiuntinybę pasitarti. Čia nuvargęs ir niūrus J.Urbšys krito į fotelį ir sudejavo, kad reikėję laiku paklausyti Lietuvos pasiuntinio Berlyne Kazio Škirpos patarimų. Kokie tai buvo patarimai, ir kokį vaidmenį visoje šioje istorijoje galėjo suvaidinti Vokietija, prisiminsime kiek vėliau.

O kol kas Kremliuje vis dar vyksta tuščios ir bevaisės derybos, kurių įtampos nesušvelnina nei atnešti užkandžiai, nei alkoholis. Galiausiai, 6 valandą ryto J.Urbšys pareiškia nebegalįs derybų baigti be rimtų konsultacijų Kaune. Tai aiškiai sunervina V.Molotovą, bet Stalinas vis dėlto sutinka duoti Lietuvos užsienio ministrui laiko ir pageidauja, kad sugrįžęs jis jau turėtų visus įgaliojimus sutartims pasirašyti.

Paršelių mėtymas vilkui

Taigi spalio 4-osios rytą J.Urbšys išvyksta į Kauną gauti naujų instrukcijų. Po poros dienų Lietuvos Vyriausybė nutaria pasiūlyti sovietams sudaryti sutartį dėl Vilniaus grąžinimo, tačiau kitoje - savitarpio pagalbos - sutartyje neleisti Maskvai taikos metu įvesti savo kariuomenės į Lietuvos teritoriją. Derybų delegacija papildoma trimis nariais - be jau minėtų J.Urbšio ir L.Natkevičiaus, į Maskvą vyks ministro pirmininko pavaduotojas Kazys Bizauskas, kariuomenės vadas generolas Stasys Raštikis ir Užsienio reikalų ministerijos Ekonomikos departamento direktorius Jonas Norkaitis.

Kol ministrai svarsto, kaip elgtis galimos kaimyno agresijos akivaizdoje, Maskvoje pasirašoma SSRS sutartis su Latvija, numatanti dislokuoti sovietų karo laivus Ventspilyje ir Liepojoje bei įrengti Latvijos teritorijoje sausumos kariuomenės bei aviacijos bazes.

Vėliau J.Urbšys prisimins, jog spalio 7-ąją visą kelią iki Maskvos svarstęs, kaip įtikinti sovietus, kad kariuomenės įvedimas į Lietuvą taikos sąlygomis būtų ne tik nenaudingas, bet ir žalingas abiem šalims. Jis ketino įrodyti derybų partneriams, kad tokį žingsnį Lietuvos žmonės supras kaip okupaciją, o sovietams jis irgi keltų papildomą grėsmę: mat, Maskvai nukreipus dėmesį kur nors kitur, kitos valstybės gali likviduoti Lietuvoje esančias sovietų karines įgulas. O štai didesnė Lietuvos kariuomenė prie vakarinės sienos visiškai apsaugotų Sovietų Sąjungą nuo užpuolimo ir leistų Lietuvai išlaikyti neutralumo statusą. Tačiau svarstymai buvo bergždi: jokių argumentų Stalinas ir jo bendrai nenorės nė girdėti. Nenuostabu, kad Lietuvos Vyriausybės suformuluotas pasiūlymas buvo atmestas.

Tuo metu "Pravdoje" pasirodo pranešimai apie Vilniuje vykstančius mitingus, kuriuose "darbo žmonės" reikalauja prijungti Vilnių prie Baltarusijos. V.Molotovas dar kartą atkreipia dėmesį į tokią informaciją. Jis sako, kad sovietai negalės ilgą laiką raminti Vilniaus darbo žmonių ir nepaisyti jų reikalavimų. "Būtų gerai, jeigu dar šiandien gautumėte įgaliojimus savitarpio pagalbos sutarčiai pasirašyti", - mesteli sovietų diplomatijos vadovas.

J.Urbšys skubiai telegrafuoja į Kauną ir susidariusią padėtį trumpai apibūdina taip: arba sudarome tokią savitarpio sutartį, kokią sudarė estai ir latviai ir įsileidžiame sovietų dalinius, arba nesudarome jokios. Kitos alternatyvos nemato ir spalio 9 dieną posėdžiaujanti Lietuvos Vyriausybė, išklausiusi skubiai į Lietuvą parvykusių K.Bizausko ir S.Raštikio informacijos. Suprasdamas, kad nepasirašiusi sutarties Lietuva ne tik neatgaus Vilniaus, bet ir pradės pavojingą konfliktą su Maskva, ministrų kabinetas renkasi pirmąjį variantą. Grįžusi į Maskvą Lietuvos delegacija tikisi, kad daugiau rimtesnių problemų nekils. Tačiau klysta: čia jos laukia dar vieni spąstai. V.Molotovas gudriai pasiūlo abi sutartis sujungti į vieną. Dabar Vilniaus grąžinimo jau niekaip nebegalima atsieti nuo reikalavimo įsileisti Raudonosios armijos dalinius. Nuo šios akimirkos bet kokios kalbos nebetenka prasmės. Į Lietuvos delegacijos argumentus sovietų derybininkai jau nebekreipia dėmesio. Negana to, net menkiausios jų pastabos sukelia neslepiamą V.Molotovo susierzinimą. Galiausiai trumpam pasitarimui pasiuntinybėje susibėgę Lietuvos delegatai konstatuoja: kalbėk nekalbėjęs - nieko geresnio neišsiderėsi. Taigi spalio 10 dieną Lietuva, kaip ir kitos dvi Baltijos šalys, įvykdo Stalino valią. Lietuva atgauna Vilnių ir dalį teritorijos, pripažintos 1920 metų Lietuvos ir Rusijos taikos sutartimi. Mainais už tai į mūsų šalį turi būti įvesta 20 tūkst. sovietų karių. Po 8 mėnesių šie daliniai pirmieji pajudės iš savo bazių į Vilnių ir Kauną traiškyti Lietuvos nepriklausomybės.

O kol kas Kaune, Karo muziejaus sodelyje ir prie prezidentūros vyksta džiaugsmingi mitingai: po tiek metų Lietuva pagaliau atgavo savo senąją sostinę. Pasirodęs prezidentūros balkone, trumpą kalbą išrėžia Antanas Smetona.

"Mes gauname ribas su mums drauginga valstybe Sovietų Rusija, tokias ribas, kokias mums šiandien galima gauti. Su mūsų didžiuoju kaimynu santykiai visą laiką buvo draugingi, yra draugingi ir turi būti ateityje draugingi, nes kaimyninio sugyvenimo ryšiai mus glaudžia arčiau", - sako Stalino išprievartautos šalies vadovas, greičiausiai aiškiai suvokdamas, jog pati sutartis su sovietais negailestingai sudaužė tokias viltis.

Ne kas kitas, o būtent A.Smetona vėliau pripažins, kad Lietuvos taktika derybose su vis labiau įžūlėjančiais sovietais buvo ne kas kita, kaip "paršelių mėtymas vilkui".

Tačiau ar buvo įmanoma bent šiek tiek pakeisti Stalino ir Hitlerio suplanuotą šėtonišką scenarijų? Sprendžiant iš to, ką vėliau savo prisiminimuose parašys Berlyne rezidavęs Lietuvos pasiuntinys ir įgaliotasis ministras K.Škirpa, greičiausiai - taip. Ar daug iš to būtų laimėjusi Lietuva - jau kitas klausimas.

Tuo metu, kai Maskva įgyvendindama slaptuosius Molotovo ir Ribbentropo pakto protokolus ruošėsi "priglobti" Suomiją, Estiją, Latviją, o vėliau - ir Lietuvą, kai kurie mūsų diplomatai priešingoje aikštės pusėje žaidė visai kitą žaidimą. Būtent jų mėginimai galėjo atverti Lietuvai siaurutį, vos penkių dienų plyšį, pro kurį galbūt ir būtų pavykę ištrūkti iš Stalino ir Hitlerio paspęstų spąstų.

Tačiau šia proga taip ir nebuvo pasinaudota iš dalies dėl to, kad Lietuvos valdžia atkakliai laikėsi dar prieškarinių neutralumo įsipareigojimų ir visiškai neatsižvelgė į žaibiškai besikeičiančią situaciją.

Neišnaudotos galimybės

Rugsėjo 1-ąją, Vokietijai užpuolus Lenkiją, Lietuvos pasiuntinys Berlyne K.Škirpa nusiuntė į Kauną šifruotą telegramą, kurioje siūlė nedelsiant "mobilizuoti karines pajėgas ir sutelkti kariuomenę į tinkamas neutralitetui ginti pozicijas". Jau po kelių dienų paaiškės, kad Vilniaus kraštą okupavusi Lenkija nepajėgia apginti jo nei nuo vokiečių, nei nuo rusų. Tai bus lemiamas momentas, kuomet mobilizuota Lietuvos kariuomenė galėjo imtis savarankiško žygio į Vilnių, atsiimti sostinę ir taip išplėšti iš Stalino rankų svarbiausią kortą, padėjusią Kremliaus diktatoriui sužaisti prieš Lietuvą nepralošiamą partiją.

Mobilizacijos idėjai pritarė kariuomenės vadas S.Raštikis, tačiau tam pasipriešino A.Smetona, nenorėjęs sudaryti įspūdžio, kad Lietuva atsisako neutralumo ir rengiasi su kuo nors kariauti. Vėliau K.Škirpa pavadins tokį A.Smetonos sprendimą neapgalvotu ar net lengvapėdišku.

O kol kas karo scenarijus plėtojasi daug greičiau, nei buvo tikėtasi, tad K.Škirpa siunčia naujus pranešimus, greitai virsiančius tikru telegrafo tarp Berlyno ir Kauno "pingpongu", ilgam pasėsiančiu priešiškumą tarp Lietuvos pasiuntinio ir jo viršininko J.Urbšio. Spalio 5 dieną pasiuntinys Berlyne siūlo Lietuvos Vyriausybei apsvarstyti, "kaip prisitaikyti prie naujos bendros situacijos, kuri susidarytų, jei Lenkijos korta iškristų iš mūsų politinio žaidimo ir tektų skaitytis tik su dviem politiką determinuojančiais veiksniais, pirmiausia su Vokietija, paskui ir su Sovietų Sąjunga". Tą pačią dieną Vilniaus klausimą svarsto vyriausybė, tačiau, balsams už ir prieš galimą žygį į sostinę pasiskirsčius po lygiai, jokio sprendimo nepriima.

Tačiau K.Škirpa atkaklus. Po trijų dienų jis siunčia į Kauną dar vieną telegramą, kurioje tvirtina, kad sąlygos savarankiškam žygiui į Vilnių tebėra palankios, juolab kad iš Sovietų Rusijos jokio kariuomenės koncentravimo ta kryptimi kol kas nepastebėta. Tuomet Lietuvoje niekas dar nežinojo nei apie slaptuosius rugpjūčio 23-iosios protokolus, nei apie vėlesnes Maskvos ir Berlyno derybas dėl naujosios sienų sutarties. Tad K.Škirpa atkakliai mėgina išsiaiškinti, ar jose nebuvo liečiamas Lietuvos klausimas.

Rugsėjo 13 dieną K.Škirpa susitinka su Bruno Kleistu - nacių partijos veikėju iš artimos J.Ribbentropo aplinkos. Pastarasis leidžia Lietuvos pasiuntiniui suprasti, kad po kelių dienų Lenkijoje laukiama naujų politinių ir karinių įvykių. Tad pašnekovas pataria lietuviams nebegaišti ir skubiai žygiuoti į Vilnių, kitaip padėtis komplikuosis. Maža to, B.Kleistas informuoja, kad pagrindiniai lenkų daliniai jau atitraukti iš Vilniaus krašto į šalies gilumą, o jei vis dėlto ir kiltų koks nors pasipriešinimas, jį įveikti padėtų Vokietijos aviacija ar motorizuoti kariuomenės daliniai. Vargu ar B.Kleistas būtų dalijęs tokius patarimus be J.Ribbentropo žinios.

Tad rugsėjo 15-ąją į Kauną skrieja dar viena K.Škirpos šifruota telegrama, kurioje sakoma: "Kadangi sovietai mums nieko nepraneša, o patys mobilizuoja karines pajėgas, pradeda koncentraciją ir domisi Lenkijos mažumomis, todėl siūlau nebegaišti laiko - tuojau pasitarti, pranešant Berlynui dabar, o Maskvai - kai pasieksime 1920 metų sieną." Tačiau K.Škirpai rankas suriša dar prieškarinė J.Urbšio instrukcija, kurioje Lietuvos diplomatams nurodyta kuo griežčiau laikytis neutralumo pozicijų ir K.Bizausko telegrama, kurioje nurodoma šios instrukcijos nepažeidinėti ir nesigilinti į "pavojingus klausimus". Apsišaudymas tarp URM centro ir K.Škirpos baigiasi tuo, kad pastarasis pateikia prezidentui prašymą atsistatydinti.

Tuo tarpu auštant rugsėjo 17-osios rytui į baigiančią nukraujuoti Lenkiją įsiveržia sovietų divizijos. Į tuščią Vilnių jos įžengia be jokio pasipriešinimo. "Lietuviai, tiek laiko deklaravę: "Mes be Vilniaus nenurimsim", lemtingu metu tos savo dainos buvo išsigandę, o vokiečiai - šitaip mūsų nuvilti - nebeturėjo laiko paruošti ir pravesti savo paradinio žygio į tą Lietuvos istorinę sostinę, kad ją užimtų pirma rusų", - vėliau su neslepiamu apmaudu prisimins K.Škirpa. O dar po poros dienų sovietų diplomatijos vadovas V.Molotovas Lietuvos pasiuntiniui L.Natkevičiui paaiškins: "Sovietų Rusija niekad nebuvo pamiršusi Vilniaus, ji taip pat nepamirš ir draugiškos Lietuvos." Tikroji šių žodžių prasmė paaiškės jau po dviejų savaičių.

Tą rudenį, dar iki rugsėjo 28-osios protokolo, būta ir daugiau neišnaudotų progų. Istorija nutyli, kodėl J.Urbšys taip atkakliai vengė susitikti su J.Ribbentropu, kodėl apie tokią vokiečių iniciatyvą buvo nedelsiant informuota Maskva, kodėl apie konfidencialius pokalbius dėl Vilniaus ateities buvo pranešta Berlyno priešininkams - Londonui ir Paryžiui, kurie prieš metus Miunchene leido tiems patiems naciams suvalgyti Čekoslovakiją... Tik vėliau, jau pasirašius su sovietais pragaištingąją sutartį, apsiašarojęs A.Smetona aiškins K.Škirpai nesiėmęs priemonių žygiuoti į Vilnių, nes buvęs blogai informuotas ir tokios sovietų klastos nesitikėjęs. Sunku būtų paneigti, kad pasinaudojusi vokiečių siūlyta parama Lietuva nebūtų nuo vilko užbėgusi ant meškos. Tačiau paskutinė galimybė pakeisti įvykių scenarijų savo naudai taip ir liko neišnaudota.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"