TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Karštas 1940-ųjų vidurvasaris

2009 07 17 0:00
Rinkimų į Liaudies seimą agitacinis plakatas. 1940 m. liepos mėn.

1940 metų liepos 14-15 dienomis Lietuvos okupacijos, aneksijos ir žaibiško sovietizavimo dramoje prasidėjo priešpaskutinis veiksmas. Tą vidurvasarį sovietų emisarai surengė rinkimus į vadinamąjį Liaudies Seimą, kuriam buvo skirtas vienintelis uždavinys: sudaryti regimybę, kad Lietuva savanoriškai ir teisėtai įtraukiama į Sovietų Sąjungą. Šio farso režisieriai veikė taip greitai ir sklandžiai, jog nei šalies visuomenė, nei naujieji jos politikai beveik iki paskutinės minutės nesuprato, kad valstybės daugiau nebėra.

Po birželio 17-osios, iš Lietuvos pasitraukus teisėtam prezidentui Antanui Smetonai ir sudarius vadinamąją Liaudies Vyriausybę, visa valdžia iš esmės atsidūrė Maskvos įgaliotinio Vladimiro Dekanozovo ir SSRS atstovo Nikolajaus Pozdniakovo rankose. Dabar reikėjo užtikrinti, kad Lietuvoje, kaip ir kitose okupuotose Baltijos valstybėse, rinkimai vyktų sklandžiai. Tam buvo imtasi visų įmanomų priemonių: nuo sienų uždarymo ir masinių suėmimų iki laikraščių leidimo sustabdymo ir specialiai šiam tikslui skirtų politinių organizacijų steigimo.

Vienas pirmųjų sovietinių "konsultantų" uždavinių buvo atkirsti Lietuvą nuo likusio pasaulio ir neleisti iš jos pasitraukti tiems, kuriems buvo numatyta kitokia lemtis. Tą pačią dieną, kai buvo sudaryta Maskvos parinkta Vyriausybė, V.Dekanozovas patarė formaliai vis dar nepriklausomos Lietuvos vadovui Justui Paleckiui paprašyti Sovietų Sąjungos, kad ši NKVD pasienio kariuomenės jėgomis padėtų saugoti sieną su Vokietija. Oficialiai toks prašymas buvo įvykdytas jau birželio 21 dieną.

Dar po poros dienų įgaliotasis Kremliaus atstovas N.Pozdniakovas pateikia kabineto vadovo pareigas einančiam Vincui Krėvei-Mickevičiui naują "pasiūlymą" - kreiptis į Vokietiją su prašymu, kad "dėl Lietuvoje esančių ypatingų sąlygų nebūtų laikomasi susitarimo dėl pasienio susisiekimo, kuriame numatytas laisvas sienos perėjimas". Nuo tos akimirkos geležinė uždanga ties Lietuvos sienomis nusileido ilgiems dešimtmečiams.

Saugumą perima komunistai

Tuo pat metu, ruošiantis būsimiems rinkimams, vyksta ir radikalios permainos Valstybės saugumo departamente. Birželio 18 dieną jam vadovauti paskiriamas ką tik iš kalėjimo paleistas Lietuvos komunistų partijos vadovas Antanas Sniečkus. Tokiam sprendimui vien V.Dekanozovo ir N.Pozdniakovo įgaliojimų per maža - pasak kai kurių šaltinių, tai buvęs paties SSRS NKVD vadovo Lavrentijaus Berijos, kuris slapta domėjosi įvykiais Lietuvoje ir koregavo savo žinybos darbuotojų veiksmus, sprendimas. Maža to, per kelias savaites iki rugpjūčio 3-osios, kuomet Lietuva oficialiai "pasiprašys" priimama į Sovietų Sąjungą, saugumo struktūroje bus įdarbinti dar 105 ligi tol pogrindyje veikę komunistai.

Visuomenė apie tai, savaime suprantama, nieko nežino. Maža to, žmonės, regis net turi pagrindą lengviau atsikvėpti - birželio 22 dieną J.Paleckis panaikina krašte valstybės gynimo metą, palikdamas jį galioti tik Vilniaus apskrityje. Kitose Lietuvos dalyse skelbiamas sustiprintas valstybės apsaugos metas. Tokio žingsnio priežastys paaiškės po geros savaitės, kada prasidės pirmieji masiniai areštai: pagal tuo metu vis dar galiojusius įstatymus Valstybės gynimo metas didžiausius įgaliojimus suteikdavo karo komendantams, kuriais galėjo būti tik Lietuvos karininkai; nei kariuomenės, nei jos vadovybės NKVD ir komunistų rankos dar nebuvo pasiekusios. O pagal sustiprinto valstybės apsaugos meto įstatymus, visus įgaliojimus veikti turėjo Mečio Gedvilo vadovaujama Vidaus reikalų ministerija, kurioje birželio 18-26 dienomis taip pat buvo įdarbinta daug komunistų, kuriems vadovavo Maskvos atsiųsti sovietų saugumo instruktoriai. Beveik tuo pat metu imamasi ir informacinės blokados. Birželio 27 dieną atšaukiami visi leidimai leisti laikraščius ir žurnalus. Nuo šiol bet koks spaudos leidinys Lietuvoje galės pasirodyti tik su specialiu vidaus reikalų ministro leidimu. Liepos 1 dieną oficiozu tampančiame komunistų laikraštyje "Tiesa" pasirodo V.Rudino pseudonimu pasirašytas jo redaktoriaus Genriko Zimano straipsnis "Šalin smetonininkų lizdus iš spaudos". Jame teigiama, kad "visas kraštas su pasitenkinimu sutiko vidaus reikalų ministro įsakymą uždaryti ištisą eilę reakcingiausių spaudos organų".

Vadovaujantis "valstybės saugumo sumetimais" sustabdoma ir visų ligi tol veikusių organizacijų veikla. Jų dokumentai netrukus taps kaltinamąja medžiaga per pirmuosius suėmimus ir teismus.

Dabar ateina metas užsimoti ir prieš Lietuvos Konstituciją, ištikimybę kuriai vos prieš porą savaičių prisiekė sovietų remiama Liaudies Vyriausybė. Birželio 29 dieną organizuojamas paleistų politinių kalinių mitingas reikalauja pagrindinį šalies įstatymą nedelsiant panaikinti, pašalinti iš valstybės aparato visus "liaudies priešus", konfiskuoti jų turtą, o juos pačius - tuoj pat suimti.

Dar iki to laiko pradedami persekioti Lietuvos saugumo agentai, 3-4 dešimtmetyje infiltruoti į pogrindyje veikusią Lietuvos komunistų partiją. Jie kaltinami ir teisiami remiantis ne galiojančiais Lietuvos įstatymais, o sovietinio Baudžiamojo kodekso 58 straipsniu, numatančiu atsakomybę už kovą su darbininkų klase ir revoliuciniu judėjimu.

Pirmosios oficialios ataskaitos apie sėkmingą Kremliaus planų įgyvendinimą į Maskvą skrieja jau birželio pabaigoje. Štai birželio 26 dieną Kaune veikiantis NKVD rezidentas praneša, kad Lietuvoje jau "paleista Tautininkų partija, legalizuota Komunistų partija ir komjaunimas, iš valstybės aparato valomi Smetonos statytiniai, nuginkluojami šauliai".

Galiausiai ateina laikas atsikratyti ir V.Krėvės-Mickevičiaus, kurį vos prieš porą savaičių sovietų emisarai taip sunkiai įkalbėjo tapti Liaudies Vyriausybės nariu. Birželio 27 dieną L.Berija gauna iš Kauno slaptą telegramą, kurioje informuojama, kad ministro pirmininko pareigas einantis rašytojas esąs nusiteikęs prieš tokius Lietuvos sovietizacijos metodus. Jau tuomet Kremliuje priimamas sprendimas naujuoju kabineto vadovu skirti besąlygišką V.Dekanozovo direktyvų vykdytoją M.Gedvilą. Vėliau pamatysime, kad net ir šis komunistų veikėjas ne viską žinojo apie Maskvos planus ir ne visiems jiems pritarė ar bent jau teigė nepritariąs.

Beviltiškos derybos

Tuo metu pats V.Krėvė Mickevičius apie tai, kad jis, Kremliaus požiūriu, jau atliko savo darbą, dar nieko nenujaučia. Maža to, liepos 1 dieną atvykęs į Maskvą jis dar naiviai bando įtikinti sovietų užsienio reikalų komisarą Viačeslavą Molotovą, jog būtina išlaikyti bent jau formalią Lietuvos nepriklausomybę - esą tai atitiktų abiejų valstybių interesus. Vėliau pats V.Krėvė savo prisiminimuose pacituos, ką V.Molotovas atsakė į šiuos argumentus: "Jeigu dar rusų carai, pradedant Jonu Baisiuoju, siekė prasiveržti į Baltijos jūras, tai ne dėl savo asmeninių užgaidų, bet todėl, kad to reikalavo rusų valstybės ir tautos išsivystymo eiga. Būtų nedovanotina, jei Tarybų Sąjungos vyriausybė dabar nepasinaudotų proga, kuri gali kitą kartą nepasitaikyti. Tarybų Sąjungos vyriausybė nutarė Baltijos valstybes įjungti į tarybinių respublikų šeimą, savaime suprantama, kaip atskiras sąjungines respublikas, garantuojant plačiąsias teises ir galimumus vystytis ir žydėti tautinėms kultūroms, tautiniams ūkiams ir gerovei."

V.Krėvei suabejojus, ar atsirastų pasaulyje tauta, kuri savo noru atsižadėtų nepriklausomybės, V.Molotovas atsakė: "Pamatysi tamsta, kad nepraslinks nė keturių mėnesių, kai liaudis visose Pabaltijo valstybėse pasisakys už įsijungimą." V.Molotovui pasakius šiuos žodžius, baigėsi mano labai ilgas ir visiškai nevaisingas pasikalbėjimas. Man pasidarė aišku, kad SSRS užmaskuota jėga inkorporuos Lietuvą į Sovietų Sąjungos sudėtį", - prisimena V.Krėvė. Po keturių dienų sugrįžęs į Kauną, V.Krėvė pirmiausia aplankys M.Gedvilą. Jis norės sužinoti, ar šis komunistų veikėjas, sutikdamas užimti pareigas Liaudies Vyriausybėje, ką nors žinojęs apie Maskvos ketinimus palaidoti Lietuvos nepriklausomybę. Šis atsakė, jog tapdamas vidaus reikalų ministru buvęs užtikrintas, kad Raudonoji armija atėjusi ne keisti Lietuvos vidaus santvarkos, bet užtikrinti jos nepriklausomybės. Tik dabar jis supratęs, kad tai apgaulė. Apskritai jis, kaip komunistas, dabar patekęs į tokią klampynę, kad jam belieka "arba išeiti iš proto, ar nusišauti, ar laukti, kad jį nušautų".

Ilgai nieko nežinojęs apie V.Molotovo sumanymus V.Krėvei dievagojasi ir J.Paleckis. O kai sužinojo, jį tas taip paveikė, kad "buvo nuo to iš proto išėjęs ir dabar gailisi, kad tą protą atgavo". J.Paleckis guodėsi, jog priimdamas pasiūlymą sudaryti Vyriausybę, jis buvęs apgautas, nes V.Dekanozovas tuomet užtikrinęs, kad Lietuvos nepriklausomybei jokio pavojau nesą. O dabar liaudies valdžios vadovas su ašaromis aiškino supratęs, kad Lietuvai jokios išeities nėra, o bet koks mėginimas priešintis tik pakenks žmonėms, o ypač - inteligentijai.

Pasakodamas apie tai, kad sužinojęs tikruosius Maskvos planus buvo išėjęs iš proto, J.Paleckis greičiausiai nemelavo. NKVD Kauno rezidentūros telefonogramoje L.Berijai birželio 27 dieną pranešama, kad Lietuvos valstybės vadovas "dėl smarkaus nervų sutrikimo" izoliuotas Pažaislio viloje. Tuo pat metu V.Dekanozovas ir N.Pozdniakovas spaudžia V.Krėvę, kad Vyriausybė kuo skubiau priimtų Seimo rinkimų įstatymą. Jokių kelių atsitraukti Vyriausybės vadovui nėra - V.Dekanozovas pareiškia, kad rinkimai turį būti paskelbti visose Baltijos valstybėse vienu metu ir jei V.Krėvė šį procesą sabotuosiąs, apie tai bus pranešta V.Molotovui ir bus surastas būdas, kad įstatymas nurodytu metu būtų "apsvarstytas, priimtas ir paskelbtas".

Liepos 5 dieną sovietų padiktuotas įstatymas priimamas, jį tuoj pat pasirašo ir prezidento pareigas einantis J.Paleckis. Eltos direktorius Kostas Korsakas per radiją skelbia, kad rinkimai įvyks liepos 14 dieną ir kad paskirdama jų datą, Vyriausybė "nutarė liaudžiai suteikti teisę pareikšti savo valią ir kad ji paveda pačiam kraštui spręsti svarbiausius valstybės reikalus". Kandidatus į Seimą kelsianti nežinia iš kur per vieną naktį susikūrusi "Darbo Lietuvos sąjunga". Vėliau pamatysime, kad ši organizacija po rinkimų iš politinio šalies kraštovaizdžio išnyks taip pat staigiai, kaip ir atsirado.

Pats rinkimų įstatymas oficialiai skelbiamas liepos 6 dieną. Jame nurodoma, kad kandidatus į Seimą kelia apskričių darbo žmonių susirinkimai, juos šaukia apygardos rinkimų komisija, o tvirtina Vyriausioji rinkimų komisija. Kandidatų į Seimą siūloma tiek, kiek apygardoje renkama atstovų. Maža to, įstatymo 24 straipsnis nurodo, kad balsuoti yra kiekvieno rinkėjo pareiga, o jo 35 straipsnyje nurodoma, jog rinkimų komisija pažymi, kad rinkėjas yra balsavęs. Vėliau paaiškės, kad pase neturintiems spaudo su įrašu "Už liaudies seimą balsuota" gali kilti didelių problemų.

Paslaptingoji Darbo sąjunga

Tą pačią dieną skelbiama ir Darbo Lietuvos sąjungos rinkimų programa. Joje taip pat nerasime nė žodžio apie stojimą į Sovietų Sąjungą. Kaip svarbiausias valstybės užsienio politikos prioritetas joje viso labo nurodomas "Lietuvos Respublikos ir Sovietų Sąjungos tautų draugiškumas ir tvirta bei nelaužoma Lietuvos Respublikos ir SSRS Sąjunga". Vidaus politikos srityje žadama atleisti darbo valstiečius nuo nesumokėtų mokesčių bei skolų, aprūpinti žeme bežemius ir mažažemius, pagerinti darbininkų ir tarnautojų padėtį, išplėsti ir pagerinti socialinį draudimą bei sveikatos apsaugą, plėtoti tautinę kultūrą, garantuoti tautų lygybę, tikėjimo, taip pat žodžio, spaudos, susirinkimų, sąjungų laisvę, piliečių asmens turto neliečiamybę. Visi šie pažadai netrukus bus pamiršti. Kai kurie jų - net anksčiau, nei įvyks rinkimų farsas.

Pirmieji ženklai, kad dar iki rinkimų dienos prasidės masinės represijos, pasirodė jau liepos pirmąją. Tądien "Lietuvos aidas" skelbia redakcinį straipsnį "Krašto demokratizacija", kuriame sakoma: "Krašto demokratizacija - tai kova be pasigailėjimo su visais liaudies priešais. Sutriuškintos reakcijos pakalikai dar ne visai išvaryti iš valstybės aparato. Jų yra ir kariuomenėje. Įvairūs liaudies priešai, kurių vieta kalėjimuose, laisvai dar vaikštinėja gatvėmis. Tokiam liberalizmui turi būti padarytas galas." Nepraėjus nė savaitei, liepos 6 dieną pasirodo naujojo saugumo vado A.Sniečkaus įsakymas "Destruktyvų, priešvalstybinį elementą, agituojantį prieš Liaudies Vyriausybę ir ardantį rinkimų tvarką, įsakau vietoje areštuoti ir pravesti tardymą laike 3 dienų." Rytojaus dieną A.Sniečkus patvirtina "Priešvalstybinių partijų: tautininkų, voldemarininkų, liaudininkų, krikščionių demokratų, jaunalietuvių, trockininkų, socialdemokratų, eserų, šaulių ir kt. vadovaujamojo sąstato likvidacijos paruošiamųjų darbų ir operatyvinės likvidacijos planą". Jame numatyta iki liepos 10 dienos parengti suimtinų asmenų sąrašus ir pasitelkus NKVD pasienio kariuomenės dalinius, neleisti nė vienam iš persekiojamųjų pasitraukti iš Lietuvos.

Naktinės medžioklės

Vien Kauno kalėjime naujiems kaliniams numatoma 200 vietų. Jos ruošiamos ir kitų miestų įkalinimo įstaigose. Kadangi vietų trūksta, iš septynių krašto kalėjimų paleidžiami 525 kriminaliniai nusikaltėliai. Maža to, dalis jų skiriama kalėjimų prižiūrėtojais. "Liaudies seime ne vieta nė vienam liaudies priešui", - trimituoja liepos 7 dienos "Tiesos" vedamasis. Tuo pat metu miestuose vyksta komunistų organizuojami rinkimų mitingai, kuriuose skamba šūkiai: "Tegyvuoja darbo žmonių išlaisvintojas draugas Stalinas", "Tegyvuoja 13-oji Sovietų Sąjungos Socialistinė Respublika". Tai buvo bene pirmas kartas, kai apie būsimą Lietuvos inkorporavimą į Sovietų Sąjungą prabilta atvirai ir viešai. Kauno sporto halėje vyksta ligi šiol niekur nematytas ir tik sovietams būdingas spektaklis: rinkimų mitinge į prezidiumą renkami J.Stalinas, V.Molotovas ir net bulgarų komunistas Georgijus Dimitrovas.

Tačiau greta to vyksta ir ne taip ryškiai matomi dalykai. Liepos pradžioje NKVD sustiprina Lietuvos pasienio apsaugą, o nuo liepos 11-osios siena su Vokietija uždaroma aklinai. Nuo šios akimirkos nė vienai iš pirmųjų sovietų režimo aukų nebepavyks ištrūkti iš gniaužtų. Kaune ir kituose miestuose prasideda naktinės medžioklės: liepos 10-17 dienomis kasnakt naujieji Valstybės saugumo departamento darbuotojai, padedami ką tik įsteigtos milicijos, kasnakt organizuoja areštus ir kratas. Suimtųjų artimiesiems pranešama, kad šie bus paleisti vėliausiai po 5 dienų. Tačiau daugumos jų niekas niekada daugiau nebematė.

Veiksmą stebi ne tik sovietų saugumo vadas L.Berija, bet ir pats J.Stalinas. Rinkimų išvakarėse NKVD rezidentūra iš Kauno praneša Maskvai apie operacijos rezultatus. Pasak pranešimo, liepos 10-17 dienomis Lietuvoje suimti 504 asmenys, tarp kurių buvo "158 tautininkų partijos nariai, 31 Voldemaro šalininkas, 7 krikščionys demokratai, 8 šauliai, 4 liaudininkai, 148 lenkų karininkai ir asmenys, dalyvavę lenkų kontrrevoliucinėse organizacijose, 12 baltagvardiečių, 17 politinės policijos agentų, 14 trockininkų, 7 užsienio žvalgybos agentai ir 73 kiti kontrrevoliuciniai elementai". Enkavedistų terminas "kiti kontrrevoliuciniai elementai" paprastai reiškė tiesiog miesto ir kaimo inteligentus, žurnalistus, redaktorius. Suimta buvo ir nemažai visuomenės veikėjų, Lietuvos kariuomenės karininkų ir, žinoma, daugelis buvusios Vyriausybės narių. Tomis dienomis kalėjime atsidūrė buvęs švietimo ministras Leonas Bistras, kariuomenės Generalinio štabo antrojo kontržvalgybos pulkininkas Konstantinas Dulksnys, Tautininkų sąjungos vadovas Domas Cesevičius, buvęs žemės ūkio ministras Jonas Aleksa ir daugelis kitų. Kol naujoji Lietuvos valdžia oficialiai vis dar skelbė, kad visi suimtieji būsią paleisti, kai tik aprims vidaus padėtis, jie nedidelėmis grupėmis jau vežami į Rusiją, iš kurios dauguma niekada nebegrįš. Pirmiausia Maskvos kalėjimuose atsiduria tie Lietuvos pareigūnai, kurių turimą informaciją NKVD planuoja panaudoti savo tikslams: tai ir buvę saugumo, ir kriminalinės policijos, ir Vyriausybės aparato darbuotojai. Netrukus M.Gedvilas oficialiai pasiūlys J.Paleckiui išvežti iš Lietuvos ir buvusį ministrą pirmininką Antaną Merkį, ir užsienio reikalų ministrą Juozą Urbšį. Pirmasis po kurio laiko atsidurs Saratovo, o antrasis - Tambovo kalėjimuose, nors Kaune dar ilgai bus kalbama apie tai, kad abiem kabineto nariams pasiūlytas darbas Sovietų Sąjungos užsienio reikalų liaudies komisariate.

Taip vos per porą 1940 liepos savaičių buvo parengtos dekoracijos spektakliui, kuris buvo pavadintas rinkimais į Liaudies Seimą. Tačiau apie tai, kaip vyko patys rinkimai ir apie liepos 21 dieną šio Seimo priimtą pražūtingą Lietuvai nutarimą, prisiminsime kitą kartą.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"