TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Karys iš Dievo malonės

2016 09 09 6:00
Lietuvos partizanų Vakarų (Jūros) srities vadas Aleksandras Milaševičius-Ruonis. GAM nuotrauka

Šiandien sukanka 67 metai nuo vieno žymiausių laisvės kovotojų, Lietuvos partizanų Vakarų (Jūros) srities vado Aleksandro Milaševičiaus-Ruonio žūties. Rugpjūtį minėjome ir jo gimimo 110-ąsias metines. Ta proga prisiminkime ryškiausius šio partizano gyvenimo ir kovos epizodus.

1949 metų rugsėjo 9-ąją apie septintą valandą vakaro netoli Kaltinėnų valsčiaus Karoblių kaimo sustojo du sunkvežimiai. Iš jų iššoko 25 kareiviai, vadovaujami MGB Rietavo apskrities viršininko pavaduotojo papulkininkio Beliajevo ir kariuomenės padalinio vado Chadžimuratovo. Kareivius lydėjo gerai apylinkes pažįstantis stribas pavarde Zederis.

Čekistai puikiai žinojo, ko ir kur ieško, mat dar tą pačią dieną MGB agentas Radzevičius (apie jo asmenybę ir išdavystes pakalbėsime kiek vėliau) tiksliai nurodė, kad partizanų srities vadas A. Milaševičius-Ruonis slepiasi Karoblių kaime esančioje ūkininko Juozo Martinkaus sodyboje ir kad sutemus jis ketina susitikti su kitais srities štabo nariais. „Gavus iš Radzevičiaus slaptų prieigų prie Martinkaus sodybos schemą, suderinus su LSSR MGB 2-N valdybos viršininku Počkajumi, buvo priimtas sprendimas rengti Ruonio suėmimo operaciją“, – rašoma MGB operatyviniame pranešime – vieninteliame dokumente, iš kurio galima sužinoti žymiojo partizanų vado žūties aplinkybes.

Apie aštuntą valandą sodybą blokavo trys kareivių grupės. Tuomet čekistai pakvietė išeiti sodybos šeimininką J. Martinkų ir jo dukterį. Kad šie neįtartų išdavystės, jiems buvo pasakyta, jog netoli sodybos pastebėtas ginkluotas vyras, kuris dabar slepiasi J. Martinkaus daržinėje. Sodybos šeimininkui pasiūlyta nueiti į daržinę ir pasiūlyti šiam žmogui pasiduoti, kitaip į daržinę bus pradėta šaudyti. J. Martinkui su dukra atsakius, kad jų sodyboje jokių pašalinių žmonių nėra, kareiviai puolė krėsti daržinę, joje ir aptiko Ruonio bunkerį.

Paskutinės A. Milaševičiaus gyvenimo minutės MGB dokumente aprašomos labai šykščiai. „Karių grupei apieškant daržinę, šiene buvo aptiktas bunkeris, iš kurio tuoj pat į kareivius buvo paleista ilga automato serija, po jos iš bunkerio iššoko banditas ir rengėsi vėl šauti, bet jį aplenkė seržantas Akulovas ir automato serija nukovė banditą“, – rašoma čekistų pranešime. Be Ruonio turėto automato, kareiviai bunkeryje aptiko pistoletą TT, vokišką granatą, šimtą šovinių, daug nuotraukų, laiškų ir dokumentų.

Taip savo kovos kelią baigė A. Milaševičius-Ruonis – „karys iš Dievo malonės“, kaip sakė šį partizaną pažinoję žmonės. Iš tiesų Lietuvos partizaniniame sąjūdyje jis buvo vienas labiausiai patyrusių ir profesionaliausių kovotojų, jo kelias prasidėjo 1924 metais Lietuvos kariuomenėje.

Karjerą nutraukė okupantai

Aleksandras gimė 1906 metų rugpjūčio 25 dieną Liepojoje, spaustuvininko Otono Milaševičiaus šeimoje. Joje jau augo sesuo Viktorija ir du broliai – Otonas ir Adelbertas. Vėliau, Milaševičių šeimai jau persikėlus į Seinus, 1916 metais gimė trečias sūnus – Albinas Vytautas. Trys iš keturių brolių tapo Lietuvos kariuomenės karininkais. Aleksandras tarnauti į kariuomenę išėjo savanoriu 1924-aisiais, baigęs keturias gimnazijas klases, o karininko karjerą pradėjo 1927 metų rugsėjį. Tuomet kavalerijos leitenanto laipsnį gavęs Karo mokyklos absolventas paskirtas eskadrono jaunesniuoju karininku į Kaune dislokuotą 1-ąjį husarų pulką. Jauno karininko gabumus greitai pastebėjo vyresnybė, tad jis sėkmingai ir užtarnautai kopė karjeros laiptais.

Deja, daug žadančią Lietuvos karininko karjerą brutaliai nutraukė sovietiniai okupantai, jau nuo pirmųjų dienų ėmę naikinti Lietuvos kariuomenę. 1940-aisiais išlikusi Lietuvos kariuomenės dalis buvo reorganizuota į Raudonosios armijos 29-ąjį teritorinį šaulių korpusą. 1941 metų gegužės mėnesį buvo nutarta likviduoti ir šį junginį, tačiau tam sutrukdė prasidėjęs Sovietų Sąjungos ir Vokietijos karas. Pirmomis jo savaitėmis daugelio korpuso karininkų laukė tragiška lemtis. Tarp jų buvo ir A. Milaševičiaus brolis Otonas. 1941 metų birželio mėnesį 29-ajam korpusui buvo įsakyta pridengti nuo vokiečių puolimo Vilnių ir dalyvaujant mūšiuose trauktis į SSRS gilumą. Tačiau daugelis jo karių nė neketino palikti savo šalies. Taigi artėdamas prie Lietuvos ir Baltarusijos sienos korpusas tiesiog tirpte tirpo: kas pasidavė vokiečiams, kas tyliai pasitraukė. Būta ir atvejų, kai sukilę kariai nuginkluodavo ar iššaudydavo sovietinius komisarus ir vadus.

Karo dramos ir netektys

Dramatiškiausiai įvykiai klostėsi 179-ojoje divizijoje, kuri iš Pabradės į Baltarusiją traukėsi apsupta kitų sovietinės kariuomenės dalinių. Dalis lietuvių sukilo vos pasitraukus iš miestelio, dar apie 60 jų ištrūko prie Švenčionių. Ištrūkti nepastebėtiems nebuvo jokių galimybių, tad veržtis iš sovietų gniaužtų teko su ginklais rankose. Kai kurie kariai, matydami, kad ištrūkti nepavyks, rinkosi mirtį. „Brangūs Lietuvos kariai! Čia paskutinis Lietuvos miestelis, toliau mums nėra kur trauktis!“ – tokie buvo paskutiniai kariams ištarti divizijos pulkininko leitenanto O. Milaševičiaus žodžiai. Matydamas, kad atitrūkti nuo sovietų nepavyks, karininkas nusišovė.

Tai buvo pirma skaudi asmeninė netektis, kurią būsimam Vakarų srities partizanų vadui teko išgyventi prasidėjus karui. Po metų nuo džiovos mirė jo sesuo Viktorija, o 1945-aisiais, jau pasitraukęs į Vokietiją, A. Milaševičius neteko ir kitų šeimos narių – tų metų vasarį Dresdene per bombardavimą žuvo žmona Stasė ir sūnus Aleksandras Vytautas. Brolis Vytautas buvo areštuotas ir Sibiro priverstinio darbo lageriuose ėjo savo golgotos kelius. Bet apie tai kiek vėliau.

Pačiam A. Milaševičiui pavyko išvengti savo brolių Lietuvos karininkų lemties. 1940-ųjų spalio 3 dieną A. Milaševičius buvo paskirtas Raudonosios armijos 29-ojo šaulių korpuso 26-ojo kavalerijos pulko cheminės tarnybos viršininku, tačiau 1941-ųjų kovą pulkas buvo išformuotas, o būsimas partizanų vadas iš kariuomenės atleistas. Vis dėlto 1942 metais A. Milaševičiui vėl teko apsivilkti uniformą – mobilizuotas į vokiečių kariuomenės kavaleriją, jis buvo išsiųstas į Rytų frontą, o iš jo grįžo jau su majoro antpečiais.

1944-ųjų vasarą, prie Lietuvos artėjant Raudonajai armijai, A. Milaševičius su šeima, kaip ir tūkstančiai kitų pabėgėlių, patraukė Vokietijos link. Savo nelaimei, jie apsistojo Dresdene, nė nenujausdami, kad šis miestas pasmerktas: per 1945-ųjų vasario 13–15 dienomis sąjungininkų aviacijos surengtus antskrydžius mieste, galima sakyti, neliko akmens ant akmens. Beveik 4 tūkst. tonų fugasinių ir padegamųjų bombų šį barokinės architektūros perlą pavertė smilkstančių griuvėsių krūva, buvo sunaikinta 90 proc. pastatų ir infrastruktūros objektų. Prieš penkerius metus darbą baigusi Vokietijos istorikų komisija nustatė, kad antskrydžiai pareikalavo 25 tūkst. Dresdeno gyventojų ir jame prieglobstį radusių pabėgėlių gyvybių. Žuvo ir A. Milaševičiaus artimieji: žmona ir sūnus.

Visų nelaimės detalių turbūt niekada nesužinosime, tad belieka kliautis tų tragiškų įvykių liudytojais. Viena jų – Dėbelno miestelyje netoli Dresdeno gyvenusi Genovaitė Perminaitė-Kalkienė yra pasakojusi, kad vieną naktį, pažadinta sirenų kaukimo, Milaševičių šeima kartu su daugybe kitų miestelėnų nuskubėjo į slėptuvę. Žmonių čia prisirinko tiek daug, kad ėmė trūkti oro. Mėgindamas padėti nelaimės draugams, A. Milaševičius ėmė ieškoti ventiliacijos angos. Pamatęs, jog virš slėptuvės esantis namas skendi liepsnose, buvęs karininkas nusprendė, kad vienintelis išsigelbėjimas – veržtis į lauką. Čiupęs į glėbį dvejų metukų dukrelę Birutę ir liepęs kitiems šeimos nariams neatsilikti, šiaip taip ištrūko iš liepsnos žiedo. Tačiau kad ir kiek ieškojo, nei žmonos, nei septyniolikmečio sūnaus tarp panikos apimtų besiblaškančių žmonių jis taip ir nerado.

Nutilus bombų sprogimams, A. Milaševičius nuvežė dukrelę į Dėbelną ir paliko G. Perminaitės globai, o pats grįžo į Dresdeną ieškoti tėvų, žmonos ir sūnaus. Tėvukus rado vienoje pabėgėlių stovykloje, o štai žmona ir sūnus dingo be žinios. Teko susitaikyti su mintimi, kad jų jau nebėra tarp gyvųjų.

Su likusiais šeimos nariais apsistojęs Dėbelne, A. Milaševičius įsitaisė dirbti dvare. Tačiau ramybė truko neilgai – prie miestelio ėmė artėti Raudonosios armijos daliniai. Suprasdamas, kad iš bolševikų nagų gyvas neištrūks, A. Milaševičius susikrovė mantą į vežimėlį ir su savąja bei Perminų šeimomis patraukė Vakarų kryptimi, kur tikėjosi pakliūti į sąjungininkų okupacinę zoną. Deja, frontas buvo greitesnis – kartą viename miestelyje Milaševičiai išvydo rusų kareivius.

Netrukus šeima buvo nuvegabenta į pabėgėlių stovyklą. Ten Aleksandras apsimetė į priverstinius darbus Vokietijoje iš Lietuvos išvežtu darbininku. Po kurio laiko Milaševičiai drauge su kitais stovyklos gyventojais buvo įsodinti į sunkvežimį ir 1945-ųjų rudenį atvežti į filtracijos lagerį Minske. Suprasdamas, jog išsiaiškinti, kas jis yra iš tikrųjų, rusams daug laiko neprireiks, Aleksandras ėmėsi žygių, kad galėtų grįžti į Lietuvą. Papirkęs rusus paskutiniais tada turėtais vertingesniais daiktais, jis su šeima buvo atvežtas į Minsko geležinkelio stotį ir paleistas. Per didelius vargus patekę į traukinį Milaševičiai paskutinėmis spalio dienomis pagaliau pasiekė Kauną. Ten atsisveikino su Perminais. Nors Aleksandras jiems ir paliko savo adresą, po kelių savaičių ten nuėjusi G. Perminaitė jo nerado. Duris atidarę žmonės mandagiai pasakė nežiną, kur jis galėtų būti. Galime spėti, kad jau tuo metu A. Milaševičius buvo Požerėje.

A. Milaševičiaus sūnėnas Liudvikas prisimena: „Mano dėdė slapstytis Požerėje (bažnytkaimyje dabartiniame Šilalės rajone – aut.) pradėjo tuoj grįžęs iš Vokietijos, Kaune truputį apgydęs Dresdene baisiai apdegusius tėvus. Jis su tėvu Otonu apsigyveno pas savo pusseseres Kleofą ir Ireną (Otono brolio Adelberto dukras), kurios su motina Domicele Milaševičiene gyveno prie bažnyčios buvusioje pašto agentūroje. Kartu atsivežė ir mažąją Birutę. A. Milaševičiaus dukrelė nuo patirtų sukrėtimų ir nepriteklių buvo pasiligojusi, todėl ją kažkas netrukus išsivežė į Šiaulius, bet, deja, greitai atėjo žinia apie jos mirtį.“

Kelias į miškus

1946 metų pavasarį buvo įkurta Vakarų Žemaitiją apimanti Žemaičių apygarda. Jos pagrindu tapo prieš metus įkurtas Žemaičių legiono štabas, kuris iš esmės steigėsi šiame regione ypatingą įtaką turėjusios Lietuvos laisvės armijos (LLA) pagrindu. Šios apygardos formavimasis buvo itin sunkus ir net skausmingas. Pirmasis apygardos štabas gyvavo tik apie pusmetį – 1946 metais jį likvidavo čekistai. Tai buvo itin skaudus smūgis, po jo atsigauti pavyko tik praėjus pusantrų metų – tiek laiko prireikė naujai apygardos vadovybei suformuoti. Per tą laiką būta visko: ir tarpusavio nepasitikėjimo, ir konfliktų, ir net susišaudymų tarp atskirų partizanų grupių. Būtent šiuo nelengvu laikotarpiu į apygardos veiklą įsitraukė A. Milaševičius. Nuo 1947 metų jis aktyviai prisidėjo prie jos karinės struktūros reorganizavimo ir atskirų rinktinių tarpusavio ryšių atkūrimo.

1948 metų gegužės 5 dieną Kęstučio, Žemaičių ir Prisikėlimo apygardų vadai po kelias dienas trukusio susitikimo pasirašė deklaraciją, skelbiančią apie tris apygardas vienijančios Vakarų Lietuvos (Jūros) srities įkūrimą. Vadovauti sričiai tuomet buvo paskirtas legendinis partizanas Jonas Žemaitis-Vytautas, kuris vėliau tapo viso ginkluoto Lietuvos pogrindžio vadu. Tačiau srities vado pareigų J. Žemaitis faktiškai nėjo, nes jam teko kita misija – organizuoti vyriausiąją pogrindžio vadovybę. Taigi jau po mėnesio šios pareigos buvo patikėtos J. Žemaičio pavaduotojui A. Milaševičiui-Ruoniui. Tai buvo itin atsakingas darbas – A. Milaševičiui teko ne tik koordinuoti trijose apygardose veikiančių partizanų veiksmus, rengti bendras direktyvas, kitus kovotojų veiklą reglamentuojančius dokumentus, bet ir organizuoti vyriausiosios vadovybės ryšius su Pietų Lietuvos srities vadais. Taigi srities štabo sunaikinimas galėjo ilgam paralyžiuoti visos Lietuvos ginkluotą pogrindį. Kad išvengtų tokios situacijos, štabo vadovybė nuolat kaitaliojo buvimo vietą – 1948 metais ji buvo įsikūrusi Varnių ir Kelmės valsčių sandūroje, vėliau – Skaudvilės, Nemakščių ir Viduklės valsčiuose.

Po 1949 metų vasario, kai visos Lietuvos partizanų suvažiavimas, vykęs Jūros srities teritorijoje, pagaliau įkūrė bendrą ginkluoto pasipriešinimo organizaciją – Lietuvos Laisvės kovos sąjūdį (LLKS), niekam nekilo abejonių, kad MGB suaktyvins pastangas sunaikinti partizanų vadovybę. Pats Ruonis MGB parengtuose likvidavimo planuose minimas jau nuo 1949-ųjų sausio. Būtent tuo metu čekistai užvedė jo bylą Nr. 20359. Iš bylos dokumentų matyti, kaip aplink partizanų vadą pamažu, bet nenumaldomai veržėsi čekistų kilpa.

Byloje remiamasi anksčiau suimtų partizanų ryšininkų, neva nurodžiusių A. Milaševičiaus buveinę, parodymais, bet pripažįstama, kad jai remiantis „atliktos operatyvinės-karinės Milaševičiaus suėmimui priemonės teigiamų rezultatų nedavė“. Kitame dokumente nurodoma, kad su Ruoniu nuolatinį ryšį palaiko MGB agentai Mėta ir Oriolas, kurio brolis esąs „banditų štabo narys slapyvardžiu Ričardas arba Dragūnas“. Rinkdami agentūrinius duomenis apie Ruonio štabo narius, čekistai tvirtino nustatę „nemažai jo pagalbinių bazių Tauragės apskrities Kaltinėnų ir Skaudvilės valsčiuose, prieš kai kurias jų buvo surengtos karinės operacijos, nes Ruonis su savo grupe pasitraukdavo nuo operatyvinio smūgio“. Belieka stebėtis, kad iš visų pusių agentų apsuptam Ruoniui taip ilgai pavyko išvengti tragiškos lemties.

Beje, čekistai mėgino užmegzti ir tiesioginį kontaktą su A. Milaševičiumi. Per savo agentus jie perdavė Ruoniui laišką, kuriame ragino pasiduoti. Atsakydamas į šiuos pasiūlymus, Ruonis ne tik atsisakė sudėti ginklus, bet ir pareikalavo nutraukti jo štabo persekiojimą, kitas karines operacijas bei ryšininkų areštus. Priešingu atveju A. Milaševičius grasino likviduoti 21 MGB agentą ir keliolika saugumo pareigūnų bei jų šeimų narių. Tiesa, šis atsakymas čekistų taip ir nepasieks – jis buvo rastas legendinio kovotojo žūties vietoje.

O kol kas, informuodami vadovybę apie tai, kaip vykdomas A. Milaševičiaus suėmimo planas, MGB operatyvininkai pranešė 1949 metų vasarį atlikę šiuos veiksmus: „1. Agentės Mėtos sodyboje 1949 m. vasario 18 d. po sodybos kratos priedanga įrengtas signalas „Trevoga“ ir agentas aprūpintas migdomuoju preparatu. Iki 1949 03 03 rezultatų šios priemonės dar nedavė. 2. Plano penktasis punktas iki šiol neįvykdytas, nes agentas Oriolas iki šiol iš banditų štabo vadeivos dar negavo nurodymo, kur „nuvažiuoti pas savus žmones“.

Šnipai ir išdavikai

Kas iš tiesų buvo MGB dokumentuose minimi agentai? Sprendžiant iš 1948-ųjų gruodį rašytos MGB Tauragės apskrities veiklos ataskaitos, agentė Mėta buvo Gerčalių kaimo gyventoja. Ji, matyt, buvo užverbuota jėga ir grasinimais, nes kiek įmanydama stengėsi partizanų neišduoti. Ataskaitoje nurodoma, jog kartą Mėta pranešusi, kad 1948 metų gruodžio 22-ąją kovotojai turi lankytis jos namuose. Čekistai surengė pasalą, tačiau sodyboje taip niekas ir nepasirodė. Be to, Mėta informuodavo partizanus apie emgėbistų apsilankymus jos namuose. Greitai čekistai nusprendė, kad informatorė jiems nenuoširdi, tad ėmė ieškoti naujų agentų.

Vienu jų tapo ryšininkės prisiminimuose Ruonio minimas jo adjutanto Mečio Orlingio brolis Jonas, kuris iš tikrųjų turėjo čekistinį slapyvardį Oriolas. Kitaip nei Mėta, šis išdavikas veikė itin aktyviai ir teikė čekistams tikslią informaciją. Tai liudija jau minėta MGB Tauragės skyriaus ataskaita naujajam Lietuvos SSR saugumo liaudies komisarui Dmitrijui Jefimovui. Be kita ko, šioje ataskaitoje rašoma: „Šaltinis Oriol per susitikimą 1949 02 15 pranešė, kad jis š. m. vasario 10 d. 14.00 per Skaudvilės valsčiaus Košių km. gyventoją Palitauską buvo pakviestas susitikti su banditais. Susitikime dalyvavo septyni banditų žmonės, tarp jų banditų štabo „Žemaitijos sritis“ vadas slapyvardžiu Kaputinas (taip agentas kažkodėl įvardija A. Milaševičių-Ruonį – aut.), ir banditų ryšininkė slapyvardžiu Anė. Pokalbyje Kaputinas mūsų agentui pasakė, kad būtų atsargus, nes jie, banditai, gavo duomenų apie tai, kad juo domisi sovietinės valdžios organai, o mums, kalbėjo Kaputinas, netekti tokio žmogaus kaip jūs būtų labai gaila. Toliau pokalbyje Kaputinas kaip didelę paslaptį papasakojo, kad iš anglų okupacinės zonos, iš „Lietuvių judėjimo komiteto“ atvykę į Lietuvą du žmonės, kurie duos nurodymus dėl tolesnės veiklos“.

Tame pačiame dokumente informuojama ir apie kovo 1 dieną įvykusį susitikimą su agentu: „[...] š. m. vasario 23 dieną per našlės Janauskienės, gyvenančios Kaltinėnų valsčiaus Antininkų kaime dukrą (jos vardo nežino), buvo iškviestas į motinos namus susitikti su banditais. Susitikime dalyvavo 8 banditų žmonės, tarp jų ir banditų štabo vadas Kaputinas. [...] Kalbėdamas su šaltiniu, Ruonis pasakė, kad jo bičiulis, buvęs banditų apygardos vadas Žemaitis, buržuazinės Lietuvos kariuomenės artilerijos kapitonas, turi slapyvardį Lukas. Jis, Žemaitis-Lukas, įeina į pogrindinės Lietuvos „vyriausybės“ sudėtį ir yra visų ginkluotųjų pajėgų vadas. Žemaitis turi 12 žmonių apsaugą, ginkluotė – trys vokiški kulkosvaidžiai. „Dabar, – sakė Ruonis, – mes telksimės į stambesnes grupes, nes mažos grupės dažnai patiria nuostolių. Aš turėjau penkis žmones, dabar turiu aštuonis, o turėtų būti 12 žmonių apsauga.“

Tačiau agento „Oriol“ pateikiamų vertingų žinių čekistams nepakanka. Rudeniop jie užverbuoja ir J. Orlingio brolį Valių, jis gavo Radzevičiaus slapyvardį. Taip išdavikų ratas aplink A. Milaševičių-Ruonį vis labiau siaurėja, artindamas dramatišką atomazgą, kol galiausiai, tiksliai nustatę srities vado buvimo vietą, čekistai nutarė jį sunaikinti.

A. Milaševičius nebuvo pirmas agento Radzevičiaus parduotas ir dėl jo kaltės žuvęs Jūros srities vadovybės narys. Kiek anksčiau, 1949-ųjų vasarą, šis išdavikas pražudė srities štabo viršininką Vytautą Gužą-Kardą. Jis perdavė priešui informaciją apie tai, kad Ruonis ir kiti štabo nariai ketina aplankyti Skaudvilės valsčiuje besigydantį sužeistą V. Gužą. Birželio 11 dieną saugumiečiai nustatė Kardo buvimo vietą. Atsisakęs pasiduoti, štabo viršininkas žuvo nelygiame mūšyje.

Reikia pažymėti, kad broliai Orlingiai už savo juodus darbus sulaukė pelnyto atpildo. Srities karo lauko teismo posėdyje, vykusiame 1949 metų spalio 18–19 dienomis, abu buvo nuteisti sušaudyti. Nuosprendis buvo įvykdytas. Tokio pat likimo sulaukė ir su Orlingiais bendrininkavusi V. Orlingio žmona Stasė, ir MGB informatorė Janė Šabuckaitė. Mirties bausme pakariant buvo nuteistas ir trečiasis Orlingių brolis partizanas Mečys Orlingis-Vakaris, mat tyrimo metu paaiškėjo, kad būtent jis pasiūlė čekistams panaudoti Joną ir Valių agentūriniam darbui. Tačiau M. Orlingis nuo bausmės išsisuko – jam pavyko pasislėpti, o 1956-aisiais MGB išdaviką už „nuopelnus“ legalizavo.

Po A. Milaševičiaus žūties srities štabą teko formuoti iš naujo, tačiau silpstančios pajėgos ir galinga agentų bei išdavikų armija padarė savo – po poros metų čekistų pasaloje vėl žuvo beveik visi štabo nariai, o 1953 metų sausio 17-ąją krito paskutinis srities vadas Antanas Bakšys-Klajūnas. Tai buvo pabaiga – po Klajūno žūties nauja srities vadovybė nebebuvo sudaryta, ir šis darinys faktiškai liovėsi egzistavęs.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"