TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Katerina ir Benediktas Bagdanavičiai – Darbėnų žydų paskutinė viltis

2016 04 19 8:17
Aldona (kairėje) ir Laimutė Bagdonavičiūtės mokėjo saugoti šeimos paslaptis. 1934 m.

Neseniai archyvuose šių eilučių autoriaus rasta Bagdanavičių šeimos tremties byla – unikalus sovietinio laikotarpio dokumentas, bylojantis apie šios šeimos ryžtą ir pasiaukojimą nacistinės okupacijos 1941–1944 m. gelbėjant nuo genocido niekuo nekaltus Darbėnų miestelio žmones bei vėliau jai tekusią rūsčią tremtinių dalią.

Kas jie, Katerina ir Benediktas Bagdanavičiai, tylieji Būtingės kaimo didvyriai, nepaisant mirtino pavojaus sau ir šeimai, nepabūgę ištiesti pagalbos rankos žmonėms, kurie buvo pasmerkti mirti vien už tai, kad gimė žydais?

Katerina Renner-Bagdanavičienė (1908–1985 m.) gimė Ukrainoje, Nikolajevo srityje, gausioje 10 vaikų – 5 mergaitės ir 5 berniukai – vokiečių kolonistų šeimoje. Jų tėvai į Ukrainą atvyko XIX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje Rusijos carienės Jekaterinos II-osios kvietimu. Darbštūs katalikai vokiečiai derlingose žemėse greitai prasigyveno, valdydami apie 200 ha žemės.

Likimo valia jos vyriausioji sesuo Varvara Renner (1895–1966 m.) apie 1915 m. susipažino su čia atvykusiu lietuviu Konstantinu Balsiu (1889–1950 m.), Odesoje baigusiu pašto telegrafisto kursus ir tarnavusiu Nikolajevo miesto ryšių tarnyboje. 1916 m. Nikolajevo katalikų bažnyčioje buvo įregistruota jų santuoka. Netrukus vienas po kito šeimoje gimė trys sūnūs: Leopoldas (1918 m.), Eduardas (1919 m.), tapęs vienu žymiausių Lietuvos kompozitorių, ir Adolfas (1921 m.). Juos padėti auginti buvo pakviesta dar paauglė sesuo Katerina. Carinėje Rusijoje 1917 m. įvykęs bolševikinis perversmas ir po to prasidėjęs žiaurus pilietinis karas vertė jauną šeimą ieškoti saugesnės ir ramesnės gyvenimo vietos. Šeimos galva K. Balsys nusprendė grįžti į savo tėvynę, kur jau buvo pradėjusi kurtis nepriklausoma Lietuvos valstybė. Žmona Varvara ir jos tėvai, būdami uolūs katalikai, tokiam sprendimui neprieštaravo, nes žinojo Lietuvą esant katalikišku kraštu, kas tada religingiems žmonėms buvo svarbu.

K. ir B. Bagdanavičiai su dukra Laimute prie Būtingės pereinamojo punkto pastato 1930 m.

K. Balsys 1920 metais į Lietuvą grįžo vienas, įsidarbino Darbėnų pašte telegrafo viršininku ir pradėjo rūpintis Ukrainoje likusios šeimos grįžimu. Tik 1921 m. po didelių žygių ir vargų, padedant Lietuvos atstovybei Maskvoje, jo šeima pagaliau pasiekė Lietuvą. Kartu atvyko ir vaikų aukle buvusi Katerina. Šeima įsikūrė Skuode, kur K. Balsys tapo miesto pašto viršininku. Seserims reikėjo daug pastangų, kad išmoktų jiems nežinomos lietuvių kalbos. Jaunesnei Katerinai tai sekėsi geriau ir ji lietuviškai vėliau kalbėjo be vokiško akcento, vyresnei Varvarai – kiek blogiau. Iš savo atsivežto kraičio Varvara Balsienė Skuode įsigijo knygyną, kuriame pardavėja įdarbino seserį Kateriną.

Benediktas Bagdanavičius gimė 1892 metais Skuode gausioje 8 vaikų mažažemių ir valstiečių šeimoje. Šeima turėjo tik 10 ha žemės, tad jo tėvui Benediktui teko papildomai uždarbiauti Skuodo miestelio krautuvių savininkams žydams, iš Liepojos miesto arkliais vežant įvairias prekes. Kadangi Benediktas šeimoje buvo vyriausias sūnus, jam anksti teko patirti samdinio dalią pas turtingesnius vietos ūkininkus ganant gyvulius, o vėliau dirbant įvairius žemės ūkio darbus. Būdamas darbštus ir tvarkingas žiemomis siekė mokslų, ir taip baigė 4 klases. 1919 m., kuriantis nepriklausomai Lietuvos valstybei, jis įsidarbino Skuodo muitinėje prie sienos su Latvija. 1920 m. buvo pervestas į Būtingės Lietuvos-Latvijos sienos perėjimo punktą, įsikūrusį prie kelio Klaipėda-Liepoja, ir tapo jo viršininku. Dar nesukūręs šeimos, daug skaitė, mėgo dainuoti, turėjo užrašytų dainų sąsiuvinius. Pirkdavo knygas, perskaitęs jas numeruodavo užrašydamas, kada buvo pirktos. Lankydamas Skuode čia gyvenusią mamą Liuciją ir kitus artimuosius, mėgdavo užeiti į knygyną. Čia 1927 m. jis susipažino su devyniolikmete juodbruve pardavėja Katerina. Netrukus draugystė virto meile ir 1928 m. vasario 16 d., Lietuvos valstybei švenčiant savo 10 metų jubiliejų, pora Skuodo bažnyčioje susituokė.

Netrukus Katerina persikėlė pas savo vyrą į Būtingę. Šeima gyveno prie kelio į Liepoją pastatytame mediniame sienos perėjimo punkto pastate. Netrukus gimė vaikai: Laimutė (1929 m.) ir Aldona (1931 m.), vėliau, 1937-aisiais, – ir sūnus Ramutis. Kaip dabar prisimena šiuo metu Salantuose gyvenanti Aldona Bagdonavičiūtė, šeima gyveno labai draugiškai, šeimoje buvo santarvė ir beveik vokiška tvarka. Netoli namų buvo miškas, kuriame vaikai uogaudavo ir grybaudavo. Tėvas mylėjo bites, aplink namus stovėjo daug avilių. Mama mokėjo gražiai siūti ir megzti, vaikus rengdavo pačios pasiūtais ar numegztais rūbais.

1935 m. Bagdonavičių šeima už 1 km nuo Būtingės perėjimo punkto Baltijos jūros link įsigijo 18 ha žemės su krūmynais. Žemė buvo rūgšti, smėlėta. Sunkiai dirbant ir raunant krūmynus, 15 ha buvo paversti dirbama žeme, kiti 3 ha buvo miškas. 1939 m. šeima persikėlė gyventi į čia pastatytą naują medinę sodybą, buvo pastatyti daržinė ir tvartas. Namas buvo erdvus ir modernus, su tualetu ir vandens pompa virtuvėje bei tvarte. Tėvų ūkyje buvo 2 arkliai, 3 karvės, avių, naminių paukščių. Deja, palyginti ramus ir jaukus gyvenimas tęsėsi neilgai. 1940 m. sovietinei kariuomenei okupavus Lietuvą, B. Bagdonavičius neteko darbo, nes siena tarp Lietuvos ir Latvijos buvo panaikinta, o sienos perėjimo punkto pastatas nugriautas. Šeimos pragyvenimo šaltiniu tapo ūkininkavimas, šiek tiek pinigų buvo gaunama už numegztus ar pasiūtus rūbus.

Taip nejučia atėjo ir 1941 m. vasara, kai nacistinės Vokietijos kariuomenė įžengė į Lietuvą. Į Darbėnų miestelį, kuriame tuo metu gyveno apie 600 žydų, nacistinė kariuomenė įžengė jau pirmą karo dieną. Kartu su kariuomene atvykusių saugumo policininkų tikslas buvo kuo greičiau sunaikinti galinčius priešintis žydų vyrus, o likusius žmones perduoti vietinei policijai tolesniam jų saugojimui ir sunaikinimui. 1941 m. birželio 29 d. apie 150 vyrų buvo sušaudyti, o likę per 400 senyvo amžiaus vyrų, moterų ir vaikų uždaryti miestelio centre stovėjusioje sinagogoje, aptvertoje spygliuota viela ir saugoma vietos policininkų. Po mėnesio buvo viešai paskelbta, kad visi norintieji Darbėnų apylinkių ūkininkai žydų moteris ir dar užsilikusius vyrus gali pasiimti pas save darbams, nes žmonėms sinagogoje trūko maisto, nors ūkininkai paslapčia stengdavosi jiems padėti.

Darbėnų miestelio ir jo apylinkių žmonės, pasibaisėję jau įvykdytomis masinėmis nekaltų žmonių žudynėmis, užjautė žydus ir kiek galėdami stengėsi jiems padėti. Kaip 1956 m. rugpjūčio 24 d. Klaipėdos milicijoje liudijo Klaipėdoje tuo metu gyvenusi buvusi darbėniškė Riva Šatelienė, ją ir kitą darbėniškę Asią Šubicaitę 1941 m. liepos mėnesio gale pas save darbams pasiėmė Bagdanavičių šeima. Į Darbėnus arkliais traukiamu vežimu atvykusi K. Bagdanavičienė, joms važiuojant į Būtingę namo, ramino, kad jų tikslas yra ne turėti ūkio darbams padėjėjų, o noras joms padėti sunkią gyvenimo valandą, nes daugiau kaip 400 žmonių gyvenimo sąlygos karštą vasarą tam nepritaikytoje sinagogoje, vos ne kasdien laukiant mirties, buvo pasibaisėtinos. Šios moterys Bagdanavičių sodyboje prabuvo iki rugsėjo mėnesio galo, kai buvo gautas įsakymas visus pas ūkininkus dirbusius žydus pristatyti į Darbėnų policiją. K. ir B. Bagdanavičiai nujautė, koks likimas jų laukia, todėl buvo sutarta, kad iškilus mirties pavojui, joms bus suteiktas prieglobstis. Maždaug po savaitės, sužinojusios apie gresiančius šaudymus, moterys naktį pabėgo iš sinagogos ir tą pačią naktį pasibeldė į Bagdanavičių sodybos duris, kur joms buvo suteiktas prieglobstis. Šiandien, susipažinus su Bagdanavičių šeimos tremties byloje esančių išgelbėtųjų ir žmonių, prisidėjusių prie jų gelbėjimo, liudijimais, aiškėja, kad tokių žmonių buvo dešimtys. Juk žmonės – lietuviai ir žydai –Darbėnų miestelyje dešimtmečiais gyveno vienas šalia kito, turėjo nemažai asmeninių ir ūkinių reikalų. Nežiūrint tautinių ir religinių skirtumų, tarp jų užsimegzdavo bičiulystė bei draugystė. Beveik legenda tapusi Darbėnų gydytojos Marijampolskaitės, turėjusios biblinio pranašo Mozės motinos Jocheved vardą, bet žmonių vadinamos Beti vardu, ir darbėniškio Pranciškaus Vaitilos (1901–1963 m.) tragiškai pasibaigusi draugystės istorija.

Darbėnų žydų jaunimas ruošiasi emigracijai į Palestiną. 1938–1939 m. Kairėje – Cipora Zimanaitė.

Gydytoja I. Marijampolskaitė buvo gimusi 1898 m. Vilkaviškyje, 1928 metais baigė mokslus Lietuvos universiteto Medicinos fakultete Kaune. Atvykusi į Darbėnus, ji įsikūrė Vaineikių gatvėje, čia įsigijusi medinio namo dalį, kur buvo ir jos darbo kabinetas. Maloni, profesionali gydytoja netrukus įgijo vietos žmonių pasitikėjimą ir pagarbą, o P. Vaitilą ji sužavėjo ir kaip moteris. Deja, jų romantišką draugystę nutraukė 1941 m. birželio 22 d. prasidėjęs Vokietijos-SSSR karas. Netrukus gydytoja kartu su kitomis žydų tautybės moterimis buvo suimta ir įkalinta sinagogoje.

Kadangi P. Vaitila palaikė draugiškus ryšius su Darbėnų policijos viršininku, kuris pats moterų žudynių išvakarėse gydytoją atvedė į P. Vaitilos namus. Tą pačią naktį jis ją paslėpęs šieno vežime nuvežė į Būtingę pas Bagdanavičius, nes iš anksto tam ruošėsi ir buvo su jais susitaręs. Gydytojai buvo suteiktas prieglobstis, ji galėjo čia pasilikti ilgesniam laikui, bet ji atkakliai prašė, kad būtų nuvežta į Liepoją pas savo pažįstamus žmones, nes manė, kad mieste bus saugiau, o čia dar ją baugino šalia stūksantis miškas. Darbėnų žydai tikėjo, kad už 60 km nuo jų miestelio esančiame Latvijos uostamiestyje jiems gresia mažesnis pavojus ir jie ten gali lengviau išlikti. B. Bagdanavičius, gydytoją paslėpęs šieno vežime, netrukus nuvežė į Liepoją pas jos pažįstamus ir ten ją paliko. Deja, po kelių dienų P. Vaitila, pats nuvykęs į Liepoją su maistu ir iš K. Bagdanavičienės gautais moteriškais rūbais, jos ten neberado. Buto šeimininkė jam pasakė, kad gydytoja prieš kelias dienas išėjo, nes išsigando name gyvenusių nacių pareigūnų. R. Šatelienė 1956 m. liudijo girdėjusi P. Vaitilos ir B. Bagdanavičiaus pokalbį apie tai, kad gydytojai teko palikti šią slėptuvę todėl, kad šeimininkės vyras, išsigandęs gresiančio pavojaus, nesutiko jos ilgam priglausti. O ji, pėsčiomis grįžtanti į Lietuvą, Latvijos Rucavos miestelyje buvo sulaikyta ir netrukus kartu su kitais žydais sušaudyta.

Bagdanavičių sodyba Būtingėje ilgesnį ar trumpesnį laiką buvo tapusi prieglobsčiu beveik visiems genocidą pergyvenusiems Darbėnų žydams. Čia 2,5 metų slapstėsi Riva Šatelienė, Asia Šubicaitė. 1942 m. rudenį iš Liepojos, kur B. Bagdanavičius veždavo parduoti savo ūkyje užaugintas bulves, daržoves ir tabaką, buvo atvežta ten besislapsčiusi viena iš dviejų darbėniškių seserų Judilaičių – Rocha, kuri pas juos išbuvo iki pat 1943 metų rudens. Ne kartą, iškilus realiam pavojui, Bagdanavičių sodyboje prieglobstį buvo radusi ir darbėniškė Cipora Zimanaitė, kurią nuo genocido išgelbėjo Pelėkių kaime gyvenę darbėniškiai Bronė ir Viktoras Skripkauskai.

Kaip šių eilučių autoriui pasakojo Aldona Bagdonavičiūtė, ji ir jos sesuo Laimutė, 1940 m. baigusios Būtingės pradžios mokyklos ketvirtą klasę, karo metais mokėsi Palangoje įsikūrusioje Šventosios gimnazijoje, vienoje klasėje, sėdėjo viename suole, gyveno pas mamos seserį Varvarą Balsienę. Kartą 1941 m. rudenį seserys, grįžusios namo iš Palangos, ten rado dvi tamsaus gymio moteris. Tėvai mergaitėms pasakė, kad jos slapstosi nuo okupacinės valdžios ir joms reikia pagalbos. Apie gresiančius šeimai pavojus tėvai nieko nekalbėjo.

Namų svetainėje, po grindimis esančiame pusrūsyje, buvo įrengta slėptuvė, į kurią patekti, iškilus pavojui, buvo galima per prie sienos stovinčią spintą, išėmus jos dugno lentas. Mergaičių užduotis tuo metu, kai jos būdavo namuose, buvo per langą stebėti, ar kas nors svetimas neateina į jų namus. Iš vienos pusės sodybos buvo miškas, iš kitos – Latvija, iki Baltijos jūros – apie 2 km. Artimiausi kaimynai Budriai gyveno už 200–300 metrų. Moterys naktį miegodavo svetainėje ant grindų, kad, iškilus pavojui, greitai galėtų pasislėpti slėptuvėje. Sodybos durys visada būdavo užrakintos, kieme lakstė 2 šunys, savo lojimu perspėjantys apie į sodybą ateinančius svetimus žmones. Bagdanavičių šeimos giminės apie čia besislapstančias moteris nieko nežinojo. Jiems atvykstant moterys slėpdavosi namo trečiame aukšte palėpėje. Dėl slepiamų moterų saugumo B. Bagdonavičiui teko atsisakyti laikinai priimti gyventi ir savo brolio Vincento sūnų. Moterys pagal galimybes padėdavo šeimininkauti ir ūkio darbuose. Jos turėjo lietuviškus vardus. A. Bagdonavičiūtės archyve yra saugomos 1945 m. vasario 18 dieną jai atminimui padovanotos nuotraukos nuo Stasės-Ciporos Zimanaitės ir Onos-Asios Šubicaitės. Artimiausi kaimynai nujautė ar žinojo apie besislapstančiąsias, bet okupacinei valdžiai jų neišdavė. 1943 m. vėlyvą rudenį Bagdanavičius aplankęs Šventosios gyventojas perspėjo apie tai, kad Šventosios miestelio policija gavusi pranešimą ruošiasi apsilankyti jų sodyboje, tad moterims buvo surasta užuovėja nuošalioje Medomiškio kaimo Barboros Žiliūtės sodyboje, kur 1944 m. spalio 10 d. jos sulaukė ir sovietinės kariuomenės. Darbėnų apylinkių žmonių drąsa ir pasiaukojimas, gelbstint nuo nacių genocido savo kaimynus žydus, – tai didvyriška, nors ir beginklė rezistencinė kova prieš nacistinę okupaciją, atnešusią Lietuvai ir jos žmonėms didžiulių nelaimių, ir tos kovos herojai nusipelno tokios pat pagarbos, kaip ir pokario rezistentai. Tikiu, kad Darbėnuose šalia paminklo pokario rezistentams ateityje iškils ir paminklas kovotojams prieš nacistinę okupaciją – tyliesiems didvyriams, gelbėjusiems nuo genocido ne tik nekaltus Lietuvos žmones, bet ir pačios Lietuvos garbę.

pajurionaujienos.com

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"