TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Kazys Pakštas: fantazuotojas ar nesuprastas pranašas

2016 07 29 6:00
Kazys Pakštas pirmaisiais gyvenimo JAV metais. Nuotrauka iš Vyginto Broniaus Pšibilskio knygos „Kazys Pakštas tarp vizijų ir realybės".tarp vizijų ir realybės“

Prieš mėnesį sukako 123 metai, kai gimė profesionaliosios geografijos Lietuvoje pradininkas ir visuomenės veikėjas Kazys Pakštas. Prisiminkime profesoriaus darbus ir originalias jo idėjas. Kai kurios jų neprarado aktualumo ir šiandien.

K. Pakštas dabar dažniausiai prisimenamas kaip keistuolis, siūlęs „atsarginės Lietuvos“, idėją. Nors ir ryški, tai tik dalelė spalvingoje mokslininko gyvenimo ir darbų mozaikoje. Svajojo tapti jūrininku, tačiau užsivilko klieriko sutaną. Supratęs, kad dvasininko darbas palaidos jo svajones aplankyti daugybę tolimų šalių, šio kelio atsisakė, bet liko religingas žmogus ir aktyvus katalikiškos Ateitininkų organizacijos veikėjas, o kurį laiką net buvo jos vyriausiasis vadas. K. Pakštas dalyvavo kuriant ir daug kitų visuomeninių organizacijų: Lietuvos geografų draugiją, Politinį klubą, Lietuvos vakarų sąjungą, Lietuvos katalikų universiteto steigimo komitetą, „Romuvos“ draugiją, priklausė Kauno Rotary klubui. Apkeliavo daugybę tolimų kraštų ir juose įžvelgė galimybę sukurti „atsarginę Lietuvą“ – tarsi užuovėją nuo Europoje kylančių audrų.

Būtent K. Pakštas bene pirmasis savo darbuose pradėjo vartoti šiandien tokią dažną geopolitikos sąvoką ir bene pirmasis suprato jos reikšmę. O 1938-aisiais, šalyje prasidėjus moralinei ir politinei krizei bei susvyravus tautininkų vienvaldystei, visuomenininkų net buvo siūlomas į Lietuvos prezidento pareigas. Beveik nėra abejonių, kad jei 1939-aisiais K. Pakštas nebūtų išvykęs į JAV, jo būtų laukusi tremtis arba lageriai. Tuo metu Amerikoje profesorius galėjo produktyviai dirbti dar porą dešimtmečių, t. y. kone trečdalį savo įdomaus ir įvairialypio gyvenimo. Prisiminkime jo pradžią.

Prieš carą su revolveriu

K. Pakštas gimė 1893 metų birželio 29 dieną Utenos apskrities Užpalių valsčiaus Alinaukos vienkiemyje. Tėvui Adomui, matyt, ne itin sekėsi ūkininkauti išsinuomotoje žemėje, tad 1903-iaisiais jis, mokėdamas dailidės amatą, persikėlė į Užpalių miestelį. Prisiminkime, kad tuo metu lietuviškos spaudos draudimas dar nebuvo panaikintas, todėl bent porą metų Kaziukas mokėsi slaptoje lietuviškoje mokykloje ir tik vėliau įstojo į Užpalių pradinę.

Tuo pat metu vaikas gavo ir kur kas svarbesnes pamokas. „Atsimenu, kai vakare, darbams pasibaigus, koks pustuzinis tokių pat vargingų darbininkų susirinkdavo pas jį (pas A. Pakštą – aut.). Rūkydami pypkes jie prisimindavo skausmingą savo praeitį ir aptardavo gyvenamos dienos sunkumus, – skaitome K. Pakšto prisiminimuose. – Jie prisimindavo tas kietas vergystės dienas, išgyventas prieš 1861 metus, ir tą kruviną 1863–1864 metų sukilimą, tą ketvirtąjį lietuvių (ir kitų tautų) bandymą sudraskyti rusų carizmo retežius. Išgirdau, kad tuomet vienas mūsų miestelis nustojo mažiausiai apie dešimt nuošimčių savo gyventojų, kurie buvo iššaudomi, kariami, ištremiami. O jų vieton moskovitų buvo atsiunčiami girtuokliai ir arkliavagiai, kurių nedorybėms galo nebuvo.“ Pasak prisiminimų autoriaus, kuriam tuo metu buvo gal 10–12 metų, visi šie pokalbiai „giliai įstrigo į galvą ir jaudino širdį“.

Visos tuomet kilusios mintys ir jausmai skatino vaiką veikti. Rusiškoje Užpalių mokykloje jis sumanė pamokyti draugus bent kiek skaityti ir rašyti lietuviškai. Norinčiųjų atsirado gal dvi dešimtys. Susirinkę per pietų pertrauką bendramoksliai rašydavo Kazio diktuojamus lietuviškus tekstus, kol kartą juos užklupo rusas mokytojas. Šios pamokos Kaziui vos nesibaigė liūdnai: pareiškęs, kad antro mokytojo mokyklai nereikia, rusas išgrūdo vaiką iš mokyklos su „vilko bilietu“. Laimei, greitai Kazys buvo priimtas atgal – padėjo tėvo mokyklon atneštas gaidys.

Kaip tik tuo metu, panaikinus spaudos draudimą, į mokyklą buvo atsiųstas tikras lietuvių kalbos mokytojas. Atgauta lietuviška lektūra skatino užpališkių tautinę savimonę ir ryžtą kovoti su caro priespauda, o jį dar labiau skatino artėjančios revoliucijos nuojauta. Tokios nuotaikos, be abejo, paveikė ir Kazį. „Kai buvau 11 metų, priklausiau prie „cicilistų“, maniau, kad yra gyvas reikalas nuversti carą Nikolajų ir pastatyti savo lietuvišką karalių, todėl bandžiau pramokti revolveriu šauti, kad svajonė greičiau realybe taptų“, – prisimena K. Pakštas.

Kazys nebūtų Kazys, jei nepamėgintų, pasitaikius progai, įgyvendinti savo sumanymo. Tokia proga atsirado jau prasidėjus revoliuciniams įvykiams, kuriuose aktyviai dalyvavo ir Užpalių valsčiaus žmonės. Kaip knygoje „Mūsų Lietuva“ rašo kraštotyrininkas Bronius Kviklys, 1905-ųjų gruodį gal 800 vietos vyrų susirinko miestelio aikštėje. Po lietuviškai sakomų kalbų visi patraukė prie valstybinės degtinės parduotuvės, nuplėšė iškabą, nukabino žibintą, išnešė į lauką butelius su degtine ir juos sudaužė. Prie sukilėlių, pasičiupęs tėvo revolverį, mėgino prisidėti ir Kaziukas, tačiau suaugusių vyrų buvo pavarytas šalin.

Sutaną vilkėjo neilgai

Tuo „revoliucionieriaus“ K. Pakšto karjera ir baigėsi. 1908-aisiais baigusiam pradžios mokyklą jam reikėjo rinktis tolesnį gyvenimo kelią, tačiau jis neturėjo didelio pasirinkimo. Kazys, jau tada svajojęs apie tolimas šalis, norėjo stoti į Liepojos jūreivystės mokyklą, bet tokie mokslai pasirodė per brangūs. Dėl tos pačios priežasties buvo nepasiekiama ir Ukmergės gimnazija. Beliko arba eiti tėvo pėdomis ir mokytis dailidės amato, arba susirasti darbą. Kazys pasirinko antrąjį variantą – ganė gyvulius, Šventąja plukdė sielius, vėliau įsitaisė sekretoriumi Užpalių žydų bendruomenėje.

Tačiau K. Pakštas troško gerokai platesnių horizontų, jų paieškos jį atvedė į Kauną. Laikraštyje perskaitęs skelbimą, kad garsiojo Saliamono Banaičio spaustuvei reikalingas darbuotojas, K. Pakštas netrukus ten gavo pasiuntinio, o vėliau – ir korektoriaus padėjėjo darbą. Garbingas spaustuvininko darbas atitiko tautines Kazio aspiracijas, tačiau aštuonių rublių per mėnesį atlyginimo neužteko net kuklaus kambarėlio nuomai. „Tada paprašiau Banaičio, kad leistų nakvoti spaustuvėje. Leido atsinešti patalynę į rūsį. Bet ten buvo drėgna, ir žiurkės nedavė miegoti. Mačiau, kad ir iš šitų šiaudų nebus grūdų. Nutariau žūtbūt toliau mokytis“, – prisimena K. Pakštas.

Taigi vaikinas grįžo į Užpalius, savarankiškai išėjo gimnazijos kursą, vėliau privačių korepetitorių padedamas mokslus krimto Kaune, o 1912-aisiais – Sankt Peterburge, kur gyveno jo dėdė, išlaikė vaistininko mokinio egzaminus ir gavo pažymą, lygiavertę gimnazijos šešių klasių baigimo atestatui. Kazio gyvenimą Kaune iš paskutiniųjų finansavo tėvai, todėl dabar atėjo laikas grąžinti skolas – vykdydamas tėvų pageidavimą, o ir pats labai nesispyriodamas, tų pačių metų rudenį jis įstojo į Kaune veikiančią Žemaičių kunigų seminariją.

Vis dėlto klieriko sutaną K. Pakštas vilkėjo neilgai – vos iki kitų metų Velykų. Supratęs, kad dvasininko tarnystė į šipulius sudaužys jo svajones pamatyti tolimus kraštus, vaikinas mokslus metė ir sugrįžo į Užpalius. Tėvų nusivylimui nebuvo ribų – nors sūnus ir aiškino, kad geriau būti geru pasauliečiu nei blogu kunigu, šie nutraukė jam bet kokią materialinę paramą. Žinoma, Kazys neprapuolė – susirado mokinio vietą Jiezno, vėliau – Birštono vaistinėse. Ar reikia sakyti, kad tai nebuvo jo svajonių darbas? „Ploviau, ploviau butelius, kito darbo nedavė. Lotynų kalboje jokios pažangos; galėjau užmiršti ir tai, ką buvau išmokęs. O atlyginimas buvo menkas. Reikia sprukti iš čia“, – vėliau prisiminė K. Pakštas.

Tačiau kur sprukti? Lietuvoje prošvaisčių nebuvo matyti. Maža to, virš Europos jau tvenkėsi didelio karo debesys, į jį, kaip suprato K. Pakštas, neišvengiamai bus įtraukta ir Rusijos imperija. O perspektyva mirti už „maskolių“ interesus ir nekenčiamą jų carą jaunuolio visiškai neviliojo. Tad jam beliko vienas kelias – į Ameriką, kurioje gyveno jo vyresnioji sesuo Konstancija. Išprašęs jos paskolinti pinigų „šipkartei“, K. Pakštas su geru pažįstamu iš gretimo kaimo Juozu Gabriu ir jo sužadėtine patraukė naujo ir jam visiškai nepažįstamo gyvenimo kranto link.

„Kauno rotušės laikrodžiui mušant Naujuosius, 1914 metus, rogėmis girgždėjau per užšalusią Nerį, sukdamas Jurbarko ir Tilžės link“, – prisiminė K. Pakštas. Jo bendrakeleivis prisiminimuose rašė: „Kelionė buvo labai sunki, nes 1913–1914 metų žiema buvo nepaprastai šalta. Smarkiai snigo ir šalčiai spaudė.“ Tačiau šaltis buvo kur kas mažesnis priešas nei rusų pasienio sargybiniai, sučiupę keliauninkus ir įkišę juos į karcerį, laimei, nuo jo išgelbėjo šimto rublių kyšis. Taip per didelius vargus kompanija pasiekė Brėmeną, iš ten bangų blaškomu nedideliu laivu leidosi per Atlantą į kelionę, kuri truko kone keturias savaites. 1914 metų sausio 26-ąją trijulė pasiekė Baltimorę, o iš jos, sukrapščiusi paskutinius dolerius bilietui, traukiniu išvyko į Čikagą, kurioje gyveno Konstancija. Ji savo kukliame bute priglaudė ne tik brolį, bet ir jo bendrakeleivius.

Žingsniai į didžiąją politiką

Čikagoje K. Pakštas iš karto pasineria į lietuvišką veiklą, leidžiančią jam ir šiek tiek užsidirbti kukliam gyvenimui. Jis apsiima platinti kunigo Fabijono Kemėšio redaguojamą katalikišką savaitraštį „Draugas“, vėliau bendradarbiauja kunigo marijono Felikso Kudirkos pradėtame leisti dvisavaitiniame laikraštėlyje „Tikyba ir dora“. 1914-ųjų pavasarį F. Kemėšio paragintas ima telkti išeivijos lietuvių jaunimą. Tam jis su bendraminčiais įsteigia Vyčių kuopą ir išrenkamas jos generaliniu sekretoriumi. Kuopos rengiamuose vakariniuose kursuose moko suaugusius imigrantus skaityti ir rašyti, vėliau tampa vienu iš šios organizacijos leidžiamo žurnalo „Vytis“ redaktorių, be to, važinėdamas po didesnes Amerikos lietuvių kolonijas ragina išeivius aukoti lietuviškiems reikalams.

Deja, dėl užklupusios ligos 1915-ųjų pradžioje darbą tėvų marijonų spaustuvėje teko apleisti. Be to, reikėjo galvoti ir apie tolesnius mokslus. Tų pačių metų rudenį gautą honorarą už dvi knygeles išleido parengiamosioms studijoms, o pavasarį kišenėje jau turėjo pažymėjimą, leidžiantį stoti į universitetą. Tačiau kitoje kišenėje tuo metu tebuvo likęs vos vienas doleris. Kad rudenį galėtų tęsti studijas, K. Pakštas visą vasarą plušėjo kukurūzų fermoje, ėmėsi ir kitų sunkių fizinių darbų. Užtat rudenį jis jau turėjo lėšų stoti į Čikagos Ignoto Lojolos universitetą, jame prasimokė dvejus metus.

Tuo metu K. Pakštas vėl grįžo prie aktyvios lietuviškos veiklos. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, jis išrenkamas Tautos fondo, kaupiančio lėšas nukentėjusiems nuo karo lietuviams šelpti ir Lietuvos nepriklausomybei atkurti, valdybos nariu ir iždo globėju, o vėliau – ir jo generaliniu sekretoriumi. Persikėlęs į Brukliną, K. Pakštas ėmėsi ne tokio jau paprasto aukų rinkimo darbo. „Aukas rinkti buvo labai sunku, nes didelės darbininkų masės vis dėlto dar nebuvo tautinio susipratimo aukštumoj, o jų skepticizmas galingas. Žymi dalis kunigijos pasižymėjo dideliu dosnumu. Tačiau masei skatinti reikėjo daugelio karštų kalbų ir straipsnelių, kad būtų galima šį tą surinkti“, – taip šią sunkią misiją prisiminė pats K. Pakštas.

Darbas Tautos fonde lėmė K. Pakšto įsitraukimą į didžiąją politiką. 1918-ųjų vasarą susirinkęs šios organizacijos seimas ir Amerikos lietuvių taryba nusprendė drauge su advokatu Baliu Mastausku ir kunigu Juozu Dabužinskiu-Dabužiu K. Pakštą deleguoti į Šveicarijoje rengiamą susitikimą su nepriklausomybę paskelbusios Lietuvos atstovais.

Kaip žinoma, Lietuvos Taryba tuo metu dar neturėjo aiškios vizijos, ant kokių pamatų bus statoma atkurta mūsų valstybė, kokia bus jos valdymo forma ir geopolitinė orientacija. Didžioji Tarybos dalis linko į konstitucinę monarchiją ir palaikė suartėjimą su Vokietija. Tokiai nuomonei susitikime Lozanoje atstovavo ir būsimas pirmosios Lietuvos Vyriausybės vadovas Augustinas Voldemaras. Išeivių delegacija tokioms idėjoms griežtai pasipriešino ir pareiškė, kad Amerikos lietuviai Lietuvos valstybę mato tik kaip demokratinę respubliką, nesusietą jokiomis karinėmis ar politinėmis sutartimis su Vokietija, taigi nenorėjo nė girdėti apie sumanymą kviesti Viurtenbergo hercogą Wilhelmą von Urachą karūnuotis Lietuvos valdovu. Dėl to K. Pakštui teko karštai pasiginčyti su A. Voldemaru. „Mes, Amerikos lietuviai, laikėme save karo padėtyje su profesoriaus Voldemaro palaikoma Vokietija, nemėgome monarchizmo, manydami, kad jis nesiderins su demokratybe ir visų lietuvių lygybe“, – vėliau prisiminė išeivių delegacijos narys.

Atrodo, kad Lozanoje K. Pakštas vėl pasijuto kaip tas Užpalių vaikas, kadaise su tėvo revolveriu rankose ketinęs priešintis svetimai despotijai. Nusiuntęs telegramą į Ameriką, jis paprašė surinkti 20 tūkst. dolerių, kad būtų galima pradėti kurti dvi lietuvių išeivių divizijas, turinčias išvyti iš Lietuvos ir vokiečius, ir bolševikus bei atremti gresiančią lenkų agresiją. Tačiau šis sumanymas nepavyko, nes JAV administracija nesutiko kurti šalies kariuomenėje jokių tautinių junginių.

Profesionaliosios geografijos pradininkas

Pirmą kartą į nepriklausomą Lietuvą K. Pakštas atvyko 1919 metų balandžio 8-ąją kaip JAV Raudonojo Kryžiaus delegacijos narys. Apsilankė pas prezidentą Antaną Smetoną, ministrą pirmininką Mykolą Sleževičių. „Pasisiūliau, jeigu kuo būčiau naudingas. Sleževičius man patarė nueiti pas krašto apsaugos ministerio pareigas einantį Merkį, kuris greit nusprendė, kad aš būčiau naudingas ryšio karininku prie Prancūzijos, Amerikos ir Anglijos kariškų misijų. Jis man davė tris bronzines žvaigždeles, sakė tuoj pasisiūdinti kapitono uniformą.“ Tapęs kariškiu ypatingiems reikalams, jis turėjo palaikyti ryšius su santarvininkų karinėmis misijomis, lydėti jas į kovų su bolševikais pafrontę. Naudodamasis savo statusu, jis dar kartą mėgino atgaivinti Amerikos lietuvių karinio junginio kūrimo idėją. Deja, nesėkmingai – JAV vyriausybei Europos, o juo labiau Lietuvos reikalai tuomet dar ne itin rūpėjo.

Kapitono antsiuvus K. Pakštas nešiojo tris mėnesius. Vėliau nusprendęs, kad šiam darbui geriau tiks profesionalūs diplomatai, jis iš pareigų pasitraukė, nutarė įgyvendinti seną savo svajonę – tęsti studijas Šveicarijoje. Tais pačiais 1919-aisiais įstojo į Friburgo universitetą ir keturis semestrus studijavo ekonomiką, o vėliau – geografiją. Studijas vainikavo 1923-iaisiais apginta disertacija apie Lietuvos klimatą ir daktaro laipsnis. Su tokiu bagažu sugrįžusio į Ameriką K. Pakšto laukė puiki akademinė karjera Vakaruose – 1924 metais jį pakvietė profesoriauti Kolumbijos universitetas. Tačiau tuo pat metu gavęs pasiūlymą redaguoti Čikagoje leidžiamą „Draugą“, jis, kaip, pristatydamas naująjį vadovą skelbė dienraštis, „pasirinko verčiau dirbti su lietuviais ir dėl lietuvių“.

Akademinės veiklos K. Pakštas ėmėsi 1925-ųjų rudenį. Jis su džiaugsmu priėmė pasiūlymą eiti Lietuvos universiteto Teologijos-filosofijos fakulteto docento pareigas ir taip tapo profesionaliosios geografijos mūsų šalyje pradininku. 1931 metais jis buvo išrinktas Gamtos-matematikos fakulteto Geografijos katedros vedėju. Prieš tai geografas leidosi į trečiąją, didžiausią, savo kelionę ir per pusmetį sukorė 42 tūkst. kilometrų aplink Afriką. Ankstesnė K. Pakšto kelionė po Lotynų Ameriką, kurioje tuo metu gyveno nemažai lietuvių emigrantų, matyt davė pradžią ir kai kurioms originalioms jo idėjoms, prie jų dabar trumpam ir sustokime.

„Mūsų išeivijos atgal nesusigrąžinsim“, – 1925-ųjų pavasarį, dar redaguodamas dienraštį „Draugas“, rašė K. Pakštas. Mėgindamas suprasti, kodėl nepriklausomybę paskelbusioje Lietuvoje kurtis mėginę emigrantai po poros ar trejeto metų vėl grįžo Amerikon, jis, remdamasis pačių parvykėlių nusiskundimais, prieina prie išvados: Vakaruose gyvenusieji negali susitaikyti su Lietuvoje klestinčia valdininkų savivale, biurokratizmu, korupcija ir ekonominėmis problemomis. Tad iš Lietuvos iškeliauja ne tik buvę, bet ir nauji emigrantai – vien 1924-aisiais į Argentiną, Kanadą, Kubą, Braziliją, Meksiką ir Urugvajų išvyko per 3000 krašto gyventojų.

Dausuvos link

Taigi K. Pakštas siūlo išeitį – emigraciją paversti kolonizacija, sukuriant vieną ar kelias atsargines lietuvių tėvynes. Viena jų, mokslininko nuomone, gali tapti Brazilija, kur įsikūrę tarp indėnų, „būdami taupesni, mokytesni, lietuviai taptų didelių turtų savininkais, politiniais vadais, sukurtų valstybę, panašią į Afrikos Transvalį (taip vadinta dabartinės Pietų Afrikos Respublikos teritorijoje XIX a. gyvavusi išeivių iš Olandijos įkurta valstybė, kurią vėliau aneksavo britai – aut.). Vėliau, po didžiosios savo kelionės, K. Pakštas svarstė galimybę „antrą mažą ar vidutinę Lietuvą“ įkurti Angoloje, kurioje jau lankėsi lenkų delegacija, ieškojusi vietos įkurdinti 100 tūkst. ūkininkų. O kaipgi K. Pakštui skirtoje Mariaus Ivaškevičiaus pjesėje minimas Madagaskaras? Pasirodo, tai tik legenda – šios salos mokslininkas nelaikė tinkama lietuviams kolonizuoti, o užuominos apie ją priklauso rašytojo Vinco Pietario plunksnai.

Reikia pažymėti, kad į šiuos K. Pakšto siūlymus Lietuvos valdžia niekada nežiūrėjo rimtai. Net ir tvenkiantis Antrojo pasaulinio karo debesims, kai mokslininkas desperatiškai siūlė jau ne kolonizaciją, o tautos žiedo ir jos vertybių evakuaciją. K. Pakšto autobiografijoje galime rasti tokias eilutes: „Turėdamas galvoje pavojingą Lietuvos geografinę padėtį ir žinodamas didžiųjų kaimynų apetitą, niekuomet nemaniau, kad mūsų nepriklausomybė bus ilgai toleruojama. Todėl ir kalbėdavau studentijai, o protarpiais ir Vyriausybės nariams, kad reikia darbų programą tvarkyti, atsižvelgiant į naujo karo artėjančią tikrenybę. Man aišku buvo, kad viena iš dviejų valstybių okupuos Lietuvą. O kadangi tie abu kaimynai turi totalitarinius režimus, tai Lietuvos žmonių ir turtų naikinimas bus vykdomas negirdėtu žiaurumu.“

Kadangi prezidentas Antanas Smetona į mokslininko įžvalgas numojo ranka, šis kreipėsi į ministrą pirmininką Juozą Tūbelį. Antroji K. Pakšto žmona Janina Narūnė-Pakštienė atsiminimuose pasakoja: „...Svečias dėstė savo projektą, kad jau dabar laikas sudaryti evakuacinį planą – evakuoti į užjūrį ne tik turtą, kultūrinius lobius, bet ir mūsų jaunimą, gabesnius studentus ir taip paruošti profesionalų kadrą ateičiai. Tūbelis įtemptai sekė pasakojimą; tačiau tuo momentu ėmė rinktis posėdžiui. Jis atsiprašė: „Tai, ką kalbėjai, įdomu. Aš tamstai paskambinsiu, kai būsiu laisvesnis.“ Nepaskambino. Netrukus apsirgusį J. Tūbelį premjero poste pakeitė Vladas Mironas, ir projektas buvo pamirštas.

Nesulaukdamas valdžios pritarimo, K. Pakštas ryžosi evakuotis pats, ir, pasak vieno iš mokslininko biografų prof. Juozo Ereto, mobilizuoti išeivius į „antrąjį frontą“, kurio tikslas – priešintis galimai Lietuvos okupacijai. Pasisiūlęs Kalifornijos universitetui vizituojančio profesoriaus teisėmis dėstyti geografiją ir sulaukęs kvietimo, jis 1939-ųjų gegužę su žmona išvyko į JAV. Tų pačių metų rudenį, jau prasidėjus II pasauliniam karui, o po Kremliaus primestos sutarties Lietuvoje atsiradus sovietų karinėms įguloms ir suprasdamas okupacijos neišvengiamumą, K. Pakštas ragino išeivius, kooperuojantis su Lietuvos valdžia, sukaupti porą milijonų litų, o už juos, kaip jis pats rašė laiške istorikui Zenonui Ivinskiui, būtų galima „užpirkti Kanadoj žemės kolonizacijai tų kelių tūkstančių šviesesnių žmonių ir ūkininkų, kuriems naujos gyvenimo sąlygos gal greit pasirodys visai nepakeliamos“. Deja, ką nors realiai nuveikti jau buvo per vėlu – mokslininko minimiems lietuviams okupantai greitai rado vietą Sibiro platybėse.

Belieka pridurti, kad K. Pakštas „atsarginės Lietuvos“ vėliau ieškojo 1944-ųjų pabėgėliams nuo sugrįžtančių sovietų. Rado ją Britų Hondūre, kur kadaise rado prieglobstį ir keli tūkstančiai memonitų religinei sektai priklausančių vokiečių. K. Pakštas manė, kad šioje valstybėlėje galėtų kompaktiškai įsikurti bent 400 tūkst. lietuvių. Pats profesorius svajojo, išėjęs į pensiją, nusipirkti ten nedidelį namelį ir leisti dienas lietuviškoje kolonijoje, kuriai buvo sugalvojęs Dausuvos vardą. Tačiau sumanymas nepavyko, jis subyrėjo atsimušęs į emigrantų skepticizmą. Nebegrįžo prie to ir pats K. Pakštas, vėliau pasinėręs į mokslinę ir visuomeninę veiklą. Tačiau tiek ji, tiek jo propaguotos čia neminėtos įdomios idėjos vertos kito pasakojimo.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"