TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Kelionė į pragarą ir atgal

2012 07 13 8:15
Kauno sunkiųjų darbų kalėjimas. Iš čia prasidėjo lietuvių politinių kalinių kelias į Červenę.

Prieš 71 metus liepos viduryje Lietuvos spaudoje pasirodė sensacinga naujiena: į Lietuvą pavyko sugrįžti keliolikai politinių kalinių, per stebuklą išlikusių gyvų po Červenės žudynių - vieno žiauriausių sovietų nusikaltimų žmogiškumui. Šiandien prisiminkime šią daugiau nei dvi savaites trukusią tragediją.

"Liepos 7 dieną į Lietuvą grįžo 16 iš tikros mirties laimingai išsigelbėjusių politinių kalinių, karui prasidėjus išvežtų iš Kauno kalėjimo 4-ojo ir 5-ojo skyrių. Raudonieji NKVD apie 80 km už Minsko buvo surengę baisias jų skerdynes. Didelė dalis išvežtųjų azijietišku žiaurumu buvo sušaudyti už Gudijos miesto Červinos (...). Tik nedidelei daliai laimingųjų iš kruvinosios skerdynių vietos pavyko pabėgti", - taip savo pasakojimą pradeda 1941 metų liepą išleistas "Ūkininko patarėjas".

Vis dėlto šiame straipsnyje pateikiama ne tiek daug įvykių detalių, užtat netrūksta panegirikos tuo metu Lietuvą jau okupavusiems vokiečiams. Taigi nelaikydami šio leidinio vieninteliu patikimu šaltiniu pamėginkime rekonstruoti to meto įvykius, remdamiesi dar ir gyvų išlikusių Červenės pasmerktųjų prisiminimais, ir negausiais mums prieinamais pačių enkavėdistų surašytais dokumentais.

Išsigelbėjimas buvo čia pat

1941 metų birželio 22-osios rytas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime prasidėjo kitaip nei įprasta. Anksčiau nei nekenčiama prižiūrėtojų komanda "Kelk!" jo gyventojus pažadino mieste gaudžiančios sirenos, sumišusios su artėjančių lėktuvų gausmu. Dar minutė, kita - ir nuo Aleksoto aerodromo pasigirdo krentančių bombų švilpesys bei priešlėktuvinės artilerijos pabūklų kalenimas.

Kas vyksta už kalėjimo sienų, pro kurias įprastą sekmadienį prasiskverbdavo nebent Įgulos bažnyčios varpų skambesys, niekas nesuprato. Nujausti, kas nutiko, geriausiai galėjo ketvirtojo kalėjimo skyriaus kaliniai, tarp kurių buvo daug buvusios Lietuvos kariuomenės karininkų. Atpažinti vokiškų lėktuvų gausmą jų ausiai buvo lengviau nei kitiems. Nejaugi prasidėjo vokiečių ir sovietų karas? Nejaugi ketvirtojo skyriaus politiniams kaliniams, kurių nemaža dalis jau dabar buvo pasmerkti mirti, priartėjo išsigelbėjimo viltis?

Pasmerktųjų skyriaus langai nebuvo iš viršaus uždengti medinėmis lentomis, tad jo įnamiai galėjo matyti Žemutinę Fredą ir iš jos kyšančius grūdų elevatoriaus bokštus. Tačiau šokti prie langų niekas neskubėjo, žinodami, kad be prižiūrėtojų komandos keltis toks veiksmas gali sukelti rimtų problemų. Juolab kad prasidėjusiais karo veiksmais tikėjo vos vienas kitas skyriaus kalinys. Kiti manė, kad tai jau seniai planuotos sovietų priešlėktuvinės gynybos pratybos. Taip manyti buvo rimtas pagrindas - apie būsimas pratybas buvo užsiminę kalėjimo prižiūrėtojai, atsakydami į kalinių klausimus, kodėl įprastos elektros lemputės netikėtai buvo pakeistos mėlynomis.

Komandos "Kelk!" tą rytą nebuvo. Visi suimtieji ir taip jau buvo atsikėlę ir apsirengę. Apie aštuntą ryto netikėtai pasikeitė ir skyriaus sargyba. Dabar abejojančiųjų, kad prasidėjo karas, nebeliko. "Visos šios atsargumo priemonės davė mums pagrindą tikėti, kad karas tikrai prasidėjo, bet drauge ir neramumų mums kėlė. Nežinojome, koks likimas laukia. Spėliojome, kokiomis kryptimis vokiečių armija per Lietuvą puls, kaip greit ji galės pasiekti Kauną, kaip ilgai rusai jį gins ir kaip NKVD su mumis pasielgs: traukdamiesi mus paliks kalėjime, išveš į Rusiją, o gal ir sušaudys čia pat, kalėjime. Šia tema daugiausia ir kalbėjome. Visi buvome tos nežinios prislėgti", - savo memuaruose prisimena skyriaus kalinys buvęs Lietuvos kariuomenės karininkas Juozas Tumas.

Apie vidudienį kalėjimo kieme kilo didelis bruzdesys. Kaliniai girdėjo, kaip kažkas kraunama į kieman suvažiavusius sunkvežimius ir vežimus. Vėliau stojo ne tik visiška tyla, bet ir tamsa. Kitaip nei įprasta vakare niekas nebeuždegė šviesų, nebuvo ir įprastos komandos gulti. Pasak J.Tumo, "kalėjime viešpatavo gūdi tyla, tik mieste girdėjosi didelis sunkvežimių judėjimas. Tai traukėsi Kauno "nenugalimosios" Raudonosios armijos dalys".

Po aštuntos kaliniai išgirdo, kaip iš kalėjimo koridoriaus išeina sargybinis. Vakaro tyloje sugirgždėjo geležinių skyriaus koridoriaus durų raktai. "Laikykimės, vyrai, tuoj būsime laisvi!" - kažkas šūktelėjo iš užrakintos kameros. Niekieno nebesaugomi, bet vis dar užrakinti kaliniai laukė, kas vyks toliau.

"Naktį, gal apie dvyliktą valandą ar pusę pirmos, išgirdome kalėjimo kieme bėgant daug vyrų. Jie bėgo į tą kalėjimo pusę, kur buvo mūsų, ketvirtasis, skyrius. Mes pakėlėme galvas ir klausėmės. Po poros minučių pasigirdo daug žmonių skubiai lipant laiptais į mūsų koridorių. Pribėgę prie geležinių užrakintų vartų vyrai sustojo, mėgino juos atidaryti, bet negalėjo. Pradėjo bjauriai rusiškai keiktis, šautuvų buožėmis vartus daužyti ir kojomis spardyti. Tuojau kažkas įsakė keliems vyrams bėgti žemyn ir skubiai atnešti kirvius ir dalbas. Įsakyti vyrai pasileido bėgti laiptais žemyn ir netrukus sugrįžo. Pradėjo kapoti ir dalbomis laužti vartus. Mes šokome iš lovų, greit apsirengėm, susikišome į kišenes kas duoną, kas papirosus su degtukais. Aš apie duoną visai pamiršau, pasiėmiau tik keliasdešimt palaidų papirosų su degtukais ir į žieminio palto kišenę susipyliau apie 200 gramų smulkaus cukraus. Jausmas buvo toks sunkus, kurio jokiais žodžiais negalima būtų apibūdinti. Visi buvome vienos nuomonės, kad artinasi mūsų gyvenimo paskutinė minutė ir kad enkavėdistai mus išžudys kalėjime", - prisiminimuose rašo J.Tumas.

Likvidacijai ruoštasi iš anksto

Taip prasidėjo Kauno politinių kalinių kelias į žūtį, sovietinių čekistų kalba vadintas "pirmosios kategorijos evakuacija". Metodai, iki tol sėkmingai išbandyti Baltarusijoje ir Ukrainoje, paskutinėmis sovietinės okupacijos valandomis buvo sėkmingai pritaikyti ir Lietuvoje. Kad suprastume, kaip ir kodėl sovietai taikė tokius metodus, vadintinus ne kitaip, kaip nusikaltimais žmogiškumui, turime trumpam nutraukti pasakojimą apie birželio 23-iosios naktį Kauno kalėjime ir pažvelgti į bendras to laikmečio tendencijas.

Kaip ir kodėl Kauno ir kituose Lietuvos kalėjimuose atsirado politinių kalinių? Praėjus vos porai savaičių nuo Lietuvos okupacijos, 1940 metų liepos 7 dieną paskirtas Maskvos emisaro Vladimiro Dekanozovo ir SSRS įgaliotojo atstovo Nikolajaus Pozdniakovo nurodymu vis dar formaliai nepriklausomos Lietuvos Valstybės saugumo departamento direktorius Antanas Sniečkus patvirtino vadinamąjį "Priešvalstybinių partijų (...) ir kt. vadovaujančio sąstato likvidacijos paruošiamųjų darbų ir operatyvinės likvidacijos planą". Iš karto po to prasidėjo masiniai Lietuvos piliečių suėmimai. Pirmuoju jų taikiniu buvo aukšti valstybės pareigūnai, partijų lyderiai ir kariuomenės karininkai. Daugelis pastarųjų kaip tik ir tapo Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo 4-ojo skyriaus kaliniais.

Pirmą karo dieną sovietinei vadovybei paskelbus karo padėtį pafrontės rajonuose, visos valstybės saugumo ir gynybos funkcijos buvo perduotos karinių apygardų, frontų ir armijų karo taryboms. Taigi politinių kalinių bylos turėjo patekti karinių tribunolų žinion. Tačiau iš tiesų nutiko kiek kitaip - suprasdama, kad kariniai tribunolai, sparčiai artėjant frontui, neturės nei laiko, nei galimybių užsiimti net ir formaliais "teismais", valdžia suteikė neribotą laisvę vietos enkavėdistams bei konvojaus kariuomenės karininkams. Šie turėjo nurodymą nepalikti kalinių vokiečių okupuotoje teritorijoje ir pasirūpinti jų evakuacija. Kadangi evakuacijos būdai nebuvo nurodyti, NKVD ir NKGB darbuotojai bent jau Lietuvoje rinkosi paprasčiausią planą - vadinamąją "evakuaciją pagal I kategoriją". Šis eufemizmas reiškė tik viena - evakuojamųjų kelią į mirtį.

Jei tikėtume oficialiais to meto dokumentais, pirmąją karo dieną visuose Lietuvos kalėjimuose buvo laikoma 5900 suimtųjų ir nuteistųjų. Remiantis pirminiu čekistų planu, evakuoti turėjo būti visi kaliniai. Pagal Maskvos instrukciją, iš Kauno į Vologdos srities kalėjimus turėjo būti išvežti 1592 kaliniai. 2901 Vilniaus, Panevėžio ir Šiaulių kalėjimų įnamis turėjo būti evakuoti į Gorkio, 1237 kitų kalėjimų kaliniai - į Voronežo srities kalėjimus. Tačiau įvykiai plėtojosi per daug greitai, todėl čekistams teko šį planą keisti. Netrukus iš Maskvos atskriejo nurodymas, kad išvežti iš Lietuvos reikia 4000 kalinių. Koks likimas buvo numatytas kitiems? Jie turėjo būti arba paleisti, arba sušaudyti iš karto.

Remiantis šiais nurodymais, naktį į birželio 23-iąją iš Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo buvo išvežta mažiausiai 90 kalinių (tokį skaičių nurodo NKVD šaltiniai). Tiesa, kai kurie liudytojai teigia, kad tokių 4-ajame kalėjimo skyriuje galėjo būti iki pusantro šimto. Šiaip ar taip, visi evakuojamieji buvo sugrūsti į Kauno savivaldybei priklausantį autobusą, kuris pajudėjo Savanorių prospektu - Jonavos ir Ukmergės link.

"Išvažiavus iš Kauno buvo jau visai šviesu, nors saulė dar buvo nepatekėjusi. Ukmergės plente matėsi dar didesnis įvairių autovežimų susigrūdimas ir netvarka. Rusai važiavo plentu trimis eilėmis, mašinos stengėsi viena kitą pralenkti, dėl to kilo barnių, buvo girdėti rusiškų keiksmų. Privažiuojant Muravos kaimą, pamačiau paplentės griovyje apvirtusius du sunkvežimius ir prie jų - keliolika raudonarmiečių, už kelių žingsnių nuo sunkvežimių - artilerijos pabūklą, o dar toliau, suartame lauke, buvo pamestas tankas. Aš džiaugiausi, matydamas tokį netvarkingą Raudonosios armijos pasitraukimą. Buvo vilties, kad vokiečių motorizuotos dalys mus pavys dar Lietuvoje ir išlaisvins", - vylėsi prisiminimų autorius J.Tumas. Nei jis, nei jo priverstinės kelionės draugai nė nenumanė, kad kaip tik šią akimirką Kauno radiofonas skelbia Birželio sukilimo pradžią ir kad po kelių valandų iš Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo bus išvaduoti suimtieji, kurių enkavėdistai taip ir nespėjo išvežti.

Kita vertus, būsimi Červenės kankiniai nė nenumanė, koks likimas tą rytą ištiks kitų kalėjimų kalinius - tie, kuriems išvežti enkavėdistai neturėjo transporto, buvo žvėriškai nužudyti Pravieniškėse ar netoli Telšių esančiuose Rainiuose. Tuo tarpu didelei daliai evakuojamųjų iš Červenės kolonos buvo skirta kitokia lemtis.

Minsko kalėjime

Birželio 24 dieną visi jie atsidūrė Minsko kalėjime. Tarp jų - ir penkiolika lietuvių, sovietų nuteistų mirties bausme. Tai buvo pirmieji Kauno kaliniai, kuriais enkavėdistai nutarė atsikratyti. "Mūsų pasikalbėjimus nutraukė kambario duryse pasirodęs NKVD karininkas. Pagal sąrašą jis šaukė Kaune nubaustuosius mirtimi, ir po vieną juos iš kambario išvedė. Mirtimi nubaustųjų buvo keli, bet aš pažinau tik pulkininką Steponą Rusteiką (Juozo Tūbelio kabineto vidaus reikalų ministrą - aut.). Daugiau aš jų nemačiau ir jų likimo nežinau", - rašo J.Tumas. To paskutinio atsisveikinimo liudytojas nežinojo, ir negalėjo žinoti, kad visi penkiolika tą pačią dieną buvo sušaudyti, nors, kaip matysime iš tolesnių jo prisiminimų, ir galėjo tai nujausti.

Naktį į birželio 25-ąją likimas pasiuntė Minsko kalėjimo įnamiams dar vieną nedidelį šansą išsigelbėti. "Apie 8-9 val. mieste pasigirdo sirenų kaukimas, o netrukus - priešlėktuvinės artilerijos šaudymas, lėktuvų ūžimas ir bombų sprogimai. Tai vokiečių lėktuvai bombardavo miestą. (...) Bombos sproginėjo ir arti kalėjimo, o aplink jį pastatyti priešlėktuviniai pabūklai ir sargybinių bokštelių kulkosvaidžiai šaudė į lėktuvus. Po keliolikos minučių įvyko antras, dar smarkesnis lėktuvų antskrydis. Pasipylė bombų kruša visai arti kalėjimo raštinės ir nuo jų sprogimo drebėjo visas namas. Staiga pasigirdo baisus krintančios bombos sprogimas, po jo ir antras. Dvi bombos, viena paskui kitą nukrito į raštinės namą. Bombardavimui aptilus, pamatėme kritusių bombų rezultatus. Visas tinkas nuo lubų ir nuo sienų buvo nukritęs, kertėje prie durų lubos įlūžusios, durys iškrypusios ir pro pasidariusį tarp durų ir sienos plyšį matėsi dangus. (...) Koridoriuje, kur anksčiau vaikščiojo sargybinis, buvo tylu. Vėliau sužinojome, kad sargybinis koridoriuje buvo užmuštas.

Visas dviejų aukštų kalėjimo raštinės namas buvo sugriautas", - prisimena J.Tumas.

Vokiečiams sunaikinus Minsko kalėjimo raštinę, dingo ir visos kalinių bylos. Civilizuotoje valstybėje tai būtų reiškę mažų mažiausiai tai, kad viską reikėtų peržiūrėti iš naujo. Netrukus įsitikinsime, kad tuo metu Stalino imperijoje galiojo visai kitos taisyklės.

Po kelių vokiečių antskrydžių daugiau nei du tūkstančiai Minsko kalinių iš miesto buvo varomi bėgte. Sprendžiant iš J.Tumo prisiminimų, čekistai bijojo naujo vokiečių antskrydžio. "Nužygiavus nuo Minsko keliolika kilometrų, dešinėje plento pusėje buvo nedidelis miškas. Enkavėdistai mums uždraudė į jį žiūrėti. Aš neiškenčiau ir pažiūrėjęs pamačiau miško pakraštyje kniūbsčius suguldytus ir enkavėdistų apsuptus žmones. Jų buvo nemažas būrys. Vėliau girdėjau gudus pasakojant, kad tai buvo mirties bausme nubausti ir anksčiau už mus iš Minsko kalėjimo išvesti kaliniai. Galimas daiktas, kad toje grupėje buvo ir mirties bausme nuteisti kauniškiai", - pasakoja įvykių liudytojas.

Taip daugiau nei dviejų tūkstančių žmonių kolona, varoma sunkvežimiuose ir vežimuose įsitaisiusių enkavėdistų, patraukė Červenės link. "Dėl kaitros ir nuovargio silpnesni pradėjo atsilikti, kiti visai negalėjo toliau eiti ir komisarai juos dviem pistoletų šūviais į pakaušį nušaudavo. Nelaimingų pavargusių žmonių šaudymai tęsėsi visą laiką iki pat Červenės. Mūsų skaičiavimu žygio metu enkavėdistai nužudė apie 500-550 žmonių", - prisiminimuose rašo J.Tumas.

Dvi tonos "krovinio"

Nelaimingi kaliniai nė nenumanė, kad jų likimą tą akimirką sprendė dėl karo stringanti ir todėl blogai veikianti biurokratinė NKVD mašina.

"Pėsčiomis judame iš Minsko į Červenės miestą. Turiu dviejų tūkstančių kilogramų krovinį. Prašau padėti organizuoti ešelonus, atsiųsti vagonų į Baltarusijos geležinkelio Puchanovičių stotį. (...) Jei negalima gauti vagonų, duokite nurodymą dėl krovinio." Taip rašoma Baltarusijos NKVD Kalėjimų valdybos viršininko Stepanovas telegramoje į Maskvą jo tiesioginiam viršininkui M.Nikolskiui. Kita telegrama išsiųsta jau atviru tekstu: "Judu su 2 tūkst. kalinių Minsko-Mogiliovo kryptimi. Sargyba pavargo. Kaliniams nėra produktų. Padėkite Mogiliovo kalėjimui gauti 60 vagonų evakuacijai."

Atsakymas buvo trumpas ir paprastas: "Vagonų gauti sunku. Numatykite galimybę judėti pėsčiomis. Numatykite maršrutą. Apie galutinį rezultatą tebegrafuosiu papildomai."

Birželio 27 dieną Maskva tebegrafuoja Stepanovui: "Per Mogiliovą duotas įsakymas blankų, datuotų birželio 26 d., atsikratyti vietoje. Keturis šimtus vienetų palikti Červenėje, kitus išsiųsti į Mogiliovą pastarajam padedant." Kaip matome, dabar gyvi pasmerkti žmonės jau vadinami nebe kroviniu, o tiesiog "blankais", kuriais taip paprasta atsikratyti.

Taigi naktį į birželio 27-ąją kaliniai buvo padalyti į dvi grupes. Kaip jau buvo minėta, vokiečiams subombardavus Minsko kalėjimo raštinę, jokių kalinių asmens bylų nebeliko, tad čekistai žmonių likimą lėmė kone iš akies. Vieni apklaustieji buvo siunčiami į kairę, kiti - į dešinę. Atsidūrusieji dešinėje turėjo nedelsiant mirti. Kaip prisimena vienas iš pasmerktųjų, pulkininkas J.Petruitis, dauguma lietuvių pateko būtent į mirtininkų grupę - jų tarp 400-750 pasmerktųjų galėjo būti maždaug 57.

Mirties kolona

Pasmerktieji myriop buvo išvaryti iš Červenės Babruisko link. Išėjus iš miesto, enkavėdistai vėl pradėjo šaudyti atsiliekančius kalinius. Pasiekus netoliese esantį mišką, prasidėjo tikros skerdynės.

"Trijų žingsnių atstumu nuo mūsų sutratėjo visi kulkosvaidžiai bei šautuvai. Kas bandė atsistoti bėgti, buvo nukirstas čia pat, vietoje", - prisimena Jonas Petruitis. Pasak jo ir kitų prisiminimų autorių, nebegalintys atsikelti sužeistieji buvo pribaigiami šūviu į galvą.

Vis dėlto maždaug keturioms dešimtims pasmerktų lietuvių pavyko likti gyviems. Kodėl taip nutiko, aiškina J.Tumas. Pirma, žudynės prasidėjo jau sutemus, apie pusę dvyliktos nakties. Antra, čekistai į koloną šaudė tik iš vienos kelio pusės, nes kitoje buvo gana tankus miškas. Taigi dalis pasmerktųjų net ir rizikuodami būti pakirsti kulkos spruko miškan ir puolė slėptis tarp medžių. Ketvirta, to paties J.Tumo žodžiais, kažkuriuo momentu pasigirdo vokiečių lėktuvų motorų gausmas ir enkavėdistai, palaikę lėktuvus artėjančiais tankais, nutarė neberizikuoti savo kailiu ir paliko bėglius ramybėje.

Įdomu tai, kad jau gerokai po žudynių, liepos 5-ąją, NKVD konvojaus kariuomenės 42-osios brigados vadas pplk. Vaniukovas kariuomenės valdybai išdėstė tokią Červenės žudynių versiją: "1941 metų birželio 24-25 naktį 226-ojo pulko sargybos 170 žmonių evakavo kalinius iš visų Minsko kalėjimų Berezinos upės link kasti apkasų. Pakeliui Červenės apylinkėse sargyba, kartu su kaliniais, buvo smarkiai bombarduojama iš oro. Baltarusijos SSR NKVD Kalėjimų valdybos viršininko sprendimu, kalintieji už kontrrevoliucinius nusikaltimus buvo sušaudyti, o kiti paleisti. Visa sargyba liepos 3 dieną grįžo į dalinį."

Tikėti tokia versija, be abejo, naivu. Aišku viena - likusių gyvų lietuvių laukė ilgas ir pavojingas kelias namo, į tėvynę. Slapstymasis pas baltarusių kolūkiečius, vengiant susitikimo su užsilikusiais sovietų kareiviais, vėliau - tardymai vokiečių kariuomenės štabuose - visa tai reikalauja atskiro pasakojimo. Kaip atskiro pasakojimo prašosi ir drauge su kitais Kauno politiniais kaliniais išvežto, bet nei Minsko, nei Červenės nepasiekusio Vasario 16-osios akto signataro Kazio Bizausko likimas. Yra išlikusi tik visiškai slapta NKGB pažyma, kurioje tvirtinama, kad "Bizauskas K.K. sušaudytas 1941 metų birželio 26 dieną BSSR Polocko rajone netoli Bigosovo stoties evakuojant Kauno kalėjimo Nr. 1 kalinius, nes nebuvo galimybių toliau pervežti, SSRS vidaus reikalų liaudies komisaro drg. Berijos nurodymu ir Lietuvos SSR valstybės saugumo liaudies komisaro pav. drg. Bykovo ir Liet. SSR NKVD vidaus ir pasienio kariuomenės karinio tribunolo pirmininko drg. Maslovo sprendimu." Tad kada nors, pasakodami apie šio iškilaus politiko gyvenimą, prie šios paslaptingos istorijos mes dar būtinai grįšime.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"