TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Kelionė po Kauno tvirtovę užtruktų dvi dienas

2016 07 07 6:00
Vietos bendruomenė III Kauno fortą sutvarkė, ir tai tapo jų susibūrimo, švenčių vieta. Šarūno Mičiulio nuotraukos

Kai karo istorikas, dr. Valdas Rakutis parodė 1912 metų Kauno žemėlapį su dviem miestą juosiančių gynybinių įtvirtinimų – fortų – žiedais, buvusių objektų skaičius pribloškė – apie 750, o dabar išlikusių – apie 250. Tai unikalus reiškinys, dominantis ne tik karo istorikus, bet ir turistus. „Būtina išsaugoti šį kompleksą. Esame parengę apžvalginį maršrutą per visus fortus, jis driekiasi 65 kilometrus“, – sakė jis.

Artimiausiu metu bus įkurtas Kauno tvirtovės regioninis parkas, kuris aprėps visus Kauno fortus, Kauno pilį ir pačiame Kaune bei šalia jo esančius piliakalnius, gynybinės sienos likučius, kitus gynybinius įtvirtinimus. Iš pradžių gali pasirodyti nesuprantama, kas sieja šiuos skirtingų laikotarpių objektus.

Milžiniškas kompleksas

„Nuo piliakalnių iki didžiulės miestą dviem žiedais juosiančios tvirtovės atsiradimo prabėgo keli šimtai metų, tačiau iš esmės tai tokios pačios paskirties statiniai, – sakė šiuo paveldu besirūpinančios VšĮ „Kauno tvirtovės projektai“ vadovas V. Rakutis. – Tvirtovės statiniai transformavosi keičiantis pabūklų šaudymų nuotoliui, kitiems techniniams ginklų parametrams. Ieškant būdų, kaip visą šį gynybinį paveldą pateikti visuomenei, ir gimė mintis kurti parką. Atskiri pavieniai fortų objektai neturi tokio emocinio, informacinio krūvio, kokį turės lankytojams pateikiant kaip kompleksą su informaciniais stendais. Ne kartą po šiuos objektus teko vedžioti draugus, pažįstamus. Kai jie suvokdavo komplekso mastą, patys nusistebėdavo, kaip čia Kaune gyvendami to nežinojo. Ko gero, tas kompeksiškumas, objektų jungtis, pastatymo logika ir yra įdomiausia.“

III forte - milžiniški požemiai.

Prie III forto, Seniavos kaime, užaugęs Ovidijus Jurkša, dabartinis Seniavos seniūnaitis, istorikas, įsiliejęs į nuo 2005 metų veikiančią asociaciją „Kauno tvirtovė“, džiaugėsi, kad ir Kauno politikai, ir rajono valdžia suprato, kokį didelį turistinį potencialą turi išlikę Kauno tvirtovės objektai. „Pamenu, vaikystėje fortą juosė spygliuota tvora, teritoriją saugojo sovietų kareiviai. Mes, vaikai, eidavome ženkliukų prašinėti. Paskui, kai kareiviai išvažiavo, išlandžiojome visą teritoriją. Tačiau neprižiūrima ji greitai pradėjo nykti, apžėlė krūmynais, medžiais, – pasakojo O. Jurkša, tapęs „Kauno tvirtovės“ III forto įgulos vadu. – Todėl pradėjome organizuoti talkas, tvarkėme, rovėme dygias gudobeles, šienavome Sosnovskio barščius. Aplink kyla kotedžai, o žmonės neturi čia jokio parko, pasivaikščioti skirtos vietos. Todėl aptvarkyta forto teritorija idealiai tinka bendruomenei susiburti. Čia pradėjome švęsti Užgavėnes, Jonines. Ir fortas atgijo kaip paparčio žiedas.“ Pašnekovas prisiminė, kaip buvo nelengva net talkas pradėti, reikėjo gauti daugybę leidimų norint išpjauti šabakštynus ar nukirsti fortų pastatus ardančius medžius.

"Šioje vietoje, norėdami parodyti, kaip jų artilerija sugriovė III fortą, fotografavosi daugelis vokiečių karininkų", - pasakojo Ovidijus Jurkša.

Iš rusų perėmė vokiečiai

Kaip pasakojo V. Rakutis, Kauno tvirtovė – buvęs vienas didžiausių carinės Rusijos forpostų, statytas gynybai nuo vokiečių. Kelias iš Berlyno ir Karaliaučiaus į Peterburgą vedė per Kauną, todėl tvirtovei čia ir buvo parinkta vieta. „Ji buvo pastatyta vienu ypu – per ketverius metus, pradėjus 1882 metais. Taikos metu čia būdavo dislokuota 28 tūkst. pėstininkų. Lietuvos kariuomenę tuo metu iš viso sudarė 25 tūkst. karių, – teigė karo istorikas. – Tvirtovė kasmet vis būdavo modernizuojama, pristatoma naujų sandėlių, kareivinių. 1915 metais vokiečiai tvirtovę užėmė per vienuolika dienų ir vėl modernizavo, nes priešo laukė jau iš kitos pusės.“

Tuomet čia įsikūrė vokiečių kariuomenės Rytų fronto štabas, čia sėdėjo vyriausieji generolai. Vedžiodamas po III fortą, O. Jurkša aprodė įdomiausias vietas: kur laikydavo ginklus, kur po žeme yra iškastas didžiulis šulinys artilerijos pabūklams po šūvių aušinti, kur gyveno kareiviai. „Vienoje vietoje visiems rodome dar matomą duobę, kuri liko sprogus artilerijos pabūklo „Didžioji Berta“ sprogmeniui. Jis skriejo 12 kilometrų, – pasakojo O. Jurkša. – O prie kitų griuvėsių, didžiuodamiesi, kaip jie čia daug ką išsprogdino, fotografavosi vokiečių karininkai. Yra išlikusių archyvinių nuotraukų.“

"Esu prie šio forto užaugęs, jaunystėje, kai iš čia išsikraustė sovietų kareiviai, išlandžiojome visus požemius", - pasakojo Ovidijus Jurkša.

Svetimkūnis tampa savas

Tvirtovė savo funkcijas išlaikė iki 1918–1919 metų. „Tarpukariu Lietuvos valstybė taip pat suprato šio objekto svarbą. Buvo sukurtas tvirtovės reikalais užsiimantis štabas, rašomos panaudojimo vizijos, tačiau tada valstybė buvo per silpna, kad galėtų viską įvaldyti. Juk reikėjo milžiniškų investicijų“, – sakė V. Rakutis.

Požemiai po talkos pašviesėjo.

„Įsivaizduojate, Seniavoje net gyvena 1924 metais III forte gimęs žmogus. Kai vaikštinėjau pas gyventojus, norėdamas užrašyti jų prisiminimų, vienas vyras prasitarė, kad ten jo gimtieji namai. Pasirodo, tuo laikotarpiu trūko gyvenamųjų pastatų, žmonės kūrėsi ir fortuose, ypač tam tiko išlikusios kareivinės“, – teigė O. Jurkša. Jo prosenelis dirbo tvirtovės statybose – iš aplinkinių plytinių su arkliu vežiojo plytas. „Už dieną gaudavo 5 kapeikas. Tačiau už 3 kapeikas smuklėje būdavo galima gauti vakarienę, nakvynę ir dar pašerdavo lankytojo arklį“, – pasakojo jis. Seniavos gyventojams fortai kelia daug prisiminimų. Gal todėl į talkas ir susirenka daug žmonių.

„Pamenu, kai lankiausi Lenkijoje, Gižycko tvirtovėje (tai buvusi vokiečių Lioceno tvirtovė), nustebau, kad šiuo metu ten gyvenantys lenkai tvarkė tuos pastatus, kurie nieko bendro su Lenkija neturi. Tada jų paklausiau, kodėl jie tai daro. Žmonės atsakė: „Mes visi čia esame atsikėlę gyventi iš kitur, mes čia jaučiamės ateiviai, be šaknų, o kiekvienas žemės gabalėlis liudija apie vokietiškumą. Tačiau kai tvarkome tvirtovę, ryšį su žeme suformuojame, tampame šios žemės šeimininkais“, – pasakojo V. Rakutis. – Panašiai ir Kaune: tvirtovė rusiška, be abejo, svetimkūnis, tačiau kai pradedame ją tvarkyti, ji tampa mūsų paveldu.“

Pagrindiniai Kauno fortų pastatai jau turi saugomo objekto statusą, tačiau ne visi. „O kai nėra šeimininko, pastatai nyksta, griūva. Ypač griauna pati gamta, ant pastatų augantys medžiai, – sakė pašnekovas. – Parko statusas apribos statybą, kuri griauna šį paveldą.“

Kai kurios forto vietos apsemtos.

Tvirtovė tarnavo ir laikinajai sostinei

Pasak V. Rakučio, daugybė tvirtovės statinių lėmė, kad Kaunas, kai Vilnius buvo paimtas lenkų, tapo Lietuvos sostine. „Buvo patogu ją kurti, nes buvo pristatyta daug valdiškų pastatų. Jeigu ne tvirtovė, sostine gal būtų tapę Kėdainiai ar dar kas nors. Visi tvirtovės statiniai laikui bėgant organiškai įaugo į miesto gyvenimą. Dabar kauniečiai nustemba sužinoję, kad, pavyzdžiui, ankstyvosios valstybinės įstaigos buvo įsikūrusios tvirtovės pastatuose, jau net neatpažįsta pirminės paskirties“, – sakė jis.

Šiuo metu tvirtovės pastatuose veikia du Lietuvos kariuomenės batalionai (jėgerių ir inžinerinis), o pagrindinių aviacijos pajėgų štabas įsikūręs originaliuose tvirtovės komendanto rūmuose. Karo ligoninė taip pat naudojama pagal tą pačią paskirtį. Kauno technologijos universiteto didžioji aula – tvirtovės pastate, Vytauto Didžiojo universiteto rektoratas – taip pat. Soboras irgi priklauso tvirtovei.

III forte bendruomenė ne kartą rinkosi į talkas. /Ovidijaus Jurkšos nuotrauka

Kai Europoje tvirtovės nyksta

Mintis viską sujungti į vieną kompleksą grupei bendraminčių gimė seniai. Tai suvokė ir fortus tyrinėję specialistai. Nuo 2005 metų kauniečiai tvirtove pradėjo užsiimti rimtai. Įsitraukė į tarptautinį projektą „Baltic Fort Route“, atsirado galimybė Europos Sąjungos lėšomis tyrinėti istorinį tvirtovių paveldą. Iš viso į šį projektą yra įsitraukusios 14 Europos tvirtovių. Kauno – viena jų. Todėl tvirtovės regioninio parko kūrėjai tikisi ir Europos turistų dėmesio.

Prieš talką šios III forto sienos per šabakštynus net nebuvo matyti. /Ovidijaus Jurkšos nuotrauka

„2005–2007 metais turėjau progą pavažinėti po Lenkiją ir Vokietiją, pažiūrėti, kaip tvarkomasi kitose tvirtovėse (tada ir įkūrėme asociaciją „Kauno tvirtovė“), – pasakojo V. Rakutis. – Tvirtovės pasaulyje labai sparčiai naikinamos, nes trukdo ūkinei veiklai. Pavyzdžiui, Lenkijoje, Vroclave, verslininkai tiesiog susprogdina, o atvykus paveldo inspektoriams, ramiai sumoka baudas ir planuoja naujas statybas, nes miestas plečiasi, žemė brangi. Kaune dar yra galimybė tvirtovės statinius išsaugoti. Kaunas plečiasi ne todėl, kad jame daugėja gyventojų, o dėl to, jog iš miesto dauguma keliasi į pakraščius, į rajoną. Gyvenamųjų namų statyba dabar priartėjo prie tolimųjų fortų. Todėl bandome išsaugoti juos.“

Kai baigėsi „Baltic Fort Route“ projektas, bendraminčiai nutarė neišsiskirstyti. Pirmuoju VšĮ vadovu tapo Vladimiras Orlovas. Šios idėjos plėtojimas buvo šiek tiek sustojęs, kai V. Rakutis penkeriems metams išvažiavo į Vilnių (tapo Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos prorektoriumi). Jam grįžus atgal į Kauną sumanymas įgavo pagreitį.

„Kauno tvirtovės regioninio parko projektą pristatėme 2014 metų gruodį. Artimiausiu metu parkas jau turėtų būti ir atidarytas“, – teigė dabartinis VšĮ vadovas V. Rakutis. Parką planuojama įrengti palaipsniui, per 20 metų. Kadangi dauguma statinių yra apgriuvę, pirmiausia bus imtasi juos taip sutvarkyti, kad nekeltų pavojaus lankytojams. Prie pagrindinių statinių atsiras informaciniai stendai.

III forte Seniavos bendruomenė švenčia Jonines. /Ovidijaus Jurkšos nuotrauka

Fortų vizijos

„Svarbu, kad kiekvienas statinys turėtų paskirtį, kad būtų juo besirūpinantis šeimininkas. Mūsų funkcija – kad fortai gyvuotų ir būtų pritaikyti šiuolaikiniams visuomenės poreikiams. Blogai, kai paveldui „uždedama“ apsauga, ir daugiau nieko. O nuo to jis nepasidaro nei saugesnis, nei informatyvesnis, toliau nyksta. Todėl kai yra visuomeninė grupė, kuri jau tvarkosi, reikia jai padėti, ir viskas bus gerai. Bendra veikla sustiprina ir bendruomenę, – sakė V. Rakutis. – I fortas galbūt taps kempingu ar vasaros stovyklų vieta. II fortas kol kas neturi vizijos. Jis labai apstatytas namais. Būtų tinkamas paversti rajono parku, tik kol kas nėra visuomeninės grupės, kuri tuo užsiimtų. III fortas, akivaizdu, kad taps Seniavos bendruomenės centru. IV fortas yra pats įdomiausias. Prie jo – Panemunės miestelis. Čia išlikusiose kareivinėse planuojame įrengti jaunimo edukacijos centrą. V fortas labai apgriautas, gal ir liks tokie griuvėsiai. Tačiau vieta tinkama įvairioms laisvalaikio veikloms, pavyzdžiui, dabar veikia dažasvydžio klubas. Tiktų čia įkurti ir kempingą, kad, pavyzdžiui, keliaujant pėčiomis ar dviračiais per visus fortus, kelionę pradėjus IX forte, čia būtų galima pernakvoti. IX ir VII fortai jau sutvarkyti, juose įkurti muziejai. VIII fortą logiška būtų paversti pasivaikščiojimo vieta, Šilainių parku, nes kito šiame mikrorajone nėra. X ir XI fortai yra nebaigti statyti.“

Asociacija "Kauno virtovė" kuria vizijas, kaip apsaugoti paveldą ir išlikusius fortų pastatus pritaikyti dabartiniams visuomenės poreikiams. /Šarūno Mičiulio nuotraukos

Pasak V. Rakučio, maždaug tokia fortų panaudojimo vizija dabar formuojasi, tačiau dažnai iš visuomenės ateina ir naujų poreikių. Kai kam reikia tik sandėlių, kai kam – tik žalios teritorijos klubinei veiklai, pavyzdžiui, motociklininkai norėtų susitvarkyti ir įsikurti. Tokiu atveju viename forte gali tilpti kelios veiklos. „Suprasti, kas tai yra tvirtovė, reikia daug specialistų. Tokių savo asociacijoje turime nemaža“, – teigė pašnekovas. Kaip pažymėjo O. Jurkša, daugelis žmonių yra girdėję tik apie IX fortą, ir tai jiems asocijuojasi tik su kančios istorija: „Kai kas mano, kad tai kalėjimas, kur Antrojo pasaulinio karo metais naciai šaudė žydus.“

„Kauno tvirtovė imli moksliniams tyrimams. Čia gali atlikti praktikas ne tik istorikai, bet ir gamtininkai, architektai, muzikantai. Pamenu, kartą jau organizavo kultūrinę invaziją. Apskritai milžiniškos fortų teritorijos – puiki vieta veikti vietos bendruomenėms ir formuoti pilietiškumą“, – teigė V. Rakutis.

Asociacijos "Kauno tvirtovė" nariai - Valdas Rakutis ir Ovidijus Jurkša - turi daug idėjų, kaip atgaivinti, turizmui ir apskritai miesto gyvenimui pritaikyti Kauno tvirtovę. /Jūratės Mičiulienės nuotrauka

Gaivins pilį

Kauno pilis – pagrindinis Kauno tvirtovės objektas. Tai vienas iš labiausiai griautų, pultų statinių. „Piliavietė jau aptvarkyta, gyvenimas ten verda, tačiau pilies potencialas nelabai išnaudotas, – pažymėjo V. Rakutis. – Planuojame pilyje pateikti informacijos apie kovas su kryžiuočiais. „

VšĮ „Kauno tvirtovės projektai“ nariai dalyvavo ekspedicijoje po kitas Europos pilis, domėjosi, kaip jos pritaikytos turizmui, visuomenės poreikiams, ir pateikė miesto valdžiai nemažai rekomendacijų, kaip galima atgaivinti Kauno pilį.

Pasak karo istoriko, be minėtų, yra ir smulkesnių objektų. Pavyzdžiui, Ąžuolų kalne dar ryšku, kur stovėjo švedų įtvirtinimai, statyti Šiaurės karo metu. „Jie vadinami „švedų šansu“. Ant tų „šansų“ cariniais laikais stovėjo 9-oji Kauno baterija, ten esančiame pylime kasdien 12 valandą buvo keliama tvirtovės vėliava, šaudoma iš patrankos. Šis objektas dabar niekaip neeksponuojamas, nėra jokių informacinių ženklų. O Šančiuose, kur Jiesia įteka į Nemuną, – į kitą krantą kėlėsi Napoleonas. Vieta irgi niekaip nepažymėta. O galėtų būti įdomi ir užsienio turistams“, – apie galimybę plėsti turistinį Kauno potencialą pasakojo V. Rakutis.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"