TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Keršytojas iš Vilniaus geto

2013 09 20 6:00
A.Kovneris (dešinėje centre) su Izraelio armijos kariais nepriklausomybės karo metu. 1948 m. Litvakų kultūros ir istorijos draugijos nuotrauka

Rugsėjo 23-iąją minėsime liūdną sukaktį - 70 metų nuo Vilniaus geto likvidavimo. Prieš metus jau rašėme apie Abą Kovnerį, vieną geto ginkluoto pogrindžio vadų. Šiandien tęsiame pasakojimą apie šią nepaprastą asmenybę, dėl kurios tebesiginčijama iki šių dienų.

1942 metų sausio 1 dieną vienas Vilniaus geto pogrindžio kūrėjų A.Kovneris parengė atsišaukimą, raginantį Rytų Europos žydus kilti į ginkluotą kovą su naciais. Kreipimąsi ryšininkai nuvežė į Lietuvos, Baltarusijos, Vakarų Ukrainos ir Lenkijos getus. Tai vyko likus 19 dienų iki įvykio, šiandien prisimenamo kaip Vanzės (Wannsee) konferencija.

1942-ųjų sausio 20 dieną elitiniame Berlyno rajone prie Vanzės ežero susirinko 15 aukštų nacionalsocialistų partijos ir Vokietijos vyriausybės pareigūnų. SS vado Heinricho Himmlerio pavaduotojas Reinhardas Heydrichas surinko juos, kad aptartų, kaip bus vykdomas "Galutinis žydų klausimo Europoje sprendimas". Po šiuo kodiniu pavadinimu slypėjo kryptingo ir kruopščiai parengto Europos žydų išnaikinimo planas. Konferencijoje paskelbta, kad "galutinio sprendimo" aukomis turi tapti 11 mln. žmonių.

Vokiečių istorikas Christianas Gerlachas pabrėžia, kad totalinis žydų naikinimas prasidėjo dar anksčiau - pirmosiomis SSRS ir Vokietijos karo dienomis. "Dauguma šiuolaikinių istorikų skiria sprendimą likviduoti Sovietų Sąjungos žydus nuo sprendimo sunaikinti kitus Europos žydus. (...). Pirmasis sprendimas priimtas gerokai anksčiau už antrąjį - dar pirmais 1941 metų mėnesiais, vėliausiai - rugpjūčio pradžioje", - rašo Ch.Gerlachas.

Istorikas pateikia gausybę dokumentų, liudijančių, kad nacių funkcionieriai turėjo du planus iki pat 1942-ųjų vasario. "Prieš Vanzės konferenciją planuota sunaikinti tik Rytų žydus. Pradiniame etape manyta, kad Vokietijos žydai turės apsigyventi ištuštėjusiose rytinėse žemėse. Po Vanzės konferencijos mums pasakyta, kad visi žydai, neatsižvelgiant į jų kilmę, turi būti sunaikinti", - tokius Minsko gestapo viršininko Georgo Heuserio žodžius cituoja Ch.Gerlachas.

Lapkričio 30 dieną po telefono pokalbio su R.Heyndrichu H.Himmleris užsirašė: "Žydų transportavimas iš Berlyno. Be sunaikinimo." Iš Ch.Gerlacho cituojamų dokumentų galima suprasti, kad tuomet kalbėta apie Vokietijos žydų deportavimą į Rytus. Iš tiesų, kai vietos SS vadai rodydavo perdėtą uolumą ir žydus vis dėlto sušaudydavo (taip nutiko lapkričio pabaigoje Rygoje), H.Himmleris reikšdavo nepasitenkinimą ir grasindavo nubausti kaltuosius. Tuo pat metu, norint padaryti vietos Vokietijos ir Austrijos žydams, nužudyta 11 600 Minsko geto gyventojų. Baltarusijos generalinis komisaras Wilhelmas Kube tuomet rašė, kad šio krašto "žemesnės rūšies padarai" visiškai nepanašūs į savo tautiečius iš "Vokietijos kultūrinio arealo".

Mirties nuosprendžio akivaizdoje

Skirtumą tarp "savų" ir "rusiškų" žydų matė ne tik naciai. Ir patys Europos žydai stengėsi visaip išlaikyti distanciją nuo savo tautiečių Rytuose. Iki pat 1942 metų tikėta, kad jų, europietiškos kultūros atstovų, neištiks tokia pat lemtis, kokia ištiko "užkrėstus komunizmo bacila" žydus. Taip, beje, manė ne tik Vokietijos ar Austrijos, bet ir Lenkijos žydai. Kai 1941-ųjų gruodį Vilniaus geto gyventojai nusiuntė į Varšuvą sionistinio jaunimo aktyvistą Šlomo Antiną, kad šis įspėtų tautiečius apie artėjančias masines žudynes, vietos žydų lyderiai juo paprasčiausiai nepatikėjo. Išklausę Š.Antiną, jie atrėžė, kad tokie dalykai įmanomi tik "provincialiame komunistiniame" Vilniuje, o Europos centre esančios Varšuvos žydų vokiečiai niekuomet nežudysiantys.

A.Kovneris (antras iš dešinės) ir I.Cukermanas (centre) buvusių Vilniaus geto pogrindininkų susitikime Izraelyje. / Litvakų kultūros ir istorijos draugijos nuotrauka

Vienas Varšuvos geto pogrindžio vadų Icchakas Cukermanas vėliau prisiminė, kaip tenykščiai žydų vadovai reagavo į kito vilniečių pasiuntinio žodžius: "Reikia manyti, kad kalbama apie vokiečių keršto akcijas žydams, gyvenusiems valdant bolševikams. Kaip žinoma, žydai entuziastingai sutiko Raudonąją armiją (1940 metais - aut.), todėl sukėlė kaimynų neapykantą. O vokiečiai turi savų sąskaitų su bolševikų režimu. Raudonoji armija pabėgo. O kas liko? Žydai!"

A.Kovnerio garbei turime pasakyti, kad jo įžvalgos buvo teisingos. Negaudamas jokių žinių iš likusio pasaulio, neturėdamas jokios informacijos apie nacių operatyvinius planus ir padėtį kitose šalyse, galėdamas analizuoti tik tai, kas vyksta Vilniuje, jis pirmas suprato, kad planuojama išžudyti visą žydų tautą. Sionistų jaunimas daugelyje vietų atsiliepė į jo atsišaukimą. "Jaunimas suvokė ne tik informaciją, bet ir jos prasmę: tai pabaigos pradžia, totalus mirties nuosprendis visiems žydams", - prisimena I.Cukermanas.

Remiantis iš Vilniaus gautomis žiniomis, Varšuvos gete 1942-ųjų pavasarį ėmė kurtis kovinės organizacijos, kurios 1943-ųjų balandžio 19 dieną pradėjo didžiausią holokausto istorijoje žydų sukilimą. Beveik mėnesį trukusį sukilimą, remiami tankų, artilerijos ir aviacijos, žiauriai numalšino SS daliniai. Mūšiuose žuvo maždaug 7 tūkst. geto kovotojų, dar 5-6 tūkst. gyvi sudegė gaisrų liepsnose. Pavienių sukilėlių susirėmimai su hitlerininkais vyko ir birželį bei liepą. Taigi geto kovotojai prieš nacius atsilaikė ilgiau nei pati Lenkija 1939-aisiais ar Prancūzija 1940-aisiais. Pasak liudytojų, susišaudymai gete nenutilo iki pat 1944 metų Varšuvos sukilimo. O tuomet petys į petį su sukilusiais lenkais kovėsi per tūkstantį iš geto išsigelbėjusių žydų.

1944-ųjų pabaigoje Raudonajai armijai užėmus Rytų Europą, žydų partizanai ėmė organizuoti masinę nelegalią emigraciją į Palestiną. Judėjimas, pasivadinęs "Bricha" ("Pabėgimas"), iš pradžių buvo stichiškas. Tačiau 1945-ųjų sausį Liubline vykusiame susitikime, kuriame dalyvavo A.Kovneris, I.Cukermanas, jo žmona Civija Liubetkin ir kiti žydų kovinių būrių vadai, susivieniję į grupę "Chativat a-sridim" ("Išgyvenusiųjų brigada"), padėjo centralizuotos organizacijos pamatus. Tų pačių metų kovo mėnesį Bukarešte A.Kovneris ir C.Liubetkin užmezgė ryšį su pogrindine organizacija "Merkaz le-gola" ("Diasporos reikalų centras"), kuriai priklausė Žydų brigados ir kitų Italijoje dislokuotų britų armijos žydiškų dalinių kariai. Pasibaigus karui, abi organizacijos pradėjo koordinuotai vežti pabėgėlius.

Atpildo vardas – „Nakam“

A.Kovnerio grupės narys, buvęs Vilniaus geto pogrindininkas A.Distelis. / Litvakų kultūros ir istorijos draugijos nuotrauka

Tačiau, be išgyvenusių žydų evakuacijos į Palestiną, daugelis buvusių partizanų turėjo ir kitą tikslą - kerštą. Kai kurie jų, padėdami tautiečiams pradėti naują gyvenimą istorinėje tėvynėje, patys savo ateities nematė tol, kol nebus atlyginta milijonų žmonių žudikams. "Žinojome tik viena: jei bus žmonių ir pakaks jėgų, reikia tik keršto! Mus valdė ne noras kurti, o noras griauti, griauti viską, kas tik įmanoma, ką tik pajėgsime", - vėliau prisiminė C.Liubetkin. Panašių minčių galima rasti ir A.Kovnerio prisiminimuose: "Griovimas vyko ne aplink mus. Jis pirmiausia buvo mumyse. Mes neįsivaizdavome, kad galime ir kad turime teisę sugrįžti į gyvenimą, atvažiuoti į Palestiną, kurti šeimas, keltis rytais, eiti į darbą ir jau vien taip suvesti sąskaitas su vokiečiais."

Taigi Liublino susitikime 1945-ųjų sausį gimė dar viena organizacija, pavadinta "Nakam" ("Kerštas"), jos vadovu tapo A.Kovneris. Jo pavaduotojas Paša Raichmanas, dar žinomas kaip Icchakas Avidovas iš Ukrainos Rovno miesto, prisimena: "Viskas įvyko savaime. Sėdėjome prie taurelės, kažkam kilo idėja, ir staiga ji atsidūrė ant stalo. Pamatėme, kad ši idėja vienija mus visus. Visi norėjome keršyti."

Tada kažkas pasiūlė nužudyti milijonus vokiečių, užnuodijus Vokietijos miestų vandentiekius. A.Kovnerį ši idėja uždegė. Po daugelio metų jis pasakė, kad kiekvienas normalus žmogus tokį sumanymą palaikytų beprotišku. Bet tada didingas ir baisus kerštas visiškai atitiko jo apokaliptines nuotaikas. "Užsidegėme visi. Buvome jauni ir laukiniai. (...). Nekilo jokių abejonių, kad padarysime tai, ką padarytų pats Dievas, jeigu tik jis būtų", - rašoma P.Raichmano prisiminimuose.

Netrukus organizacijos narių skaičius išaugo dešimteriopai - nuo penkių štabo narių iki penkiasdešimties kovotojų, tarp kurių buvo aštuonios moterys. Pasidaliję į keletą grupių, organizacijos nariai turėjo įvykdyti vieną iš dviejų planų. "Planas A" numatė nužudyti kiek galima daugiau vokiečių, o "Planas B" apsiribojo keliais tūkstančiais esesininkų, laikomų amerikiečių karo belaisvių stovyklose.

1945-ųjų liepos 15 dieną keturi buvę Vilniaus geto pogrindžio vadai - A.Kovneris, Nissanas Reznikas, Chaimas Lazaras ir Elizieras Lidovskis iš Rovno - atvyko į Šiaurės Italijos kalnų kurortą Tarvizijų, kur buvo dislokuoti Žydų brigados daliniai. Svarbiausias atvykėlių tikslas buvo koordinuoti organizacijos "Bricha" veiklą. Pogrindinės žydų karinės organizacijos "Hagana" nariai aprūpino grupę dokumentais, karinėmis uniformomis ir transportu. Pats A.Kovneris norėjo pasiekti Palestiną ir gauti ten bent jau neoficialų "Haganos" vadovybės leidimą veikti. Be to, jis turėjo gauti tokiai operacijai tinkamų nuodų.

Tačiau Tel Avive A.Kovneris tuoj pat buvo suimtas. Su juo pabendravusiems nelegalia imigracija užsiimančios įstaigos "Mosad le-alija Bet" (Repatriacijos įstaiga B) pareigūnams susidarė įspūdis, kad jo provokuojantis elgesys ir disciplinos stoka sutrukdys organizacijos "Bricha" veiklai. "Bricha" tuo metu jau buvo pavaldi Repatriacijos įstaigai, skyrusiai ten savo emisarus, atsakingus už konkrečias šalis, jos veikla turėjo tapti centralizuota, tad A.Kovnerio saviveikla buvo nepageidaujama. A.Kovnerį lydėjęs seržantas Šmuelis Osija tuomet sakė: "Jis norėjo ateiti su auliniais batais kaip kazokas ir elgtis, kaip elgėsi būdamas partizanas."

Po trijų dienų išėjęs į laisvę A.Kovneris pradėjo zonduoti vietos sionistų lyderius. Nežinia, ar jis atvirai informavo ką nors apie savo planus, tačiau laiške P.Raichmanui A.Kovneris rašė, kad nėra jokios vilties, jog "Planui A" bus pritarta. Vis dėlto keršytojas neatmetė galimybės, kad jam pavyks rasti veikėjų, neprieštarausiančių "Planui B".

A.Kovneris su grupės „Nakam“ kovotojais Bukarešte. 1945 m. / Litvakų kultūros ir istorijos draugijos nuotrauka

Esama kelių versijų, kaip A.Kovneris gavo nuodų. Pagal vieną jų, nuodus jam davė žinomi chemikai broliai Efraimas ir Aronas Kačelskiai. (Beje, E.Kačelskis, pakeitęs pavardę į Kaciros, vėliau tapo ketvirtuoju Izraelio prezidentu.) Pats A.Kovneris teigė nuodų gavęs iš kito garsaus chemiko, Pasaulinės sionistų organizacijos lyderio Chaimo Veicmano, kuris vėliau tapo pirmuoju Izraelio prezidentu. Kadangi Ch.Veicmano archyve nėra jokių duomenų apie jųdviejų susitikimą, daugelis tyrinėtojų laiko šią istoriją A.Kovnerio fantazijomis. Pasak A.Kovnerio, Ch.Veicmanas, sužinojęs apie teroro akto planus, jam pasakė: "Jei būčiau jaunesnis, padaryčiau tai pats." Tuomet Ch.Veicmanas pasiuntęs A.Kovnerį pas būsimą Izraelio branduolinių tyrimų komisijos vadovą profesorių Ernstą Davidą Bergmaną. Šis žinojęs tik tiek, kad nuodai reikalingi operacijai prieš nacius, o apie jos detales neklausinėjęs. Iš profesoriaus A.Kovneris gavęs didelį kiekį nuodų, supiltų į sutirštinto pieno skardines.

Teroristu tapti nepavyko

1945-ųjų gruodžio 14 dieną A.Kovneris, persirengęs britų kareiviu, išplaukė į Tuloną. Tačiau britų karo laive jo laukė nesėkmė. Gruodžio 18 dieną jis ir drauge keliaujantys "Mosad le-alija Bet" pareigūnai per garsiakalbį buvo iškviesti pas kapitoną. Pajutęs, kad istorija gali baigtis blogai, A.Kovneris skubiai išmetė už borto skardines su nuodais. Vis dėlto jis buvo suimtas ir nugabentas į karo kalėjimą Kaire, ten praleido daugiau nei tris mėnesius.

Apie nuodus ir keršto naciams planus A.Kovnerio niekas neklausinėjo: britai manė, kad jis priklauso ultradešiniajai organizacijai LEHI ir planuoja prieš juos nukreiptus teroro aktus Europoje. Suėmimo aplinkybes tyręs organizacijos "Hagana" kontržvalgybos pareigūnas Arje Eliavas priėjo prie išvados, kad nesėkmės priežastis - konspiracijos taisyklių nesilaikymas, per didelis žmonių, žinojusių apie A.Kovnerio kelionę, skaičius ir atsitiktinis informacijos nutekėjimas tranzitinėje stovykloje Egipte. Tačiau A.Kovneris iki pat gyvenimo pabaigos manė, kad jį išdavė Palestinos žydų bendruomenės vadovybė, dėl politinių priežasčių norėjusi sutrukdyti sumanytai akcijai.

Dar prieš A.Kovnerio suėmimą jo pavaduotojui P.Raichmanui pavyko įtaisyti keletą savo žmonių į Hamburgo ir Niurnbergo vandens tiekimo įmones. Gavę vandentiekio schemas, jie atjungė tiekimą į kvartalus, kuriuose gyveno amerikiečių kariai ir jų šeimos, - nukentėti turėjo tik vokiečiai. Operacijai buvo pasirengta.

A.Kovneris (antras iš viršaus) su britų kareivio uniforma karo laive. 1946 m. / Litvakų kultūros ir istorijos draugijos nuotrauka

Žinia apie A.Kovnerio areštą trenkė lyg perkūnas iš giedro dangaus. P.Raichmanas nutarė atsisakyti "Plano A" ir mėginti įgyvendinti "Planą B". Jo žmones toks sprendimas labai nuvylė: iš neregėto masto keršto liko tik smulki operacija. "Tai buvo tragedija", - vėliau prisiminė P.Raichmanas. Nusivylęs savo viršininku jis net pasiūlė, kad grupei toliau vadovautų I.Cukermanas, tačiau šis atsisakė. "Jei manyčiau, kad galime sunaikinti vokiečių tautą - prisidėčiau. Tauta prieš tautą. Tačiau nuodyti upes? Sukelti epidemiją? Tarkime, sunaikinsime dešimt tūkstančių - kokia prasmė? Be to, mumyse dar liko šiek tiek žydiško humanizmo, net ir tuomet, ką jie su mumis padarė", - aiškino bendražygiams I.Cukermanas.

"Planui B" parinktos dvi stovyklos, kuriose laikyti į nelaisvę paimti esesininkai. Pirmajai operacijai pasirinkta netoli esanti stovykla "Štalag-13" prie Niurnbergo. Du "Nakam" nariai įsitaisė ten vairuotoju ir sandėlininku. Išsiaiškinę, kuri kepykla tiekia stovyklai duoną, keršytojai ten taip pat įdarbino saviškius. Šie pranešė, kokia duona tiekiama belaisviams, kokia - apsaugai, per kiek laiko iškepta duona patenka ant kalinių stalo, kokios jos sudedamosios dalys, kaip veikia krosnys. Padedama Žydų brigados karių, P.Raichmano grupė Paryžiuje gavo arseniko pagrindu pagamintų nuodų ir atvežė juos į Vokietiją.

Veiksmas prasidėjo 1946 metų balandžio 14-osios naktį. Jaunas A.Kovnerio grupės narys, buvęs Vilniaus pogrindininkas Arje Distelis (tipiškos arijo išvaizdos) įsitaisė į stovyklą kepėjo padėjėju. Keršytojai planavo iš anksto kepykloje paslėptais nuodais patepti apie 14 tūkst. duonos kepalų - iš pažiūros nuodai niekuo nesiskyrė nuo miltų. Tačiau ir vėl nesėkmė - kilus stipriam vėjui medžio šaka išdaužė kepyklos langą. Išgirdęs dūžtančio stiklo garsą kaipmat prisistatė vokietis sargas. Keršytojams teliko veikti pagal nesėkmės atvejui parengtą planą - išmėtę duonos kepalus po visą kepyklą, "Nakam" aktyvistai pabėgo. Atvykusi policija pamatė išmėtytus duonos kepalus ir nusprendė, jog tai - paprasčiausia vagystė: duona tuo metu buvo vertingas produktas. Operacijos dalyviai tą pačią naktį išvyko iš Vokietijos.

Kitą dieną daugiau nei 2 tūkst. užnuodytų duonos kepalų pateko į stovyklą. Amerikiečių okupacinės administracijos kontroliuojama Vokietijos naujienų agentūra DANA tuomet pranešė, kad apsinuodijo 2283 kaliniai, iš jų 207 paguldyti į ligoninę, tačiau visi jie liko gyvi. Vėliau būta kalbų, kad okupacinė administracija, nenorėdama skandalo, tyčia nuslėpė tikrąją padėtį ir kad keli šimtai apsinuodijusiųjų vis dėlto mirė. Bet kuriuo atveju operacija nepasiekė planuoto tikslo ir iš esmės liko nepastebėta. Antrosios operacijos Dachau stovykloje keršytojai nutarė atsisakyti, nuogąstaudami, kad jos planas dabar žinomas amerikiečiams.

Tuo metu paleistas iš kalėjimo A.Kovneris iškvietė "Nakam" narius į Palestiną pasitarti. Ten jis pareiškė, jog pasikeitus aplinkybėms "Planas A" nebėra realus jau vien todėl, kad į Vokietijos miestus sugrįžo daug žydų. Dalis grupės narių dėl to puolė į neviltį. Jie ir dabar neįsivaizdavo savęs normaliame gyvenime, negalėjo taip paprastai atsisveikinti su didžiojo keršto idėja ir kaltino A.Kovnerį išdavyste. Kai kurie keršytojai ėmė galvoti apie savižudybę, kiti sugrįžo į Europą, kad toliau keršytų savarankiškai.

Geriausias kerštas - gyventi

Lygia greta su buvusiais partizanais vokiečiams keršijo ir britų armijos Žydų brigados kovotojai. Ši brigada pateko į frontą tik 1945-ųjų kovą, dalyvauti rimtuose mūšiuose jai neteko, tad kariai nesijautė atlyginę vokiečiams už savo brolių kraują. Žydų brigados karininkas Chaimas Laskovas, kuris vėliau tapo Izraelio kariuomenės Generalinio štabo viršininku, prisimena: "Tai buvo kerštas. Mes iš esmės pralaimėjome karą. Praradome 6 mln. žydų. Nemačiusieji konclagerių ir krematoriumų to nesupras. Kadangi buvome silpni, neturėjome valstybės, neturėjome jėgos, mes keršijome. Tai nebuvo gražus poelgis."

Vienas svarbiausių holokausto organizatorių ir vykdytojų - SS vado H.Himmlerio pavaduotojas R.Heydrichas, 1942 m. paskelbęs mirties nuosprendį žydų tautai. / Vokietijos Federalinio archyvo nuotrauka

Keršto motyvas karo metais buvo populiarus ir kairiųjų bei dešiniųjų sionistų kalbose. Tačiau tai buvo tik kalbos - iš tiesų žydų politiniai lyderiai buvo pragmatikai, manantys, kad visas jėgas reikia mesti žydų valstybei kurti, o ne pataikauti tegul ir suprantamiems bei pateisinamiems jausmams. Pirmasis Izraelio vyriausybės vadovas kairysis sionistas Davidas Ben Gurionas 1945-ųjų lapkritį vykusiame kovotojų suvažiavime kalbėjo: "Kerštas dabar nenaudingas. Šešių milijonų nužudytųjų neprikelsime. Tad kokia prasmė žudyti vokiečius?" Dėl tos pačios priežasties padėti keršytojams atsisakė dešiniosios "Nacionalinės karinės organizacijos" (ECEL) Europoje vadovas Davidas Danonas ir pabrėžė, kad svarbiausias jo judėjimo tikslas - nuversti svetimą valdžią ir sukurti žydų valstybę.

Prieš masinį kerštą buvo ir humanizmas. "Žydas negalėtų žudyti senelių ir vaikų ar perrėžti pilvo nėščiai moteriai, net jeigu žodžiais jis ir šauktųsi keršto. "Kerštas - vienas esminių žmogaus jausmų, galbūt toks pat kaip alkis ir troškulys, tačiau aukštesnė europietiška ir žydiška moralė laiko jį žemu instinktu, kurį reikia išrauti iš širdies", - dar 1942-aisiais rašė žydų laikraščiai. O po dešimties metų Izraelio Kneseto narys Jona Kese kairiosios partijos MAPAI centro komiteto posėdyje pareiškė: "Tarkime, būtume turėję galimybę užimti Vokietiją - ar mes būtume išpjovę 6 mln. vokiečių? Nužudę milijoną vaikų? Manau, mes nebūtume to padarę."

"Taip keršto įrankiu tapo ne mirtis, o gyvenimas. Gyvenimo kūrimas, o ne vienas ar dešimt į mūsų sąskaitą įtrauktų vokiečių išreikš mūsų kerštą", - dar 1945-aisiais sakė buvusi partizanė ir A.Kovnerio bendražygė Ružka Korčiak. O E.Lidovskis, dalyvavęs rengiant "Planą A", 6-ajame dešimtmetyje balsavo už diplomatinių santykių su Vokietija užmezgimą, reparacijų sutartį ir leidimą parduoti vokiečiams Izraelio gamybos ginklus. Ir vis dėlto jis iki gyvenimo pabaigos apgailestavo kadaise nepadaręs daugiau, o 9-ojo dešimtmečio pabaigoje sakė: "Pasaulis žiūrėtų į Izraelį kitaip, jei jis būtų sugebėjęs atkeršyti už savo kraują." Tačiau iš tiesų, jei A.Kovnerio planas būtų buvęs įgyvendintas, žmonija būtų keikusi žydus iki pat pasaulio pabaigos.

Laimei, "Planas A" žlugo. Ir nors apie jį prirašyta daugybė knygų, sukurta dokumentinių filmų, keršytojų veikla neužėmė deramos vietos holokausto istorijoje. Greičiausiai tai sukėlė didžiausią iki 1987-ųjų išgyvenusio A.Kovnerio nusivylimą. Pasak vieno jo buvusių bendražygių - Vilniaus pogrindininko Gabiko Sedliso, "Nakam" lyderis tikėjosi, kad jo vardas užims ne paskutinę vietą žydų tautos gynėjų istorijoje: "Jis norėjo, kad ir po 2000 metų žmonės prisimintų Judą Makabėjų (161 metais prieš Kristų vykusio žydų sukilimo prieš graikus vadą - aut.) ir Abą Kovnerį."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"