TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Kęstutis – talentingiausias „senosios kartos“ karvedys

2016 07 07 15:00
Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Kęstučiui, valdžiusiam valstybę kartu su broliu Algirdu, teko sunkiausias išmėginimų laikotarpis per visą kovų su Ordinu istoriją. Nepaisant to, kad lietuvių karyba sparčiai tobulėjo, karo elito gretose ėmė rastis riterystės užuomazgos, o pats Kęstutis buvo talentingas karvedys, valstybė išgyveno itin sunkią krizę, kurią įveikti galėjo tik naujai karo ir valdymo strategijai atstovavę būsimieji valdovai.

Valdant Kęstučiui (1337 – 1382 metais), Ordino žygiai prieš Lietuvą pasiekė aktyvumo viršūnę. Nors lietuviai ir mokėsi iš sunkios kovų patirties ir sparčiai tobulino karybą bei ginkluotę, kryžiuočių spaudimą darėsi vis sunkiau atlaikyti. Pasak karo istoriko Karolio Zikaro, LDK savo vakarines sienas gynė iš paskutinių jėgų. Istoriko teigimu, vedamas kelių iš eilės talentingų didžiųjų magistrų, Ordinas pasiekė ne tik aktyvumo, bet ir efektyvumo viršūnę.

Vienas faktorių, leidusių lietuviams sulaikyti Ordino ekspansiją, buvo paties Kęstučio karvedžio talentas, kurį įvertino ir pripažino net priešai. Vis dėlto, nepakako nei jo, nei to, kad lietuviškoje kariaunoje palaipsniui ėmė formuotis priešininkui galintis prilygti riterių luomas. Koks bebūtų buvęs talentingas karvedys, Kęstutis kovėsi pagal „senąsias“ (taip kariavo iki jo valdę didieji kunigaikščiai) karybos tradicijas, o galutinei pergalei pasiekti kritinė situacija reikalavo naujo mąstymo ir naujų strategijų, kurias galiausiai įgyvendino Kęstučio ir Algirdo sūnūs Vytautas ir Jogaila.

Lietuvos didysis kunigaikštis Kęstutis

Ordinas kilo į lemiamą puolimą

– Iš dviejų to laikotarpio valdovų Kęstutis buvo atsakingas už „sunkesnįjį“ – vakarų – frontą. Lietuviai čia jau yra įgiję daug patirties, kovodami su Ordinu daug mokėsi ir tobulėjo. Kas buvo būdinga lietuvių karybai valdant Kęstučiui?

– Nors Kęstučio ir Algirdo valdymo laikotarpis dažnai vadinamas šlovingu, nepamirškime, kad kare su Ordinu sąlygos tuo metu iš esmės pasikeitė. Kariniu požiūriu LDK judėjo aklavietės link, nes palaipsniui ėmė prarasti iniciatyvą. Kariauta labai daug ir gana sėkmingai, tačiau strateginiu požiūriu problemų vis daugėjo, jos darėsi vis rimtesnės, nes Ordinas vis labiau ir labiau perėmė karo veiksmų iniciatyvą.

– Ordino puolimas intensyvėjo?

– Valdant Kęstučiui Ordinas į Lietuvą surengė daugiau žygių, nei valdant bet kuriam kitam didžiajam kunigaikščiui. Tuo pačiu metu lietuviai taip pat rengė daugiau žygių prieš Ordiną, tačiau ištekliai ėmė „braškėti“, kariauta ties galimybių riba. Algirdas tuo metu plėtė lietuvių imperiją į rytus, o Kęstutis vakaruose mėgino išlaikyti status quo.

Lietuviai, kaip ir anksčiau, sparčiai mokėsi iš Ordino, periminėjo karybos ir technologijų naujoves bei mokėsi europietiškos arba riteriškos karybos sampratos, tačiau tobulėjo ir Ordinas.

Lietuviai, žinoma, jau buvo sukaupę ilgametę kovų su kryžiuočiais patirtį ir nuolat siekė neatsilikti nuo priešininko, bet ir Ordinas nebuvo inertiškas darinys. Jam vadovavo keletas iš eilės talentingų magistrų, sėkmingai pavertusių Ordiną, leiskite ironiškai pavadinti, „karinio safario organizavimo įmone“, sėkmingai veikiančia visoje Europoje, kur Ordinas labai sėkmingai vykdė informacines kampanijas ir pritraukė daugybę riterių kryžeivių iš viso Senojo žemyno.

Šventoji Žemė tuo metu jau buvo prarasta ir visa Europos kryžiuočių energija nukreipta šia vienintele likusia kryptimi – į Lietuvą.

Kęstučio antspaudas (1379 m.) - vienas geriausiai žinomų to laikotarpio lietuvių karių atvaizdų.

– Kiek svari ši kryžiuočių „migracija“ į pagalbą Teutonų Ordinui?

– Nereikia manyti, kad iš Europos atvykstantys kryžiuočiai buvo pavienių riterių būriai. Į kryžiaus žygius traukė karaliai ir sosto įpėdiniai. Jie į Lietuvą žygiavo tikrai ne vieni, ar su menka palyda, o vesdavosi bent pusę, o kartais ir didesnę dalį savo valstybių kariuomenės. Tai būdavo milžiniškos pajėgos. Pridėkime tai, kad tokie žygiai virto sistemingu reiškiniu ir suprasime, kad LDK teko atlaikyti vis didėjantį nuolatinį spaudimą.

Lietuviai laikėsi, tačiau ėmė prarasti pozicijas. Krito simboliu laikyta, stipriausia vakariniame pasienyje buvusi Kauno pilis.

Reikėjo naujos strategijos

– Bet juk iki Kęstučio lietuviai taip pat susidurdavo su didžiuliu spaudimu ir labai rimtais iššūkiais, bet visada sugebėjo mokytis ir prisitaikyti prie priešininko primetamų karo taisyklių. Ar tai reiškia, kad valdant Kęstučiui įsigalėjo stagnacija ir tobulėta nepakankamai sparčiai?

– Tikrai ne. Lietuvių karyba tobulėjo, tačiau Ordinas tobulėjo sparčiau. Kryžiuočiams pavyko telkti vis didesnius karo resursus, o lietuviai prilygti nelabai beturėjo kuo. Tačiau stagnacijos tikrai nebuvo. Kęstutis buvo labai lankstus, žaibiškai reaguojantis karvedys. Galima net teigti, kad jis buvo efektyviausias karvedys, lyginant su prieš jį buvusiais kunigaikščiais. Jis viską darė teisingai, tačiau „senoviškai“. Tuo metu LDK jau subrendo naujos strategijos poreikis.

Kaip jau minėjau, tobulėjama nė kiek ne lėčiau nei ankstesniu laikotarpiu. Toliau perimamos technologinės naujovės. Pavyzdžiui, tinkama iliustracija būtų Kernavės valdytojo Vyganto 1388 metų antspaudas, kuriame pavaizduotas raitelis (matyt simbolizuojantis šalį ginantį valdovą). Detalės nėra labai ryškios, tačiau galima įžiūrėti, kad raitelis dėvi kirasą ir basinetą su antveidžiu. Tai reiškia, kad bent jau tuometinis LDK karinis elitas turi visiškai riterišką ekipuotę. Surasta to laikotarpio brigantinos šarvų detalių. Taigi, ginkluotės atžvilgiu lietuviai žengė koja kojon su Ordinu.

– Taigi, nors lietuviai ir toliau tobulėjo, Ordinas greičiau surasdavo „vaistų“ nuo jų, o ne atvirkščiai.

– Ordinas tuo metu veikė labai efektyviai. Ėmė nepakakti net ir tų maksimalių pastangų, kurias į karą dėjo lietuviai.

Kernavės valdytojo Vykinto antspaudas (1388 m.), kuriame vaizduojamas raitelis ekipuotas pagal europietišką riterio tradiciją.

Pirmieji riteriai

– Karinis lietuvių elitas Kęstučio laikais ekipiruotas pagal europietiškus standartus. Ar pagonių kariai perėmė ir riterišką tradiciją, t. y. pas mus atsirado europietiškas riterių luomas?

– Kai sakome riteris, įsivaizduojame kilnų karį. Tačiau pažvelkime pragmatiškiau: riteris, mūsiškai tariant, buvo bajoras. Tai visai kitas visuomenės sluoksnis nei, pavyzdžiui, lietuvių leičiai (profesionalūs kariai, sudarę kariaunos branduolį). Iš jų formavosi bajorijos sluoksnis, tačiau Kęstučio laikais jie vis dar patys arė savo žemę. Tuo metu tikras bajoras pats jau nebedirbo, o naudojosi kitų žmonių darbo vaisiais. Jo paties gyvenimas buvo skirtas karybai ir tam bajoras skyrė visą savo energiją.

Nors bajorijos formavimą, kaip ir daugelį kitų reformų, užbaigė Vytautas, Kęstučio laikais jau ėmė formuotis lietuviškoji bajorija. Be to, riteris – labai efektyvus ir gerai ekipuotas karinis vienetas. Europoje vykstant karinių technologijų proveržiams, riterių ginkluotė labai brango, todėl ją įsigyti galėjo tik turtingas bajoras, gyvenantis iš valstiečių jam sukraunamo turto.

– Nuo mokyklos suolo girdėjome, kad Kęstutį net ir priešai vadino tikru riteriu. Ar tikrai jis buvo toks?

– Kiek galime spręsti iš to, kas žinoma istorikams, Kęstutis buvo labai charizmatiška asmenybė. Iš tiesų, jo amžininkai, įskaitant ir priešus, atsiliepė apie jį kaip apie kilnų karį – tikrą riterį. Matyt, kažkokiu būdu jis tikrai sugebėjo įvertinti europietišką riteriškumo sampratą, suvokti ir perimti riterio garbės kodeksą. Jis pradėjo žaisti pagal tas pačias taisykles, kaip ir priešininkas. Galima sakyti, ėmė vadovautis „tarptautine teise“.

Vokiečių šaltiniuose tikrai paminėtas bent vienas pavyzdys, kaip riteris kryžiuotis kovėsi dvikovoje su lietuvių kariu. Dvikova vyko pagal vakarietiškas taisykles. Šis pavyzdys rodo, kad riterystės idėjas perėmė ne tik Kęstutis, bet ir jo artimiausios aplinkos kariai.

– Kodėl tai vyko? Lietuvių kariai norėjo būti panašesni į savo galinguosius priešus?

– Užtikrintai negalime atsakyti. Bet kodėl gi ne? Kovos su kryžiuočiais jau vyko daug dešimtmečių. Kęstutis – Gedimino sūnus – užaugo šių kovų kontekste. Šis idėjų perėmimas tiesiog negalėjo nevykti. Kai tiek ilgai kariauji su tuo pačiu priešininku ir kartu su juo tobulėji, galima spėti, kad neišvengiamai atrasi jame kažkokių tau patinkančių savybių ir pritaikysi jas sau.

– Apie Kęstutį atsiliepdavo ne visada teigiamai. Pavyzdžiui, pakliuvęs į nelaisvę, jis prisiekė krikštytis, tačiau to nepadarė. Priesaikos laužymas nelabai atitinka kilnaus riterio sampratą.

– Kęstutis buvo universalus, veik tobulas karys. Viena vertus, jis galėjo demonstruoti kilnumą, įspėdamas priešą apie rengiamą antpuolį, tačiau, kai to reikalaudavo aplinkybės, jis imdavosi gudrybės, kad suklaidintų priešą. Kęstučio – riterio paveikslą pateikė ne kas kitas, o jo priešų kronikininkai. Reiškia, nepaisant, minėtų gudrybių, priešas juo žavėjosi.

– Vis dėlto net ir visų suminėtų Kęstučio talentų nepakako, kad išspręstų ties vakarinėmis LDK sienomis susidariusią krizę?

– Kad išspręstų šią gilią krizę, privalėjo pasikeisti valstybės valdovų mąstysena ir politika. Jogaila ir Vytautas tapo tais naujos epochos valdovais ir naujos politikos vykdytojais. Tarp istorikų egzistuoja nuomonė, kad su Kęstučio nužudymu galėjo būti susijęs ne tik Jogaila, bet ir Vytautas, abu supratę, kad jų tėvų vykdyta politika vedė pralaimėjimo link. Šių naujos kartos valdovų strategija jau iš esmės skyrėsi nuo pirmtakų.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"