TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Keturi sovietinio smogiko gyvenimai

2015 05 22 6:00
Rudolfas Ottingas prie šachmatų lentos. LYA nuotrauka

Prieš dvi savaites, pasakodami apie sovietų planus užverbuoti ar nužudyti po karo Vokietijoje atsidūrusius žymius lietuvių veikėjus, užsiminėme apie Rudolfą Ottingą – vokiečių kareivį, tapusį sovietų MGB smogiku. Šiandien išsamiau pakalbėkime apie R. Ottingo gyvenimą ir jo kruvinus darbus.

Rytų fronte prieš sovietus kovojęs vokiečių karys. Pokario Lietuvos partizanas. MGB agentas smogikas, savo rankomis nužudęs ne vieną dešimtį Lietuvos laisvės kovotojų. Sovietų šnipas, pasiųstas į Vakarų Vokietiją verbuoti ir žudyti. Visų gerbiamas mažo miestelio policininkas. Visi šie gyvenimai priklauso vienam ir tam pačiam R. Ottingui – žmogui, neturėjusiam nei idealų, nei tikėjimo, nei tėvynės.

MGB agentų smogikų grupės vadas Rudolfas Ottingas, 1953-iaisiais turėjęs vykdyti politines žmogžudystes Vakarų Vokietijoje./LYA nuotrauka

Dezertyras tampa partizanu

Apie ankstyvuosius R. Ottingo gyvenimo metus nežinoma beveik nieko – nebent tai, kad jis gimė 1923-iaisiais Saro krašte netoli Prancūzijos sienos, kad sulaukęs aštuoniolikos kone iš gimnazijos suolo buvo paimtas į kariuomenę ir pateko į Rytų frontą, kur tarnavo puskarininkiu pagalbiniame dalinyje. Taip 1944-aisiais, vokiečių kariuomenei traukiantis, atsidūrė Lietuvoje.

Kaip būsimas agentas smogikas pasitraukė iš savo dalinio, istorija nutyli. MGB pažymoje apsiribojama tik fraze, kad jis buvo susirgęs ir gydėsi pas kažkokį Suvalkijos ūkininką. Frontui persiritus per Lietuvą, ten ir liko. Kurį laiką R. Ottingas padėjo šeimininkui dirbti ūkio darbus, tačiau ilgai glaustis vienkiemyje jis negalėjo – praėjus frontui apylinkėse iš pradžių pasirodė vokiečių šnipų, diversantų ir savų dezertyrų ieškančio SMERŠ daliniai, kuriuos vėliau pakeitė enkavėdistai. Taigi buvęs vermachto puskarininkis turėjo tik du kelius: arba į sovietinį lagerį, arba į mišką, pas partizanus. Matyt, nusprendęs, kad miške likti gyvam daugiau šansų, R. Ottingas pasirinko antrąjį variantą. Žinoma, galima būtų pamanyti, jog buvusį vokiečių puskarininkį į mišką vedė ir noras tęsti kovą su rusų bolševikais. Tačiau greitai įsitikinsime, kad tokios sąvokos kaip idėja, garbė ar tėvynė jam visiškai neegzistavo, todėl šį motyvą turėsime atmesti.

Kokiomis aplinkybėmis R. Ottingas atsidūrė tarp Lietuvos laisvės kovotojų, neaišku, tik žinoma, jog 1946-aisiais jis prisidėjo prie Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės Sakalo kuopos. Regis, partizanai neturėjo priežasčių nepasitikėti buvusiu vermachto kariu, juolab kad jis buvo ne vienintelis į rinktinę atėjęs vokietis. Antrojo pasaulinio karo istorijos entuziastų diskusijų forumuose minima dar 16 čia kovojusių vermachto karių: Haris Blumentalis-Jonas, Wilhelmas Bachas-Vilhelmas, taip pat Oskaras, Keitelis, Vilis, Ervinas ir kiti. Tačiau nežinoma, ar R. Ottingas buvo asmeniškai susidūręs su pogrindžio kovą už Lietuvą pasirinkusiais tautiečiais.

Partizanavo R. Ottingas neilgai, vos keletą mėnesių. 1947-ųjų balandį po ryšininko išdavystės buvo surengta pasala ir jis įkliuvo čekistams į rankas. Prieš du dešimtmečius „Laisvės kovų archyve“ MGB dokumentus apie šio agento veiklą pristatęs Kazys Starkauskas rašė, kad suimamas R. Ottingas nesipriešino ir tuoj pat nurodė jam žinomų bunkerių vietas. Juos šturmuojant žuvo keturi partizanai, o vienas paimtas gyvas. Kai išdavė dar šešis ryšininkus, R. Ottingas labai greitai sulaukė liūdnai pagarsėjusio MGB majoro Aleksejaus Sokolovo dėmesio.

Rudolfas Ottingas atostogauja Sočyje. 1953 m. rugpjūčio 10 d./LYA nuotrauka

Smogikų vadas Kirvis

Prieš tęsdami pasakojimą apie R. Ottingo trajektorijas, pažiūrėkime, kas buvo tas majoras A. Sokolovas. Į Lietuvą jis atsiųstas 1946 metų gegužės 1 dieną, jau spėjęs užsirekomenduoti Vakarų Ukrainoje kaip nepaprastu žvėriškumu pasižymėjusių specialiųjų smogikų grupių organizatorius. Pasak istoriko Arvydo Anušausko, A. Sokolovą pažinoję čekistai apibūdindavo jį kaip žmogų, diegiantį smogikams žiaurumą, kurstantį plėšikauti ir grobti.

Atvykęs į Lietuvą ir paskirtas LSSR MVD BB valdybos poskyrio viršininku, A. Sokolovas rado čia veikiančias smogikų grupes, sudarytas daugiausia iš stribų. Tokia padėtis jo netenkino. „Neatsisakau ir niekada neatsisakysiu bet kokio pavojingo darbo, bet su tais smogikais, kurie yra spec. grupėje, dirbti nenoriu. Geriau dirbti su banditais, rizikuoti gauti kulką arba padaryti gerą darbą, negu su atrinktais geriausiais „tėvynės gynėjais“ sugadinti pavestą galbūt svarbų darbą, o paskui už padarytas jų vagystes ir plėšimus sėsti į kalėjimą“, - 1946 metų liepos 6 dienos rašte LSSR vidaus reikalų ministro pavaduotojui generolui majorui Piotrui Kapralovui rašė naujasis smogikų vadas, aiškindamas, kodėl nutarė išformuoti iš degradavusių padugnių sudarytus būrius.

Po mėnesio A. Sokolovas suformavo savo pirmąją smogikų grupę, kurią sudarė 11 rusų, du ukrainiečiai ir 7 lietuviai. Penki iš pastarųjų buvo dar visai neseniai miškuose kovoję ir į čekistų nagus patekę Lietuvos partizanai. Juos A. Sokolovas užverbavo įvairiais būdais: žadėdamas gyvybę ir laisvę, įtikindamas kovos beprasmiškumu arba sukompromituodamas prieš bendražygius. Tokie metodai palaužė daugelį, o ką jau kalbėti apie R. Ottingą. Sužinojęs, kad buvęs vermachto kareivis iškart išklojo čekistams viską, ką žinojo apie partizanus bei ryšininkus, smogikų būrių organizatorius suprato: R. Ottingui nerūpi nei Lietuva, nei Vokietija, į partizanų būrį jį atvedė tik vienas troškimas - išgelbėti nuosavą kailį. Vadinasi, šis agentas smogikas bus pasirengęs be jokių skrupulų vykdyti bet kokias užduotis.

Vėliau įsitikinsime, kad agentūrinį Kirvio slapyvardį pasirinkęs R. Ottingas labai greitai pasižymėjo kaip profesionalus galvažudys ir teroristas, todėl pelnė ne tik ypatingą savo vadovybės pasitikėjimą, bet ir gausybę apdovanojimų bei paskatinimų. „Drąsus, ryžtingas, išradingas, tinkamai orientuojasi tarptautinėje padėtyje“, – taip savo agentą vienoje pažymoje apibūdina jo viršininkai. Tad 1946-ųjų gegužę užverbuotas Kirvis sparčiai kilo karjeros laiptais ir po poros metų buvo paskirtas smogikų būrio vadu.

R. Ottingo smogikų aukos – Lietuvos partizanų Vytauto apygardos vadas Bronius Kalytis-Siaubas (kairėje) ir būrio vadas Mykolas Urbonas-Liepa. 1951-ųjų pabaigoje abu buvo įvilioti į pasalą, užverbuoti ir patys tapo agentais smogikais./GAM nuotrauka

Profesionalaus teroristo keliu

Kiek ir kokių juodų darbų yra nuveikęs R. Ottingas su savo vadovaujamais smogikais, tikslių duomenų nėra – to meto grupės ir jos vado byla dabar greičiausiai saugoma kuriame nors Rusijos specialiųjų tarnybų archyve. Tačiau iš išlikusių vėlesnių pažymų, sukurptų rengiant R. Ottingą darbui Vakaruose, galima susidaryti įspūdį apie kai kurias jo grupės operacijas.

Vienu Kirvio smogikų taikinių 1951-ųjų pabaigoje tapo Lietuvos partizanų Vytauto apygardos štabas. Gruodžio 20 dieną jie į MGB organizuotą susitikimą įviliojo apygardos vadą Bronių Kalytį-Siaubą ir partizaną Mykolą Urboną-Liepą. Nežinia, kaip supratę, kad į susitikimą lydintys kovotojai nėra partizanai, o jais apsimetę agentai smogikai, vyrai bandė susisprogdinti granatomis, tačiau buvo nuginkluoti ir suimti. Po dvi dienas trukusių kankinimų jie išdavė Molėtų miškuose įrengtą bunkerį ir taip pražudė šešis ginklo brolius, tarp kurių buvo ir apygardos štabo viršininkas Juozas Kemeklis-Granitas. Štabas nustojo egzistavęs, o B. Kalytis sutiko bendradarbiauti su priešu ir, pats tapęs agentu smogiku, drauge su čekistais naikino savo buvusius kovos draugus.

Atrodo, R. Ottingas ir jo smogikai aktyviai dalyvavo ir realizuojant MBG operatyvinę bylą Nr. 22422 „Nitj“ („Siūlas“), kurios tikslas buvo surasti bei sunaikinti tris į Lietuvą grįžusius Lietuvos partizanus – Juozą Lukšą-Daumantą, Klemensą Širvį-Sakalą ir Benediktą Trumpį-Rytį. Žvalgybos mokykloje parengti trys desantininkai 1950-ųjų spalį nusileido netoli Tauragės apskrityje esančių Žygaičių. Dėl vietovės nepažinojusio piloto klaidos jie buvo išmesti maždaug už 130 kilometrų nuo paskirties vietos Kazlų Rūdos miškuose, tad likusį kelią turėjo eiti pėsčiomis ir tik naktį, nes dieną apylinkėse siautėjo kareiviai ir stribai.

Kelionė pavyko, tačiau MGB, aptikusi desantininkų pėdsakus, 1951-ųjų vasarį parengė jų paieškos planą. Gegužės 20 dieną, išdavus ryšininkui, čekistai rado B. Trumpio slėptuvę. Nenorėdamas gyvas patekti į priešo rankas, partizanas nusišovė.

Iš pažymų galima spręsti, kad R. Ottingas dalyvavo ir slaptoje MGB operacijoje „Legendinis desantas“. Jos tikslas buvo įvilioti į pasalą minėtos grupės narį – legendinį partizanų vadą J. Lukšą-Daumantą. Išgirdę, jog Daumantas laukia dar vienos partizanų grupės iš Vakarų, kontaktų su juo ėmėsi ieškoti desantininkais apsimetę smogikai. Tačiau J. Lukša, žinodamas, kad yra ieškomas, buvo labai atsargus ir į pirmą agentų siūlymą susitikti atsakė tokiais klausimais: "Kas laimėjo pingpongo varžybas 1950 metais; kokie prizai buvo įteikti laimėtojui; kokia Herberto namų šeimininkės pavardė?" Į šiuos klausimus galėjo atsakyti tik tas, kuris su J. Lukša mokėsi žvalgybos mokykloje. Operacija "Legendinis desantas", ko gero, būtų žlugusi, jei gegužės 20-ąją čekistams į rankas nebūtų pakliuvęs tikrasis antros desantininkų grupės narys Jonas Kukauskas-Dzykis. Jis, smogikams apsupus desantininkų slėptuvę, ne tik paskubėjo pasiduoti (todėl vienintelis liko gyvas), bet ir pasišovė padėti sugauti J. Lukšą.

Po kelių mėnesių susirašinėjimo ir pasimatymo su išdaviku Mauručių geležinkelio stotyje rugsėjo 4-osios vakarą J. Lukša atvyko į ryšininko sodybą. Ten jo laukė smogikas Aitvaras, turėjęs palydėti į susitikimą su J. Kukausku. "Jei Dzykis mūsų nepardavė, tada susitiksim, o jei išdavė - žūsim", - tokie buvo paskutiniai partizanų vado atsisveikinimo žodžiai.

Lietuvos partizanų uniformomis perrengta agentų smogikų grupė, dalyvavusi 1949 m. gegužės 1 d. operacijoje suimant prie Palangos išsilaipinusius desantininkus. Pirmas iš dešinės - Algimantas Zaskevičius (agentas Bagdonas), vėliau siųstas į Vokietiją atkurti ryšių su savo šeimininkus išdavusiu R. Ottingu./GAM nuotrauka

J. Lukšos žūties aplinkybės prisimenamos įvairiai. Sutariama tik dėl vieno - susišaudymas prasidėjo, kai išsigandęs J. Kukauskas neatsakė į iš anksto sutartą slaptažodį ir kai gelbėdamas padėtį kažką neaiškiai sumurmėjo kažkuris iš smogikų. Vienoje versijų teigiama, jog tą pačią akimirką J. Lukša paleido automato papliūpą balso kryptimi, tačiau jį čia pat pakirto kulka.

Ataskaitose kaip vienas didžiausių R. Ottingo išradingumo pavyzdžių nurodomas ir MGB organizuoto netikro Dainavos apygardos štabo kūrimas. 1951 metų rugsėjo 27 dieną apygardos vadas Juozas Gegužis-Diemedis buvo iškviestas į Seirijų valsčiaus Bestraigiškių miške įrengtą bunkerį. Jame turėjo vykti susitikimas su partizanais, neva atvažiavusiais į Lietuvą iš Lenkijos. Diemedžiui nusileidus į bunkerį atvykėliai iš karto nušovė tris viršuje likusius partizanus. Supratęs, kad turi reikalą su MGB smogikais, Diemedis po trumpos kovos nusišovė, bet į čekistų rankas gyvas pateko Juozapavičiaus tėvūnijos vadas Juozas Karpavičius-Medelis. Šis gana greitai buvo užverbuotas kaip MGB agentas Juozas.

Tą pačią savaitę kita grupė smogikų suėmė 13 partizanų ryšininkų ir rėmėjų bei nužudė 15 Lietuvos laisvės kovotojų, tarp kurių buvo daugumos Šarūno rinktinės būrių vadai. Pats rinktinės vadas žuvo per minėtą susišaudymą Bestraigiškių miške, todėl čekistams niekas netrukdė naujuoju vadu „paskirti“ savo agento Juozo.

1952 metų balandžio 27 dieną jie suvedė Juozą su slapta užverbuotu Kazimieraičio rinktinės vadu Juozu Drazdausku-Putinu. Susitikime dalyvavo ir keturi agentai smogikai. Buvo nutarta gegužės pradžioje sušaukti Dainavos apygardos rinktinių vadų suvažiavimą ir išrinkti naują apygardos vadą. Suprantama, tai turėjo būti čekistų užverbuotas agentas. Gegužės 9 dieną septyni smogikai, Cijūniškių miške susitikę su “Bajoro” ir “Varpo” būrių kovotojais, įtikino šiuos, kad į naująjį apygardos štabą turi būti paskirti MGB užverbuoti partizanai Putinas ir Vitas Treigys-Karvelis, o apygardos vadu - J. Karpavičius-Medelis. Taip partizanams nieko nenujaučiant visas naujasis štabas atsidūrė čekistų kontrolės lauke. Todėl nenuostabu, kad pasitarime buvo nuspręsta „savo saugumo sumetimais“ sustabdyti aktyvius kovos veiksmus ir ieškoti ryšių su Pietų Lietuvos srities vadovybe.

1950 metų rudenį į Lietuvą permesta pirmoji desantininkų grupė. Iš kairės: Klemensas Širvys-Sakalas, Juozas Lukša-Daumantas, Benediktas Trumpys-Rytis./GAM nuotrauka

Kam reikėjo tokių sprendimų, nesunku suprasti – pasinaudodami netikru apygardos štabu, čekistai planavo sučiupti Pietų Lietuvos srities štabo narius, o paskui, suformavę netikrą srities štabą, skverbtis dar giliau ir galiausiai tokiu pat būdu sunaikinti visą Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio vadovybę. Tačiau šis MGB planas žlugo – čekistų užverbuotiems partizanams vykstant į susitikimą su srities vadu Sergijumi Staniškiu-Litu J. Drazdauskas-Putinas nušovė jį lydėjusį agentą smogiką Žaliūgą, sužeidė V. Treigį-Karvelį ir pabėgo iš grupės.

Kaip matome, net čekistų užverbuoti ir ne vieną kovos draugą išdavę agentais smogikais tapę partizanai kartais mėgindavo ištrūkti iš savo „globėjų“ gniaužtų. Todėl jiems būdavo griežtai įsakoma miške nuo grupės neatsiskirti. Vis dėlto R. Ottingui buvo padaryta išimtis: dar 1947 metų gegužę rašytame raporte A. Sokolovas nurodė, kad agentas smogikas Kirvis tinkamas dirbti pavieniu teroristu.

R. Ottingas nenuvylė savo viršininko – 1950 metų gegužę rašytame vieno agento pranešime pasakojama, kaip Kirvis automato papliūpomis iš kelių metrų atstumo suvarpė mėginusį pabėgti ir kitų agentų sužeistą smogiką slapyvardžiu Jūra.

R. Ottingo vadovaujama grupė nužudė daugiau kaip 150 partizanų. Paties Kirvio rankos gali būti suteptos 67 Lietuvos laisvės kovotojų krauju. Už tokius „nuopelnus“ R. Ottingui buvo dosniai atlyginama. Iš „Laisvės kovų archyve“ pateikiamų dokumentų matyti, kad vien 1947-1950 metais jis gavo 87 premijas, kurių bendra suma viršijo 50 tūkst. rublių, o kur dar nuolatinis poros tūkstančių rublių atlyginimas. Be to, 1950-aisiais Justas Paleckis apdovanojo šį profesionalų žudiką LSSR Aukščiausiosios Tarybos garbės raštu. Suprantama, toks vertingas smogikas negalėjo likti be darbo ir tuomet, kai partizaninis karas Lietuvoje ėmė slopti. 1953 metais jam buvo numatytas naujas darbas, šį kartą – Vakaruose.

Ta pati nuotrauka, suklastota MGB. Vietoj desantininkų Klemenso Širvio ir Benedikto Trumpio veidų įmontuoti agentų smogikų veidai.

Į Vakarus plasnojo jau Balandis

1953-iųjų kovą sovietinės Lietuvos MGB baigė rengti itin plataus masto operaciją, nukreiptą prieš Vakarų Vokietijoje gyvenančius įtakingus lietuvių emigracijos veikėjus. Pagal "Aktyvių agentūrinių-operatyvinių priemonių, kurias numato Lietuvos TSR MGB įsigyjant vertingą agentūrą tarp Vokietijos lietuviškų nacionalistų ir likviduojant nacionalistus, kurie dirba užsienio žvalgyboms, planą" buvo numatyta užverbuoti septynis asmenis: Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto veikėjus Mykolą Krupavičių, Leoną Prapuolenį, Stasį Raštikį ir Praną Zundę, du su amerikiečių žvalgyba siejamus buvusius Lietuvos kariuomenės karininkus ir „Vatikano agentą“ buvusį Jėzuitų gimnazijos direktorių kunigą Johaną Kippą. Specialiai šiam darbui parengtas ir buvęs partizanas, garbingo Lietuvos generolo sūnus Algimantas Zaskevičius, žinomas kaip agentas Bagdonas. R. Ottingui buvo numatyta kita, ne tokia subtili užduotis. Nesėkmingo verbavimo atveju būtent jis turėjo likviduoti nesukalbamus emigrantus. Pridengti kruvinus Kirvio darbus būtų reikę agentui Sedmoj – iš ankstesnio pasakojimo mums jau pažįstamam Valentinui Eidukaičiui, kuris tuo metu gyveno Vokietijoje Neumanno pavarde. Šis turėjęs pasiduoti Rytų Vokietijos saugumui ir „prisipažinti“ nužudęs J. Kippą bei du buvusius Lietuvos karininkus, nes tie Vakarų žvalgybų agentai jį verbavę ir šantažavę.

Laimė, visa ši operacija buvo nepatvirtinta. Kodėl – nesunku atspėti. Palaiminti kruviną planą turėjusio LSSR MGB vadovo Piotro Kondakovo likimas po Josifo Stalino mirties pakibo ant plauko. Vasaros pradžioje vyriausiasis sovietų čekistas Lavrentijus Berija jį atleido iš pareigų, o netrukus pats buvo suimtas ir metų pabaigoje sušaudytas. Nenuostabu, kad vykstant tokiems procesams Lietuvos čekistams labiau rūpėjo ne grandiozinių operacijų planavimas, o jų pačių išlikimas.

Tačiau viršuje siaučiančios audros beveik nepalietė juodų MGB darbų vykdytojų – profesionalūs provokatoriai, teroristai ir žmogžudžiai buvo reikalingi visiems. Ne išimtis - ir R. Ottingas. Tų pačių metų rudenį jis toliau buvo rengiamas misijoms Vakarų Vokietijoje. Tik prieš tai reikėjo išmokyti agentą nelegalaus darbo gudrybių, o svarbiausia – kruopščiai parengti jo legendą.

Vilniaus čekistų sukurpta R. Ottingo istorija atrodė maždaug taip: vokiečių kareivis 1944-aisiais pasišalina iš savo dalinio, lieka Lietuvoje ir įsitraukia į ginkluotą pogrindį. Vėliau, suimtas kaip lietuvis partizanas, patenka į lagerį, o kad yra vokietis ir kad norėtų grįžti į tėvynę, prisipažįsta tik 1955-aisiais, kai į Maskvą atvykusiam tuometiniam Vakarų Vokietijos užsienio reikalų ministrui Konradui Adenaueriui pavyksta užmegzti santykius su SSRS ir susitarti dėl karo belaisvių grąžinimo. Kad R. Ottingo istorija būtų panašesnė į tiesą, jis net porą savaičių laikomas viename Gorkio srities lageryje, susipažįsta su konvojuojamų kalinių vagonu, apsilanko ir Lukiškių kalėjime.

Vis dėlto Maskvos čekistams nepasirodė, kad agentas nepriekaištingai paruoštas misijai. Jiems užkliuvo ir vilniečių parengti ryšio su centru būdai, ir nepakankamos R. Ottingo žinios apie konspiraciją, ir net pernelyg geri drabužiai bei išpuoselėtos rankos, kurios tikrai nederėjo prie sunkų fizinį darbą dirbusio kalinio istorijos. Iš naujo mokyti agento nebuvo laiko, tad, kaip teigiama KGB 1-osios valdybos viršininko pavaduotojo rašte Lietuvos SSR Ministrų Tarybos pirmininkui Kazimierui Liaudžiui, jam „buvo duotos ribotos užduotys: įsikurti šalyje, susipažinti su aplinka ir sukurti galimybes dirbti žvalgybinį darbą“.

1956-ųjų sausį R. Ottingas, grėsmingą Kirvio pseudonimą pakeitęs į taikų Balandžio slapyvardį ir turėdamas kišenėje Rudolfui Ostinui išduotą pasą, išvyko į Vakarus. Po dvejų metų buvusi antroji žmona (pirmąją jis paliko Vokietijoje) kreipėsi į vieną Vilniaus notarų biurą, prašydama pripažinti vyrą nežinia kur esančiu. Tuo metu agentas Balandis sugrįžo į gimtąjį Sarą ir įsidarbino ten policininku.

Agentai smogikai ir MVD darbuotojai. Centre (vilki milinę) - agentų smogikų grupių organizatorius Lietuvoje Aleksejus Sokolovas./GAM nuotrauka

Paskutinė išdavystė

Apšilęs kojas ir apsipratęs su nauja aplinka Balandis turėjo sulaukti konkrečių užduočių iš centro. Tačiau Maskvoje greitai tapo aišku, kad agentas nė neketina dirbti sovietų žvalgybai. Du kartus pas R. Ottingą siųstas A. Zaskevičius (Bagdonas) grįžo nieko nepešęs – su Berlyne įsikūrusia sovietų žvalgybos rezidentūra jis nesusisiekė, atvykti į Rytų Vokietiją kategoriškai atsisakė, nepasirodė ir palyginti saugioje Vienoje, į kurią buvo kviestas 1960 metų rugsėjį. Balandžio šeimininkai Maskvoje tuomet dar nenumanė, kad jų globotinis jau prieš kurį laiką prisistatė Vakarų Vokietijos kontržvalgybai, prisipažino, kas esąs, ir išpasakojo visas žinomas paslaptis.

O žinojo R. Ottingas nemažai. Kaip buvęs slaptų operacijų prieš į Lietuvą slapta atvykusius pogrindžio veikėjus organizatorius, jis galėjo atskleisti ne tik kitų agentų smogikų pavardes, bet ir pranešti apie suimtus žvalgus, naudojamus sovietų radijo žaidimuose su Vakarų specialiosiomis tarnybomis. Tačiau vargu ar tuo metu šios žinios dar turėjo vertės – agentai smogikai galėjo rūpėti nebent lietuvių emigrantams, o seni radijo žaidimai chruščiovinio „atlydžio“ metais kažin ar buvo aktualūs. Kaip nors kitaip pasinaudoti R. Ottingu vokiečių kontržvalgybininkai taip pat nematė reikalo. Kam reikalingas pokario smogikas, kurio vienintelis amatas – žudyti, o apie tai, kad kelis kartus kailį išvertusį veikėją galima panaudoti kaip dvigubą agentą, negalėjo būti nė kalbos. Taigi mainais už ramų ir sotų gyvenimą gimtinėje R. Ottingui greičiausiai buvo pasiūlyta tiesiog nutraukti ryšius su buvusiais šeimininkais ir tylėti.

Matyt, nelabai Balandis rūpėjo ir sovietų žvalgybai, tais pačiais metais sužinojusiai apie agento išdavystę, – antraip perbėgėlį būtų buvę mėginta pagrobti arba likviduoti. Užuot tai padariusi, Maskva nutarė panaudoti R. Ottingą kaip dezinformacijos kanalą. Ar sovietams pavyko taip pridengti ištikimus nelegalius agentus ir jų veiklą, mes nežinome ir greičiausiai niekada nesužinosime – daugumos tų veikėjų vardus ir darbus po devyniais užraktais tebesaugo sovietų specialiųjų tarnybų archyvai.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"