TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Kilnios sielos aristokratas

2014 06 27 6:00
Jurgis Savickis su diplomatais Edvardu Turausku ir Petru Klimu bei Brone Klimiene Grase, Prancūzijoje, apie 1941–1942 m.
LCVA nuotrauka

Gegužę sukako 124 metai, kai Ariogalos valsčiaus Pagausančio dvare gimė rašytojas Jurgis Savickis, didelę savo gyvenimo dalį paskyręs diplomatinei tarnybai. Šiandien prisiminkime kai kuriuos svarbesnius jos tarpsnius.

J. Savickis dažniausiai prisimenamas kaip vienas originaliausių ir moderniausių lietuvių rašytojų. Pasak literatūros tyrinėtojų, šis autorius bene pirmasis sulaužė kaimiškosios lietuvių prozos tradicijas. Ir tai nenuostabu, nes rašytojo gyvenimas prabėgo dideliuose miestuose. Be to, per du tarpukario dešimtmečius Lietuvoje J. Savickis praleido vos porą metų. Visą kitą laiką jis skyrė diplomatinei tarnybai, daugiausia - Šiaurės ir Skandinavijos šalyse.

Taip jau susiklostė, kad tuomet Lietuvai užsieniuose atstovavo ne vienas literatas - diplomatais tarnavo ir Oskaras Milašius, ir Ignas Šeinius, ir Jurgis Baltrušaitis, ir Vincas Krėvė. Vis dėlto J. Savickis visuomet save laikė pirmiausia diplomatu, o tik paskui - menininku. Bent jau tokį įspūdį galima susidaryti iš kai kurių jo pasakymų ir sprendimų.

Jurgis Savickis – Lietuvos atstovas Danijoje. 1919 m. / LCVA nuotrauka

Kita vertus, meniška prigimtis paliko ryškią žymę jo karjeroje ir ne visada lengvino tarnybą. J. Savickis mokėjo bendrauti su įvairiausiais žmonėmis, palenkti į savo pusę abejinguosius ar abejojančiuosius, jam puikiai sekėsi savo kultūriniais projektais uždegti kitus. Tačiau rašytojas taip ir neišmoko tvarkyti pinigų - tiek savų, tiek ir valdiškų, jam ne itin sekėsi plėtoti prekybinius ar ekonominius Lietuvos ryšius atstovaujamose šalyse. Pagaliau ir J. Savickio asmeninis gyvenimas, kupinas audrų, vedybų, skyrybų, įsimylėjimų ir išdavysčių, nelabai derėjo su diplomato statusu. Galima sakyti, kad jis pats yra vertas romano, kurio niekas taip ir neparašė.

Svajonės ir tikrovė

"Charakteris mano ūmus, šuniškas, aš pats - girių girinis, tarsi sulaukėjęs batsiuvys, nors sielos gilumoje tikiu, kad kur nors bažnyčios ar valsčiaus archyve arba dar kur nors yra dokumentai apie mano nenuginčijamą bajorišką kilmę. Tai jaučiu savo kraujyje", - 1923-iųjų rudenį laiške žmonai rašė J. Savickis.

Nuojauta nemelavo, mat Jurgio senelė Rozalija Rimaševskaitė buvo senos, nuo 1670 metų savo istoriją skaičiuojančios dvarininkų giminės atžala. 1854-aisiais Rozalija ištekėjo už valstiečių kilmės Tomo Savickio. Kodėl, belieka tik spėlioti. Ir pridurti, kad tokių "kodėl", kalbant jau apie paties J. Savickio gyvenimą, dar bus be galo daug.

J. Savickio tėvai 1889 metų vasario 18 dieną išrašytame santuokos liudijime bajorais nebevadinami. Tiesa, jie buvo pasiturintys ūkininkai - tėvui Augustinui Savickiui galėjo priklausyti galbūt 80 hektarų, o motinos Sofijos Barauskaitės šeimai - visi 150 ha žemės. Tokius skaičius, remdamasi J. Savickio sūnaus Augustino Savicko asmeninio archyvo dokumentais, pateikia literatūros tyrinėtoja Janina Žėkaitė.

Jurgis Savickis – Maskvos šeštosios berniukų gimnazijos moksleivis. / Nuotrauka iš Janinos Žėkaitės monografijos „Jurgis Savickis“

1890 metų gegužės 4-ąją, Savickių šeimoje pasaulį išvydo pirmagimis. Po dviejų dienų Ariogalos bažnyčioje jis buvo pakrikštytas Jurgiu, arba, kaip rašoma bažnyčios metrikoje, - Jurijumi. Tikrų žinių apie būsimo diplomato vaikystę išliko nedaug - net neaišku, kur jis pradėjo eiti mokslus. J. Žėkaitė spėja, kad tai galėjo būti Ariogalos berniukų pradžios mokykla. Sulaukęs dvylikos metų, tėvų buvo išsiųstas mokytis į gimnaziją Maskvoje, kur gyveno jo dėdė Ipolitas Barauskas. Deja, mokslų Jurgis taip ir nebaigė. Tai liudija 1909 metų rugpjūčio 14-ąją išduotas šešių klasių baigimo pažymėjimas, kuriame daugelio dėstomųjų dalykų žinios įvertintos vos "patenkinamai".

Tėvų raginamas pagalvoti apie tolesnius mokslus, J. Savickis pasirinko Aukštuosius žemės ūkio kursus Peterburge. Jurgio tėvą toks sprendimas, regis, labai pradžiugino - pardavęs eržilą, jis nupirko sūnui dailią uniformą ir, artėjant 1911-ųjų rudeniui, išlydėjo į tuometinę Rusijos sostinę. A. Savickis nė nenujautė, kad sūnaus mokslai netruks nė pusmečio - 1912 metų sausio pradžioje vaikinas padavė prašymą išbraukti jį iš studentų sąrašų.

Tokio sprendimo priežastį randame tuose pačiuose žemės ūkio kursuose studijavusios visuomenininkės ir rašytojos Janės Narūnės prisiminimuose: "Patekęs į Rusijos sostinę, Savickis entuziastingai ėmė lankyti didžiulius pasaulinio garso muziejus (Ermitažą, Aleksandro III muziejų) ir meno parodas. Jis labai susidomėjo menu ir įstojo į Meno akademiją studijuoti tapybos."

Namiškiams apie tokį sprendimą Jurgis negalėjo nė užsiminti, o pinigų reikėjo. Tad tų pačių 1912-ųjų rudenį jis prašė pašalpos iš Lietuvių dailės draugijos, lindo ir į skolas, blaškėsi tarp Maskvos, Peterburgo ir Krokuvos, mėgindamas įsitvirtinti dailės mokyklose.

Toks slapukavimas ilgai netruko - vieną rudenį yla galiausiai išlindo iš maišo. Jaunesnysis Jurgio brolis Antanas vėliau prisiminė tokią tėvų namuose vykusią sceną: "Ir štai, praėjus metams ar dvejiems, vėlų rudens vakarą kažkas paklebena. Į trobą įeina Jurgis. Bet, Dieve, koks! Apžėlęs barzda, vilki kažkokia miline, virve perjuosta, ant pečių terba ar maišas, iš kurio kyšo teptukų krūva. Tai ar čia tas pats blizgantis studentas, kurio mokslui buvo išleista tiek pinigų?" Tėvo reakciją nuspėti nesunku: jis be ceremonijų išgrūdo sūnų pro duris. Vėliau, žmonos prašomas, atitoko ir pakvietė grįžti. Tiesa, jokių Jurgio dailės studijų tėvai ir toliau iš principo nefinansavo.

Jurgis Savickis (stovi pirmas iš kairės) su Stokholmo Lietuvių konferencijos delegatais. Stovi iš karės: Martynas Yčas, Vytautas Gylys, Ignas Jurkūnas-Šeinius, Jurgis Alekna, Stasys Šilingas. Iš karės sėdi: Jonas Šliūpas, Felicija Bortkevičienė, Juozas Tumas-Vaižgantas. 1917 m. spalis. / LCVA nuotrauka

Kita vertus, dailės studijų klausimas greitai atkrito savaime - prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas. Pirmuosius jo metus Jurgis praleido tėviškėje. "Brolių padedamas savo vienkiemyje nuleidau kelis eglinius rąstus. Iškasėme gerą rūsį sode. Rąstus užklojome velėnomis. Tokioje patalpoje gyvenome visą vasarą", - taip 1915-ųjų įvykius dienoraštyje prisimena pats J. Savickis.

Melancholiškas Kopenhagos ruduo

Visgi karas pakreipė J. Savickio gyvenimą netikėta ir lemtinga linkme. 1915-ųjų rudenį jis grįžo į Peterburgą, kaip Nukentėjusiems nuo karo šelpti draugijos įgaliotinis darbavosi įvairiuose Rusijos miestuose, o metų pabaigoje buvo pasiųstas į Kopenhagą. Ten svarbiausia jo užduotis buvo suskaičiuoti Vokietijos stovyklose laikomus lietuvius karo belaisvius ir pasirūpinti jų grįžimu į tėvynę.

Tačiau vien tik įgaliotinio pareigomis J. Savickis neapsiribojo - jam labai rūpėjo, kad Vakarų Europos šalys būtų kuo geriau informuotos apie Lietuvą. Buvo sumanęs išleisti apie savo kraštą ne vieną knygą, Kopenhagoje įkurti Lietuvių informacijos biuro filialą. Be to, J. Savickis kaip Draugijos įgaliotinis aktyviai dalyvavo ir 1917-ųjų spalį vykusioje Stokholmo konferencijoje, kurioje priimta rezoliucija, reikalaujanti, kad kariaujančios šalys pripažintų Lietuvą nepriklausoma valstybe.

Visa tai neliko nepastebėta: 1919 metų sausio 1 dieną užsienio reikalų ministras Augustinas Voldemaras paskyrė J. Savickį oficialiu Lietuvos atstovu Kopenhagoje. Nuo pirmųjų dienų diplomatas entuziastingai ėmėsi darbo. Vienas svarbiausių jo tikslų buvo tolesnė informacijos apie Lietuvą sklaida, tad pasiuntinio pastangomis Danijos sostinėje tų pačių metų rugsėjį pradėjo veikti Lietuvos telegramų agentūros biuras, jam vadovauti paskirtas iš Stokholmo atstovybės perkeltas rašytojas Ignas Šeinius.

Deja, entuziazmą atvėsino finansinės problemos: ministras pirmininkas Ernestas Galvanauskas nurodė taupyti Lietuvos atstovybėms skiriamas lėšas ir ką tik įsteigtą agentūrą likviduoti. Lapkričio 1-ąja datuotame laiške J. Savickiui URM valdytojas Petras Klimas apgailestaudamas rašė: "Atkreipiu akį į tai, jog Lietuvos padėtis dabar yra be galo sunki, mes neturime lėšų, mūsų kariuomenė ir valdininkai jau du ir daugiau mėnesių negauna algų (...)." O pasipiktinusiam dėl tokio sprendimo I. Šeiniui atrėžė: "Mes tiesiog stebėjomės, kaip Jūs užsieniuose visai nustojote orientuotis, kokioje padėtyje mes esame."

Uždarius agentūrą, J. Savickis ieškojo kitų būdų supažindinti danus su Lietuva - ėmė organizuoti parodas. Vienoje tokioje, pasakojančioje apie Lietuvos išgyventus karo metus, turėjo būti demonstruojamos "fotografijos, miestai, karo griuvėsiai, karo momentai, kariuomenės atsišaukimai (...) laikraščiai, bonos, pinigai, markės". Deja, to meto Danijos spaudoje nerasime jokių planuotos parodos atspindžių. Taigi ji arba neįvyko, arba nesukėlė ypatingo susidomėjimo. Pats J. Savickis tokią nesėkmę aiškino viešinti skiriamų lėšų stygiumi.

Pinigų stygius ėmė kelti J. Savickiui ir asmeninių problemų. Susitikimai, vakarienės su Kopenhagoje reziduojančiais kitų šalių diplomatais bei kitos reprezentacijos išlaidos ėmė klampinti Lietuvos atstovą į rimtas skolas. Laiške Juozui Purickiui diplomatas skundėsi nebesuduriąs galo su galu: "Joks taupumas negelbsti. Brendama į skolas, šeimynos dorai neaprūpini, prisieina galvą laužti dėl kiekvieno skarmalo ar kostiumo."

Pirmoji Jurgio Savickio žmona Ida Trakiner. / Nuotrauka iš J. Žėkaitės monografijos „Jurgis Savickis“

Deja, vietoj prašyto priedo prie algos J. Savickis netruko sulaukti nemalonaus revizorių dėmesio. 1922 metų gegužę URM Europos centro departamento direktorius Bronius Dailidė pažymėjo, kad Kopenhagoje, "gan žymios išlaidos netikslios ar visai nepateisintos". Kaip pavyzdys nurodomi arbatpinigiai, pasivažinėjimai su vežiku ar automobilio nuoma.

Atrodo, kad tokios išvados J. Savickį gerokai suerzino. "Dumčiau iš čia negalvodamas nė minutės. Vėl susikimšti į du kambarius ir gyventi ankstesniu laisvu gyvenimu. Mano nervai - velniop", - laiške žmonai skundėsi diplomatas. Minėtą laišką J. Savickis rašė 1922-ųjų liepos pabaigoje. Tuo metu į duris beldžiantis drėgnam ir vėjuotam Danijos rudeniui, ėmė bjurti ne tik diplomato nuotaika, bet ir sveikata. Jo rugsėjo laiškai žmonai Idai Trakiner jau persmelkti rimtos depresijos ženklų. "Man kažkas negerai - atbukimas, iniciatyvos stoka, kartėlis, uždarumas, liūdesys (...). Paskutines dvi savaites dar prisidėjo nemiga, juodos mintys, galvos skausmai - tai, ko iš prigimties nebuvo", - skundėsi diplomatas.

Tačiau ir žmonos paguodos sunku tikėtis. Iš to rudens susirašinėjimo galima spręsti, kad poros santykiai nenumaldomai šlyja. Idos laiškai retėja, J. Savickis priekaištauja jai nesuprantąs, ko ši užsisėdėjusi "savo ramioje Palangoje", kodėl neskuba "su šalnomis grįžti į Kopenhagą"... Regis, Ida tolinasi nuo savo dviejų vaikų tėvo.

Kokia juoda katė perbėgo tarp Jurgio ir Idos Savickų, sunku pasakyti. Vieną iš nesutarimo versijų galime rasti jau minėtos J. Narūnės prisiminimuose. Ši pasakojo, kad, Jurgiui išvykus į diplomatinę tarnybą, Ida abu sūnus "pakrikštijo žydišku ritualu". Ką iš tikrųjų turėjo galvoje prisiminimų autorė, nevisiškai aišku, nes žydai vaikų nekrikštija. Galimas dalykas, Ida atliko sūnums vadinamąjį "bar micva" - sinagogoje atliekamą ritualą, kurio metu judėjų tikėjimo berniukas įšventinamas į vyrus. Šiaip ar taip, J. Narūnės tvirtinimu, "toks žmonos poelgis labai suerzino J. Savickį, ir ilgainiui tapo šeimos žlugimo priežastimi".

Tačiau tuo pat metu būta ir pragiedrulių. 1923 metų kovą Lietuvoje priėmus naują Atstovybių ir konsulinių tarnybų įstatymą, dėl atstovo Kopenhagoje atlyginimas padidėjo pusantro karto, o tai leido J. Savickiui tikėtis išlipti iš finansų duobės. Deja, tvarkyti finansų diplomatu tapęs rašytojas taip ir neišmoko, tad ir 1923-iaisiais vis dar sulaukdavo smulkių, bet įkyrių nemalonumų - revizoriai vis badė pirštu į nepajamuotas įplaukas už konsulines paslaugas, skubino ištaisyti klaidas buhalteriniuose dokumentuose, griežčiau apskaičiuoti išlaidas. Kokių nors rimtesnių pasekmių šios pastabos nesukėlė, tačiau ir vėl teko susiveržti diržą. "Daugiau kaip savaitė nebuvau išėjęs iš namų, nevažinėjau tramvajumi ir nebuvau kine!" - 1923-iųjų rugsėjį rašytame laiške Idai skundėsi J. Savickis, nė nenujausdamas, kad po poros mėnesių jo misija Kopenhagoje bus baigta. Taupant lėšas Lietuvos atstovybę Kopenhagoje nutarta uždaryti, o J. Savickis perkeltas dirbti laikinuoju reikalų patikėtiniu į Helsinkį.

Jurgis Savickis Švedijos fiorduose. / šaltiniai.info nuotrauka

Helsinkio šaltukas ir Kauno bohema

Helsinkyje buvo dar sunkiau. Suomijos požiūris į kai kurias regiono problemas nebuvo palankus Kauno vykdomai užsienio politikai. Helsinkio nuomone, Lietuvos ir Lenkijos priešiškumas bolševikinės Rusijos kaimynystėje buvo pavojingas visam regionui. Taigi suomiai nebuvo linkę nei užtarti Vilnių praradusios Lietuvos, nei skatinti jos kovą už savo sostinę. J. Savickiui teko nelengvas uždavinys įtikinti Helsinkio politikus, kad draugystė su Lietuva jiems naudingesnė nei bičiuliški santykiai su Lenkija.

Pasak J. Žėkaitės, ministras E. Galvanauskas J. Savickį tokiam uždaviniui parinko neatsitiktinai, mat "žinojo jo sugebėjimą kontaktuoti, nesiperšant į draugus, bet po ilgesnio ar trumpesnio laiko juo tampant".

Užkariauti suomių simpatijas Lietuvai J. Savickis mėgino ir aktyviai vykdydamas kultūrinius projektus. Jis atkakliai mėgino Helsinkyje organizuoti lietuvių dailės parodą, į suomių kalbą išverstų knygų apie Lietuvą leidybą, žymių Lietuvos menininkų, tarp jų - garsaus operos solisto Kipro Petrausko, gastroles, turistinius mainus, Suomijos žurnalistų viešnages Lietuvoje. Deja, ne visiems šiems projektams buvo lemta tapti kūnu, ypač tuomet, kai diplomatui tekdavo susidurti su labai jau lėtai malančiomis Lietuvos URM biurokratinėmis girnomis.

Taip priartėjo 1926-ieji ir atnešė netikėtumų tiek Lietuvai, tiek jos atstovui Suomijoje. Stiprėjant kairiosios Mykolo Sleževičiaus Vyriausybės orientacijai į Baltijos ir Šiaurės šalis, J. Savickis tikėjosi sulaukti paaukštinimo - laikinasis reikalų patikėtinis turėjo būti paskirtas nepaprastuoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru. Tačiau visas kortas sumaišė gruodį įvykęs tautininkų perversmas.

Prezidento Antano Smetonos paskirtas naujasis ministras pirmininkas Augustinas Voldemaras, kaip žinoma, buvo kur kas labiau orientuotas į Vokietiją ir kitas Vakarų Europos šalis negu į socialdemokratų valdomus šiaurės kaimynus. O čia dar nutiko baisiai nemalonus incidentas, galutinai lėmęs tiek paties J. Savickio, tiek ir visos pasiuntinybės Helsinkyje likimą. Laikinasis reikalų patikėtinis leido sau įsivelti į atvirą konfliktą su jį spaudoje užsipuolusia Suomijos metalo pramonės darbininkų profsąjunga ir net ketino teistis su jos veikėjų straipsnį paskelbusio laikraščio redaktoriumi. Tokie ketinimai pašiurpino Lietuvos URM vadovybę.

Jurgis Savickis Norvegijoje. / LCVA nuotrauka

Beįsiplieskiantis skandalas buvo nugesintas, bet pasekmių būta. 1927 metų gegužės 10 dieną URM generalinis sekretorius Bronius Kazys Balutis pasirašė raštą, nurodantį, kad Lietuvos atstovybė Suomijoje "turi būti likviduota nuo š. m. birželio 1 dienos". Vasarą J. Savickis grįžo į Kauną, ten rugsėjo mėnesį pradėjo eiti URM Teisių ir administracijos departamento direktoriaus pareigas.

Tarnyba J. Savickiui neatrodė sunki. "Darbo diena baigiasi - 2 valandą!" - laiške žmonai džiaugsmingai pranešė ministerijos valdininkas. Už pusdienį darbo jam buvo mokama nemenka 1120 litų alga. Tais pačiais metais J. Savickis buvo paskirtas ir Valstybės teatro direktoriumi. Įdomu, kad už šias antraeiles pareigas premjero A. Voldemaro potvarkiu jam buvo skirta dar pusantro tūkstančio litų per mėnesį. Toks dosnumas aiškintas tuo, kad, dirbdamas dviejuose darbuose, J. Savickis nebegalės skirti laiko kūrybai ir gauti iš jos pajamų.

Abejas pareigas J. Savickis ėjo dvejus metus, kol 1929 metų rugsėjį A. Smetona paleido A. Voldemaro ministrų kabinetą ir departamento vadovui vėl buvo pasiūlytos pareigos užsienyje, o drauge - nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro rangas. Matydamas tokią perspektyvą, "dvigubas" direktorius lapkričio pabaigoje nutarė pasitraukti ir iš teatro.

"Mano nusistatymas išeiti iš teatro ir dirbti vien UR ministerijoje yra galutinis ir tvirtas. Jokių kitų priežasčių, kad ir išeinančių iš pačios Teatro būklės ar darbo, aš neturiu", - laiške nusiminusiam teatro kolektyvui pabrėžtinai pareiškė J. Savickis. Vis dėlto toks pareiškimas kelia abejonių. Gali būti, kad ne paskutinę reikšmę priimant šį sprendimą turėjo ir Idos pavydo scenos, kurias ji keldavo į bohemišką teatralų gyvenimą panirusiam vyrui. J. Žekaitė nurodo, kad po vienos tokios scenos I. Savickienė net mėginusi nusižudyti.

Saulėlydžio link

Šiaip ar taip, 1930-ųjų pradžioje, kai J. Savickis atvyko į Stokholmą, Savickiai greičiausiai nebeplanavo gyventi kartu. Tiesa, kurį laiką Jurgis dar siūlydavo žmonai atvykti ar kartu praleisti atostogas. Tačiau 1933-iųjų rugpjūtį rašytas jo laiškas jau skamba tarsi nuosprendis: "Tavo atvykimas į Stokholmą visiškai neįmanomas. Aš visuomet priešinsiuos tam, ir durys bus uždarytos."

Jurgis Savickis su antrąja žmona Inge Geisler ir įsūniu Serge apie 1949 m. / Nuotrauka iš J. Žėkaitės monografijos „Jurgis Savickis“

Nuo tos akimirkos prasidėjo ilgas ir skausmingas Savickių skyrybų procesas. Regis, vėliausiai 1936-aisiais jųdviejų sudaryta civilinė santuoka kaip negaliojanti katalikiškoje Lietuvoje buvo anuliuota. O tuo metu pasiuntinys Stokholme jau visur rodydavosi su buvusia konsulato Kopenhagoje sekretore dane Inge Geisler. 1936 metų gruodžio 28-ąją Inge tapo oficialia Lietuvos pasiuntinio žmona.

Be asmeninių dramų, J. Savickio tuo metu laukė ir nelengvos užduotys diplomatiniame fronte, mat Lietuva švedams nelabai rūpėjo. Nepaisydami atkaklių premjero Juozo Tūbelio raginimų, šalies verslininkai nesiveržė investuoti į Lietuvos ekonomiką. Tuomet dar tikėtasi, kad dvišalius santykius pagyvins planuojamas A. Smetonos vizitas, tačiau Lietuvos prezidentas į Stokholmą taip ir nenuvyko, motyvuodamas tuo, jog neturi vizitui tinkamo karo laivo. Turbūt nereikia ir sakyti, kad kultūrinio bendradarbiavimo projektai - nuo parodų organizavimo iki leidybos - J. Savickiui sekėsi kur kas geriau.

Ir vis dėlto asmeninės problemos - šlubuojanti sveikata ir niekaip nesutvarkomi finansiniai reikalai - ėmė pastebimai kenkti diplomato karjerai. Vilos Pietų Prancūzijoje statyba, automobilis kelionėms po Pietų ir Vidurio Europą, pagaliau gydymosi išlaidos vertė J. Savickį nuolat lįsti į skolas arba į akis viršininkams Kaune su prašymais padengti didėjančias išlaidas. Viskas baigėsi tuo, kad 1937-ųjų pabaigoje J. Savickis buvo perkeltas dirbti į Rygą, o tokį posūkį galima vertinti ir kaip pareigų pažeminimą.

Rygoje J. Savickis taip ir nepritapo: vis kūrė planus, kaip ištrūkus iš Latvijos sostinės ir paskutinius porą metų iki pensijos praleidus kur nors šiltesniame krašte. Galiausiai 1938-ųjų pabaigoje jis buvo paskirtas dirbti į Ženevą - Lietuvos atstovu Tautų Sąjungoje.

Jurgis Savickis Pietų Prancūzijoje. / šaltiniai.info nuotrauka

Neatrodo, kad šios pareigos būtų buvusios labai svarbios - visas tarptautines sutartis pamynusi ir karą Europoje pradėjusi nacių Vokietija šiai tarptautinei organizacijai nebepriklausė, tad 1939-ųjų kovą, vokiečiams be ceremonijų aneksavus Klaipėdos kraštą, Lietuvos atstovas buvo bejėgis ką nors esmingai pakeisti. Tiesa, J. Savickis tuomet taikėsi atstovauti Lietuvai ne tik Tautų Sąjungoje, bet ir Šveicarijoje. Būtent jis pasiūlė sujungti atstovybes Ženevoje ir Berne, kur buvo akredituotas Varšuvoje rezidavęs Jurgis Šaulys. Tačiau viskas baigėsi visai kitaip, nei J. Savickis galėjo tikėtis - Berne buvo paliktas J. Šaulys, o jam pačiam teko grįžti į Kauną.

Čia buvusiam Lietuvos pasiuntiniui pasiūlytos kuriamo Ministrų kabineto Propagandos skyriaus viršininko pareigos, tačiau J. Savickis jų atsisakė. Regis, diplomatas nenorėjo trauktis iš URM sistemos ir tapti tiesioginiu ministro pirmininko Antano Merkio pavaldiniu. "Atsidūriau kažkokiame politinių strategų prieškambaryje", - taip savo padėtį vėliau prisiminė J. Savickis, o tąsyk jis nutarė nesivelti į neaiškias skirtingų politinių grupių intrigas, kai Lietuvoje jau buvo įsikūrusios sovietų karinės bazės. Iki galutinės šalies okupacijos buvo likę vos pora mėnesių. Kas būtų nutikę, jei raudonieji komisarai būtų užtikę buvusį diplomatą pasiūlytame poste, nuspėti visai nesunku.

Jurgis Savickis su rašytoju Jonu Aisčiu (dešinėje). / Antano Liutkaus archyvo nuotrauka.

1940-ųjų birželis buvusį diplomatą užklupo jo viloje Pietų Prancūzijoje, kur jis išvyko pailsėti ir atsidėti kūrybai. Rugpjūtį, sovietams likvidavus Lietuvos diplomatines atstovybes, J. Savickis nepuolė atkakliai kovoti dėl išlaikymo iš užsienyje laikytų valstybės aukso atsargų, nors paremiamas prašėsi ne kartą. Karo metais vertėsi vien iš savo ūkio, tuo pat metu rašydamas literatūrinį dienoraštį "Žemė dega". Po karo lyg ir ketino atsisveikinti su kūryba. O galbūt ir su gyvenimu, nes dar 1938-aisiais, gydytojų prigąsdintas, viename laiške tvirtino, kad gyventi jam likę vos septyneri metai...

Tačiau prognozės neišsipildė - po karo likimas jam padovanojo dar antra tiek nelengvų, bet neabejotinai kūrybingiausių metų. Rašytojas ir diplomatas mirė 1952-ųjų gruodžio 22 dieną. Savo bičiuliui skirtame nekrologe rašytojas Jonas Aistis rašė: "Vertino jis žmogų tik pagal žmogaus žmogišką vertę. Su daržininku jis buvo daržininkas, su prastuoliu - prastuolis, su diplomatu - diplomatas, su rašytoju - rašytojas ir su visais - kilnios sielos aristokratas. (...) Visas nelaimes jis nešė ant savo didvyriškai tvirtų pečių. Tai tikrai vertas pasididžiavimo lietuvis ir tikras savo tautos ambasadorius."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"