TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

"Kitokių" lietuvių žygiai

2013 03 01 6:00
Aba Ganionskis veda Žydų karių sąjungos Kauno skyriaus narius perduoti nupirktų ginklų 2-ajam pėstininkų pulkui. / Litvakų istorijos ir kultūros draugijos nuotraukos

Įžengdami į kovo mėnesį, prisiminkime keletą svarbių jo datų, galbūt jau nugrimzdusių į užmarštį. Kovas - ypatingas mėnuo mūsų valstybės istorijoje. Ir ne vien todėl, kad šio mėnesio 11 dieną minime nepriklausomybės atkūrimo sukaktį. Kovas buvo svarbus ir anoje, Vasario 16-osios, Lietuvoje.

Kovą gausu svarbių sukakčių. Kai kurios iš šių datų šiandien gerokai primirštos. O juk būtent 1919 metų kovo mėnesį buvo pirmą kartą sprendžiamas vos metus gyvavusios Lietuvos likimas. Būtent tada dar tik besikurianti Lietuvos kariuomenė po sunkių mūšių sustabdė Rusijos bolševikų veržimąsi į Kauną, tuo išgelbėdama Vyriausybę ir jos egzistavimą. Tai buvo pirmoji rimta akistata su mėginimais paneigti mūsų teisę į laisvę.

Tačiau šiandien prisiminkime du šių metų jubiliejus, tiesiogiai susijusius tiek su Lietuvos kariuomene, tiek su jos iškovojimais.

Niekieno žemėje

Prieš 90 metų, 1923-iųjų kovo 23 dieną, Lietuvos kariuomenės kariai ir šauliai likvidavo vadinamąją Varviškės "respubliką". Po dešimtmečio 1933 metų birželio 24-ąją Joniškyje buvo įkurta Žydų karių, dalyvavusių Lietuvos nepriklausomybės atvadavime, sąjunga. Vienas svarbiausių šios organizacijos tikslų buvo vienyti visus žydų tautybės karius, dalyvavusius Lietuvos nepriklausomybės kovose. Minėdami 80-ąsias šios patriotinės organizacijos įkūrimo metines, prisiminkime ir kai kurių jos veikėjų likimus.

Prezidentas A.Smetona prie Žydų karių sąjungos vėliavos.

Žydai, kaip ir kiti mūsų daugiatautės valstybės piliečiai, aktyviai dalyvavo kovose dėl nepriklausomybės. Kai 1918 metų gruodžio 29-ąją Vyriausybė kreipėsi į šalies gyventojus, ragindama ginti Lietuvą nuo užpuolikų, tarp 10 tūkst. atsiliepusių savanorių buvo daugiau kaip 500 žydų. Per pirmuosius penkerius valstybės gyvavimo metus Lietuvos kariuomenėje iš viso jų būta daugiau nei 3 tūkst. - tai buvo ir savanoriai, ir Klaipėdos sukilimo dalyviai.

Kiek jų žuvo nepriklausomybės kovose - sunku tiksliai pasakyti. Vienais duomenimis, galvas dėl mūsų bendros valstybės laisvės padėjo 60, kitais - 73 žydai. Mažiausiai 19 (kitais duomenimis - 23) žydų karių buvo apdovanoti aukščiausiu apdovanojimu - Vyčio Kryžiumi. Du žydai Vyčio Kryžiaus kavalieriai, žuvę kovose su lenkais, atgulė Alytaus žydų kapinėse. Jų didvyriška žūtis susijusi su šiandien jau daugelio pamiršta Varviškės istorija.

Varviškė - senas kaimas ir buvęs dvaro palivarkas netoli Juodosios Ančios ir Nemuno santakos, už 13 kilometrų į pietryčius nuo Kapčiamiesčio. Po skaudžių nepriklausomybės kovų praradimų, kai Lenkija užgrobė pietines valstybės žemes, Varviškė tapo piečiausia gyvenviete palei pat demarkacijos liniją. Nuo 1919 metų čia ėmė organizuotis Lietuvos prijungimo prie Lenkijos šalininkai, vėliau  jie paskelbė vadinamąją Varviškės savivaldą (Samorząd Warwiszki), kitaip - "placufką", tai reiškia sustiprintą gynybos postą. Kaimas ir jo apylinkės garsėjo netgi skambiu Varviškės "respublikos" vardu, nors jo teritorija užėmė vos 30 kvadratinių kilometrų. Neutralioje zonoje esančiuose Varviškės, Bugiedos, Sventijansko kaimuose ir jų apylinkėse susibūrė gerai ginkluotas, apie 300-400 lenkų partizanų būrys, juos lietuviai vadino "razbaininkais".

Tuo metu Lietuva griežtai laikėsi neutralios zonos taisyklių ir išvedė iš jos visas karines pajėgas. Pasienio barą saugojo Lietuvos kariuomenės kareiviai, tačiau jų sargybos postai buvo išdėstyti vos kas 7-8 kilometrus. Neutralioji zona tapo Dievo užmiršta "niekieno žeme", kurioje gyventi buvo sunku ir pavojinga.

Lietuvos kariuomenės vadovybės kantrybė išseko 1923 metų kovo 19 dieną. Tuomet maždaug 150 pėsčių ir 30 raitų lenkų partizanų užpuolė Kapčiamiesčio valsčiaus Paliepio kaimą ir žiauriai nužudė Seinų baro atskirosios lauko sargybos kareivius - 11-ojo pėstininkų Vilniaus pulko 4-osios kuopos jaunesnįjį puskarininkį Joną Taurį, eilinius Vladą Verpetą, Joną Jeruckį, Abraomą Štramą ir Mordchelį Kacą bei sunkiai sužeidė eilinį B.Rimšą.

Po 15 metų, 1938-ųjų vasario 3 dieną, Lietuvos kariuomenės žurnalas "Karys" šiuos įvykius prisimins taip:

"Žuvęs eilinis Motelis Kacas, Danieliaus sūnus, gimęs 1898 m., kilęs iš Tauragės miesto, Vinco Kudirkos gatvės Nr. 35, 1922 m. rudenį buvo pašauktas į kariuomenę ir per Tauragės apskrities komendantūrą paskirtas į 11 pėstininkų pulko 4 kuopą... 1923 m. kovo 19 dieną eil. Motelis Kacas drauge su kitais kareiviais buvo paskirti ir išvyko į lauko sargybą Podlipių kaimo laukuose... Nurodytoje vietoje lauko sargybai išsidėsčius, visai nelauktai ir staigiai apie vieną eskadroną lenkų kareivių pradėjo pulti Podlipių kaimą. Budrus sekėjų postas lenkus greit pastebėjo... Išgirdę patarimą trauktis... kareiviai į tai atsakė: "Mes esame kareiviai ir kas įsakyta, turime padaryti, o ne trauktis." (Lenkų) eskadronas mūsų lauko sargybą apsupo ir visus sargybinius sukapojo. Vienam sargybiniui galva buvo perskelta į keturias dalis. Eil. Moteliui Kacui, jau negyvam, lenkai žvėriškai įkišo kardą į burną ir apsuko taip, kad dešiniame žande liko skylė..."

Rabinas priima žydų karių priesaiką.

Kovo 22-ąją žuvusieji buvo su iškilmėmis palaidoti Alytuje. Procesijoje dalyvavo didžiulė minia miestiečių ir karių. Spėjama,  kad Mordchelis (Motelis) Leiba Kacas ir Abraomas (Echomas) Icikas Štramas (Štromas) atgulė Alytaus žydų kapinėse. Kariuomenės vadovybė eilinį M.Kacą ir kitus sargybinius apdovanojo Vyčio Kryžiais. Apdovanojimo lape apie juos rašoma:

"11 pėst. Vilniaus pulko 4 kuopos eiliniai: Vladas Verpeta, Jonas Jeruckis, Echomas Štramas, Motelis Kacas ir Benius Rimša 1923 m. kovo 19 d., puolant lenkams Podlipkių  kaimą, ištisą pusvalandį narsiai gynėsi, kol pritrūko šovinių. Pritrūkę šovinių, durtuvais puolė priešininką ir čia visi garbingai žuvo, išskyrus Rimšą, kuris buvo sunkiai sužeistas."

Varviškės operacija, kurioje dalyvavo apie 300 lietuvių karių ir šaulių, pareikalavo daugelio aukų. Joje taip pat pasižymėjo žydas karininkas. Šių laikų istorikas Vytautas Lesčius rašo:

"Batalionas Varviškių kryptimi išžygiavo 1923 m. kovo 22 d. ir sutemus pasiekė neutralią zoną. Visą laiką teko žygiuoti miškais. Buvo numatyta Varviškes pasiekti ir apsupti vos pradėjus aušti. Pakelėje buvusios sodybos šeimininkui buvo įsakyta nuvesti batalioną į numatytą kaimą. Batalionas visą laiką žygiavo vora. Dar nepriėjus Varviškių, pasigirdo šūvis kaip pavojaus ženklas. Priėjus arčiau prie kaimo, pasipylė lenkų partizanų šautuvų ir automatinių ginklų ugnis. Batalionas išsiskleidė į grandinę ir sugulė. Auštant buvo matyti, kaip iš kaimo trobų partizanai bėga į apkasus. Taigi lietuvių kariams nematomiems prieiti kaimo nepavyko. Nepaisant smarkaus lenkų šaudymo, po keleto minučių ltn. J.Gotlybas atsistojęs sušuko kariams: "Pirmyn!" Juo pasekė kiti kuopų vadai bei puskarininkiai."

Tarpusavio supratimo beieškant

Nepriklausomybės kovų laikais Lietuvos kariuomenėje tarnavo  devyni žydai karininkai. Šeši iš jų - Goldbergas, Gonionskis, Gotlybas, Gensas, Krisnianskis ir Mogilevskis - buvo Karo mokyklos pirmosios laidos auklėtiniai. Būtent šie žmonės tapo prieš 80 metų įkurto Lietuvos patriotų susivienijimo - Žydų karių, dalyvavusių Lietuvos nepriklausomybės atvadavime, sąjungos įkūrimo iniciatoriais. Jo pirmininkas advokatas Jokūbas Goldbergas ne kartą kartojo, kad pagrindinis sąjungos uždavinys - ugdyti žydų visuomenėje Tėvynės meilę, kelti valstybinį susipratimą, propaguoti užgrobtų Lietuvos sričių vadavimą, lietuvių ir žydų kultūrinio bendravimo idėjas.

Žydų karių, dalyvavusių Lietuvos nepriklausomybės atvadavime, sąjungos centro valdyba ir Kauno skyriaus valdyba. Pirmoje eilėje iš kairės: I.Livšicas, A.Alpernas, J.Goldbergas (centro valdybos pirmininkas), M.Bregšteinas (Kauno skyriaus pirmininkas), S.Subockis. Antroje eilėje iš kairės: J.Olkeneckis, V.Remesas, F.Patisonas, D.Chasmanas, J.Libermanas, D.Tamše, A.Kopelovas.

Tokie tikslai buvo deklaruojami ir organizacijos laikraštyje "Apžvalga", siekusiame pademonstruoti žydų lojalumą Lietuvos valstybei, jų siekį taikiai bei draugiškai sugyventi su lietuviais bei puoselėti abipusį kultūrinį bendradarbiavimą. Laikraščio leidėjai norėjo, kad lietuviai susipažintų su jiems mažai suprantamos ir gana uždaros žydų bendruomenės gyvenimu ir pasaulėjauta. Pirmojo šio leidinio redakcijos skiltyje, pavadintoje "Mūsų tikslai”, rašoma: "Skaitytojas ras mūsų savaitraštyje objektyviausią visų mūsų klausimų bei vargų nušvietimą ir išgirs kritikos bei paaiškinimo žodį."

Svarbiausias leidinio tikslas buvo puoselėti gerus lietuvių ir žydų santykius bei parodyti, kaip ir kiek žydai dalyvauja šalies gyvenime, nors minėtame straipsnyje sakoma, jog pirmiausia laikraštis skiriamas Lietuvos žydams, "kurie gyvena Lietuvoj ar užsieny, kalba lietuviškai ir myli lietuvių kalbą ir jųjų kultūrą".

Šiuolaikinis istorikas Vygantas Vareikis svarbiausias žydų veteranų organizacijos įkūrimo priežastis aiškina taip: "Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje Lietuvoje pastebimas ryškesnis antisemitizmo augimas. Įtakos turėjo ir antisemitizmo sustiprėjimas Vokietijoje bei Lenkijoje. Kita vertus, dėl valstybės vykdomo lietuviškųjų kooperatyvų protegavimo bei dėl augančio asmeninio iniciatyvumo sustiprėjo lietuvių buržuazija, tuo tarpu dėl pasaulinės ekonominės krizės sumažėjo verslininkų pelno galimybės - lietuviai ir žydai kovojo už tą patį pirkėją dažnai ne dėl pelno, o dėl išgyvenimo... 1933 metais Lietuvos prekybininkų, pramonininkų ir amatininkų sąjunga (LPPAS) pradėjo leisti savaitinį laikraštį "Verslas". LPPAS  keldama radikalų "Lietuva - lietuviams" šūkį reikalavo apriboti žydų teises ekonominėje sferoje, remti lietuviškus gaminius, mažinti žydų studentų skaičių Kauno universitete ir ragino nepirkti iš žydų. Žydai, atsakydami į sustiprėjusią antisemitinę propagandą, 1933 metais įsteigė Žydų Karių Sąjungą (pirm. J.Goldbergas)."

Iš tiesų, šio fakto neįmanoma nepastebėti. "Apžvalga" ne kartą atkreipdavo dėmesį į lietuvių verslininkų protegavimą, pabrėždama, kad žydai jaučiasi diskriminuojami ne tik politiškai, bet ir ekonomiškai. 1935 metų gruodžio 13 dienos leidinio numeryje išspausdintame straipsnyje "Aukščiausias principas" galime perskaityti tokius žodžius: "Mes suprantame ir teigiamai vertiname lietuvių veržimąsi į prekybą ir pramonę ir tų ūkio šakų visai nelaikome "žydiška privilegija", kaip kai kurie demagogai, naudodamiesi nešvariomis agitacinėmis priemonėmis, stengiasi įtikinti visuomenę. Bet mes manome, kad vyriausybė ir visuomenė turi rūpintis taip pat ir žydų jaunuomene bei jos įsikūrimu ūkio srityje. Ji turi padėti tiems elementams, kurie negali rasti duonos kąsnio "tradicinėse" žydų ūkio šakose, susitvarkyti kitose vietose."

Kitos itin laikraščiui rūpėjusios temos buvo žinios iš pasaulio, o ypač - iš nacių Vokietijos, kur į valdžią atėjus Adolfui Hitleriui prasidėjo masinė antisemitinė kampanija. "Apžvalga" nuolat informuodavo apie Lietuvos žydų bendruomenės pastangas padėti Vokietijos žydams, gelbstint juos iš hitlerininkų gniaužtų. Kita svarbi bei aktuali problema, atsispindėjusi laikraštyje, buvo žydų valstybės įkūrimas Palestinoje - tai, kaip nurodoma "Apžvalgoje", buvo gyvybiškai svarbu žydų bendruomenei, o ypač Vokietijos žydams.

Jau antrame numeryje kaip savo moto laikraštis pasiūlė skaitytojams tokią mintį: "Visi Lietuvos piliečiai, vyrai ir moterys, yra lygūs prieš įstatymus. Negali būti teikiama ypatingų privilegijų nei mažinama teisių piliečiui dėl jo kilmės, tikėjimo, tautybės. (Lietuvos Valstybės Konstitucija)." 1938-ųjų gegužės 15 dieną, įsigaliojus naujai Konstitucijai, laikraščio epigrafas pasikeitė, bet ne iš esmės: "Prieš įstatymus piliečiai lygūs. Negali būti mažinamos piliečio teisės dėl jo tikybos ar tautybės. Lietuvos Konstitucijos 18 str."

Toks nuolatinis valstybės pagrindinio įstatymo priminimas patiko ne visiems. Jau minėtas istorikas V.Vareikis rašo:

"1938 m. VSD direktorius A.Povilaitis siūlė vidaus reikalų ministrui uždaryti "Apžvalgą" dėl to, jog ši kaltina lietuvius antisemitizmu ir kovoja su lietuvių pastangomis įsigalėti prekyboje ir amatuose, ir uždaryti jos leidėją Žydų karių, dalyvavusių Lietuvos nepriklausomybės atvadavime, sąjungą "dėl kiršinimo".

Steigiamasis Lietuvos žydų karių sąjungos susirinkimas Joniškyje.

Pridursime, kad mėginimai uždaryti "Apžvalgą" nesiliovė iki pat sovietų okupacijos. Paskutinis mums žinomas J.Goldbergo laiškas Vidaus reikalų ministerijai, kuriame argumentuojama, kodėl Lietuvos valstybei nederėtų uždrausti patriotinio leidinio, pasirašytas 1940 metų kovo 8 dieną. O štai sovietams, uždariusiems laikraštį ir išvaikiusiems pačią sąjungą, jokių argumentų neprireikė. Paskutinis "Apžvalgos" numeris pasirodė 1940 metų birželio 25 dieną.

Veteranų likimai

Apie Nepriklausomybės kovų veteranų organizacijos mastą įvairūs šaltiniai pateikia skirtingą informaciją. Vieni jų teigia, kad 1940 metų gegužę, prieš pat uždraudžiant organizacijos veiklą, Žydų karių, dalyvavusių Lietuvos nepriklausomybės atvadavime, sąjunga turėjo daugiau nei 2500 narių ir 30 skyrių visoje Lietuvoje. Pasak kitų šaltinių, 1939-ųjų pradžioje Lietuvoje veikė 43 Žydų karių sąjungos skyriai, vienijantys 2096 narius. Pats Žydų karių sąjungos pirmininkas advokatas J.Goldbergas 1938 metų lapkričio 21 dieną vykusiame sąjungos suvažiavime nurodė, jog ji turi 34 skyrius, vienijančius 3000 buvusių karių, bet pabrėžė, jog ne visi žydai, dalyvavę nepriklausomybės kovose, priklauso šiai sąjungai.

1940-ųjų liepą de jure dar nepriklausomos, o de facto jau sovietų okupuotos Lietuvos Valstybės saugumo departamento vadovas Antanas Sniečkus nurodė vienam iš šalyje veikusių 427 žydų komunistų Danieliui Todesui sudaryti naujojo režimo priešų sąrašą. Tarp liepos 12-ąją suimtų 2 tūkst. žmonių buvo 56 žydai, o tarp jų - visi Žydų karių sąjungos vadovai.

Istorikas Linas Tatarūnas rašo:”Nors SSRS okupavus Lietuvą būta keleto lojalumą valstybei demonstravusių manifestų (daugiausia Lietuvos žydų karių sąjungos narių pareiškimai), tokių pasisakymų net ir tarp sionistiniam ar religiniam sluoksniui priklausiusių veikėjų buvo nedaug."

Teisybės dėlei pridursime, kad, pirma, lojalumą valstybei demonstravusių manifestantų tuo momentu buvo nedaug ne tik tarp žydų. Antra, būtent žydai kariai paprastai ir buvo tie patys sionistai.  

LRT televizijos laida apie Lietuvos žydus "Menora" neseniai pasakojo apie 1923 metų Klaipėdos sukilimo dalyvio Abraomo Alperno likimą. Apie A.Alperną kol kas, deja, galime papasakoti nedaug. Žinoma tik tiek, kad jis buvo gydytojas - vidaus ligų ir pediatrijos specialistas. Kad turėjo kabinetą Kaune, M.Valančiaus gatvės 3 name, o 1938-aisiais perkėlė jį į Vilniaus gatvės 21 namą.

Paskutinis Žydų karių sąjungos suvažiavimas. Tribūnoje - J.Goldbergas. Kaunas, 1940 m.

O štai ką apie Klaipėdos sukilimo dalyvį praneša Izraelio žydų nacionalinio judėjimo Sovietų Sąjungoje dokumentacijos centras "Prisiminsime ir išsaugosime":

"Abraomas Alpernas. Gimė 1895 metais Vilniuje. Buvo sionistų aktyvistas. Rinko aukas ir užsiėmė kita sionistine veikla Lietuvoje. Vienas iš Žydų karių, dalyvavusių Lietuvos nepriklausomybės atvadavime, sąjungos vadovų. 1941 metais suimtas sovietų valdžios ir ir su šeima ištremtas į Altajų. 1945 metais vėl suimtas ir nuteistas 5 metams už ryšius su Amerikos žydų kongresu. Bausmę atliko įvairiuose Jakutijos lageriuose. 1969 metais drauge su šeima repatrijavo į Izraelį. Mirė 1971 metais."

Dar mažiau žinoma apie Varviškių karinės ekspedicijos dalyvį Jokūbą Gotlybą:

"Gotlybas Jokūbas, Šliomo sūnus. Gimė 1902 02 07 Miroslavo mstl. Miroslavo vls. (Alytaus r.). Ats. leitenantas. 1920 11 15 įstojo į Karo m-klą. Tarnavo 11 ir 4 p.p. 1923 12 31 paleistas į atsargą. 1931-1940 m. dirbo policijoje. Ištremtas. Apdovanojimo liudijimas Nr. 4363, išduotas 1929 12 21." ("Lietuvos valsčių" serijos "Versmės" leidykla. Viešas duomenų skelbimas.)

O štai išrašas iš J.Goldbergo baudžiamosios bylos Nr. 88  kaltinamosios išvados pagal liūdnai pagarsėjusį Rusijos Federacijos baudžiamojo kodekso 58 straipsnį: "Apklausiamas kaip kaltinamasis Goldbergas parodė: "Laikraštyje mes ne kartą pareiškėme, kad esame ištikimi Lietuvos vyriausybei ir prezidentui Smetonai žmonės. Mes esame pareiškę, kad žydai pasirengę su ginklu rankose ginti šią Lietuvos valstybę."

J.Goldbergo istorija galėjo baigtis taip, kaip ir daugelio kitų Lietuvos patriotų gyvenimas, nes minėtas 58 straipsnis už paramą "tarptautinei buržuazijai" numatė mirties bausmę. Laimei, jį iš NKVD kalėjimo išgelbėjo Birželio 23-iosios sukilėliai. Bet tai - jau visai kita (o gal - ta pati?) istorija.

Ar žydai kariai, kaip teigė sovietiniams tardytojams jų lyderis, buvo pasirengę 1940 metais ginklu ginti Lietuvos nepriklausomybę, jei būtų gavę tokį įsakymą? Atsakyti į šį, atrodytų, retorinį klausimą gali žydų tautybės Suomijos kovotojai, kritę baltuose sniegynuose per 1939-1940 metų Žiemos karą. Mūsų bendra nelaimė, kad tomis dienomis Lietuvoje neatsirado savojo maršalo Manerheimo.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"