TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

"Kitos mėnulio pusės" užtemdyta kolchozų pradžios istorija

2012 03 07 6:01

2009 metais Lietuvos istorijos institutas išleido Mindaugo Pociaus knygą "Kita mėnulio pusė: Lietuvos partizanų kova su kolaboravimu 1944-1953 metais". Joje deklaruotos nuostatos ir išvados sukėlė daugelio skaitytojų, kai kurių istorikų pagrįstą pasipiktinimą. Ji buvo pavadinta partizanų dergimo knyga.

Skyriuje "Kolūkių organizatorių persekiojimas" vienpusiškai aiškinamos okupacinės valdžios panaudotos valstiečiams suvaryti į kolchozus priemonės. M.Pocius nurodo vienintelę priemonę - trėmimus, nors iš tikrųjų tuo tikslu buvo griebtasi viso komplekso priemonių.

Drįsčiau teigti, kad kaimo pasipriešinimas kolchozams buvo galutinai palaužtas drastiškai didinant mokesčius ir prievoles. Panašų požiūrį yra išsakęs Liudas Truska, kuris mokesčius valstiečiams vadina ekonominiu teroru. Jų dydis visiškai nesiderino ne tik su valstiečių pajamomis, bet ir sveiku protu. Mokesčiai ir prievolės buvo represinio pobūdžio, kitaip tariant, finansinis botagas.

Apgailestautina, kad mažai kas atkreipia dėmesį į labai svarbų faktą: apsišaukėlė darbo valdžia labiausiai padidino mokesčius mažažemiams. Štai 1948 m. žemės mokestis buvo vidutiniškai padidintas 1,5 karto, o mažažemiams - 2 kartus, 1949 m. atitinkamai 1,4 karto ir 4-5 kartus. Visiems valstiečiams mokesčių naštą papildomai sunkino 1947 m. žemės ūkio produktų atpigimas (tarkim, grūdų 10 kartų), vadinasi, mažėjo pajamos. Nesame suvokę ir įsisąmoninę klastingo okupanto poelgio su vargingiausiais valstiečiais, propagandos vaizduotais natūraliais jo rėmėjais ar simpatikais. Iš pradžių jiems brukte bruko žemę, paskolas, atleidinėjo nuo mokesčių, o paskui skaudžiausiai tvojo finansiniu rimbu. Kodėl? Terandu vienintelį atsakymą - kaime jie buvo gausiausias socialinis sluoksnis, todėl nuo jų suvarymo į kolchozus iš esmės priklausė kaimo sovietizavimo sėkmė.

Mokesčių ir prievolių besaikio didinimo pasekmės labai aiškios: gausėjimas neįstengiančiųjų juos sumokėti, turto konfiskavimas, teismai, kalėjimas. L.Truskos duomenimis, 1949 m. buvo aprašytas 30 tūkst. valstiečių turtas, 12 tūkst. atiduoti teismui. Liudijama, kad teismui perduodamų už mokesčių nemokėjimą bylų buvo tiek daug, kad Ukmergės teismas nepajėgė jų išnagrinėti. Jam padėdavęs Želvos teismas. Toks ten ir 10-15 min. trunkantis nagrinėjimas! Juolab kad neįvykdžiusieji prievolių buvo įvardyti kaip vengiantys atsiskaityti su valstybe, arba sabotažninkais. Apeidamas mokesčių, prievolių klausimą, negali teisingai išaiškinti kolchozų pradžios, pasipriešinimo ir kovos su kolaborantais istorijos, ilgametės kaimo kankinystės.

Palaužti silpniausius

Gimtojo Krivasalio ir gretimų kaimų (dabar Ignalinos r.) žmones palaužė mokesčiai. Gautuose pranešimuose išvydę tūkstantines mokesčių sumas suprato, kad atėjo galas, režimas nesiliaus didinti mokesčių naštos. Geriau stoti į kolchozus, išsaugoti kokį nors turtą ir likti savo namuose, nei keliauti į Sibirą ar pakliūti į kalėjimą. Tad visi pasitarę, nusprendė "savanoriškai" vieningai įkurti kolchozą. Gink, Dieve, nė vienas neturėjo tapti pirmuoju "savanoriu", kad iš miško nesulauktų bausmės. Analogiškai buvo elgiamasi ir kitur, sakykim, Ukmergės apsk. Juknoniškių kaime. Anksčiausiai palūžo pamiškių kaimeliai, kurių gyventojai turėjo po keletą hektarų smėlynų, todėl labiausiai nepajėgė mokėti mokesčių. Įsidėmėtina, kad iš pradžių buvo steigiami mažučiai kelių kaimelių kolchozai. Režimui buvo svarbu palaužti vieningą kaimo pasipriešinimą nusitaikius į silpniausiuosius.

Grasinimais ir kumščiais

Daug kur kaimiečiai buvo įveikti ir suvaryti į kolchozus smurtu, gąsdinimais. Pirmiausia žmonės bandydavo visaip išvengti suvarymo į kolchozo steigiamąjį susirinkimą. Sprendžiant pagal paskelbtus prisiminimus, tuomet Ukmergės krašto kaimai atrodė kaip priartėjus frontui. Pamatę būrį kolchozų organizatorių, lydimų stribų, vyrai bėgdavo kas kur, savaitėmis, net mėnesiais šeimomis slapstydavosi miške, išsivarydavo gyvulius, iš lauko užrakintose trobose likdavo vieni seniai. Partizanų vadas Lionginas Baliukevičius-Dzūkas dienoraštyje rašė: "Gyventojai (...) visiškai nenakvoja namuose, bet laukuose. Mitingai kaimuose vyksta visas paras." Suvarytus į susirinkimus ir nesutinkančius stoti į kolchozą laikydavo parą kitą uždarytus, nevalgiusius. Blogiau, kai žmonės būdavo sukviečiami į valsčių ir ten po vieną kviečiami į atskirą kambarį, kur keletas aktyvistų keiksmais, grasinimais, kumščiavimais imdavo įrodinėti kolchozų "pranašumus". Meluodavo, kad nereikės vargti, dirbti, nes žemę ars traktoriai (mano tėviškėje jie atsirado apie 1953 m.), grūdus sės iš lėktuvų.

Kitur žmonės būdavo mušami, statomi prie sienos imituojant sušaudymą, šaudoma virš galvų, iki sodybos pamatų atimama žemė (kartais palikdavo 15 arų), grūdai. 1951 m. Varėnos r. viršininkų įsakymu buvo nupjauti nestojusių į kolchozą pasisėti javai, dobilai. Jei nusipjaudavo patys, buvo grasinama baudžiamosiomis bylomis. Taip elgtasi Kauno, Vilniaus, Kelmės apskrityse. Iš nestojusiųjų į kolchozą atiminėta žemė greta namų ir skiriamas sklypas už 10-12 kilometrų. Gelgaudiškio vlsč. apkarpyto ūkio ribos buvo nustatomos taip, kad ūkiniai pastatai, net šuliniai likdavo už jų. Kretingos apsk. partijos komiteto vieno skyriaus vedėjas Raudonis pasižymėjo "išradingumu". Organizuodamas kolchozą Klabų k., įsakė stribams šaudyti į iš susirinkimo bandančiuosius pabėgti, užsispyrėliams liepė 10-15 min. daryti pritūpimus, moterį įstūmė į dilgėlyną. Kartais žmonėms palaužti užtekdavo aplink pastatą, kuriame vykdavo susirinkimas, pastatyti 10-20 ginkluotų stribų sargybą; susirinkimo prezidiumo stalą "serviruoti" automatais ir pistoletais.

Padėjo šautuvas ir automatas

Ypač paveikdavo, jei vienas ginklas priklausydavo MGB vietinio skyriaus viršininkui. Ne veltui kalbėta, kad kolchozus sukurti padėjo šautuvas ir automatas. Bėdžiai rašėsi į kolchozus tiesiogine ar perkeltine prasme jausdami į nugarą įremtą ginklo vamzdį. Kai kurių apskričių valdžia skundėsi, jog jiems kurti kolchozų nepadeda MVD, MGB skyriai, prokuratūra ir teismai. Nepasakyčiau, kad nepadėdavo. Antai 1949 m. liepą MVD Krinčino vals. (Marijampolės apsk.) poskyrio viršininkas Fedotovas iškviestą apylinkės, kurioje nebuvo nė vieno kolchozo, pirmininką taip sudaužė, kad vargšas nepajėgė parašyti prašymo priimti į kolchozą. Neretai stribas ar aktyvistas nugriebdavo žmogaus ranką ir išvedžiodavo po pareiškimu stoti į kolchozą parašą. Dar paprasčiau būdavo, kai pasitaikydavo beraštis. Pažymėti tris kryžiukus - viena smulkmena! Įprastai į bet kokius susirinkimus buvo siunčiamos žmonos, joms pavedama įsirašyti į kolchozą. Matyt, tai buvo dar viena gudrysčių pasiteisinti prieš partizanus: atseit ne aš, šeimininkas, bet boba pasirašė. Be to, galimai viltasi nuginčyti įstojimo teisėtumą. Be to, ne be reikalo stengtasi pasirašyti pieštuku.

Būta paskatos

Nepamirština, kad įsirašymui į kolchozus naudota ir paskata - dalies (50 proc.) nesumokėtų skolų nurašymas (1950 m. spalio 1 d.-lapkričio 5 d. 47,6 tūkst. ūkių nubraukta 110,7 mln. rub.). Kartais nestojusiesiems būdavo sufabrikuojamos bylos ir tuo pagrindu išsiunčiama į lagerius.

Poetas Marcelijus Martinaitis rašo, kad Raseinių apsk. Paserbenčio ir Palendrių kaimiečiai buvo apgauti, jiems davė pasirašyti neva peticiją už taiką, o iš tikrųjų - prašymus į kolchozą. Pasipiktinusiems ir norintiems atsisakyti savo parašų buvo pagrasinta, jog bus griežtai nubausti kaip liaudies kenkėjai ar sabotažninkai. Kitur naudoti kiti apgaulės būdai, pavyzdžiui, 1949 m. vasarį Butrimonių vals. steigiant 4 kolchozus žmonėms nebuvo paaiškinta, kad jam turės atiduoti arklius, inventorių, sėklas. Daugiavaikės moterys įsirašė į kolchozus, nes buvo įbaugintos, kad antraip joms nebus mokamos pašalpos. Tėvus prikalbindavo stoti į kolchozus jų vaikai, baimindamiesi pašalinimo iš aukštųjų mokyklų, technikumų. 1945 m. vasario 15 d. NKVD kareivių ir stribų sušaudyto bei sudeginto mažo Jociūnų kaimelio (Tverečiaus vals.) gyventoja Šimkūnienė padėjo tris kryžiukus ant pareiškimo stoti į kolchozą, baimindamasi prarasti 15-metį sūnų. Už tai jai buvo pažadėta paleisti suimtą jos vaiką.

Negalima nevertinti ir daryto psichologinio spaudimo 446 kolchozų organizavimo grupių narių, kurios buvo sudarytos daugiausia iš komunistų ir komjaunuolių. Iki 1949 liepos 1 d. iš miestų nuolatiniam darbui kaime buvo pasiųsta beveik tūkstantis komunistų, per 1,5 tūkst. komjaunuolių. Į kampaniją buvo įkinkyti net aukštųjų mokyklų dėstytojai. Taigi kaimiečius spaudė, mulkino tūkstančiai. Iki 1949 m. vasaros komjaunuolių pastangomis buvę įkurti 643 kolchozai.

Visi šie faktai rodo, kiek netiesos M.Pociaus žodžiuose, kad išgąsdinti trėmimų "mažai kas bandė pasipriešinti" kolchozams. Tie žodžiai įskaudina anos kartos prisikentėjusius žmones, numenkina jų išgyventą tragediją. Į atmintį įsirėžė vienas pasakojimas. Balninkų vals. Papiškių k. valstietis Žvinys, po įsirašymo į kolchozą grįžęs į namus graudžiai apsiverkė ir šeimai pasakė: "Aš jus pardaviau kolchozo vergijai". Verkiančių buvo tūkstančiai, dar daugiau - pajuodavusiais veidais. Senas posakis byloja, kad anksčiau taip nutikdavo žemę pardavusiems žmonėms. O ką kalbėti, kai 1948-1952 m. žemę teko atiduoti tėvynės pavergėjui veltui.

Vyskupas Antanas Vaičius prisimena: "Tėvelis plaukus nuo galvos rovėsi, kai į kolūkį varė, ypač kai atėmė jo mylimus arklius."

Pirmieji kolchozninkai dar puoselėjo viltį, kad kolchozai - laikina nelaimė. Antraip nebūtų ženklinę kolchozams atiduodamų ratų, rogių, plūgų, balnų ir kitko; nesistengę išsaugoti savo žemės riboženklių bei ežių.

Asmens laisvės siekis

Paaiškėjus, kad gyvenimas kolchozuose nepakeliamas, prasidėjo protestai. Anot Juozo Starkausko, buvo masiškai rašomi pareiškimai išstoti. 1950 m. pradžioje Kaišiadorių r. tokios nuotaikos buvo apėmusios 30 iš 72 kolchozų, 14 jų iširo. Panašūs procesai vyko Daugų, Druskininkų, Eišiškių, Nemenčinės, Trakų, Varėnos, Vilniaus rajonuose.

1949 m. Ylakių ir Sedos valsčiuose du kolchozai buvo atsidūrę ties iširimo riba. Už tokius veiksmus buvo sudarinėjamos baudžiamosios bylos, dalies apskričių partijos komitetai reikalavo iš MGB, MVD ir prokuratūros stiprinti kovą su antikolchoziniais "elementais". Vien per 1950 m. pirmąjį pusmetį MGB patraukė baudžiamojon atsakomybėn 95 asmenis, tarp jų 3 kolchozų pirmininkus ir 2 revizijos komisijos pirmininkus. Rietavo vlsč. Vitkelių k. kolchozo pirmininką Joną Narvydą ir du bendrabylius "teisė" karo tribunolas, visi gavo po 25 m. lagerių. Karo tribunolui buvo perduoti ir 5 Rokiškio apsk. "Gegužės 9" kolchozo nariai, kaltinti ryšiais su partizanais, šio kolchozo pirmininko, partiečio ir 2 kolchozninkų nužudymu bei valdybos pastato sudeginimu.

Brutaliam, priemonių nesirinkusiam okupaciniam režimui prireikė 4-5 metų kaimo neginkluotam pasipriešinimui palaužti, suvaryti į kolchozus. Net 1952 m. pradžioje Varėnos r. buvo palaužta ir suvaryta į kolchozus tik 36,7 proc., Druskininkų r. - 55,2 proc. valstiečių kiemų. Mano galva, tai buvo anos kartos dar vienas žygdarbis dėl asmens laisvės, ūkininkavimo laisvės.

Neigti išvardytus akivaizdžius faktus - moksliškai nesąžininga. Partizanų vadai aukštai vertino valstiečių laikyseną. 1949 m. birželio 20 d. apygardos vado

L.Baliukevičiaus-Dzūko įsakyme sakoma: "Ūkininkai priešinasi šiai epidemijai (kolchozams - aut.) visomis jėgomis, rodydami didžiausio atsparumo ir pasiryžimo pavyzdžius ..."

Kodėl M.Pociui prireikė pasakėlės "mažai kas bandė priešintis"? Iš šių žodžių logiškai seka, kad dauguma kaimo žmonių geidė stoti į kolchozus arba jiems nejautė priešiškumo, buvo neutralūs. O tada jau galima partizanų vadus apkaltinti neadekvačiu, per žiauriu elgesiu su kolchozų organizatoriais, jų pirmininkais, žmonių nuomonės nepaisymu. Knygoje tokių ženklų apstu. Partizanų vadai tiksliai suprato kolchozų pragaištingumą. Viename Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio (LLKS) vadovybės kreipimesi į gyventojus buvo sakoma: "Nekalbant apie kolektyvinio bado grėsmę ir sunkias pragyvenimo sąlygas, jūs netenkate ne tik tėvų ir senelių įgyto turto, bet ir didžiausio turto - savo asmens laisvės ir iniciatyvos (...), jūs tampate beteisiais baudžiauninkais (...)".

Kariška retorika

Knygoje tikinama, kad "kaime sovietų valdžios diegiama kolektyvinio ūkininkavimo sistema buvo nuolatinis partizanų taikinys". Nederėjo šiurpinti kariška retorika, teisingiau buvo pavartoti žodį "dėmesys".

Neišsakius nuomonės, ar partizanų pareiga buvo stabdyti žemės ūkio sovietizaciją ir taip padėti kaimui priešintis, puolama juos kaltinti, nepateikus faktų - daryti apibendrinimus. Štai M.Pocius nurodo, kad 1948 m. spalį Prisikėlimo apygardos vadas Leonardas Grigonis-Užpalis uždraudė gyventojams stoti į kolchozus ir perspėjo, jog savo noru ir be pasipriešinimo įstojusieji bus baudžiami mirties bausme. Ir iškart daroma išvada: "Šis rūstus perspėjimas buvo vykdomas - pirmieji stojantys (...), aktyviai palaikantys kolektyvizaciją, buvo šaudomi, kartais su visa šeima. Tokie atvejai būdingi visai Lietuvai". Viena apygarda - dar ne visa Lietuva, jos vado įsakymas galėjo būti taikomas tris mėnesius, nes 1949 m. vasarį įkūrus LLKS įsigalėjo bendros daug liberalesnės baudžiamosios nuostatos.

Kur šaudymų visame krašte įrodymai?! Jų nėra. Knygoje įvardytos partinio ir sovietinio aktyvo netektys pagal pareigas 1948 metais. Tame sąraše nėra nė vieno partizanų nužudyto kolchozo pirmininko ar kolchozninko. Pagal čekistų raštus, 1949 m. žuvo 42 kolchozų pirmininkai ir jų nariai. Tuomet Lietuvoje buvo 41 apskritis, todėl skaičiuotinai išeitų, kad vidutiniškai kiekvienoje apskrityje sušaudyta šiek tiek daugiau nei po vieną pirmininką kartu paėmus su kolchozninkais.

Po keleto puslapių rūstaujama: "Su kolūkių organizatoriais be gailesčio buvo kovojama visoje Lietuvoje"... ir apsijuokiama parašius, kad Lokio rinktinės partizanai "kolūkių kūrimo iniciatoriams plikai kirpo galvas, sovietų santvarkai palankiems sentikiams skuto barzdas". Tiesa, "sukrapštė" ir vieną nužudymo faktą. 1949-05-24 Šiaulių vlsč. partizanai sušaudė Dausiškio pradinės mokyklos vedėją, LSSR AT deputatę P.Jankutę, kuri energingai organizavusi penkis kolchozus. Numanu, kad už žodžio "energingai" slepiamas smurtavimas.

Kažkodėl M.Pocius nepasinaudojo sovietmečio leidinio "Kruvinos žudikų pėdos" (1968) informacija, kurio tikslas buvo kompromituoti partizanus. Paaiškėja, kad per visą laiką iki 1957 m. iš penkių pietų Žemaitijos rajonų vieninteliame Šilalės r. buvo nužudytas (1949 m.) vienas kolchozo organizatorius, Balsių apylinkės deputatas. Jurbarko ir Šilutės r. nušauta po vieną pirmiausia į kolchozą įstojusį valstietį. Daugiau mirties bausmėmis buvo nubausta kolchozų pirmininkų - iš viso 34. Nė vieno nužudyto pirmininko šeima nenukentėjo. Žvelgiant iš šalies neatrodo, kad partizanai stipriai trukdė kurti kolchozus.

1949 m., masinio varymo į kolchozus metais, ne vienas Žemaitijos regiono kolchozo pirmininkas susilaukė bausmės ne dėl šių pareigų, ar ne vien dėl jų, o dėl aktyvaus kolaboravimo. Antai 1949 m. birželio 29 d. buvo sušaudytas Tauragės apsk. L.Giros kolchozo pirmininkas Jonas Naujokas už tai, kad nurodė čekistams partizanų slėptuvę, dėl to žuvo 6 iš 10 kovotojų ir daržą ravinti moteris. 1949 m. rugsėjo 22 d. likviduotas V.Kudirkos kolchozo (Jurbarko apsk.) pirmininkas Juozas Jakaitis ne už šias pareigas, bet už kėsinimąsi nužudyti kaimyną partizaną Šarūną Petrauską: jį sunkiai sužeidė peiliu. Ne vienas kolchozo vadovas drauge su apylinkių pirmininkais sudarinėjo tremtinių sąrašus, "išlydėdavo į kelionę". Rašoma, kad 1951 m. rudenį Čiuladų šeima iš Žaslių buvo ištremta pagal kolchozo pirmininko B.Bandzevičiaus ir V.Baumilos pateiktą sąrašą. Šilalės apsk. Palokysčio kolchozo vadovas Jonas Stanevičius (nužudytas 1949) 1940 m. dirbo milicijos skyriaus viršininku, 1941 m. birželį pasitraukė į Rusiją, tarnavo 16-oje divizijoje, priklausė komunistų partijai. Dalis ir kitų nubaustųjų buvo komunistai, deputatai, anksčiau dirbę apylinkių vykdomųjų komitetų pirmininkais. Tarp savanoriškai ir pirmiausia įstojusių nemažai buvo stribų, atsibastėlių iš miestelių. Matyt, tokius partizanai priskirdavo prie uolių ir baustinų mirtimi. Kitus vadovus ir pareigūnus 1949 m. pradžios LLKS vadovybės nurodymu partizanai turėjo tik versti atsisakyti pareigų. Ir M.Pocius priverstas pripažinti: "Kolūkių pirmininkai, kurie nespausdavo valstiečių ir likdavo neutralūs, būdavo paliekami ramybėje".

Vadovavo neišmanėliai

Aptardami šį klausimą, neturėtume neatsižvelgti, jog kolchozams vadovauti, jiems "kelti" buvo skiriami vakarykščiai stribai, susikompromitavę aktyvistai. Vytautas Liubinskas, 1951 m. pradėjęs dirbti Kaišiadorių r. vyriausiuoju veterinarijos gydytoju, prisimena: "Kolūkių pirmininkais dirbo partijos statytiniai. Daugelis jų (...) buvo perėjūnai, girtuokliai, savanaudžiai, neveiklūs ir mažai išmanę apie žemės ūkį."

Sprendžiant iš knygos, nėra duomenų, kiek per visą laiką Lietuvoje žuvo kolchozų vadovų. Negi KGB raštininkai neturėjo galimybių suskaičiuoti jų? Spėtina, kad to nenorėta daryti. Taip svarstyti verčia faktas, kad vienais metais nužudyti pirmininkai rodomi kartu su brigadininkais, kitais - su kolchozninkais, trečiais - su pareigūnais. Knygoje nurodyta, kad nuo 1947 m. spalio 1 d. iki 1949 m. sausio 15 d. partizanai mirtimi nubaudė 4 kolchozų pirmininkus ir brigadininkus, 1949 m. - 42 pirmininkus ir kolchozninkus. 1950 m. šių aukų skaičius nežinomas, 1951 m. žuvo 23 pirmininkai, 1952 m. - 9 pirmininkai, jų pavaduotojai ir brigadininkai. Todėl nėra galimybių daryti kokių nors apibendrinimų. Žinotina, kad 1950 m. sausio 1 d. Lietuvoje buvo per 6 tūkst. kolchozų pirmininkų.

Baigiamuoju pasakojimo apie kolchozų organizatorių persekiojimą akordu galima laikyti šį M.Pociaus teiginį: "Paskutinę prieš kolūkių administraciją nukreiptą plataus masto akciją 1951 m. naktį į rugsėjo 1 d. įvykdė Prisikėlimo apygardos dviejų rinktinių būriai." Keturiuose rajonuose buvę sušaudyta 17 kolaboravimu kaltinamų žmonių. Betgi tarp jų tebuvo 1 kolchozo pirmininkas ir 3 brigadininkai. Tuo tenorima dar kartą atkreipti dėmesį į tai, kaip autorius geba tiksliai reikšti mintis, daryti apibendrinimus. Prabėgšmai pakalbama ir apie partizanų pastangas trukdyti vienkiemių griovimą ir kolchozų gyvenviečių kūrimą. Deklaruojama, kad "Žemaičių apygarda net 1951-1953 m. palyginti efektyviai kovojo su vienkiemių sistemos griovimu". Nurodo, kad šios ir Kęstučio apygardų vadų buvo įsakyta ginkluotus ar sovietinius pareigūnus, griaunančius pastatus, šaudyti vietoje be teismo, o kolchozų pirmininkus ir propaguotojus, tuo užsiimančius ar agituojančius griauti, perduoti karo lauko teismui, pastatus, medieną deginti. Išsigandau perskaitęs teiginį "Šie įsakymai 1951-1952 m. buvo vykdomi", nes pamaniau, kad griovėjai buvo šaudomi. Pasirodo, kad taip žiauriai nebuvo elgiamasi, tik perkeltos sodybos buvo padeginėjamos, o aktyvesni kolūkių pirmininkai jautėsi labai nesaugiai. Tokie minčių viražai ne vienam knygos kritikui pagrįstai kelia įtarimą, kad ją rašė ne vienas M.Pocius.

Užtikrino pusbadį

Kolchozų steigimu pirmiausia siekta politinių tikslų, kurie aiškiai matomi iš pareiškimų stoti į juos teksto. Jame sakoma, jog savo noru stoju į žemės ūkio artelę (kolchozą), kuri "užtikrintų visišką pergalę prieš buožes, visus darbo žmonių išnaudotojus ir priešus, (...) geresnį kolūkinį gyvenimą". Užtikrino, jei ne badą, tai pusbadį. Prie to labai daug prisidėjo plėšikiška kainų politika. Už žemės ūkio produktus mokėjo daug mažiau, nei kainavo juos išauginti, pagaminti. Paprastai šis momentas literatūroje apeinamas.

Savo kailiu patyręs ano meto pusbadį, turiu pasakyti, kad skaitydami 1948 m. kaimyno tremtinio laiškus, rašytus maždaug 1953 m. apie uždarbį už miško kirtimą, pavydėjome, jog be problemų prisišienauja karvei šieno. Tėvai dar labiau nuliūsdavo, bet nekomentuodavo.

Tik viena privilegija

Literatūroje lyg tarp kitko tarstelėjama, kad kolchozai buvo pusiau baudžiava. Argi? Nesuvokiame savo tėvų, senelių padėties tragiškumo (iki 1958-1964 m.) gelmės, savo aklumu užgauname juos. Mano išmanymu, daugeliu požiūrių baudžiavos laikais buvo geriau. Tuomet kiekvienas kiemas turėjo atidirbti 5-6 lažo dienas, t. y. vyras su dviem jaučiais ar arkliais - 3 d. ir pėsčia moteris - 2-3 dienas. Be to, per metus prisidėdavo 10-12 d. vadinamųjų gvoltų (išvežti mėšlą, šienauti, kirsti javus), bet už tą darbą ponas turėjo atlyginti pinigais. Kiekvienas kolchozninkas turėjo dirbti 6 dienas per savaitę.

Lažą baudžiauninkams reikėjo eiti už dvaro skirtą žemę. 1900 m. Kauno gubernijoje beveik 78 proc. valstiečių turėjo žemės daugiau nei po 3 dešimtines (3,3 ha), iš jų 72 proc. - 10 ir daugiau dešimtinių. Šiuos duomenis apie turėtą žemę reiktų maždaug 10 proc. sumažinti, nes apie tiek jos prisipirko po baudžiaviniais laikais. Kaip žinoma, kolchozninkai buvo gavę vos po 0,6 ha. Baudžiauninkams įstatymais buvo priskirtos gamyklos, miškas. Kolchozninkai tokių servitutų neturėjo. Dvarininkai (tarkim, Romeris) reikalavo, kad kiekvienas valstiečio kiemas turėtų ne mažiau kaip 2 darbinius jaučius, 3 arklius, po dvi karves, avis ir veislines kiaules. Raudonieji dvarininkai elgėsi priešingai: draudė laikyti arklius, leido turėti vieną karvę (kartais ir prieauglį). Ir tai vienai karvei šerti, ganyti nebuvo nei šieno, nei ganyklos. Vasarą ežere pjaudavome nendres ir jomis šerdavome. Landžiojome paežerėmis, po raistus, kad prisišienautume nors viksvų, asiūklių. Tokie buvome ne mes vieni.

Nebuvo šiaudų stogams taisyti, kuo kraikti tvartą. Teko stogus lopyti nendrėms, kraikui naudoti samanas, viržius. Pabandyk tokį mėšlą išmėžti! Duonos važiuok į rajono centrą, ten keletą valandų išstovėjęs eilėje, gausi kepalą kitą. Duona šlapia, rūgšti, o kai nėra mėsos, ir neskalsi. Labai pamažėle padėtis ėmė taisytis, kai visų tėvas "iškerzino" iš šio pasaulio, o mes tapome "našlaičiais". Kolchozninkai, palyginti su baudžiauninkais, turėjo vieną privilegiją - negalėjo būti baudžiami fizinėmis bausmėmis.

Sutiktina su Kęstučio Girniaus senokai padaryta išvada, kad kolchozų steigimo įkarštyje partizanai elgėsi santūriai. Sprendžiant pagal mūsų krašto patirtį, ir reti kolchozų pirmininkų nubaudimo mirtimi atvejai turėjo stiprų profilaktinį poveikį. Nors apylinkėse nebuvo nužudytas nė vienas kolchozo vadovas ar kitas pareigūnas, žinios, kalbos apie nubaustuosius pasiekdavo nuošaliausius kaimus, vertė paisyti partizanų nusiteikimo bausti kolchozų steigėjus, vadovus. Pirmojo mūsų apylinkėse kolchozo (jam priklausė Kiauneliškio, Pakiaunio, Stirninės kaimų gyventojai) nariai pirmininku išsirinko keistuolį, krivasaliečiai - ramų, ryšius su partizanais palaikantį žmogų. Manyta, kad tokie partizanams neužklius, bus priimtini ir valdžiai.

VLADAS TERLECKAS

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"