TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Klaipėdos sukilimas: faktai ir versijos

2009 01 16 0:00
Savanoriai sukilėliai su kulkosvaidžiu sargyboje ant tilto Klaipėdoje. 1923 m. sausio mėn.
Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotrauka

Lygiai prieš 86 metus Klaipėdoje prasidėjo įvykiai, kurie ir šiandien, atkurtoje nepriklausomoje Lietuvoje kartais traktuojami visiškai priešingai. 1923 metų sausį įvykęs Klaipėdos sukilimas ir dabar pavadinamas šio pamario krašto prisijungimu ar net okupacija.

Iki šiol sklando tarpukario Lietuvoje paplitusios romantinės ir vėlesnių istorikų skelbiamos pragmatinės šių įvykių versijos. Tačiau sunku nesutikti su tuo, kad kelios uždelstos dienos tuomet galėjo visiems laikams palaidoti Lietuvos viltis vadintis jūrų valstybe.

Autonomija.

1923 metų sausio 15 dieną, beveik nesutikdami rimtesnio pasipriešinimo, į prancūzų valdomą Klaipėdos kraštą įžengė reguliariosios Lietuvos kariuomenės daliniai. Tos pačios dienos vidudienį buvo paskelbtos paliaubos, o kiek daugiau nei po mėnesio, vasario 16-ąją, Lietuvos ir Antantės susitarimu Klaipėdos kraštas buvo perduotas Lietuvai.

Tiesa, tam, kad uostamiesčio ir jo krašto priklausomybė Lietuvai būtų įtvirtinta galutinai, mūsų šalis privalėjo įvykdyti tam tikras sąlygas - šioje teritorijoje turėjo būti įsteigta autonomija. Galiausiai 1924 metų gegužės 8 dieną Paryžiuje buvo pasirašyta Klaipėdos konvencija, kuria Klaipėdos kraštas autonomijos pagrindais atiteko Lietuvos valstybei. Dar po 4 metų tai specialia sutartimi pripažins ir Vokietija.

Galima sakyti kad jau tuomet, 1923 metų sausio 15 dieną, baigėsi unikali operacija, kuri vėliau bus apipinta įvairiausiomis versijomis, traktuotėmis ir vertinimais. Vieni tai vadins Klaipėdos sukilimu, kiti - šio krašto okupacija. Tačiau tik nedaugelis nesutiktų su tuo, kad jei ne šis žygis, Lietuva Klaipėdą galėjo prarasti ilgiems dešimtmečiams, o gal ir amžinai.

Tarp Berlyno, Varšuvos ir Maskvos

Prieš kalbėdami apie pasirengimą sukilimui, jo eigą, prisiminkime, kaip mūsų uostamiestyje atsirado prancūzų karinės įgulos. Vokietijai pralaimėjus Pirmąjį pasaulinį karą ir pasirašius Versalio sutartį, šios šalies teritorija buvo gerokai apkarpyta. 1920 metų sausio 10 dieną ji neteko ir Klaipėdos krašto. Ką daryti su atskirtuoju kraštu, niekas kol kas nežinojo. Karą laimėję Antantės sąjungininkai uostamiestį laikinai pavedė valdyti Prancūzijai.

Verta prisiminti ir tai, kad tuo metu sąjungininkai nepriklausomybę paskelbusios Lietuvos dar buvo nepripažinę de jure. Tai įvyks tik po poros metų, 1922 metų gruodžio 20 dieną. Atrodytų, kad šis pripažinimas galėjo būti pakankamas pagrindas pagaliau išspręsti Klaipėdos klausimą diplomatiniu būdu, tačiau Ambasadorių konferencija to daryti neskubėjo.

Prarandanti viltį Lietuvos Vyriausybė nutarė imtis kitų priemonių, kurios ir įėjo į istoriją Klaipėdos sukilimo vardu.

Oficialiai sukilimui turėjo vadovauti 1922 metų gruodį sudarytas Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas.

Tačiau visomis prasmėmis rizikinga akcija buvo sumanyta ir aptarta kur kas anksčiau. Jei pasikliausime Vinco Krėvės-Mickevičiaus prisiminimais, mintis, jog Klaipėdoje reikia inscenizuoti ginkluotą sukilimą, pirmą kartą nuskambėjo dar lapkričio viduryje vykusiame slaptame Šaulių sąjungos centro valdybos prezidiumo posėdyje.

Po kelių dienų šauliai su šiuo planu supažindino premjerą Ernestą Galvanauską ir krašto apsaugos ministrą Balį Sližį. Jau lapkričio 20 dieną ministrų kabinetas svarstė sukilimo strategiją, o parengti konkretų sukilimo planą ir jo vadus pagal šią versiją turėjo Lietuvos kariuomenės štabas. Visas organizacinis darbas buvo pavestas Šaulių sąjungai ir tuomet jai vadovavusiam V.Krėvei-Mickevičiui. Pastarajam tai buvo rizikingas sprendimas, nes, sukilimui žlugus, Lietuvos valdžia būtų nusiplovusi rankas, o visa atsakomybė būtų tekusi sukilimo organizatoriui.

Tačiau sukilimui vien karinio pasirengimo nepakako: reikėjo apsidrausti ir nuo galimų politinių pasekmių. Viena gerokai vėliau iškilusių šios istorijos versijų teigia, kad E.Galvanauskas neoficialiais kanalais sugebėjo gauti palaiminimą šiai operacijai tiek iš Berlyno, tiek iš Maskvos.

Tokia versija gali pasirodyti visiškai tikėtina. Berlynas buvo labai suinteresuotas, kad vokiečių gyvenamame Klaipėdos krašte nebeliktų Vokietiją parklupdžiusios Antantės sąjungininkų. Vietos vokiečių poziciją nesipriešinti lietuvių sukilėlių daliniams ar net tam tikra prasme jiems padėti galima paaiškinti dar ir pakankamai realiomis perspektyvomis, kad Lietuvos uostamiestis atiteks Lenkijai arba apskritai taps jokiai šaliai nepriklausančiu laisvuoju miestu. Bet net ir tokiu atveju faktinė uosto naudotoja vis tiek būtų buvusi Lenkija, nes jai buvo numatyta teisė valdyti Nemuno žemupį. Kad minėtoji perspektyva buvo visiškai reali, įsitikinsime kiek vėliau. Kita vertus, vokiečių parama lietuvių sukilėliams galėjo atrodyti kaip pagalba silpniausiai šios geopolitinės grandinės grandžiai: šiandien Klaipėda tebūnie jūsų, bet ateis laikas, ir mes atsiimsime ją atgal. 1939 metų įvykiai šios versijos niekaip nepaneigia.

Kiek sunkiau būtų suprasti Maskvos motyvus. Tačiau akivaizdu, kad revoliucijos eksporto į Vakarus idėja Rusijoje niekada nebuvo palaidota. Taigi Kremlius galėjo būti suinteresuotas, kad neužšąlantį Klaipėdos uostą valdytų mažytė Lietuva, o ne Vokietija ar galingas Antantės blokas. Pagaliau sovietams buvo labai svarbu atplėšti Lietuvą nuo Antantės valstybių.

Nebyli vokiečių parama

Beje, nė kiek ne mažiau keista buvo ir pačios Antantės, o ypač ne paskutiniuoju smuiku ten griežusios Prancūzijos pozicija. Atrodytų, kad ši ištikima Lenkijos sąjungininkė tikrai norėjo atiduoti Klaipėdos kraštą Varšuvos žinion. Kodėl Paryžius nesiėmė jokių veiksmų šia kryptimi, iki šiol lieka didelė mįslė. Kita vertus, gal šioje istorijoje koją pakišo tai, kad kitos Antantės valstybės - Didžioji Britanija, Italija ir Japonija - greičiausiai taip ir nerado vieningos pozicijos, kaip pasielgti su Versalio sutartimi nuo Vokietijos atplėštomis teritorijomis, prie kurių buvo priskirtas ir Klaipėdos kraštas. Jau vėliau, beveik po pusantrų metų, Paryžiuje tapo aišku, kad Lenkijai Klaipėdoje taip ir nepavyks įsitvirtinti. Būtent tuomet prancūzų diplomatai pakeis taktiką ir spaus Lietuvą pasirašyti sutartį, kuri mainais už Klaipėdą įtvirtins Varšuvos kontrolę Vilniui ir jo kraštui.

Tačiau sugrįžkime į 1923 sausį, kuomet sukilimui jau buvo visiškai pasirengta. Beliko tik paskirti sukilimo vadovybę, suburti Klaipėdos lietuvininkus ir pasirinkti tinkamiausią operacijos datą. Sukilimo vadu buvo paskirtas tuometinis karinės kontržvalgybos viršininkas Jonas Polovinskas, vėliau žinomas Budrio pavarde. "Lietuvos žinios" jau rašė apie jo vaidmenį demaskuojant bene aukščiausiose karinėse pareigose įsitaisiusį sovietų šnipą Konstantiną Kleščinskį.

Pačios karinės operacijos laikas irgi buvo pasirinktas labai tiksliai: sukilimas prasidėjo kaip tik tuo metu, kai visos Europos dėmesys buvo prikaustytas prie Vokietijos Rūro srities, į kurią 1923 metų sausio 11 dieną įžengė prancūzų ir belgų daliniai. Dar šio įvykio išvakarėse ambasadorių konferencija tik per plauką nepaskelbė Klaipėdos laisvuoju miestu. Jei šis sumanymas būtų buvęs įgyvendintas, Lietuva uostamiestį greičiausiai būtų praradusi galutinai.

Klaipėdos krašto užėmimo operacija turėjo vykti trimis kryptimis, kuriomis veikė trys vadinamosios ypatingos paskirties rinktinės grupės. Didžiausias dėmesys ir rimčiausios pajėgos - per tūkstantį karininkų, kareivių ir Šaulių rinktinės narių buvo skirtas pačiam uostamiesčiui. Kitos dvi grupės turėjo užimti Pagėgius ir Šilutę. Skirtingi šaltiniai mini įvairius operacijos dalyvių skaičius, tačiau jų turėjo būti ne mažiau nei 1700.

Taigi, sausio 9 dieną Šilutėje susirinkęs Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas skelbia manifestą, paleidžiantį visas Klaipėdos krašto administracijos įstaigas, o visą valdžią į savo rankas perima Erdmono Simonaičio vadovaujama direktorija. Kitą dieną sukilėliai pereina sieną ir įžengia į Klaipėdos krašto teritoriją. Ginkluoti vyrai nedėvi uniformų - vienintelis jų skiriamasis ženklas - ant peties dėvimas raištis su užrašu MLS (Mažosios Lietuvos savanoris). Tuo pat metu be jokio šūvio užimami Pagėgiai ir Šilutė.

Kai kurių šaltinių teigimu, sukilėliai buvo ginkluoti vokiškais šautuvais, kuriuos sukilimo vadovybė išsirūpino iš anksto, per neoficialias derybas Berlyne. Tačiau veikiausiai ši parama buvo grynai simbolinė. Tarkime, lietuvių daliniams perėjus Klaipėdos krašto sieną vokiečių pasieniečiai tiesiog paliko savo pozicijas drauge su turėta ginkluote. Kita vertus, nežinia, kaip būtų pakrypusi sukilimo eiga, jei Vokietijos atstovai nebūtų raginę Klaipėdos krašte gyvenusių savo tautiečių nesivelti į šį konfliktą, nedalyvauti gatvių mitinguose ir apskritai tyliai ramiai pralaukti visą šią sumaištį sėdint namuose.

Taigi, po penkių dienų, sausio 15-osios rytą, prasideda Klaipėdos šturmas. Prancūzai sugeba išsilaikyti tik pusdienį. Tačiau iš lietuvių šis mūšis pareikalauja daugiau aukų. Dviem žuvusiems prancūzų kariams ir vienam vokiečių žandarui teko 12 kritusių sukilėlių.

Kitą dieną Jonas Budrys ėmėsi skubiai formuoti sukilėlių kariuomenę, į kurią noriai stojo vietiniai lietuvninkai. Dar po keturių dienų ambasadorių konferencijos paskirtos ypatingosios komisijos ir Lietuvos Vyriausybės ypatinguoju atstovu Klaipėdos kraštui paskirto buvusio prezidento Antano Smetonos derybos, kaip jau minėta, baigėsi tuo, kad Klaipėdos krašto suverenitetas buvo perduotas Lietuvai.

Tuo šioje istorijoje būtų galima dėti tašką. Būtų galima, jei per pokario dešimtmečius, o ir atkurtosios nepriklausomybės metais ji nebūtų apaugusi daugybe mitų ir versijų.

Ginčai dėl to, kas iš tikrųjų vyko Klaipėdos krašte tais tolimais 1923-aisiais, nesibaigia iki šiol. Nesusišnekėjimą tarp romantinės ir pragmatinės Klaipėdos sukilimo versijų šalininkų tikriausiai galima paaiškinti. Iki Antrojo pasaulinio karo pradžios romantinės lietuvninkų sukilimo versijos buvo laikomasi dėl visiškai suprantamų priežasčių: niekas nenorėjo įduoti į rankas vėzdo galvą keliančiai nacių Vokietijai, niekada neužmiršusiai ir neatsisakiusiai pretenzijų į Klaipėdos kraštą. Deja, versija, kad sukilimą organizavo ne Lietuvos kariuomenė, o vietos gyventojai, netapo svariu argumentu Adolfui Hitleriui, 1939 metais nuo teatro balkono pareiškusiam, kad Klaipėda priklausė, priklauso ir amžinai priklausys Trečiajam Reichui.

Sukilimas ar okupacija?

Kita vertus, mažai ir silpnai Lietuvai greičiausiai nesinorėjo prisipažinti beviltiškai laviravus tarp Berlyno ir Maskvos. Beje, šis faktas nebūtų buvęs palankus nei vienai iš trijų sostinių. Kai kurie istorikai šiandien tvirtina, kad be Vokietijos ir sovietų pritarimo Klaipėdos sukilimas tiesiog nebūtų įvykęs. Ne taip seniai Maskvos archyvuose rasti ir istorikų paskelbti dokumentai liudija, kad Lietuvos diplomatai tuo metu intensyviai derėjosi su Maskva, o sovietiniame agitatoriaus bloknote galima rasti tokius žodžius: "1923 metais, Tarybų Sąjungai pareikalavus, Klaipėdos kraštas buvo vėl sugrąžintas Lietuvai." Kiek šiuose žodžiuose tiesos, o kiek propagandos - jau kitas klausimas.

Taigi, istorikų disputuose atsiranda vietos ir tokiai sukilimo versijai, kuri Klaipėdos atgavimą prilygina neva sukilusio Lenkijos generolo Liucijaus Želigovskio operacijai, kurios metu nuo Lietuvos buvo atplėštas Vilnius ir Vilniaus kraštas. Kitaip sakant, sukilimas traktuojamas ne kitaip, kaip šio krašto okupacija.

Tačiau šiems teiginiams iki šiol yra sunkiai paneigiamų kontrargumentų: Lenkijos generolo vadovaujami daliniai užgrobė niekuomet Lenkijai nepriklausiusį Vilniaus kraštą. Okupacijos termino priešininkai taip pat cituoja 1918 metų spalio 30 dienos Tilžės aktą, kuriame Mažosios Lietuvos gyventojai išreiškė valią atsiskirti nuo Vokietijos ir jungtis prie Lietuvos. Tiesa, reikia pripažinti, kad visos Mažosios Lietuvos atgauti taip niekada ir nepavyko, tačiau, remiantis minėtu argumentu, 1923 metų sukilimas bent jau iš dalies įvykdė Tilžės akto nuostatas.

Beje, su Tilžės aktu sietinas ir dar vienas netesėtas didžiosios valstybės pažadas. Paskelbus šį dokumentą, tuometinis JAV prezidentas Vudru Vilsonas pažadėjo dėti visas pastangas, kad visa Mažoji Lietuva, kitaip sakant - visa teritorija iki Karaliaučiaus įeitų į atkuriamos Lietuvos Respublikos teritoriją. Tačiau šis pažadas greitai buvo pamirštas, o pati Amerika pripažino Lietuvą geru pusmečiu vėliau nei jau minėtos Antantės šalys. Tokia Amerikos pozicija aiškinama įvairiai, bet vienas labiausiai paplitusių paaiškinimų galėjo būti Vašingtono viltys, jog bolševikai Rusijoje ilgai neišsilaikys ir carinė imperija grįš į savo senas ribas. Šios viltys žlugo tik 1922 metų pabaigoje, kuomet baltagvardiečių pajėgos buvo galutiniai sutriuškintos.

Taigi, kas vis dėlto vyko tomis 1923 metų sausio dienomis: krašto okupacija, prisijungimas ar sukilimas? Skirtingai nuo tarpukario laikų, šiandien niekas neneigia, kad šioje operacijoje dalyvavo ne tik ir ne tiek sukilėliai, bet ir pati Lietuvos valstybė su savo kariuomene. Kita vertus, prieš pereidami Klaipėdos krašto sieną, Lietuvos kariai ir šaulių sąjungos nariai paliko visus savo dokumentus ir atpažinimo ženklus. Neįmanoma paneigti ir fakto, kad tikrųjų Klaipėdos krašto sukilėlių šioje operacijoje dalyvavo tik apie 300, tuo tarpu jiems talkinusių kovotojų iš Lietuvos būta kur kas daugiau - 455 šauliai, apie 300 studentų ir gimnazistų, 40 karininkų ir 584 savanoriai kareiviai iš reguliarios Lietuvos kariuomenės. Pačių Klaipėdos savanorių dalyvavimas kai kuriems istorikams taip pat kelia tam tikrų abejonių: teigiama, kad jie prisidėjo prie sukilimo tik po kelių dienų stodami į J.Budrio organizuojamus būrius grynai dėl finansinių sumetimų.

Kad ir kaip būtų, tiek šauliai, tiek reguliariosios armijos kariai netrukus iš Klaipėdos krašto pasitraukė, palikdami ten lietuvišką administraciją. Kaip ši administracija galėjo efektyviai veikti, žinant, kad dauguma miesto ir krašto gyventojų buvo vokiečiai?

Visų pirma tai galima paaiškinti labai plačia krašto autonomija. Visos mūsų valstybės pastangos bent kiek pažaboti tą autonomiją nuėjo perniek. Lietuvos jurisdikcijoje iš esmės liko tik krašto gynyba ir užsienio prekyba, tuo tarpu policija, švietimas, o juo labiau savivalda liko vokiečių žinioje. O 1933-aisiais, Vokietijoje į valdžią atėjus naciams, netrukus tapo aišku, kad vietos revanšistų organizacijos jaučiasi vis drąsiau ir kad rudmarškinių paradai miesto gatvėse tampa tik laiko klausimu.

Atomazga įvyko 1939-aisiais, kai galutinai sustiprėjusi nacių Vokietija vėl užgrobė Lietuvos uostamiestį. Tad ar galima teigti, kad 1923 metų sukilimas nepasiekė savo galutinių tikslų? Šiuo klausimu taip pat yra ne viena nuomonė. Vis dėlto, jei sukilimas būtų pavėlavęs nors keliomis dienomis, galima daryti prielaidą, kad sąjungininkai būtų paskelbę Klaipėdą jokiai valstybei nepriklausančiu laisvuoju miestu, tad po Antrojo pasaulinio karo ją būtų ištikęs Karaliaučiaus likimas.

Tad, kad ir kaip šiandien vadintume Klaipėdos operaciją: sukilimu, prijungimu ar net okupacija, verta turėti galvoje, kad didžioji dalis šios akcijos dalyvių vargu ar žinojo apie diplomatinius didžiųjų valstybių žaidimus ir šios operacijos užkulisius. Toli gražu ne visi jie suprato, į kokį pavojų tuomet statė save ir dar beveik niekieno nepripažintą savo valstybę. Tačiau būtent jų dėka šiandien mes galime džiaugtis turėdami vartus į pasaulį ir pelnytai didžiuotis, kad esame jūrų valstybė.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"