TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Klepočiai partizaninio karo priešaušriu

2014 12 23 6:00
Pieta virš Ryliškių kaimo kapinių. Čia buvo palaidota daug aplinkinių kaimelių tragedijos aukų. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotraukos

Prieš 70 metų, Kūčių išvakarėse, 1944-ųjų gruodžio 23 dieną, sovietai kartu su vietiniais stribais nužudė keliasdešimt kelių Dzūkijos kaimų gyventojų, sudegino apie 50 sodybų. Deja, 1989 metais tyrimą pradėjusi prokuratūra šios žiauriausios po karo sovietinio teroro akcijos prieš taikius gyventojus iki šiol neištyrė. Trūksta įrodymų. O iš atminties nedylantys žmonių liudijimai pagal mokslinę metodologiją, deja, - tik pagalbinis šaltinis.

Tik žinoma, kad tuometinio Alytaus rajono Merkinės ir Alovės valsčiaus Klepočių, Ryliškių, Taručionių, Druskininkų, Lizdų, Vabalių, Pieriškių, Fermos, Bugonių, Dubrių ir kitus kaimus degino, žmones mušė, žudė, dalį išsivedė į Alytaus kalėjimą tardyti Sovietų Sąjungos NKVD kariuomenės pasienio 331 pulko ir III Baltarusijos fronto kariuomenės užnugario apsaugos daliniai kartu su vietiniais. Prieš Kalėdas kaimai buvo apsupti, matyt, tikintis visus šeimų narius rasti namie. Vokiečiai iš Dzūkijos 1944-ųjų rudenį jau buvo pasitraukę.

Archyvuose - migla

Kai sovietmečiu, siekiant priminti vokiečių žiaurumą, nuolat buvo kalbama apie jų 1944 metų vasarą sudegintą Pirčiupių kaimą, kruvinos 1944-ųjų Kalėdos buvo nutylimos. Tačiau žmonėms iš atminties tragedija ilgai neišdilo. „Girdėdami apie Pirčiupių aukų minėjimą seni dzūkai visada atsidusdavo: „O kodėl jie tyli, kodėl nekalba apie tai, ką padarė su Klepočiais ir kitais kaimais“, - prisiminė Dzūkijos istorija besidomintis Dzūkijos nacionalinio parko darbuotojas, Merkinės lankytojų centro vadovas fotomenininkas Algimantas Černiauskas. Pasak kai kurių Dzūkijos žmonių, sovietmečiu spaudoje apie sudegintus Pirčiupių, Klepočių, Ryliškių ir kitus kaimus buvo užsimenama labai mįslingai, juos rikiuojant toje pačioje eilutėje. Matyt, siekta, kad susidarytų nuomonė, jog ir tų kitų kaimų budeliai yra tie patys kaip ir Pirčiupių.

Viešai pirmą kartą apie kruvinas Kalėdas 1981 metais prabilo disidentinė "Aušra", ją citavo radijo stotys "Laisvoji Europa", "Amerikos balsas". Politinei situacijai švelnėjant, 1988 metais Alytaus sąjūdžio aktyvistas Vytautas Ledas surinko dar gyvų tragedijos liudininkų prisiminimus ir juos išspausdino tuometiniame Alytaus rajono laikraštyje "Komunistinis rytojus".

Kruvinais įvykiais labai domėjosi ir alytiškis istorikas Henrikas Rimkus, kuris kartu su V. Ledu vėliau išleido Dzūkijos partizanų dainų rinkinį "Sušaudytos dainos". Deja, kaip rašė H. Rimkus, nors 1989 metais buvo sudaryta vyriausybinė komisija stalinizmo nusikaltimams tirti, niekas nebuvo nubaustas. Kliuvo tik V. Ledui ir kitiems Alytaus sąjūdininkams, kad jie įvardijo 46 sovietams talkinusius vietinius stribus. Daugelis jų tuo metu gyveno Dzūkijoje.

V. Ledas 1989 metais organizavo medžio drožėjų kūrybinę stovyklą ir buvo sukurtas memorialinis ansamblis kruvinoms Kalėdoms atminti. Deja, 1993 metais V. Ledas žuvo labai neaiškiomis aplinkybėmis, o H. Rimkus nusižudė 2004 metais.

Pasak Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento Specialiųjų tyrimų skyriaus vadovo Ryto Narvydo, archyvuose viskas labai miglota. "Daug spragų, todėl ir neištirta. Viena yra pasakoti žurnalistui, o visai kita, kai imi detalizuoti. Kur dingo V. Ledo ir H. Rimkaus surinkta medžiaga, neaišku, - sakė R. Narvydas. - Pirmoji mobilizacija į sovietų kariuomenę buvo rugpjūčio mėnesį, vyrai slapstėsi. Kita mobilizacija buvo paskelbta prieš Kalėdas. Matyt, ėjo gaudyti vengiančiųjų mobilizacijos. Gal vyrai iš miškų pašaudė. Tada netylėjo ir rusai. Man teko išklausyti daug pasakojimų apie tuos laikus. Žmonės prisimena, kad traukdamiesi vokiečiai irgi be ceremonijų degino kaimus, sako, rusai elgėsi švelniau, bet jei juos kas užkabindavo, jei juos kas apšaudydavo, tada jau tapdavo žiaurūs."

Suvedė sąskaitas

Kaip remdamasis liudininkų apklausomis yra rašęs H. Rimkus, tragediją brandino dar prieškariniai konfliktai. "Makniūnų ir Druskininkų kaimuose veikė komunistų kuopelės, kai kas iš jų karo metu perėjo į sovietinių partizanų gretas, pokariu - į stribus. O Ryliškių ir Nemunaičio apylinkėse veikė šaulių, vėliau - kaimo savisaugos būriai. Tarp jų 1943-1944 metais būta ginkluotų susidūrimų. Grįžę į valdžią sovietiniai aktyvistai skubėjo suvesti sąskaitų, - rašė H. Rimkus. - Klepočių ir Druskininkų kaimų bernai nesutarė, šokiuose nuolat mušėsi. (...) Klepočių šauliai dar karo pradžioje nušovė Ryliškiuose pardavėju dirbusį Placidą Mikailionį nuo Daugų, skundusį žmones sovietams." Tad Klepočiai turėjo priešų.

H. Rimkus yra užrašęs ir publikavęs Janinos Mikalionytės iš Klepočių pasakojimą. 1944 metais mergina mokėsi Merkinėje ir gyveno našlės Janulynienės name, kuris 1944 metų gruodį tapo rusų karinio dalinio štabu. Gruodžio viduryje čia prisirinko dar daugiau kariškių. Tada mergina išgirdo, kaip vienas iš druskininkiečių stribų pasakė: "Dabar Klepočiams tai bus!" Kai Kūčių išvakarėse ji grįžo į gimtuosius Klepočius, jau degė kaimyno namas, o kieme kareiviai šautuvų buožėmis daužė tėvą.

Nerimą kėlė savisaugos būriai

Kai 1944 metų rudenį Dzūkijoje jau nebuvo likę vokiečių, kaimų ramybę saugojo susikūrę savisaugos būriai. O saugotis buvo ko. Raudonieji partizanai eidavo plėšti kaimų, rinkti iš jų maisto. Kadangi savisaugos būriai dar iš vokiečių buvo gavę ginklų, suprantama, tokie kaimai raudoniesiems kėlė nerimą.

Kaip yra rašęs savisaugos būrių veiklą tyrinėjęs istorikas Rimantas Zizas, vokiečiai, iš pradžių nepritarę ginkluotos kaimų savisaugos būrių idėjai, blogėjant padėčiai fronte, 1943 metų rudenį jau leido juos kurti. Sovietiniai partizanai tokius kaimus laikė priešiškais valdžiai. Tad prieš juos buvo planuojamos baudžiamosios akcijos.

Priešpriešą tarp savisaugos būrių ir sovietinių partizanų, remdamasis archyviniais dokumentais, yra tyrinėjęs istorikas Sigitas Jegelevičius. Pasak jo, sovietinių teroristų "Šarūno" būrys jau vasarą puldinėjo savisaugos dalinius, siekė juos nuginkluoti. "Šarūno" teroristams ypač pavojingi buvo Klepočių savisaugininkai, nes kaimas buvo arti teroristų bazės ir galėjo kontroliuoti kai kuriuos jiems įprastus kelius. Birželio 7 dieną apsupę kaimą jį užpuolė ir nuginklavo. Tad prieš Kalėdas eidami į Klepočius baudėjai jautėsi drąsiai, žinojo, kad ginklų čia galbūt likę vos vienas kitas. "Nei Klepočiuose, nei gretimuose Merkinės valsčiaus kaimuose baudėjai niekur nesusidūrė su partizanais. Niekas jų net iš tolo neapšaudė. Visi matė ryškią baudėjų persvarą, bet niekas nesitikėjo tokios tragiškos baigties", - rašė S. Jegelevičius.

Pasak R. Zizo, ginkluota vietinė savisauga dėl daugelio priežasčių ypač paplito Pietryčių Lietuvoje. Raudonieji partizanai puolė savisaugos būrius. 1944 metų pavasarį vietos žvalgybos grupės vadas, buvęs Raudonosios armijos karininkas Nikolajus Bakurskis pasiklydo. Nežinodamas, kuris kaimas priešiškas, o kuris - ne, pateko į Klepočių kaimą. Kaimo šauliai jį sužeidė, vėliau nušovė. Už jo žūtį, kaip rašoma viename iš sovietinių partizanų dokumentų, "vokiečių okupantams ir jų talkininkams" turėjo būti atkeršyta, nedelsiant pradėtas jo žūties aplinkybių tyrimas.

"Aušra" neleido pamiršti

Apie kruvinus įvykius sovietmečiu 1984 metų 31 numeryje vėl rašė disidentinė "Aušra": "Labai mažai kas žino, kad šių metų gruodžio 24 dieną sukaks 40 metų, kai Merkinės apylinkėse buvo žiauriai susidorota su Klepočių, Lizdų, Druskininkų, Ryliškių, Taručionių, Vertelkų ir Pieriškių kaimų gyventojais. Pirčiupių tragedija kruopščiai ištirta, o aukoms atminti pastatytas didingas paminklas. Kada pamatysime monumentą Klepočių ir kitų kaimų nekaltoms aukoms atminti ar bent užuominą spaudoje? Apie šį siaubingą įvykį tylima ir niekam neleidžiama net jo prisiminti. Yra asmenų, kurie asmeniškai matė ir išgyveno tragediją, tik jiems nevalia apie tai kalbėti..."

Druskininkų-Krikštonių ir Lizdų-Ryliškių kryžkelė. Buvusi Vaitiekaus Kasiulyno sodybos vieta. Paminklinis ansamblis 1944 m. gruodžio 23 d. sudeginto Klepočių kaimo ir nužudytų jo bei aplinkinių kaimų 30 gyventojų atminimui (autorius - architektas Romas Balčius, tautodailininkai Antanas Česnulis ir Algirdas Juškevičius).

Atkūrus nepriklausomybę buvo užrašytas ne vieno kruvinų įvykių liudininko pasakojimas. Petras Mikalonis iš Klepočių yra pasakojęs: "Anksti ryte išgirdau šaudant. Išbėgęs į lauką pamačiau, kad dega Muzikevičių sodyba. Supratome, jog laukuose pilna kariuomenės, kaimas apsuptas. Supratau, kad pabėgti nepavyks. (...) Apie vienuoliktą valandą jau degė beveik visas kaimas. Užlipau ant aukšto, pasižiūrėjau pro langelį. Galinėse kaimo sodybose matėsi daug kareivių. Man bežiūrint vienas civilių pasileido bėgti - pasigirdo šūviai, žmogus krito, čia pat buvo nušautas ir kitas, o sodybos uždegtos. (...) Tik nusileidome žemyn į pirkią, žiūrime, kad jau ir mūsų link nuo Ryliškių ateina du kareiviai. Aš pasislėpiau už krosnies, o tėvas išėjo jų pasitikti. Jie iš karto ėmė reikalauti manęs. Tėvas mane pašaukė, teko išeiti. Tik išėjus, kareiviai ėmė mane kulti šautuvų buožėmis, reikalaudami atiduoti šautuvą. (...) Tėvas, matydamas, kad taip jie mane ir pribaigti gali, neišlaikė ir pasakė, kad automatas visgi yra. Tada jau mane tiesiai prie sienos… O kareiviai buvo visiškai jauni, 19–20 metų. Vienas europietiškos išvaizdos, o kitas - azijietis. Tai tas azijietis labiausiai ir norėjo mane nušauti. O baltasis jam neleido, pastvėrė už šautuvo. Ilgokai jie ten galynėjosi. (...) Paskui visus išsivedė – tardė tėvą, tardė mūsų piemenuką, tardė mane. Kitą dieną kai kuriuos išsivedė į Merkinę, o kai kuriuos paleido. Paleido ir mane. Visą baisiausiai sumuštą.

Grįžau namo. Pas mus susikraustė šeimos su vaikais iš sudegintų sodybų. Atėjo nuo kapų Edvardas Mikalonis. Papasakojo, kad kaime daug lavonų ir kad reikia kažkaip juos palaidoti. Kadangi mūsų trobesių nesudegino, tai liko ir arkliai, ir vežimas. Pasikinkėme arklius į porinį vežimą ir išvažiavome. Užvažiavome į brolių Adolfo ir Broniaus Muzikevičių sodybą. Namai sudeginti, Adolfo nėra, o Bronius guli prie šulinio – nušautas ar nudurtas. Matyti, kad šautuvo buože duota į veidą, žandikaulis kabo ant krūtinės. Įkėlėme jį į vežimą. Nuvažiavome pas kaimyną Kazį Muzikevičių. Viskas sudegę. Kazys buvo nušautas ir įmestas į ugnį, bet tada tuose degėsiuose mes jo neradome. Ten, kur dabar Klepočiuose stovi kryžiai, buvo Vaitiekaus Kasiulyno sodyba. Pats Vaitiekus buvo gamtos nuskriaustas žmogelis, bet jo namus irgi radome sudegintus, o Vaitiekus gale tvarto – serija iš automato kaip duota, tai pakaušis nukeltas, smegenys – ant žemės… Įkėlėme ir jį į vežimą. Bekeliant iš po jo kailinukų išbėgo gal pusšimtis pelių, ko gero, jos ten slėpėsi nuo karščio. Tada pasukome į Jono Mikalonio sodybą. Irgi viskas sudeginta. Joną radome nudurtą – kailiniuose žiojėjo baisi skylė, tai supratau, kad nenušautas, bet nudurtas... Tokie tai buvo dalykai."

Sudegė ir Ryliškių bažnyčia

Kaip 1984 metų „Aušroje" prisiminimais dalijosi grupė dzūkų, degant kaimams į Ryliškių bažnyčią slėptis buvo subėgę daug aplinkinių parapijos kaimų moterų ir vaikų. Kęsdami šaltį ir alkį visi buvo apimti nevilties. Visą laiką su žmonėmis bažnyčioje buvo čia nuo 1936 metų klebonavęs Juozas Stasiūnas. Jis aukojo mišias, guodė žmones. Kai kas iš bažnyčios neišėjo ir antrą Kalėdų dieną. Per vieną pamokslą kunigas smerkė kruvinus užpuolikų darbus. Tą pamokslą girdėjo čia pasižvalgyti užėjęs kartu su čekistais kaimus deginant dalyvavęs totorius Paltarackas iš Maniūnų dvaro.

"Aušra" nemini Paltaracko vardo, tačiau iš archyvų žinoma, kad Merkinės partorgu yra buvęs Mečislovas Paltarackas, kuris neaiškiomis aplinkybėmis žuvo 1954 metais.

„Visi buvo taip apimti siaubo, kad iš karto nesuvokė, ko jis čia atėjo (totoriui didžiausia nuodėmė lankytis kitatikių šventovėje). Reikia manyti, kad Paltarackas, sugrįžęs pas rusus, viską papasakojo, ką kunigas kalbėjęs. Manoma, kad bažnyčios sudeginimą tuomet atidėjo tik dėl daugybės žmonių joje", - rašė "Aušra".

J. Stasiūnas už tą pamokslą, o gal priskaičiavus ir daugiau panašių "nuodėmių", 1947 metais buvo nuteistas dešimčiai metų ir išvežtas į Sibirą. Grįžęs į Lietuvą 1955 metais savo bažnyčios jau neberado, ji buvo sudeginta. Vikipedija nurodo, kad ji sudeginta 1953 metais. „Aušroje" prisiminimais pasidaliję dzūkai spėja, kad tai buvo padaryta anksčiau, 1949-1951 metais. Kad bažnyčią ruošiamasi padegti, žmonės spėjo iš to, jog areštavus kunigą J. Stasiūną iš kitur atvykusiems kunigams draudė čia laikyti mišias. Kai iš Merkinės į Ryliškius atvyko būrelis kariškių, tarp jų žmonės matė ir tą patį Paltaracką. Spėjama, kad viešai visų akivaizdoje vengė padegti bažnyčią. Kiek pasisukioję kariškiai išvažiavo. Paltarackas, kuriam buvo pavesta padegti bažnyčią, su dviem kareiviais pasislėpė krūmuose netoli bažnyčios.

Nujausdami galimą bažnyčios padegimą žmonės ją paeiliui naktimis ėmė saugoti. Ryliškietis, tą vakarą turėjęs eiti sargybą, atėjo kiek vėliau, nes buvo tikras, kad visi rusai išvažiavo. Kai sargas išvydo, jog Paltarackas su dviem kareiviais išlaužę bažnyčios duris įėjo į vidų, apmirė iš baimės, stabdyti nedrįso, nuskubėjo kviestis gausesnės pagalbos. Tačiau kai atėjo, medinė bažnyčia jau skendo liepsnose.

Anksčiau iš Ryliškių išvažiavę rusai apsistojo Subartonių miške, Navasodų kaime, į Sibirą išvežto ūkininko Baryso name, kuriame laikinai buvo prisiglaudusi vienos našlės šeima. Šeimininkei buvo įsakyta išvirti valgyti. Kol visi sotinosi, atėjo ir Paltarackas. Karininkas su juo atvykusiems kareiviams liepė eiti į kiemą, neva į sargybą (nors anksčiau jos nereikėjo), o Paltarackui pasiūlė vakarieniauti. Tačiau greit sutarškėjo stiklai ir Paltarackas susmuko peršauta galva.

"Aušroje" įvykį aprašę žmonės spėjo, jog Paltaracką, atlikusį jam pavestą užduotį, rusai nušovė dėl to, kad kam nors iš vietinių neprasitartų. Tada kariškių vadas pasišaukė kaimynystėje gyvenantį Volungevičių ir liepė Paltaracko lavoną nuvežti į Merkinę. Volungevičius iš rusų išgirdo tokią versiją: "Banditai sudegino Ryliškių bažnyčią. Ją gindamas garbingai žuvo liaudies gynėjas draugas Paltarackas." Dėl Paltaracko mirties nieko nei areštavo, nei tardė. Nebuvo ieškota ir padegėjų.

Leidimas atstatyti Ryliškių bažnyčią buvo gautas tik 1989 metais, kai tais pačiais metais LSSR generalinė prokuratūra dėl Alytaus rajono Klepočių ir kitų kaimų gyventojų nužudymo iškėlė baudžiamąją bylą. Nauja bažnyčia buvo pastatyta ir pašventinta tik atkūrus nepriklausomybę, 1993 metais. Kunigas J. Stasiūnas tų dienų nebesulaukė.

Viskas buvo "kitaip"

LGGRTC istorikas R. Narvydas minėjo, kad anų laikų įvykius prisimena iš tų kraštų kilęs Vilniuje gyvenantis istorikas Albertas Marcelis, kuris yra pasakęs, kad viskas buvo ne taip, kaip atgimimo pradžioje aprašė Alytaus sąjūdininkai. Šių eilučių autorei buvo įdomu išgirsti jo versiją. Pirmiausia paieškojau informacijos internete, ar šis istorikas yra rašęs apie Klepočius, tačiau radau tik užuominą, kokias disertacijas yra parašęs šis habilituotas mokslų daktaras. Tai - "SSKP kova už darbininkų klasės eilių vienybę 1927-1931 metais" (1960 m.) ir "Už proletariato ir darbo valstiečių sąjungą" (1978 m.).

Paprašytas A. Marcelis pasakojo, kaip jis prisimena Klepočių įvykius ir tragedijos priežastis: "Tikrai mobilizacija čia niekuo dėta. Karo metais prie Nemuno už Klepočių vyko aršūs mūšiai tarp vokiečių ir rusų, ten buvo likę daug ginklų, kuriuos kaimiečiai vėliau išsitampė. Iš Merkinės moksleivių girdėjau, kad tuomet kūrėsi pogrindis. Dar vokiečiai su parašiutais primėtė apmokytų, su jais pasitraukusių Merkinės policininkų. To pogrindžio ir buvo baiminamasi. Rudenį į Ryliškius grįžo vienas kapitonas, pasiėmė savo brolį ir žadėjo eiti į kariuomenę. Abu dingo be žinios. Partizanai, matyt, sušaudė. Kažką iš Savilionių kaimo irgi nušovė už tai, kad buvo už tarybų valdžią. O kas degino Klepočius? Nežinau, ten nebuvau, nemačiau."

A. Marcelis tuomet gyveno Bajoriškių vienkiemyje, kur (netoli Raitininkų kaimo) tėvas nusipirko sklypą. Jo žodžiais, pogrindininkai daug ką nužudė už ryšius su "tarybiniais partizanais". "Mano brolius irgi nušovė. Vienas buvo ką tik baigęs mokyklą, kitas dar nebaigęs, - aiškino jis, o paklaustas, už ką nušovė, atsakė: - Už ryšius su tarybiniais partizanais nušovė. Jau buvo ir manęs atėję, bet aš, tai sužinojęs, pirmą Kalėdų dieną išėjau iš namų."

Pasiteiravau, ar jis girdėjęs apie Ryliškių bažnyčią. "Girdėjau, kad sudegė, o kas sudegino, neaišku. Kunigas Stasiūnas pogrindį rėmė. Mums religiją 5-6 klasėje dėstė", - tik tiek pasakė A. Marcelis.

Pokalbio metu jis vis ragino paskaityti sovietų Lietuvos partinio veikėjo Alberto Barausko 1968 metais išleistą knygą "Miškų frontuose". "Kovos Dzūkijoje vyko aršios. Tačiau žudyti beginklius yra antihumaniška net ir karo metais", - sakė jis. Tačiau jis kažkodėl nenorėjo į įvykius pažvelgti iš esmės: kas buvo okupantai, o kas nuo jų gynėsi.

Kliuvo ir V. Krėvei

Kaip vėlesnius įvykius "Aušroje" 1984 metais prisimena dzūkai, kai susikūrė Varėnos rajonas, kuriam priklausė ir dalis Merkinės valsčiaus, žmonės vietinės valdžios ėmė klausinėti apie sudegintus kaimus. Rajono partijos sekretorius tada nustebo, sakė, kad čia greičiausiai bus kariškiais persirengusių partizanų darbas. Pažadėjo išsiaiškinti. Po savaitės pasakė: "Šis reikalas ne mums priklauso spręsti. Yra sąjunginė valdžia, ji viską tvarko."

Vėliau buvo kalbama, kad buvo toks Maskvos planas - visą Lietuvą sunaikinti. Apie tai žinojęs tik vienas iš lietuvių - Aleksandras Gudaitis-Guzevičius, 1944-1945 metais ėjęs saugumo komisaro pareigas ir dalyvavęs Kremliuje svarstant Stalino parengtą planą. Apie tai jis tik prieš mirtį 1969 metais prasitarė vienam savo pažįstamui. Plano būta tokio, kad net A. Guzevičius, jį suvokęs, nualpo. Pokario metais Sovietų Sąjungos partinis veikėjas Michailas Suslovas taip pat pasakęs garsiąja frazę: "Lietuva bus, bet be lietuvių."

Gal nedaug kas prisimena ir tai, kad rusai, keršydami Vincui Krėvei-Mickevičiui už ne tokį bendradarbiavimą, kokio tikėjosi, ir už pasitraukimą į Vakarus, 1944-1945 metais, dar smilkstant Klepočių ir kitų kaimų degėsiams, visaip bandė ištrinti tai, kas su juo susiję. Subartonyse naikino trobesius, iškirto sodelį, užgriovė šulinį, išardė net tvoras. Nušovė vienos sesers sūnų, kitą su vaikais ištrėmė į Sibirą. Tačiau vėliau sovietų valdžia, supratusi, kad rašytojo kūrybos iš žmonių atminties ištrinti nepavyks, leido spaudoje paskelbti melagingų žinių apie jo gyvenimą JAV ir apie "apgailestavimą" dėl emigracijos. Tik 1959 metais Raitininkų kaime buvo nusavintas namas, panašus į Subartonyse buvusį Mickevičių namą, atvežtas į Subartonis ir toje pačioje vietoje perstatytas. Ekspozicija jame įrengta tik 1966 metais.

Dainavos partizanų apygarda, kurioje vyko aršiausios kovos ir sovietai patyrė daugiausia nuostolių, oficialiai įkurta 1945 metų lapkritį, tačiau užuomazgų būta jau 1944 metų rudenį. Rugsėjo mėnesį Merkinės ir Alovės valsčiuose veikė dvylikos partizanų būrys.

Klepočių ir kitų kaimų tragedijos pogrindžio neįbaugino. Sovietų siautėjimai kaip tik pakurstė ugnį. Po metų, 1945-ųjų gruodį, įvyko Merkinės šturmas. Operacijai vadovauti paskirto Adolfo Ramanausko-Vanago kuopa užėmė NKVD būstinę, paštą, valsčiaus ir milicijos įstaigas. Kadangi bažnyčios bokšte įsitvirtinusių sovietų nukauti nepavyko, vyrai atsitraukė į miškus. Pogrindį po kelių metų įveikė tik į partizanų gretas infiltruoti agentai.

Nuo Klepočių ir kitų gretimų kaimų tragedijos praėjo 70 metų. Tačiau gal tik tuomet, kai praeis 100 metų ir neliks nė vieno gyvo Dzūkijos kaimų padegėjo, prokuratūra išdrįs paviešinti jų pavardes. O kol kas budeliams, savo veiksmus bandantiems teisinti žodžiais "sunkūs ir sudėtingi laikai tada buvo", leidžiama ramiai švęsti Kalėdas.***

Aleksandra Miliauskienė (Jazavitaitė) Merkinės kryžių kalnelyje 1989 metais.

Vėliavnešė

Merkiniškis Algimantas Černiauskas yra užrašęs Aleksandros Miliauskienės (Jazavitaitės), garsiojo Merkinės puodžiaus Miko Miliausko našlės, pasakojimą. Visuose Atgimimo laikų žygiuose Merkinėje stodavo niekieno neprašoma ir neraginama pirmose gretose ir nešdavo Lietuvos vėliavą.

"Dažnas manęs klausia, ar tinka moteriai vėliavą nešti. O kas mano giminėj neš?! Keturis brolius turėjau, kai Kristaus gimimo šventėj 1944 metais namus Klepočiuose degino. Atėjo brolis iš miško – aukštas, drūtas; nusimaudė, sekmadienį išpažinties į bažnyčią nuėjo, o grįžo tik sapne: "Sesula, sesula, ar negalėtai many perrengt, matai, kokis aš šlapias..." Pašovė jį vasario 2 dieną, pirmą valandą. Įvertę į vežimą visą kelią lig Merkinės (16 km) krauju aplaistė. Kai nutrenkė miestelyje ant grindinio prie cerkvės, buvo jau be kraujo ir be batų, o visą naktį baisiai lijo: "Sesula, sesula, ar negalėtai many perrengt..." Neperrengiau... Stribai neleido...

Per rinkimus atėjo aktyvas į žeminę, tai mama išvijo, sakydama, kad sūnus krauju pabalsavo. Tai jie, porą žingsnių paėję, už mus balsus į dėžutę sugrūdo.

Kai vežė į Sibirą, mama baisiai išgyveno, bet visą kelią lig Merkinės dainavo. Du broleliai Sibire žuvo, trečias neviltį degtinėj paskandino. Tai ir nešu vėliavą už juos..." - pasakojo A. Miliauskienė.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"