TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Kodėl M. Gorbačiovas nenušovė A. Brazausko

2015 01 06 9:00
Michailas Gorbačiovas ir Algirdas Brazauskas Vilniuje 1990 metų sausį.  Zino Kazėno nuotrauka

Dešimto dešimtmečio pradžioje roko grupė „Svastikos Sukitės Greitai" dainavo: „Atbėgo kariūnai, sušaudė Brazauską“. 

Tuo tarpu Lietuvos istorijos instituto (LII) mokslininkas dr. Saulius Grybkauskas praėjusių metų pabaigoje vykusioje konferencijoje siekė atsakyti į klausimą, kodėl visgi Algirdas Mykolas Brazauskas nebuvo sušaudytas. Pasak istoriko, lietuviškoji nomenklatūra buvo ne klanas, o konsoliduota grupė, taigi nebūtų pakakę pašalinti lyderį.

Tarp Maskvos ir Vilniaus

Sovietinis valdymas pasižymėjo aukštu centralizmu. Periferijos kontrolė laikėsi ant patrono Maskvoje Leonido Brežnevo ir pirmojo Lietuvos komunistų partijos sekretoriaus Petro Griškevičiaus ryšio. Kaip pasakojo istorikas, jų ryšį lėmė ne tik pragmatiškas pirmojo sekretoriaus tikslas išlaikyti savo pozicijas, bet ir galimos ateities karjeros perspektyvos Maskvoje: „Sėkmingas patrono Maskvoje užduočių įgyvendinimas buvo pirmojo sekretoriaus periferijoje – kas tai bebūtų, nacionalinė respublika ar Rusijos sritis – reikalas, už ką jam buvo atsidėkojama tolesne karjera jau centro institucijose“.

Visgi pirmojo sekretoriaus statusui svarbūs ne tik vertikalūs ryšiai tarp centro ir periferijos, bet ir horizontalieji vietinės nomenklatūros tinklai: „Tvirtam sekretoriui yra būtinas ne tik patrono palaikymas Maskvoje ir jo tolimesnės asmeninės karjeros aspiracijos, bet ir gebėjimas subalansuoti partinio ir ūkinio aktyvo veiklą regione, išvengti aštrių konfliktų tarp vietos funkcionierių grupuočių. […] Sovietinės respublikos vadovas, būdamas jos titulinės tautybės, privalėjo užsitikrinti ne vien Maskvos, bet ir respublikos ekonominius interesus išreiškiančios, neretai tautiniam komunizmui simpatizuojančios nomenklatūros paramą“.

„Krugovaja poruka“ principas

S. Grybkauskas priminė „krugovaja poruka“ principą, reiškiantį, jog pagrindinis veikiantysis yra ne pirmasis sekretorius – patrono Maskvoje klientas, bet kolektyvinės atsakomybės už jai patikėtą politikos sritį susaistyta vietinė nomenklatūra, kurioje lyderis tarsi pirmasis tarp lygių. „Krugovaja poruka“ kolektyvinio valdymo atsakomybės principo ištakos, kaip teigė LII mokslininkas, glūdi jau pirmykštėje slavų bendruomenėje, vėliau imperinėje Rusijoje, o sovietinėje sistemoje jis atgimė centro ir periferijos santykiuose. „Panašiai kaip ir senovėje, kai caro ar imperatoriaus valdžiai svarbiausia buvo mokesčių iš valsčių ir kaimo bendruomenių surinkimas, o išreikalavimas iš atskiro valstiečio buvo jau bendruomenės vidaus reikalas, taip ir centro aparatui buvo svarbiausia, kad respublikos vadovybė kontroliuotų jai patikėtą barą: užtikrintų sistemos legitimumą, politinio nacionalizmo nudrenavimą, savalaikį investicijų, vadinamųjų kapitalinių įdėjimų, įsisavinimą ir planinių ūkio rodiklių įgyvendinimą“, – kalbėjo istorikas.

Taigi nors pirmasis sekretorius turėjo didžiausią centro paramą, Maskva nuolat pabrėždavo ideologijoje įtvirtintą kolektyvinio sprendimų priėmimo svarbą. Kyla klausimas, kaip įmanomi tamprūs horizontalūs ryšiai tarp nomenklatūros atstovų, jei sovietinis valdymas buvo itin centralizuotas. Pasak istoriko, atsakymas, kodėl pirmasis sekretorius puoselėjo nomenklatūrininkų tarpusavio ryšius, gali remtis keliais argumentais.

Pirmojo partijos sekretoriaus dilemos

Pirmas – palyginus žemas pirmojo sekretoriaus sovietinėje Lietuvoje sąjunginis statusas. Skirtingai nei, pavyzdžiui, pirmieji sekretoriai Uzbekistane, Kazachstane, Gruzijoje, Azerbaidžane ar net kaimyninėje Latvijoje, nei Antanas Sniečkus, nei jo įpėdinis Petras Griškevičius nebuvo SSKP CK politbiuro nariais. Antras – vadovų funkcionalumas ir gebėjimas užtikrinti puikų kuruojamos srities darbą. Lietuviška nomenklatūra privalėjo efektyviai veikti visuose baruose nuo ekonomikos iki kultūros. Patikėtų sričių kuravimas lėmė, kad ne tik pirmasis sekretorius, bet ir kiti vadovai turėjo puikius ryšius su savo valdomos srities lyderiais tiek Maskvoje, tiek kitose sąjunginėse respublikose. S. Grybkausko teigimu, tai jie išnaudodavo kaip svarbų politinį kapitalą Lietuvoje, apribodami pirmojo sekretoriaus galią bausti, įvedinėti sankcijas.

Dr. S. Grybkauskas. / Asmeninio archyvo nuotrauka

Pavyzdžiui, 9 dešimtmečio viduryje iškilus LKP CK pirmojo sekretoriaus P. Griškevičiaus konfliktui su A. Brazausku, pastarasis rėmėsi savo ryšiais su įtakingu SSKP CK organizacinio partinio darbo skyriaus vedėjo pavaduotoju, taip pat jį palaikė ir lietuviškoji nomenklatūra – sekretorius ideologijai Lionginas Šepetys bei žemės ūkiui Vytautas Astrauskas. Kitas pavyzdys – P. Griškevičius buvo priverstas ilgai poste išlaikyti plano komiteto pirmininką Aleksandrą Drobnį, kuris pretendavo į neformalius lietuviškosios nomenklatūros lyderius, taip pat turėjo puikius ryšius su kolegomis Maskvoje. Istoriko teigimu, tokios neformalios praktikos, kaip, pavyzdžiui, medžioklė, irgi liudija „krugovaja poruka“ elementus.

Trečias – poreikis nudrenuoti politinį nacionalizmą, kaip pasakojo istorikas, vertė P. Griškevičiaus aplinką ieškoti gabių technokratų ir sumanių kultūrininkų. Savo tikslą šis asmuo formavo „verčiamas išlikimo žaidimo“. Anot S. Grybkausko, jam būtini buvo L. Šepetys, A. Brazauskas, Ringaudas Songaila ir kiti. „Griškevičius nebuvo laisvas rinkti tai, ką nori ar ką myli, tarkime, iš senų sovietinių partizanų draugų, kuriais galbūt labiausiai pasitikėjo. Net ir skiriant aukštus vadovus LKP CK negalėjo neatsižvelgti į jų reputaciją visuomenėje”, – sakė mokslininkas. Pavyzdžiui, A. Brazausko kaip sekretoriaus pramonei veikla buvo palankiai vertinama vadinamosiose „investicijų įsisavinimo“ bendruomenėse. Iniciatyvūs rajonų komitetų vadovai ūkinės veiklos plėtros klausimus tiesiogiai derino su juo pačiu. „Kai kurie jų net ir Atgimimo laikotarpiu išlaikė autoritetą savo rajonuose ir suvaidino tam tikrą vaidmenį Brazausko įsitvirtinime“, – komentavo istorikas.

Antrojo sekretoriaus paradoksas

Būta ir dar vieno faktoriaus, didinusio nomenklatūros Lietuvoje susitelkimą – tai iš Maskvos atsiųstas antrasis sekretorius. Paradoksalu, tačiau, nesant pašaliečio, nomenklatūros atstovai būtų turėję visiškai paklusti pirmajam sekretoriui: „Kad ir laikinas vadovas respublikoje, su kuriuo vargu, ar tikslinga susaistyti ilgalaikius politinius tikslus, pats antrojo buvimas veikė kaip atgrasinimas pirmajam nuo savivaliavimo respublikoje… […] Pirmajam sekretoriui pakako tik žinoti, kad jo savivalės įskaudintas ar pažemintas žmogus gali ieškoti užtarimo pas antrąjį ir tai buvo pakankamas veiksnys, ribojantis pirmojo savivalę ir verčiantis gerbti ir vertinti savo pavaldinį“, – kalbėjo S. Grybkauskas. Pasak jo, net jei Sovietų Sąjungoje ir nebuvo oficialiai deklaruojamo kolektyvinio vadovavimo, antrojo sekretoriaus institutas kiek priartino sovietinę tikrovę prie šio valdymo tipo.

„Mano nuomone, klaniškumas ir konsolidacija nėra tapačios sąvokos. Klaniškumu galima įvardinti pirmojo sekretoriaus absoliučią valdžią ir net savivalę kitų atžvilgiu. Konsolidacija, atvirkščiai, reiškia bendradarbiavimą netgi esant asimetriniams ryšiams”, – teigė LII darbuotojas. Taigi esant klanui pakanka sunaikinti lyderį, kad būtų pašalintas visas tinklas, tuo tarpu konsolidacijos atveju nomenklatūra pasižymi didele saviverte, gebančia puoselėti ir plėtoti horizontalius ryšius. Tokį pasireiškimą, pasak S. Grybkausko, galima matyti jau A. Sniečkaus laikotarpiu. Tad M. Gorbačiovas nesušaudė A. Brazausko, nes to nebūtų pakakę reikalui išspręsti, be jo būta nomenklatūrininkų, susijusių tampriais horizontaliais ryšiais.

S. Grybkausko pranešimas „Sovietinė lietuviškoji nomenklatūra: klanai ar konsolidacija? Socialinių tinklų poveikis nacionalinio komunizmo dinamikai” skaitytas 2014 metų gruodžio 19-ąją vykusioje tarptautinėje konferencijoje, skirtoje demokratėjimui 1988-1990 metais.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"