Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
ISTORIJA

Kokia buvo LDK stepė ir jos gyventojai?

 
2017 11 02 10:47
Neseniausiai Ukrainos mokslininkai paskelbė informaciją apie buvusioje stepėje po šiai dienai stovintį „Vytauto bokštą“.
Neseniausiai Ukrainos mokslininkai paskelbė informaciją apie buvusioje stepėje po šiai dienai stovintį „Vytauto bokštą“. khersonline.net nuotrauka

Istorinėje atmintyje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės aukso amžiumi laikomi Vytauto laikai, kai valstybė plytėjo „nuo jūros iki jūros“. Paradoksalu, bet net 1613 metais Mikalojaus Kristupo Radvilos – Našlaitėlio žemėlapyje nostalgiškai pavaizduotos ne tuo metu buvusios, bet „vytautinės sienos“, kurios įskliaudė smulkesnius teritorinius vienetus ir unikalų geografinį darinį – stepę. 

Apie pastarosios sampratą žinoma nedaug. Kuo ji išsiskyrė LDK teritorinėje struktūroje?

Guillaume Le Vasseur de Beauplan 1648 metais parengtas Ukrainos žemėlapis/wikipedia.org nuotrauka
Guillaume Le Vasseur de Beauplan 1648 metais parengtas Ukrainos žemėlapis/wikipedia.org nuotrauka

XIV-XVI amžiuose susiklostė LDK teritorija, kurios plotas vienu metu siekė beveik milijoną kvadratinių kilometrų. Šis politinis darinys pasižymėjo multietniškumu ir valdymo struktūros eklektika. Dėl to joje egzistavo partikuliarūs teritoriniai vienetai. XX amžiaus pradžioje istorikas Oskaras Haleckis rašė, jog LDK teritorinį partikuliarizmą gerai parodo monarchų titulatūros, kuriose būdavo išvardijami valdyti teritoriniai vienetai. Antai, XIV amžiuje valdovas Gediminas skelbėsi Lietuvos (politinio centro) ir Rusios valdovu. Tačiau taip pat žinoma, kad 1323 metais jo titulatūroje minėta ir Žiemgala. Veikiausiai ji įtraukta dėl to, kad dar XIII amžiaus pabaigoje iš Livonijos į Lietuvą persikėlė nemažai žiemgalių kolonistų ir, galimai, dėl to Gediminas pasiskelbė Žiemgalos valdovu. XV amžiaus valdovo titulatūroje nusistovi trys segmentai sudarę LDK: Lietuva, Rusia ir Žemaitija. Iš esmės titulas atspindi juridinį valstybės sudėtinių vienetų statusą ir turi labiau „teorinį“ atspalvį. Tačiau tai nedraudžia ieškoti praktinės LDK partikuliarizmo pusės, kuri egzistavo.

Akivaizdžiai matyti, kad LDK valstybės branduolys buvo išcentrinis – sostinė netoli Baltijos jūros, o kitos jos teritorijos prie Juodosios jūros. Todėl ne taip lengva vertinti, kiek stipriai „administraciškai“ buvo integruoti labiausiai nutolę pakraščiai. Taiklus istoriko Stéphano Boisseliero teiginys, jog viduramžiais valstybės teritorija galėjo būti tiek „didelė“, kiek jos valdžios priemonės įstengė išlaikyti nutolusius pakraščius, kitaip sakant – kiek toli siekė tvirtos monarcho rankos. LDK atveju valdžios branduolys buvo Lietuva, kur susikūrė valstybė, kartu su žemaičių žemėmis, nors pastaroji ir turėjo savo specifiką, bet tik vėliau politinės aplinkybės suformavo Žemaitijos išskirtinumą. Pavyzdžiui, jos teritorijos rytinę gairę iki Nevėžio upės įtvirtino 1398 metų Vokiečių ordino ir Vytauto sutartis. Be to, svarbu pridurti, kad lietuviškoje dalyje politinės organizacijos struktūra stojosi ant archainio gentinių žemių pagrindo, ir daug politinės organizacijos priemonių bei metodų buvo pasiskolintos iš tuo metu labiau pažengusių kaimynų.

Prie Lietuvos prijungtas arba užvaldytas rusėniškas teritorijas galima laikyti atskira – sudėtine LDK dalimi, nes jose egzistavo iš senosios Kijevo Rusios paveldėta politinė tradicija. Tą rodo ten išsilaikiusi sąlyginai brandi administracija, mokesčių sistema, miestai. Tuo tarpu vienalaikėje Lietuvoje tai dar tik formavosi.

Šiame kontekste išskirtina ir trečia LDK teritorinė dalis – tai stepių plotas prie Juodosios jūros, kuriame gyveno totoriai. Tai buvo vakarinės Aukso Ordos dalies plotas, kuris į LDK priklausomybę pakliuvo XIV amžiaus antroje pusėje. Vadinasi, LDK dalimi buvo geografiškai savita teritorija – stepė, kurioje gyvenimo ritmas labai skyrėsi. Ši stepė plytėjo Juodosios jūros pakrantėje, buvo įskliausta apytiksliai tarp Dniepro ir Dniestro upių. Šiaurės-vakarų linkme ji tęsėsi iki vadinamų LDK „pasienio pilių“ (Čerkasų, Braslavo, Vinicos), kurios taip pavadintos XVI amžiaus pradžioje. Kurį laiką šią stepę LDK vadovai ir valdantysis elitas suvokė esant jų valstybės priklausomybėje ir galioje, iki tol kai 1538 metų rudenį ją aneksavo Osmanų Imperija ir buvo nustatyta nauja šalių siena.

LDK stepės samprata

Lyginant su kitomis LDK teritorijomis, stepė pasižymėjo savitumu. Didelė ypatybė buvo klimatas, nuo kurio priklausė flora ir fauna, o tai stipriai veikė žmonių socialinius santykius ir gyvenimo būdą. Jei Lietuvoje ir Rusioje žmonės buvo sėslūs, tai šioje LDK stepėje gyveno klajokliai, ganę gyvulių bandas. Dėl to čia reiškėsi ir kitokia valdžios samprata. Sėsliai apgyvendintą teritoriją galėjo administruoti taip pat sėslūs valdžios vietininkai. Tuo metu stepėje to padaryti nebuvo galima. Esminis skirtumas buvo tas, kad sėslioje teritorijoje pirmiausiai buvo valdoma žemė ir mokesčiai renkami nuo jos ploto. Tuo tarpu stepėje buvo svarbu valdyti žmogų, mokestis būdavo renkamas nuo žmogaus.

Stepės peizažas buvo niūrokas: XIV-XVI amžių šaltiniuose jos plotai vadinti – loca deserta, pusthe polya – kitaip tariant dykviete. Per ją keliavę, o tiksliau plaukę laivais upėmis 1389 metais metropolitas Pimenas iš Maskvos ir 1420 metais archidiakonas Zosimas iš Šv. Sergejaus trejybės vienuolyno (netoli Maskvos) aprašė šį kraštą. Jie čia regėjo skurdoką augmeniją, daug krūmynų, kaimų ir miestų neminėjo, bet matė daug gyvūnų ir ypač paukščių. Kituose šaltiniuose dažnai minimas krašte buvęs didelis miškas, kuris vadintas „Juoduoju“. O XVI amžiuje ten keliavęs Mykolas Lietuvis liudijo matęs nemiškingus, žolės priaugusius plotus, be gyvenviečių.

Visais laikais stepėse buvo svarbus vanduo – upės, nes ten panašiai kas 3–4 metai kartodavosi sausros. Tai buvo ne tik pervaromų gyvulių girdyklos, bet, kas svarbu, tai ir natūralūs orientyrai stepėje, nes klajoklių ordos – totorių giminės klajodavo ne bet kur, o tam tikruose arealuose. Tokiu būdu egzistuodavo tam tikra erdvinė tvarka, pagal kurią klajokliai numanomai pasiskirstydavo ganyklų plotus. Keliaujančiose bendruomenėse labai vertinti amatininkų dirbiniai, ypač metaliniai. Jų būdavo galima įsigyti prie didesnių upių retai pasitaikiusiose mažose gyvenvietėse, kurių gyventojai įvairių prekių gaudavo iš praplaukiančių pirklių laivų arba netoli pražingsniavusių karavanų. Totoriai saugodami turtą, jį žymėdavo asmeniniu ženklu – tamga. Ją išrėždavo ant daiktų, o gyvulius, kurie galėdavo nuklysti į kitas bendruomenes, pavyzdžiui žirgą, pažymėdavo įdagais ar įpjovimais.

1788 metų LDK totorių Korano nuorašo fragmentas/Vilniaus universiteto Rankraščių skyrius
1788 metų LDK totorių Korano nuorašo fragmentas/Vilniaus universiteto Rankraščių skyrius

Ar būta politinės kontrolės stepėje?

Stepėje klajoję totoriai ne taip smarkiai jausdavo Krymo totorių chano politinę valdžią, nes beveik nekontroliuojami klajodavo patys sau. Išskyrus atvejus, kai kelis kartus per metus tekdavo susimokėti mokestį chanui. Taip nutikdavo tuomet, kai į chano kontroliuojamą prekybinį centrą, pavyzdžiui Kafą – Krymo pusiasalyje, keičiantis sezonui, klajokliai atgindavo gyvulius pardavimui ir tam, kad įsigyti būtiniausių prekių. Dėl to neišvengiamai tekdavo susimokėti mokestį, kuris dažniausiai vadintas „dovanomis“.

Tarpvalstybinės politikos lygmeniu, tarp LDK ir Krymo totorių chanų, svarbiausia buvo ne tiek stepėje demonstruoti valdžią, kiek joje išlaikyti saugumą ir taiką. Juodosios jūros ir upių pakrantėse būta uostų, kuriuose pirklių laivai iškraudavo brangias prekes ir jas gabendavo sausuma karavanais gilyn į žemyną. XVI amžiuje Mykolas Lietuvis mini, jog prie Tavanės brastos per Dnieprą stovėjęs akmeninis statinys, vadintas „Vytauto pirtimi“, kuriame anuomet buvusi jo muitinė. Visais laikais prekyba teikė abipusę naudą. Todėl buvo itin svarbu užtikrinti pirklių saugumą, bet, nepaisant visko, totorių plėšikavimo išpuolių būtą, vėliau tuo atsilygindavo atsiradę „laisvieji žmonės“ – kazokai. Stepės teritorinė kontrolė buvo sąlyginė, nes klajokliams buvo tiesiog mentaliai sunkiai suprantamas sėslumas ir jį lydėjusi politinio valdymo tradicija. Nuo XV amžiaus LDK monarchai sudarydavo sutartis – jarlykus su totoriais, kuriomis jų chanai „dovanodavo“ stepes LDK monarchams. Tačiau po tokios ceremonijos gyvenimas stepėje tekėdavo sena vaga.

Iš esmės, galima teigti, kad stepės prie Juodosios jūros priklausomybės samprata buvo labiau LDK valdančiojo elito politinė vizija, kuri sunkiai galėjo reikštis praktikoje. Nors neatmestina mintis, kad LDK elitas mąstė apie teritorijos kontrolės galimybę, nes XV amžiaus antroje pusėje buvo vienašališkai aprašytos stepės ribos. Vis tik, norint kontroliuoti klajoklių teritoriją buvo būtina nuolatinė kariuomenė, kas buvo sunkiai įmanoma. Burgundų riteris ir diplomatas Ghillebertas de Lannoy 1421 metais pasakojo apie Vytauto pilies prie Dniestro statybas, ir jis pabrėžė, jog šioje dykvietėje nebuvo nei medienos, nei akmenų. Dėl to statyboms reikalingos medžiagos gabentos iš kitur. Akivaizdu, kaip brangiai ir gal net per brangiai tai kainavo. Juolab, kad kiekvienos pilies aprūpinimui ir išlaikymui buvo reikalinga sėslių žmonių gyvenvietė.

Kita vertus, šis LDK stepės regionas buvo savitas ir tuo, kad jame egzistavo klajoklinis gyvenimas su sava totorių teise ir musulmonių religija. Kultūrinė aplinka taip pat formavo krašto specifiką. Įdomi tyrinėtojo Egdūno Račiaus įžvalgą, kuri teigia, jog anot islamo teisės tradicijos, musulmonas, tarsi privalo gyventi musulmoniškoje erdvėje, o tą erdvę sukuria joje nusistovėjusios ir egzistavusios musulmonų gyvenimo tradicijos ar papročiai. Sunku pasakyti, kiek šis teiginys patikimas kalbant apie LDK stepės totorius XV-XVI amžiuose. Tačiau kai kurių normatyvinių dokumentų informacija teikia peno svarstymams.

XIX amžiaus LDK totorių maldaknygė (chamail)/Vilniaus universiteto Rankraščių skyrius.
XIX amžiaus LDK totorių maldaknygė (chamail)/Vilniaus universiteto Rankraščių skyrius.

Antai, 1538 metais Osmanų Imperijai užkariavus šią LDK stepę prie Juodosios jūros, stengtasi, veikiausiai iš LDK pusės, kuo skubiau pakreipti situaciją diplomatinių derybų dėl paliaubų linkme. Tartasi dėl skiriamosios sienos linijos stepėje nustatymo, nes, pabrėžtina, Osmanams buvo aktualus teritorinis valdymas ir jie net jėga versdavo klajoklius apsigyventi sėsliais. Reikalui esant net atveždavo sėslių gyventojų, kurie „parodydavo“ klajokliams koks tai gyvenimo būdas. Minėtoms šalims derantis dėl teritorijų priklausomybės, beje, derybose dalyvavo ir Lenkijos atstovai, buvo nutarta demarkuoti sieną, stepę paliekant turkams. Buvo sudaryta komisarų komisija, kuri 1542 metais važiavo per stepę ir derėjosi dėl sienos. Ir šiame procese Osmanų atstovai stepėje ieškojo islamą išpažinusių žmonių palaidojimų, šventviečių, net mečečių griuvėsių ir visa tai pateikdavo kaip argumentą, dėl ko šie plotai priskirtini jiems. Visa tai rodo, kad anuomet LDK stepėje egzistavo paminklai, įkūniję totorių tradicijas. Kartu tai pabrėžia šios LDK dalies įvairiapusį unikalumą, o kunigaikštystės mastu – multikultūriškumą.

Mąstant apie LDK stepės sampratą plačiau, kyla ir daugiau įvairių klausimų. Pavyzdžiui, kaip totoriai klajokliai, kurie nuo amžių gyveno mobilų gyvenimą, atvykę ar atvežti į LDK išmoko gyventi sėsliai. Natūralu manyti, jog tam reikėjo valingų pastangų. Kita mintis – ar didysis kunigaikštis Vytautas atkeldamas totorius į Lietuvą negalvojo taip, kaip daugelis Europos monarchų – skatinti vidinę kolonizaciją. Juk valdovas Gediminas laiškais kviesdamas europiečius atvykti į LDK turėjo tai omenyje. O galbūt Vytautui totoriai turėjo atstoti kažkokių savaip patikimų žmonių būrį, kuriais galėjo drąsiai kliautis? Išties, klausimų galima sugalvoti visą puokštę, o atsakyti tik į kelis. Tačiau pagrindinis sumanymas šį kartą buvo pažvelgti į LDK, kaip į unikalų teritorinį darinį, kuris jungė ne tik dvi – lotynišką ir bizantišką civilizacijas, bet pasiekė ir islamo pasaulį.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"