TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Kol baltų vienybės nebuvo

2016 05 19 23:00
Pagrindinis baltų distancinės kovos ginklas buvo svaidomoji ietis. Ją nešasi ir šis kuršis (kuršių gyvosios archeologijos klubo "Pilsots" kuršių šeimos aprangos rekonstrukcija). Deniso Nikitenkos nuotrauka

Istoriniai šaltiniai jau nuo XII amžiaus mini lietuvių žygius į kitus kraštus. O kas žinoma apie tų karių aprangą, ginklus, kariavimo būdą, su kokiais ginklais visos baltų gentys pradėjo savo karybos istoriją, teiravomės archeologo, karybos istoriko dr. Manvydo Vitkūno.

„Savo kariavimo ypatumais, ginklais baltų protėviai nebuvo nei geresni, nei blogesni už aplinkinių kraštų gyventojus. Kartais jie tapdavo puolimų taikiniais, pralaimėdavo, mokėdavo duoklę, tačiau būdavo ir laikotarpių, kai lietuviai, kuršiai, kitos baltų gentys pačios šiurpino kaimynus savo veržliais, tolimais karo žygiais“, – teigė Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos ir Karo mokslų instituto Karo istorijos centro vyresnysis mokslo darbuotojas Manvydas Vitkūnas. Vis dėlto, kaip pažymėjo mokslininkas, įsivyravę ne tik plėšiamieji, kokie buvo būdingi daugeliui genčių, bet ir ekspansiniai mūsų protėvių karo žygiai buvo vienas pagrindinių kelių valstybės formavimosi link.

– Apie Lietuvą Europa pirmiausia sužinojo, kai 1009 metais šventasis Brunonas Lietuvos pasienyje buvo „pagonių trenktas į galvą ir su 18 saviškių kovo 9 dieną nukeliavo į dangų“. Įdomu, kuo jis buvo trenktas į galvą? Kaip apsiginklavę buvo tie pagonys?

– Ši Kvedlinburgo analuose išlikusi žinia mums nieko išsamiau nepasako apie baltų karybą. Žinoma tik tiek, kad į mūsų žemes atėjo svetimieji, tačiau jų mėginimas pasienyje užmegzti kontaktą su vietiniais gyventojais baigėsi nesėkmingai. Panašiai 997 metais nuo prūsų rankos žuvo šventasis Adalbertas (kitaip – Vaitiekus). Abiem atvejais ne baltai kažkur ėjo, veržėsi ir nukovė minėtus misionierius. Misionieriai patys atvyko į baltų žemes.

Kuršių genties karių aprangą kuršių gyvosios archeologijos klubas "Pilsots" atkūrė pagal iš tikrųjų egzistavusius pavyzdžius, X-XI amžių kapų radinius. /Deniso Nikitenkos nuotrauka

Lietuviai – sausumos vikingai

– Kokie buvo pirmieji mūsų protėvių ginklai?

– Jei kalbame konkrečiai apie lietuvių gentį, kuri XIII amžiuje tapo Lietuvos valstybės branduoliu, tai jos ginkluotė beveik nesiskyrė nuo kitų baltų (jotvingių, sėlių) ar slavų, finougrų.

Tikėtina, kad II tūkstantmečio pradžioje kai kurių kaimyninių regionų (pavyzdžiui, Polocko kunigaikštystės) elitiniai kariai santykinai buvo geriau apsiginklavę nei lietuviai, jau buvo apsirūpinę šalmais, žiedmarškėmis, nes ten tuo metu jau buvo susikūrę stiprūs amatų, prekybos centrai, kunigaikščiai savo rankose buvo sutelkę nemažus išteklius ir galėjo geriau aprūpinti savo karius. Tačiau stiprėjant lietuvių ekspansijos pajėgumui, gausėjant lietuvių kunigaikščių kontroliuojamoms kariaunoms lietuvių ginkluotė, ekipuotė sparčiai tobulėjo.

Sėkmingi lietuvių karo žygiai leidžia manyti, kad savo karybos žiniomis ir gebėjimais bei ginkluote mūsų protėviai nenusileido kaimynams, o kai kuriais aspektais juos ir lenkė, antraip patys būtų likę kaimynų puldinėjimų objektu, o ne pradėję plačią ekspansiją. Dėl gausių karo žygių lietuviai kartais net vadinami „sausumos vikingais“.

Lokalių skirtumų tarp atskirų genčių ginkluotės, be abejo, būta. Pavyzdys – žiemgaliai, kurie naudojo plačiuosius kovos peilius – kalavijus. Šiek tiek jų dar randama pas artimiausius kaimynus, o tolesnėse gentyse – jau ne. Kiekvienoje gentyje išsiskiria tam tikri ginkluotės kompleksų skirtumai, bet dažniausiai jie nėra labai esminiai, galėję lemti didelius taktikos skirtumus.

Baltų ginklai buvo vertinami ir kitų kraštų karių. Štai skandinavų „Egilio sagoje“ (apie skandinavų vikingų nuotykius Kurše) minima, jog „Egilis buvo apsiginklavęs taip pat, kaip Torolvas, jis segėjo kardą, kurį jis vadino Angimi; tą kardą jis buvo įgijęs Kurše; tai buvo be galo geras ginklas“. Reikia manyti, kad sagoje turimas galvoje ne kardas, bet kalavijas, nes tas žodis skandinavų kalbose gali reikšti ir kalaviją, ir kardą. Kardai, skirtingai nei kalavijai, aptariamojo laikotarpio baltų bei skandinavų ginkluotei nebūdingi.

– O kokią apsaugą naudojo baltų kariai?

– I ir II tūkstantmečių sandūroje vis dažniau pradėjo naudoti šalmus ir šarvinius marškinius. Skydai neabejotinai buvo naudojami, bet to laikotarpio archeologinėje medžiagoje jie aptinkami retai. Atrodo, kad archeologiniai tyrimai nepakankamai objektyviai atspindi realų skydų naudojimo mastą. Tiesiog nyko paprotys juos dėti į kapus. Ankstesnių laikotarpių kapinynuose randama kur kas daugiau. Tą patį galima pasakyti ir apie lanko bei strėlių naudojimą. Šie ginklai nebuvo dedami į kapus. Rašytinių šaltinių duomenys liudija, kad baltai naudojo lanką ir strėles, bet veikiausiai tai buvo daroma rečiau nei kaimyninėse žemėse. Pagrindinis baltų distancinės kovos ginklas buvo svaidomoji ietis.

Sprendžiant iš rašytinių šaltinių, taip pat iš archeologinių tyrimų metu aptiktų kovų pėdsakų, būta laikotarpių, kai užpulti mūsų protėviai pralaimėdavo, ir buvo laikotarpių, kai lietuviai, kuršiai, kitos baltų gentys pačios šiurpino kaimynus savo karo žygiais. Svarbiausia, kad XIII amžiuje susikūrusi Lietuvos valstybė netrukus susidūrė su labai pajėgiais priešais ir rado būdų bei priemonių efektyviai gintis. Mane asmeniškai labiau žavi ne XII – XIII amžiaus lietuvių kaip „sausumos vikingų“ fenomenas, bet Lietuvos gebėjimas XIII-XV amžiuje atsilaikyti prieš Vokiečių ordiną, kuris buvo neabejotinai stipresnis varžovas, turintis kone visos katalikiškosios Europos palaikymą. Nepaisydami politinio, karinio, organizacinio pranašumo, lietuviai rado būdų, kaip gintis nuo kryžiuočių, ir darė tai išties efektyviai.

Tiko ir darbiniai kirviai

– Ar ginklais kiekvienas vyras apsirūpindavo, gal net pats gamindavosi? Ar skyrėsi, pavyzdžiui, pirmieji kovos kirviai nuo naudotų ūkyje?

– Be abejo, ginkluote ir ekipuote turėjo pasirūpinti kiekvienas karys, bet tai nereiškia, kad kiekvienas asmeniškai sau kalė kirvį ar ietigalį. Baltų žemėse juodoji ir spalvotoji metalurgija buvo labai išvystyta, mūsų protėviai buvo puikūs kalviai, juvelyrai. Didžioji dalis ginklų buvo gaminama vietoje, kai kas – karo grobis, dovanos ar pirkinys.

Pagrindinis baltų kario ginklas – viena arba kelios ietys. Taip pat buvo labai populiarūs kirviai. Pagalbinis ginklas – peilis. Kalavijas buvo brangus, todėl ne kiekvienam kariui prieinamas.

Kirviai, naudoti kasdieniam darbui ir kovai, skyrėsi tikrai ne visada. Daugelis eilinių lietuvių karių iki XI – XII amžiaus kovai naudojo siauraašmenius pentinius kirvius, savo forma beveik nesiskiriančius nuo darbinių. Ilgainiui juos išstūmė plačiaašmeniai kirviai. Kirvis ir peilis – gana universalūs daiktai, tinkami tiek buityje, tiek kare.

– Jei ankstyvoji istorija vadinama žiauriosios jėgos istorija, tad kokie būdavo kovų tikslai? Grynai plėšikiški žygiai?

– Plėšiamieji žygiai baltams, kaip, beje, ir jų kaimynams, buvo vienas iš svarbių gerovės šaltinių, leidžiančių gyventi turtingiau, padedančių apsirūpinti pačiu įvairiausiu grobiu, pradedant prabangos daiktais, spalvotaisiais metalais ir baigiant vergais. Plėšiamieji žygiai buvo ne tik būdas išgyventi, ypač po nederlingų metų, bet ir būdas paprasčiausiai praturtėti. Atskirų genčių karinis aktyvumas priklausė nuo jų karinio potencialo ir objektyvių geopolitinių aplinkybių: jei kaimynai buvo turtingi, buvo verta vykti į grobiamuosius karo žygius, jei dar pažeidžiami, galima buvo tikėtis sėkmės su minimaliais puolančiųjų nuostoliais.

Sustiprėjus gentinei diduomenei, karo žygiai tapo ne tik trumpalaikiai plėšiamieji, bet ir įgavo ilgalaikę ekspansinę, naujų teritorijų prijungimo prasmę. Jei kaimyninėse žemėse būdavo įmanoma įtvirtinti ilgalaikę kontrolę, apdėti gyventojus duoklėmis, taip ir buvo daroma. Tai vienas pagrindinių kelių link valstybės formavimosi.

Belaisviai dažniausiai tapdavo vergais, šeimynykščiais. Žinomi atvejai, kai lietuviai savo turimus vergus parduodavo į kitus kraštus. Iš kovų su Vokiečių ordinu laikotarpio yra pavienių belaisvių aukojimo senovės baltų dievams atvejų.

– Ar egzistavo kokia nors mūšio taktika? Kaip apskritai vykdavo mūšiai?

– Sprendžiant iš archeologinių tyrimų metu karių kapuose aptinkamų ginkluotės kompleksų, taip pat iš negausių rašytinių šaltinių duomenų, pėstininkai galėjo naudoti tokią mūšio taktiką: jei būdavo pakankamai erdvės, kariai išsirikiuoja į linijinę kovos rikiuotę, kurios pirmoje eilėje stodavo kariai su skydais. Mūšis prasidėdavo distancinės kovos ginklų (visų pirma – svaidomųjų iečių) smūgiais. Priešo link artėdavo žengte arba bėgte, ir perėjus į kontaktinę kovą, toliau būdavo kaunamasi smogiamosiomis ietimis, kirviais, kalavijais.

Jei karys turi ir sunkią smogiamąją ietį, ir kirvį, pirmiausia pasinaudojama ietimi, tinkama kovai su priešo pėstininkais ir raiteliais, o galiausiai, iečiai sulūžus arba likus įsmeigtai į priešą ar jo žirgą, toliau kaudavosi su kirviu. Kraštutiniu atveju savigynai arba priešui pribaigti išsitraukiamas peilis.

Baltų karinėse pajėgose būta ir pėstininkų, ir raitelių, kurie galėjo kautis atskirai arba bendroje rikiuotėje. Puolamuosiuose žygiuose galėjo būti vien tik raiteliai. Esant nepalankioms sąlygoms miške, pelkėtoje vietovėje raiteliai nulipdavo nuo žirgų ir kaudavosi pėsčiomis.

Jei ne Mindaugas...

– Kas lėmė lietuvių karinį aktyvumą?

– Tai tiesiogiai susiję ir su Lietuvos valstybės atsiradimu. Manyčiau, kad lietuvių karinį aktyvumą lėmė keli veiksniai. Pirmiausia, buvo svarbūs vidiniai procesai – gentinės diduomenės iškilimas, vidinė konsolidacija, valdžios ir jėgos sutelkimas kunigaikščių bei didžiūnų rankose.

Kiti veiksniai buvo išoriniai. Lietuviai buvo rytų slavų kaimynai ir ne kartą patyrė jų puldinėjimus, mokėjo duoklę. Galiausiai sustiprėjusi lietuvių gentis sugebėjo pati perimti iniciatyvą, pradėjo rengti sėkmingus karo žygius. Pirmasis žinomas savarankiškas lietuvių karo žygis (prieš Pskovą) surengtas 1183 metais. Istorikas Tomas Baranauskas šiame laikotarpyje (o ne XIII amžiuje, kaip mano daugelis kitų autorių) įžvelgia Lietuvos valstybės egzistavimo požymių. Lietuvių karo žygiai buvo trumpalaikės ofenzyvos, bet, esu tikras, jos turėjo ir ilgalaikių pasekmių. Vykdami į kaimyninius kraštus, karingai ir taikiai bendraudami su kaimynais, jie palaipsniui perimdavo iš jų patirtį. Jie matė, kaip veikia valstybės mechanizmas, kaip organizuotas kunigaikščio valdžios aparatas. Tikėtina, kad šios žinios, patirtis buvo panaudota patiems lietuviams kuriant valstybę.

Į lietuvius daug kuo panašūs buvo jotvingiai, daug kariavę ne tik su rytų slavais, bet ir su lenkais. Kai kurios kitos gentys (pavyzdžiui, sėliai) nepasižymėjo tokiu ekspansyvumu, o gausi latgalių gentis pati pateko į Polocko kunigaikštystės įtaką. Be abejo, daug ką lėmė atskirose gentyse susiklosčiusi situacija, vienų ar kitų vadų sprendimai. Šiandien galime tik spėlioti, kaip būtų susiklosčiusi istorija, jei lietuvių gentyje nebūtų iškilusi tokia asmenybė kaip Mindaugas.

Vieni kitiems kapojo galvas

– Kur labiausiai siautėjo lietuviai ir kam didžiausią siaubą yra įvarę?

– Pagrindinis taikinys – rytų slavai (dabartinės Baltarusijos, Rusijos žemės). Tačiau nuo mūsų protėvių įsiveržimų gerokai kentėjo ir lenkai, estai, o ir kaimynėms baltų gentims, ypač latgaliams, teko pajusti, ką reiškia lietuvių karių antpuoliai. Kai rytinėje Baltijos pakrantėje įsikūrė Kalavijuočių bei Vokiečių (Kryžiuočių) ordinai, krikščionims naujakuriams teko rūpintis ne tik vietinių genčių užkariavimu, bet ir gintis nuo lietuvių, jotvingių, kitų baltų genčių. Bene tolimiausias žinomas regionas, kur buvo surengtas lietuvių karo žygis – Karelija.

– Kol baltų vienybės nebuvo, kokie žiauriausi mūšiai yra vykę tarp baltų genčių? Kokios jų pasekmės?

– Gaila, bet baltų vienybės tikrai buvo mažiau, nei mes, žvelgdami į praeitį iš XXI amžiaus, norėtume matyti. Tai daugiau mūsų norima regėti vizija nei istorinė realybė. Vienybės stigo ne tik tarp atskirų baltų genčių, bet ir jų viduje.

Prisiminkime, kokiais metodais vienyti Lietuvą buvo priverstas Mindaugas. Ten, kur nepakako raginimų, argumentu tapdavo kalavijas. Taip susikūrė visos viduramžių valstybės – ir Lietuva, ir Lenkija, ir Vengrija bei daugelis kitų. Kažkas įgavo galią, kažkas neteko galvos.

Vienybė galima dviem būdais – per susivienijimą ir per suvienijimą. Valingas vienijimas buvo dažnesnis reiškinys nei savanoriškas vienijimasis. Be abejo, žinome epizodų, kai baltų gentys teikė pagalbą viena kitai, vienijo jėgas bendrai kovai, bet rasime ir pavyzdžių, kai vieni baltai kapojo galvas kitiems. Pavyzdžiui, 1205 metais gausi lietuvių kunigaikščio Žvelgaičio kariauna, ilgą laiką teriojusi žiemgalių ir lyvių žemes, baigiantis žiemai pro ką tik kalavijuočių įkurtą Rygą patraukė plėšti Estijos. Garsas apie negailestingus lietuvių karius neaplenkė ir Rygos. Bijodami būti užpulti, vokiečiai pasitiko Žvelgaitį gausiomis vaišėmis. Kai lietuviai nužygiavo į Estiją, į Rygą pas vokiečius atskubėjo žiemgalių kunigaikštis Viestartas, kuris turėjo rimtų sąskaitų su lietuviais ir asmeniškai su Žvelgaičiu. Kol lietuviai plėšė estus, žiemgaliai sudarė sąjungą su vokiečiais.

Žygis į Estiją buvo sėkmingas – lietuviai gabenosi daug grobio, varėsi estų belaisvų. Sniego buvo daug, siaura žygio vora labai ištįso. Žvelgaitis miegojo rogėse. Vienoje kalvotoje vietoje lietuvius iš pasalų netikėtai užpuolė žiemgaliai ir vokiečiai. Žvelgaitis taip ir nespėjo pakilti iš rogių – vienas Rygos vyskupo karys jį nudūrė ietimi, o pribėgę žiemgaliai nukirto galvą. Begalviai liko daugelio mūšyje žuvusių lietuvių kūnai – žiemgaliai priešų galvas susikrovė į roges ir išsivežė į Žiemgalą kaip karo trofėjus.

Arba 1260 metų Durbės mūšis – žemaičiai be lietuvių pagalbos turėjo spręsti problemas su kryžiuočiais (ir tai darė sėkmingai). Tačiau Mindaugo Lietuva nesuskubo suteikti reikiamos pagalbos.

Tendencingos priešų kronikos

– Ar lietuviai XIII amžiuje buvo tokie žiaurūs, kad, kaip rašo kronikininkai, nuo jų miškuose slapstydavosi latviai, lyviai, rusai?

– Nemanau, kad karingi mūsų protėviai buvo nuožmesni, kraugeriškesni už kitus. Į lietuvių ar kitų baltų žemes įsiveržę svetimieji taip pat nebuvo humanistai. Kronikininkai vaizdžiai aprašo, kad lietuviai vertė jų bijoti kaimyninių kraštų gyventojus. Ir tai liudija, jog tuo metu būtent lietuviams priklausė iniciatyva, kad būtent jie buvo puolantieji. Tačiau tai nereiškia, kad lietuviai buvo kokie nors išskirtiniai sadistai, kraugeriai, o jų kaimynai buvo taikūs ir romūs. Reikia turėti galvoje, kad savų kronikų neturime, o informaciją apie mūsų protėvių žygius skaitome kronikose, dažniausiai rašytose to meto lietuvių priešų. Todėl lietuvių, „laukinių pagonių“ paveikslas dažnai nupieštas gana tendencingai, spalvos gerokai sutirštintos, mūsų protėvius priešpriešinant krikščioniškoms tautoms.

Nemanau, kad tik lietuviai, jotvingiai ir kuršiai buvo išskirtinai žiaurūs. Tuo metu žiaurūs buvo visi. Brutali jėga buvo rimčiausias argumentas ir tiesiausias kelias į sėkmę. Tiesiog šios gentys gyveno pasienyje, tiesiogiai kontaktavo su kaimynais, kurie tuos rašytinius šaltinius ir paliko. Neturiu jokio pagrindo manyti, kad, tarkime, žemaičiai buvo mažiau karingi nei kuršiai ar jotvingiai. Tiesiog žemaičiai gyveno kitų baltų genčių apsuptyje ir tik XIII amžiuje pateko į kaimyninių kraštų akiratį. Bet pateko kaip labai narsūs, kovingi kariai, ilgą laiką garsėjo kaip itin kietas riešutas priešams. Žemaičių kapuose gausu ginklų, jų žemėje dunkso daugybė piliakalnių.

„Gerųjų“ tais laikais ieškoti neverta. Visur rasime kraštutinio žiaurumo pavyzdžių, galinčių šokiruoti šiuolaikinį europietį.

"Mane asmeniškai labiau žavi ne lietuvių, kaip „sausumos vikingų“, fenomenas, bet Lietuvos gebėjimas atsilaikyti prieš Vokiečių ordiną, kuris buvo neabejotinai stipresnis varžovas, turintis kone visos katalikiškosios Europos palaikymą", - sakė Manvydas Vitkūnas. /Romo Jurgaičio nuotrauka

Netikėtumo efektas

– Kas dar, be piliakalnių, medinių pilių ir įtvirtintų gyvenviečių, buvo naudojama gynybai?

– Baltų žemėse buvo labai paplitusios gana greitai įrengiamos medžio užtvaros. Jos atsirasdavo labiausiai tikėtinose priešiškų pajėgų pasirodymo vietose, kartais buvo įrengiamos labai greitai, reaguojant į priešo judėjimą. Kai kurie gynybiniai įrenginiai (tokie kaip Rėkučių pylimas netoli Švenčionių) buvo gerai įrengti, ilgalaikiai, juose pasikeisdami nuolatos turėjo budėti kariai. Lietuvių valstybės formavimosi laikotarpiu jau buvo sienos apsaugos užuomazgų, savo šaknimis siekiančių ankstyvesnį, gentinį laikotarpį.

Užtvaros naudotos karių įvairiose taktinėse situacijose, ypač kai tekdavo susidurti su pranašesniu priešu, pristabdyti jo pajėgų atakos tempą. Žinomi atvejai, kai lietuviai naudojo gynybinei užtvarai tai, ką turėjo po ranka, pavyzdžiui, roges, kurias sustatydavo ratu ir pasiruošdavo žiedinei gynybai.

Viduramžių čekų husitai naudojo vadinamąją „vagenburgo“ taktiką – lauke labai greitai sustatydavo gynybinį įrenginį iš vežimų. Tai įvairiose šalyse skirtingais laikotarpiais pastebimas taktinis sprendimas. Mūsų protėviai irgi nebuvo išimtis – jie taip pat ieškojo būdų, kaip kuo efektyviau kautis su priešu.

Karyboje visais laikais labai svarbus netikėtumo efektas, todėl kuo vėliau priešas tave aptinka, tuo geriau. Kartais tie antpuoliai buvo išties labai netikėti. Pavyzdžiui, XIII amžiuje Sūduvą niokojo ne tik Vokiečių ordino kariuomenės žygiai, bet ir iš Prūsijos atklystančios plėšikų ir žudikų gaujos, kuriose dažnai kartu veikdavo vokiečių kilmės avantiūristai ir su jais susidėję baltų kilmės perėjūnai. Atrodo, kad žmonių žudymas buvo tiesiog jų pomėgis. Petras Dusburgietis savo kronikoje mini atvejį: „Martynas ir būrelis kitų vyrų vėl kartą priėjo vieną Sūduvos žemės kaimą ir vakaro prietemoje, kai vieni maudėsi pirtyje, antri vakarieniavo, o treti ėjo visokias tarnybas, užpuolė ir visus žmones išžudė. Martynas nukovė dešimtį vyrų pirtyje, pagrobė arklių, gyvulių bei kitko ir išsivarė į nelaisvę moteris bei vaikus.“

– Ar tiesa, kad piliakalnius gynybai naudojo tik baltai?

– Jei piliakalnį suvokiame kaip iškilią, įtvirtintą vietą, kurioje stovėjo pilis arba įtvirtinta gyvenvietė, tokių vietų rasime įvairiuose pasaulio kampeliuose. Labai panašių į mūsiškius piliakalnių galima rasti ir finougrų žemėse (Estijoje, Suomijoje), ir slavų, germanų, keltų kraštuose. Net tolimojoje Naujojoje Zelandijoje kalvų ir kalnų viršūnėse tenykščiai čiabuviai maoriai statė medžio ir žemių įtvirtinimus, daug kuo primenančius mūsiškius piliakalnius. Tai visiškai suprantama – žmonės visur siekė gyventi saugiau.

Baltų areale piliakalnių išties daug. Lietuvos teritorijoje jų priskaičiuojama kone 900. Be abejo, ne visi jie naudoti vienu metu – vienus piliakalnius žmonės ilgainiui apleisdavo, įsikurdavo kituose.

Ankstyvieji piliakalniai padėdavo atskiroms bendruomenėms jaustis saugiau, gintis nuo priešų. Ilgainiui, stiprėjant atskirų baltų genčių vidinei integracijai, piliakalniai, sargybos postai su signaliniais laužais ir kiti gynybiniai įrenginiai padėjo organizuoti veiksmingą atskirų genčių gynybą. Galiausiai susikūrus Lietuvos valstybei, daugelis pilių tapo labai svarbiais valstybės gynybiniais punktais. Palei kontaktinę kovų zoną su Vokiečių ordinu, nuo Jūros upės Žemaitijoje iki Nemuno aukštupio, įrengta stipri gynybinė linija, kurios dauguma pilių buvo medinės, įrengtos piliakalniuose. Labai svarbių medinių pilių bei jų kompleksų būta ir daugelyje kitų Lietuvos vietų.

– Ar galima sakyti, kad noras apsisaugoti nuo agresyvių kaimynų privertė baltus susivienyti? Vienybę lėmė ne etniniai, kultūriniai panašumai, o grynai kariniai, strateginiai?

– Etninis artumas, kultūrinė bendrystė, tų pačių baltiškųjų dievų garbinimas, be abejo, padėjo lengviau susikalbėti įvairių baltų genčių atstovams. Tačiau galutinis susivienijimas juk taip ir neįvyko – prie lietuvių, tapusių Lietuvos valstybės branduoliu, visiškai prijungti tik aukštaičiai (dalies archeologų bei istorikų nuomone, pirminė Aukštaitija – tai dabartinė Vidurio Lietuva) ir žemaičiai, o kuršių, žemgalių, sėlių, jotvingių – tik dalis.

Prūsų, nadruvių, skalvių, latgalių žemių Lietuva tiesiog nespėjo prijungti – jas užkariavo kalavijuočiai ir kryžiuočiai. Antra vertus, daug minėtų genčių (gal išskyrus latgalius) atstovų pasitraukė į Lietuvos valstybės kontroliuojamą teritoriją – XIII amžiuje turime aibę tokių pavyzdžių. Vieni užkariauti baltai pakluso ordinui, kiti traukėsi į Lietuvą – pas savesnius, artimesnius.

Lietuviai buvo vieninteliai baltai, viduramžiais sukūrę valstybę. Tačiau jų valstybė sparčiai plėtėsi į rytus ir labai greitai nebuvo vien baltiška. Karinė galia ir galimybės plėstis į tam tikras teritorijas viduramžių Lietuvos valstybei buvo svarbesnė nei jos žemių gyventojų etninis artumas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"