TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

"Kol gyvas, būsiu su kariuomene..."

2010 11 26 0:00
Vyriausiasis Lietuvos kariuomenės vadas generolas S.Žukauskas. 1919 m.
Lietuvso valstybės centrinio archyvo nuotrauka

Šiandien sukanka 73 metai, kai mirė generolas Silvestras Žukauskas - pirmasis Lietuvos kariuomenės vadas ir vienas svarbiausių jos kūrėjų, Nepriklausomybės kovų dalyvis ir žymus tarpukario Lietuvos valstybės veikėjas. Generolo mirties metinės ir šią savaitę paminėta Lietuvos karių diena - puiki proga prisiminti buvusio carinės armijos generolo kelią į tėvynę ir kai kuriuos ryškesnius jo gyvenimo epizodus.

S.Žukausko kelias į Lietuvos kariuomenę buvo ilgas. Jo karininko karjera prasidėjo labai anksti - dar carinės Rusijos armijoje - ir truko net 36 metus. Atrodo, kad karininko kelias būsimąjį generolą viliojo nuo pat vaikystės - tai leidžia spėti faktas, kad baigęs Marijampolės berniukų gimnazijos šešias klases jaunuolis nesiblaškė ir neieškojo kitų kelių. 1881-ųjų vasarą dvidešimtmetis jaunuolis įstoja savanoriu į Panevėžyje stovėjusį 28-osios divizijos 112-ąjį pėstininkų Uralo pulką.

Iš pirmo žvilgsnio S.Žukausko karjeros ištakos lyg ir nesiskirtų nuo daugelio kitų aukštų Lietuvos kariuomenės karininkų kelio pradžios - absoliučiai daugumai iš jų teko tarnauti carinės Rusijos kariuomenėje. Tačiau tai nutiko visai kitomis aplinkybėmis - šie vyrai gyveno Rusijoje, artėjo Pirmasis pasaulinis karas ir dauguma jų uniformas apsivilko ne savo noru.

Tuo metu S.Žukauskas pasirinko tarnybą carinėje armijoje taikos metais ir dar gyvendamas Lietuvoje. Kaip nurodo išsamiai S.Žukausko biografiją tyrinėjęs istorikas Jonas Aničas, tokio sprendimo priežastys nėra aiškios, mat dar nuo rekrutų laikų tarnyba imperinėje armijoje buvo suvokiama kaip kilpa, į kurią savo noru niekas galvos nekištų.

Šiaip ar taip, S.Žukauskas renkasi būtent savanorio tarnybą. Matyt, tai vienintelis kelias negaištant laiko ir nededant pernelyg daug pastangų pradėti karininko karjerą. Mat į savanorius priimdavo net ir neįgijusius vidurinio išsilavinimo, o jų sąlygos, palyginti su šauktinių tarnyba, buvo kur kas geresnės: savanoris tarnavo trumpiau, galėjo gyventi ne kareivinėse, ir gaudavo privilegijų stodamas į karo mokyklą.

Šia galimybe S.Žukauskas netrunka pasinaudoti. 1883 metų pradžioje jis įstoja į Vilniaus pėstininkų karo mokyklą, o 1884-aisiais jis jau praporščikas, iš esmės turintis teisę eiti jaunesniojo karininko pareigas. Pirmasis tikras karininko laipsnis būsimajam generolui suteikiamas 1887 metų liepą. Maždaug po pusmečio paporučikis S.Žukauskas skiriamas Šiauliuose įsikūrusio Volgos pulko žvalgų komandos viršininku ir nuo to laiko ima sparčiai kilti karjeros laiptais. 1885 metais jis skiriamas štabo kapitonu ir kuopos vadu, dar po penkerių metų jam suteikiamas kapitono laipsnis. Be abejo, taikos metais ir dar tarnaujant Lietuvoje šansų ypač pasižymėti nėra daug. Tačiau netrukus S.Žukausko lauks nauji išbandymai, taip pat ir naujos galimybės.

Dviejų karų ugnyje

1903 metais būsimasis generolas baigia karininkų artilerijos mokyklą ir paskiriamas formuoti kulkosvaidininkų kuopas. Būtent su jomis S.Žukausko laukia pirmasis kovos krikštas po metų prasidėsiančiame Rusijos ir Japonijos kare.

Tiesa, apie S.Žukausko dalyvavimą kovos veiksmuose žinoma nedaug. Kaip tvirtina jau minėtas istorikas J.Aničas, jokių įrašų apie šį laikotarpį karininko tarnybos lape neišliko, todėl tiek S.Žukausko biografui, tiek karo istorikui Gintautui Surgailiui, tiek mums apie tai belieka spręsti iš šykštokų atsiliepimų 3-iojo ir 4-ojo dešimtmečio spaudoje. Čia minima, kad kapitonas S.Žukauskas kovojo Mandžiūrijoje ir "kovose ties Šache, Laojanu ir kitose vietovėse pasižymėjo kaip narsus karys."

Po karo S.Žukausko vėl laukia sparti karjera. Pasiųstas tarnauti į Kijeve dislokuotą 131-ąjį Tiraspolio pulką jis pakeliamas į papulkininkius ir netrukus paskiriamas bataliono vadu. Po ketverių metų jis jau pulkininkas, pulko vado pavaduotojas ir net kurį laiką eina pulko vado pareigas. Čia reikia pastebėti, kad tokia greita stačiatikių tikybos neišpažįstančio lietuvio karjera carinėje kariuomenėje buvo gana netipiškas reiškinys. Istorikas G.Surgailis tokią sėkmę mėgina paaiškinti dviem aplinkybėmis - dideliais karininko gabumais bei drąsa ir tuo, kad S.Žukauskas buvo ne katalikas, o evangelikas reformatas.

Čia turbūt verta padaryti nedidelį ekskursą į šalį ir prisiminti, kaip katalikų bažnyčioje krikštytas ir katalikų šeimoje augęs jaunuolis pakeitė tikybą. Tai įvyko 1894 metais, kai S.Žukauskas evangelikų reformatų bažnyčioje susituokė su vokiečių kilmės dvarininko dukterimi Žozefina Hasfordaite. Reikia atkreipti dėmesį, kad pikti liežuviai dar ilgai plaks, jog jaunas karininkas ir vedė, ir tikybą pakeitė grynai karjeros tikslais. S.Žukausko biografas J.Aničas tokios versijos nei patvirtina, nei paneigia. "Matyt, galima patvirtinti, kad (tikybos pakeitimą - aut.) lėmė emocinis pradas, o ne išskaičiavimai; kita vertus, negalima nepripažinti, kad evangelikų reformatų tikyba buvo palankesnė karjerai, nes lietuviams katalikams, ypač po 1863 metų sukilimo, buvo nepalyginamai sunkiau kilti karjeros laiptais", - tvirtina istorikas. Beje, reikia pridurti, kad kai kurie šaltiniai nurodo S.Žukauską tapus ne evangeliku reformatu, o evangeliku liuteronu, tačiau fakto, kad jis pakeitė tikybą, tai nekeičia.

Šiaip ar taip, 1914 metų gegužę pulkininkas S.Žukauskas skiriamas į Čerkasuose dislokuotą Romensko pulką, kur jam patikimas jau gerai žinomas darbas - organizuoti kulkosvaidininkų, žvalgų ir ryšininkų komandas. Karininkas nė nenujaučia, kad Čerkasai taps paskutiniąja jo taikios tarnybos vieta, o netrukus kilsiančio Pirmojo pasaulinio karo viesulas po kurio laiko nublokš jį į tėvynę.

1914 metų liepos 30 dieną Rusijoje skelbiama visuotinė mobilizacija. Tuo pat metu S.Žukauskas skiriamas Kurske suformuoto 314-ojo pėstininkų pulko vadu ir išvyksta į frontą. Iš pradžių pulkas kaunasi Lenkijos teritorijoje prie Varšuvos ir Polocko, dalyvauja kautynėse dėl Vyslos. Beje, lapkričio 20 dieną kautynėse prie Čermno pulkininkas buvo rimtai sužeistas ir į rikiuotę sugrįžo tik beveik po dviejų mėnesių, 1905 metų sausio pradžioje. Tų pačių metų gegužę S.Žukausko pulkas permetamas į Lietuvą.

Lietuvio pulkininko vadovaujami kariai kaunasi su vokiečiais ties Šiauliais, Nemunėlio Radviliškiu, dešiniajame Dauguvos krante, dažnai ir pats S.Žukauskas veda karius į ataką. Per mūšį prie Dauguvos pulko vadas bus sužeistas į galvą, ir šis sužeidimas vėliau greičiausiai atsilieps jo sveikatai.

O kol kas pasveikusiam S.Žukauskui suteikiamas generolo majoro laipsnis ir po pusmečio 1917 metų liepos 21 dieną jis paskiriamas 1-osios pėstininkų divizijos vadu. Tačiau kautis už Rusijos imperijos interesus carinėje kariuomenėje generolui nebeteks. Imperijos gegužės mėnesį jau nebėra, o netrukus, po bolševikų įvykdyto spalio perversmo, nebeliks ir pačios Rusijos kariuomenės. Šie įvykiai lems dar vieną - šį kartą - svarbiausią S.Žukausko gyvenimo posūkį.

Nelengvas kelias namo

1918 metų vasarį, bolševikams išvaikius visus senuosius carinės armijos karininkus, S.Žukauskas vyksta į Kijevą, kur tuo metu gyvena jo šeima. Čia jo netrukus lauks lemtingas susitikimas, leisiantis išsipildyti didžiausiam jo troškimui. Prisiminkime, kad jau po 1917-ųjų vasario revoliucijos ne tik tarp Lietuvos inteligentų, bet ir tarp Rusijos armijoje tarnavusių lietuvių kariškių, kurių galėjo būti apie 30 tūkst., sklandė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo idėjos. Būtent tų metų pavasarį ir vasarą ėmė kurtis lietuvių karių komitetai, jų svarbiausias tikslas buvo kurti lietuviškus dalinius, organizuotai grįžti į Lietuvą ir tapti būsimos nepriklausomos valstybės kariuomenės pagrindu. Užbėgdami įvykiams už akių priminsime, kad šių sumanymų dėl bolševikų daromų kliūčių įgyvendinti nepavyko, tad kelio į tėvynę karininkai ir kareiviai ieškojo kaip kas išmano. Absoliučiai daugumai tai pavyko.

S.Žukausko kelią į besikuriančią Lietuvos kariuomenę paspartino kelios aplinkybės. Visų pirma, jau po Vasario revoliucijos Kijeve aktyviai veikė Lietuvių tautos taryba, besirūpinanti pabėgėlių grįžimu į Lietuvą. Suprantama, S.Žukauskas neliko nuošalyje nuo Kijevo lietuvių siekių, kuriuos ypač sustiprino ta aplinkybė, kad 1918 metų vasarą į Kijevą atvyko Martynas Yčas, kurį Lietuvos Taryba paskyrė pirmuoju nepaprastuoju pasiuntiniu Ukrainoje.

Po daugelio metų, 1935-aisiais, duodamas interviu žurnalui "Karys", S.Žukauskas šį faktą prisimins taip: "Iš Lietuvos turėjome kai kokių žinių ir buvome pasirengę į ją grįžti. Man, kaip kariui, rūpėjo Lietuvos kariuomenės steigimas. 1918 metų vasarą sužinojau, kad į Kijevą yra atvažiavęs p. M.Yčas. Tuojau jį susiradau ir pareiškiau, kad noriu važiuoti į Lietuvą ir padėti organizuoti Lietuvos kariuomenę."

Atrodo, šis susitikimas pranoko visus M.Yčo lūkesčius - ne kasdien tenka sutikti šitokią kovinę ir organizacinę patirtį turintį lietuvį generolą, pasiryžusį atiduoti visas jėgas Lietuvos kariuomenei kurti. Tais pačiais 1935-aisiais, minint S.Žukausko 75-ąsias gimimo metines, M.Yčas "Lietuvos aide" prisimins tokius generolo žodžius: "Būsiu laimingas stoti į Lietuvos armiją, kad ir paprastu kareiviu, kada Tėvynė pareikalaus mano jėgų, ir su ginklu rankose stosiu ginti savo gimtąjį kraštą nuo priešų." Šie žodžiai išsipildys su kaupu - S.Žukauskas kovos visuose Nepriklausomybės kovų frontuose. Tačiau į Lietuvą jo laukia nelengvas kelias, kuriame netrūksta nei organizacinių, nei fizinių kliūčių.

Grįžęs į Vilnių M.Yčas nedelsdamas informuoja Lietuvos Tarybą apie susitikimą Kijeve. 1937-ųjų lapkritį, jau išlydint S.Žukauską amžinybėn, buvęs Lietuvos atstovas Kijeve "Lietuvos aido" puslapiuose prisimins Tarybos narių džiaugsmą, kad "atsirado generolas, kuris galės autoritetingai tarti žodį karo reikalais ir imtis organizuoti mūsų ginkluotąsias pajėgas". Kaip matome, S.Žukausko kandidatūra nekelia abejonių nė vienam Tarybos nariui, tad į Kijevą skubiai skrieja telegrama, raginanti generolą atvykti į Vilnių. Tačiau generolo kaip nėra, taip nėra.

Sunerimę Tarybos nariai siunčia antrą, trečią, ketvirtą telegramą - jokio atsako. Tarybos nariai nė nenumano, kad Kijeve S.Žukauskas laukia nesulaukia žadėto kvietimo sugrįžti tėvynėn ir svarsto - nejaugi jį užmiršo? Tik gerokai vėliau paaiškės, kad nė viena telegrama adresato nepasiekė. Kodėl taip įvyko, sunku pasakyti. Nepamirškime, kad tuo metu dar daug kur vyko kovos, buvo sunaikintos ar neveikė telegrafo stotys, sutraukytos linijos. Jau minėtame 1937 metų straipsnyje "Lietuvos Aide" M.Yčas iškels dar vieną versiją - telegramas esą sulaikė okupacinė vokiečių valdžia, kuriai patyrusio lietuvių generolo sugrįžimas nekėlė jokio entuziazmo.

Šiaip ar taip, lapkričio mėnesį, susisiekus jau nebe telegrafu, o per pasiuntinį, paaiškėja, kad S.Žukauskas pasirengęs vykti į Lietuvą. Čia generolas verkiant reikalingas, nes vėlų 1918 metų rudenį nebelieka jokių abejonių, kad paskelbtą Lietuvos nepriklausomybę teks ginti ginklu. Kaip jau rašėme prieš dvi savaites, suvokdama padėtį lapkričio 11 dieną Valstybės Taryba suformuoja šalies vyriausybę, kurios svarbiausias uždavinys - organizuoti krašto gynybą. Krašto apsaugos ministru šioje vyriausybėje turėjo būti paskirtas S.Žukauskas, tačiau Lietuvoje jo vis dar nėra, tad šias pareigas laikinai prisiima pirmojo kabineto vadovas Augustinas Voldemaras. S.Žukauskas Lietuvą pasiekia tik gruodžio pradžioje ir ministro pareigas pradeda eiti gruodžio 10 dieną. Tačiau tai trunka tik dvi savaites: prieš pat Kalėdas generolui staiga sušlubuoja sveikata ir ministro portfelio jam tenka atsisakyti.

Nepriklausomybės kovų karvedys

S.Žukausko sveikata pašlyja pačiu netinkamiausiu metu. Jau 1918 metų gruodį prie Lietuvos artėja bolševikų kariuomenė. Per mėnesį nuo gruodžio 22-osios ji užima Švenčionis, Uteną, Rokiškį, Šiaulius, Telšius. Vasario mėnesį Raudonoji armija jau kontroliavo kone du trečdalius Lietuvos kariuomenės ir dabar svarbiausiu jos taikiniu tapo Kaunas. Laimei, vis daugiau jėgų įgaunanti Lietuvos kariuomenė po vasario viduryje vykusių mūšių ties Kėdainiais, Jieznu ir Alytumi sustabdė bolševikų puolimą ir išgelbėjo Laikinąją sostinę. Tačiau iki tikrosios pergalės buvo dar toli - Lietuvos kariuomenei reikėjo ne tik apginti Kauną, bet ir galutinai išvyti bolševikus iš krašto teritorijos. Šią užduotį įvykdyti imasi S.Žukauskas, 1919 metų balandžio 4 dieną paskirtas Generalinio štabo viršininku, o gegužės 7-ąją - dar ir pirmuoju vyriausiuoju kariuomenės vadu.

S.Žukauskas nedelsdamas ima rengti strateginį bolševikų kariuomenės išstūmimo iš Lietuvos planą. Tam tikslui sudaromos dvi rinktinės, kurioms buvo numatyta veikti dviem skirtingomis kryptimis. Ukmergės rinktinė turėjo pulti Utenos ir Zarasų link, o Panevėžio rinktinei patikimos Rokiškio ir Obelių kryptys. Atkreipkime dėmesį į faktą, kad šis strateginis planas buvo sudarytas jau lenkams užgrobus Vilnių, tad Lietuvos kariuomenei teko veikti visiškai kitokiomis, nei iki tol planuota, aplinkybėmis.

Apie tai, kaip bolševikų kariuomenė buvo išmušta iš Lietuvos, jau esame rašę. Tad šį kartą tik trumpai prisiminkime, kad Panevėžio rinktinė iki gegužės 31 dienos jau buvo išvadavusi Kupiškį, bolševikai traukėsi Daugpilio link. Tuo metu Ukmergės rinktinė tuo pat metu pradėjo puolimą Utenos kryptimi ir per dvi dienas miestą užėmė. Taigi abu Lietuvos kariuomenės junginiai sparčiai stūmė bolševikus Dauguvos upės link.

Po nedidelės mūšių pertraukos S.Žukauskas parengia naują puolimo planą. Rugpjūčio 22 dieną jis pradeda paskutiniąją operaciją, kurios tikslas - išstumti raudonuosius už Dauguvos upės. Veiksmus pradėjo 1-oji kariuomenės brigada. Rugpjūčio 24-ąją ji prasiveržė pro sustiprintą Šventosios upės - Južinto bei Susieto ežerų ruožą ir sėkmingai veržėsi pirmyn. Rugpjūčio 25 dieną Lietuvos kariuomenė įžengė į Zarasus. Dar po keturių dienų Marijampolės ir Panevėžio batalionai užėmė Alūkstės miestelį ir priėjo Dauguvos upę. Rugpjūčio 30 dieną 1-oji brigada užėmė Kalkūnų bei Turmanto geležinkelio stotis ir kairiuoju sparnu pasiekė Dauguvą. Bolševikai buvo priversti pasitraukti į šiaurinį Dauguvos upės krantą, tačiau išsilaikė Daugpilio priemiestyje Grivoje. 1920 metų sausio 5 dieną bendroms latvių ir lenkų pajėgoms užėmus Daugpilį, Lietuva su bolševikais fronto linijos daugiau nebeturėjo.

Ne mažiau generolas S.Žukauskas pasižymėjo ir per kovas su lenkais, ypač vadovaudamas garsiosioms kautynėms ties Širvintomis ir Giedraičiais, apie kurias išsamiai rašėme spalio 29-osios numeryje. Dabar belieka priminti, kad ankstyvą 1920 metų lapkričio 17-osios rytą šioje vietovėje padėtis buvo kritinė: L.Želigovskio pajėgoms trisdešimties kilometrų frontu pradėjus puolimą Širvintų bei Giedraičių kryptimi ir iki vidudienio prasiveržus link Kurklių, pozicijas gynusiam 7-ajam pėstininkų pulkui tenka trauktis ir apsistoti prie Balninkų. Kitą rytą želigovskininkams užėmus Kavarską, padėtis tampa kritinė, tad ją gelbėti imasi skubiai iš Kauno atvykęs S.Žukauskas. Jo planas - apeiti Širvintas ir smogti lenkų pajėgoms į užnugarį. Sumanymas pavyko: naktį maždaug 200 lietuvių karių pasiekė Motiejūnų kaimą, kuriame buvo įsikūręs vieno želigovskininkų pulko štabas. Taip netikėtai užklupti lenkai net nespėjo deramai pasipriešinti: maždaug 200 želigovskininkų pateko į nelaisvę, mūšyje žuvo pats ir lenkų pulko vadas. Ir nors S.Žukausko biografas J.Aničas nelinkęs priskirti vadinamojo "Širvintų stebuklo" autorystės išimtinai kariuomenės vadui, ši operacija, vykdyta jam vadovaujant, iš esmės pakeitė padėtį lietuvių ir lenkų kovų frontuose.

Katastrofos nesulaukė

Deja, netrukus generolo gyvenimas, nepaisant visų jo nuopelnų, pakrypo nemalonia linkme. Pasibaigus ginkluotoms kovoms, kur visiškai aišku, kas yra draugas, o kas - priešas, ir kur eina fronto linija, prasidėjo kitokio pobūdžio karai, kuriems S.Žukauskas buvo visiškai nepasiruošęs. Intrigos, užkulisinės varžybos dėl laipsnių, postų ir įtakos baigėsi tuo, kad 1921 metais nusipelnęs kovinis generolas buvo atleistas iš kariuomenės vado pareigų, o netrukus savo noru pasitraukė į atsargą.

Tiesa, po poros metų S.Žukauskas vėl sugrįš ir į kariuomenę, ir jos vado pareigas. 1926-aisiais jis aktyviai dalyvaus tautininkus į valdžią atvedusiame gruodžio perversme, drauge su profesoriumi Zigmu Žemaičiu, lakūnais Steponu Dariumi, Antanu Gustaičiu, Jonu Mikėnu ir aviacijos inžinieriumi Pranu Hiksa, 1927-aisiais įsteigs Lietuvos aeroklubą, dalyvaus pavasarininkų renginiuose.

1928 metų sausio 17 dieną S.Žukauskas galutinai atsisveikina su kariuomene. Lietuvos prezidento dekretu jis paleidžiamas į atsargą "su pensija ir teise dėvėti uniformą". Dabar generolas gali skirti laiko sau ir savo ūkiui netoli Kauno esančiuose Davalgonyse, šiandien vadinamuose Ramučiais. Tačiau džiaugtis ramiu poilsiu S.Žukauskui teko neilgai. 1937-aisiais jo širdis ėmė šlubuoti, tačiau kovų užgrūdintas generolas stengėsi nepasiduoti negalavimams. Pasak J.Aničo, net lapkričio 25-ąją, paskutinę savo gyvenimo dieną, generolas dar važnyčiojo arklį, tarėsi su samdytais mūrininkais, kaip apšiltinti namą. Tačiau nuėjęs miegoti generolas taip ir nepabudo - penktą valandą ryto senojo kario širdis nustojo plakusi. Po dviejų dienų S.Žukauskas bus iškilmingai palaidotas Kauno evangelikų kapinėse.

"Kol gyvas būsiu, mano širdis ir siela bus su kariuomene", - jau minėtame interviu žurnalui "Karys" tvirtino S.Žukauskas. Galima sakyti, kad likimas senajam generolui buvo maloningas. Kitaip nei daugeliui vėlesnių kariuomenės vadų ir aukštų karininkų, jam neteko savo akimis pamatyti, kaip netrukus Lietuvą užgriūsiantys okupantai griaus ir naikins viską, kas buvo kurta šitiek metų, ir kaip atėjūnų batai tryps taip sunkiai iškovotą laisvę.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"