TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Kostas Korsakas: nepartinio bolševiko karjera

2015 09 11 6:00
Kostas Korsakas prie Lietuvos bolševikų vado Vinco Mickevičiaus-Kapsuko kapo. Maskva, 1960 m LCVA nuotrauka

Nuo sostinės Žaliojo tilto nukėlus sovietines skulptūras, vis garsiau imta svarstyti, ar mūsų miestų gatvėse turėtų likti paminklai lietuviškiems okupantų parankiniams. Prieš porą metų iš Vilniaus senamiesčio tyliai išsikraustė sovietijos dainius Liudas Gira, o dabar politikai, istorikai bei menininkai klausia, už kokius nuopelnus į gražų miesto skverą nuo postamento dairosi kitas Stalino saulės vežėjas – Petras Cvirka. Prisiminkime ir dar vieną kultūrbolševiką - Kostą Korsaką, kurio vardu vadinama gatvė Šiauliuose.

Kosto Korsako vardas šiandien nėra minimas dažnai. Jeigu kas jį ir prisimena, tai daugiausia literatūros tyrinėtojai, literatai, buvę pavaldiniai ar bendradarbiai. Tad jo populiarumo viešojoje erdvėje net negalima lyginti su neblėstančia tokių inteligentų kaip Salomėja Nėris, Petras Cvirka ar Antanas Venclova „šlove“. Bet juk ir K. Korsakas buvo toli gražu ne menkiausias veikėjas tarpukario Lietuvoje gūžtą susisukusioje sovietų penktojoje kolonoje. Maža to, jis net spėjo pasėdėti kalėjime už antivalstybinę veiklą, o sulaukęs 1940-ųjų birželio tapo vienu svarbiausių okupantų ideologinių ramsčių.

Ne, tą nelemtą vasarą jis netapo nei Vladimiro Dekanozovo paskirtos Liaudies vyriausybės, nei okupantų sudaryto Liaudies Seimo nariu. Oficialiai K. Korsakas net nepriklausė tai dvidešimčiai delegatų, 1940-ųjų rugpjūtį nuolankiai prašiusių „tautų vado“ likviduoti mūsų valstybę. Vis dėlto tomis dienomis jis taip pat vyko į Maskvą, o kelionės tikslas buvo ne mažiau bjaurus, nei rėžti iš tribūnos kalbas, meldžiančias priimti Lietuvą į sovietinį kalėjimą. Ką tik bolševikų paskirtas valstybinės naujienų agentūros ELTA direktorius K. Korsakas vyko ten tam, kad apdainuotų begalinę lietuvių laimę prarasti savo valstybę.

Kostas Korsakas (antroje eilėje penktas iš dešinės) Maskvoje, oficialiai „įteisinus“ sovietinę Lietuvos aneksiją. Pirmoje eilėje penktas iš kairės – bolševikų paskirtas LSSR „prezidentas“ Justas Paleckis, šeštas – pagrindinis Lietuvos okupacijos ir aneksijos organizatorius Vladimiras Dekanozovas. 1940 m. rugpjūčio 3 d.LCVA nuotrauka

O dar prieš tai plovė smegenis į valstybės teatrą suvarytiems Lietuvos intelektualams ir asmeniškai parengė jų kreipimąsi į Liaudies Seimą, kuriame „Lietuvos darbo inteligentija, mokslo ir meno kūrėjai sveikina išmintingą Liaudies Seimo nutarimą priimti Lietuvą į Tarybų Sąjungą". Tad K. Korsako vaidmuo tą vasarą buvo ne mažiau svarbus nei Antano Sniečkaus, kuris į Maskvą vykusioje delegacijoje vaidino tik kuklų vertėjo vaidmenį.

Šiandien mažai kas prisimena, kad K. Korsaką buvo vienas aktyviausių kultūrbolševikų, prokomunistinio žurnalo „Trečias frontas“ faktinis redaktorius ir įviliojo į savo žabangas jauną ir naivią ateitininkę Salomėją Nėrį, o vėliau nė kiek nesirūpino jos likimu. Kaip ir daugelis jo draugelių, „fašistinio“ Antano Smetonos režimo metais kažkodėl neprarado sotaus kąsnio, turėjo teisę skirstyti literatūros premijas, o ir jas gauti.

Maža to, K. Korsakas ir jo kompanija ne tik liko oficialioje spaudoje, bet ir ėmė leisti viešai bolševikuojantį žurnalą „Literatūra“, kuriame prieglobstį rado daugelis būsimų okupantų pakalikų. Tų pačių, kurie susibūrė ir į smetoniškos valdžios nepersekiotą organizaciją „Scientia“, o jos sambūriuose dalyvavo ne tik kairiųjų pažiūrų inteligentai, bet ir tikrų tikriausi komunistai. Tai K. Korsakas su būreliu bolševikuojančių inteligentų ne be SSRS pasiuntinybės pagalbos įkūrė Sovietų Sąjungos tautų kultūrai tirti draugiją, kuri atvirai varė sovietinę propagandą.

Kostas Korsakas – Šiaulių gimnazijos gimnazistas.LNB nuotrauka
Už visa tai K. Korsakui vėliau buvo atlyginta pareigomis, privilegijomis ir garbe. 38 metus geležiniu kumščiu tvarkėsi Korsakyne pramintame Lietuvių kalbos ir literatūros institute (beje, šiuos laikus toli gražu ne visi „raudonojo direktoriaus“ pavaldiniai prisimena rožinėmis spalvomis), buvo kelių šaukimų LSSR Aukščiausiosios Tarybos deputatas, o ketverius metus net ėjo nieko nereiškiančias, bet gausybę privilegijų užtikrinančias jos pirmininko pavaduotojo pareigas. Regis, K. Korsakas neturėjo nei kam pavydėti, nei ko neapkęsti, tačiau kažkodėl jis labai atkakliai prisidėjo prie kitų literatų, netgi buvusių bendraminčių, pjudymo. Dviejų iš jų – Kazio Borutos ir Kazio Jakubėno likimai ne be K. Korsako pagalbos susiklostė tikrai tragiškai.

Tad šiandien ir prisiminkime K. Korsako kelią – nuo komunistų prikimštų smetoninio kalėjimo kamerų iki sovietinio nomenklatūrinio mokslininko ir valdininko kabinetų.

Nuo kapeliono gelbėjo Marksas

„Man pačiam neaišku, iš kur manyje jau iš mažens toks veržimasis prie knygų, nes šeimoje neturėjau jokios intelektualų aplinkos; mano tėvai – paprasti, beveik beraščiai žmonės“, - 1957 metais rašytoje autobiografijoje prisimena pats K. Korsakas. O ir gamta lyrikai neįkvėpė – gimė ir augo būsimas literatas palei Pašvitinį, pačiame šiauriniame Lietuvos pakraštyje, pasak jo paties, neturinčiame jokios vaizdingesnės aplinkos – „nei upės, nei ežero, nei aukštesnės kalvos, o tik tą vieną, rudenį ir pavasarį sunkiai išbrendamą, derlingą juodžemį“.

Galbūt todėl K. Korsakas tikru poetu taip ir netapo, nors bent jau jaunystės metais save tokiu laikė. Galbūt dėl to jo lyriką šiandien nelabai kas ir prisimena, o bibliotekų lentynose daugiausia rikiuojasi jo literatūros teorijos ir kritikos darbai. Bet ne apie tai šį kartą kalbame, o apie tos pačios autobiografijos sakinį, galbūt turėjusį paliudyti apie anksti pradėjusią bręsti būsimo sovietų mokslinės nomenklatūros veikėjo „klasinę sąmonę“.

Kostas Korsakas apie 1938 m.LNB nuotrauka

„Man su motina teko patirti nemaža vargo, alkio, šalčio – iš pradžių Rygoje, kur tėvai prieš karą buvo nusikėlę uždarbiauti, o paskui ir vokiečių okupuotoje Lietuvoje, į kurią grįžome 1918 metų pavasarį“, - skaitome tuose pačiuose prisiminimuose. Tiesą sakant, tokius nepriteklius teko patirti daugeliui šios kartos vaikų – kaizerio kariuomenei okupavus Lietuvą, o tėvui išėjus į frontą, Kostui buvo vos šešeri. Beje, apie tėvą K. Korsakas nei autobiografijoje, nei gerokai vėliau skelbtuose prisiminimuose daugiau neužsimena. Užtai nemažai kalba apie mokslus.

Vargas ir nepritekliai nesutrukdė Kostui nei baigti Pašvitinio pradinės mokyklos, nei tais pačiais 1922 metais įstoti į Joniškio progimnaziją, kurią jis prisimena kaip itin nemalonią vietą – mat ten jam, įsitikinusiam ateistui, teko visaip išsisukinėti nuo veiklos katalikiškose moksleivių organizacijose ir nuo ideologinės kapeliono globos. Kaip ir kada tapo ateistu K. Korsakas plačiau nepasakoja, o tik aiškina nemėgęs „klerikalizmo bei jį puoselėjusios buržuazinės santvarkos“. Beje, kiek vėliau įsitikinsime, jog vėliau ne kas kitas, o literato taip nemėgstami „klerikalai“ stengėsi padaryti viską, kad ištrauktų K. Korsaką iš kalėjimo.

O kol kas jau besimokantį Šiaulių gimnazijoje septyniolikmetį K. Korsaką užklumpa 1926-ųjų perversmas. Vargu ar tokiam tautininkų atėjimo į valdžią būdui tuomet pritarė ir didžioji dalis šviesuomenės. Kita vertus, daugelis suprato, kad tą žiemą didelio pasirinkimo nebuvo – po kairiųjų pergalės rinkimuose į Trečiąjį Seimą komunistinis gaivalas Lietuvoje siautėjo netramdomas. Tuo tarpu K. Korsakas, nusprendęs, kad tautininkų režimas yra ne kas kita, kaip „niūri reakcija“, prisimena jau tuomet sąmoningai pradėjęs ieškoti revoliucinės kovos kelio. „Nuo to laiko „marksizmo-leninizmo idėjos lemtingai paveikė visą tolesnį mano gyvenimą ir literatūrinį darbą“, - skaitome K. Korsako autobiografijoje. Nepraėjus nė pusantrų metų ši „revoliucinė“ kova atvedė komunistuojantį gimnazistą tiesiai į kalėjimą.

Kalėjimo universitetas

Su žmona Halina 1935 m.LNB nuotrauka

1927 metais K. Korsakas su pogrindžio komjaunuoliu Aleksu Jasučiu ir dar keliais bendraminčiais Šiauliuose įsteigė slaptą komunistinę organizaciją ir ėmė rašinėti į nelegalią spaudą. Konspiratoriai iš gimnazistų buvo prasti, todėl jų organizacija gana greitai buvo demaskuota ir jau 1928-ųjų vasarą visa pogrindininkų kompanija buvo suimta.

Nuteistas šešeriems metams nelaisvės, K. Korsakas pirmiausia atsidūrė Šiaulių, o vėliau – Kauno kalėjime, kuriame gyvenimas prilygo kukliai sanatorijai – kas mėnesį administracija jam skirdavo po 50 litų (penktadalį mokytojo atlyginimo), kalinys turėjo savo primusą ir galėjo pats pasiruošti valgio. Be to, "žiaurusis" smetoninis režimas neribojo nei galimybės susirašinėti, nei gauti ir skaityti socialistinę spaudą bei pačiam Jono Radžvilo slapyvardžiu rašinėti straipsnius bei recenzijas į legaliai Lietuvoje leistus laikraščius, žurnalus.

Tačiau 6 metai kalėjime vis tiek neatrodė itin maloni perspektyva, tad jis ėmė ieškoti būdų, kaip ištrūkti į laisvę. Ir štai, neišbuvęs nė trečdalio bausmės laiko, 1930-ųjų pabaigoje, K. Korsakas buvo amnestuotas, neva dėl prastos sveikatos. Pasak autobiografijos, iš kalėjimo jis ištrūko „įžymiems mūsų rašytojams tarpininkaujant“. Tačiau nei pats K. Korsakas, nei kiti jo biografai nė žodžiu neužsimena, kad kalinio prašymą A. Smetonai nunešė ne kas kitas, o Juozas Tumas-Vaižgantas – kunigas (taigi nemėgstamas „klerikalas“) ir tautininkas (taigi nekenčiamo „fašistinio“ režimo ramstis)!

Bet principai „marksistui“ ir „leniniečiui“ K. Korsakui tuo metu rūpėjo mažiausiai – juk taip norėjosi kalėjimo kamerą kuo greičiau iškeisti į trijų kambarių butą Žaliakalnyje, o metalinį kalinio dubenį – į dailę lėkštę su taure vyno „Konrado“ kavinėje. Tik štai kalėjime likę bičiuliai manė kitaip – už tokį šunuodegiavimą prieš valdžią jis buvo išmestas iš pogrindinės komjaunimo kuopelės ir daugiau į Komunistų partiją nebegrįžo net Petro Griškevičiaus laikais (nors kai kas pasakoja, kad šis primygtinai įkalbinėjęs akademiką tai padaryti).

Ką tik iš kalėjimo grįžęs Kostas Korsakas (antras iš kairės) su „Trečio fronto“ redakcinės kolegijos nariais. Kairėje – Bronys Raila, centre – Antanas Venclova, dešinėje – Jonas Šimkus.Nuotrauka iš Halinos Korsakienės prisiminimų knygos „Namas, kuriame gyvenome“.

Bet grįžkime į 1930-uosius, kai vos ištrūkęs į laisvę K. Korsakas stačia galva puola į žurnalą „Trečias frontas“ ir vėl patenka į policijos akiratį. Štai kaip atrodo ištrauka iš 1931 metų birželio 5-ąją rašytos Valstybės saugumo departamento pažymos: "Lietuvos rašytojų aktyvistų kolektyvas leidžia Lietuvos aktingosios (aktyviosios - aut.) literatūros ir kultūros žurnalą "Trečias frontas", kurio redakciją sudaro: Venclova A., Raila B., Šimkus J., be to, jame bendradarbiauja Radžvilas (tokiu slapyvardžiu pasirašinėjo K. Korsakas – aut.), Bačinskaitė (Salomėja Nėris), Cvirka Petras ir kiti. Jie visi yra aktingi spaudoje bolševizmo-komunizmo idėjos pionieriai." Viskas baigėsi tuo, kad tų pačių metų lapkritį valdžia žurnalą uždarė.

Tokia įvykių eiga neatitiko K. Korsako planų – likti be legalių pajamų ir eiti į pogrindį „marksistas“ neketino, nors būtent už tokį sprendimą pasisakė tiek neseniai prie kolektyvo prisišliejęs Valentinas Drazdauskas, tiek į „revoliucionierių“ voratinklį įviliota S. Nėris. K. Korsakas tuomet pareiškė rašysiąs bet kur, kad tik jo kūrybą spausdintų ir mokėtų honorarą. Tačiau ir to buvo maža – K. Korsakui reikėjo gerai mokamo nuolatinio darbo.

Kostas Korsakas apie 1934 m.LNB nuotrauka

„Fašistai“ komunistuoti netrukdė

Toks darbas greitai atsiranda - tais pačiais metais K. Korsakas įsitaiso skyriaus redaktoriumi „Literatūros“ žurnale, o porą metu pastudijavęs Kauno universitete tampa ir faktiniu šio leidinio vadovu. Padorus 300 litų atlyginimas leidžia jam be vargo susimokėti nuomą už išsvajotą trijų kambarių butą Žaliakalnyje ir sugrįžti į bohemišką Kauno rašytojų bei kitokių menininkų bendruomenę.

Palyginti su „Trečiu frontu“, „Kultūra“ nebuvo tokia kairuoliška ir prosovietinė, mat joje bendradarbiavo gana skirtingų pažiūrų autoriai: nuo trečiafrontininko „proletaro“ P. Cvirkos iki bajoro teisės profesoriaus Mykolo Romerio. Šiaip ar taip, net pats K. Korsakas autobiografijoje pripažįsta, jog „Kultūra“ buvusi jam kone vienintelė vieta, leidžianti legaliai reikšti savo marksistines idėjas: žurnalas, nors ir nepajėgdamas išlaikyti nuoseklios ideologinės linijos, bet "stengdamasis stovėti materialistinės pasaulėžiūros ir demokratinėse pozicijose buvo toji vienintelė tribūna, iš kurios galėjo nuskambėti daugelio mūsų pažangiųjų rašytojų žodis".

„Pažangiųjų rašytojų žodis“, ypač kai žurnalui faktiškai vadovavo K. Korsakas, neliko nepastebėtas ir VSD. Viename VSD vadovybės raportų Vyriausybės nariams leidinio turinys ir pozicija apibūdinama tokiais žodžiais: „Šis žurnalas gyvenamuoju momentu sudaro žymų disonansą, nes jis nesvyruojamai (...) perša socializmą bei internacionalizmą. Tatai darosi aišku tik pažvelgus į „Literatūros“ bendradarbių ir josios naudojamų autorių sąrašą: Ant. Venclova, K. Korsakas-Radžvilas, doc. Augustaitis, Petras Cvirka, Teofilis Tilvytis, Salomėja Nėris, Julius Būtėnas, Romenas Rolanas, L. Fechtvangeris, M. Gorkis, P. J. Beranger, Kurtas Tuchovskis ir daug kitų. Jų tarpe nėra bent kiek dešinesnių pažiūrų atstovo: visi perdėm kairieji – net iki pačių kraštutiniausių.“ Pažymoje tiesiai šviesiai sakoma, kad žurnalas „garbina socialistiškai komunistišką ideologiją, pripažindamas tik kairiosios pakraipos rašytojus ir juos piršdamas skaitytojams, atvirai pagerbia komunizmą ir gėrisi SSRS“.

Kostas Korsakas (kairėje) su tarpukario Lietuvos komunistinio pogrindžio veikėju, o vėliau – aktyviu okupantų talkininku Feliksu Bieliausku. Rusija, 1942 m.LCVA nuotrauka

Tokia išvada žurnalui ir jo leidėjams nežadėjo nieko gera. Ir tikrai: atsižvelgdama į VSD vadovybės raportą, Vidaus reikalų ministerija 1936 metų rudenį „Literatūrą“ uždarė. Tačiau K. Korsakui dėl to buvo nei šilta, nei šalta – tų pačių metų pabaigoje Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) leidykla išleido jo straipsnių rinkinį „Kritika“, atvirai liaupsinantį ne tik kairiuosius rašytojus, bet ir stalininę Sovietų imperiją, kurios šešėliai nepastebimai, bet grėsmingai artėjo jau Lietuvos link.

Vienu iš tokių šešėlių tapo tais pačiais 1936-aisiais VDU Humanitarinių mokslų fakultete įsikūrusi ir jo dekano Vinco Krėvės-Mickevičiaus globojama atvirai marksistinė draugija „Scientia“, o jos aktyviu nariu, žinoma, tapo ir K. Korsakas. Tai, kas vykdavo draugijos susirinkimuose, kitaip nei atvira bolševikine ir antivalstybine agitacija nepavadinsi. Ko verti buvo kad ir būsimo sovietinio akademiko ir būsimo juodžiausio Lietuvos istorijos falsifikatoriaus, tuomet jau spėjusio patupėti belangėje už komunistinę veiklą, pranešimai. Vienas jų net "uždirbo" autoriui dar tris mėnesius arešto, kaip sakoma karo komendanto nutarime, „už kiršinimą visuomenės“.

Tačiau draugija net ir paskui nenutraukė savo veiklos. Beje, to niekas ir nereikalavo. Maža to, baigiantis ketvirtajam dešimtmečiui, „Scientia“ susirinkimuose vis dažniau pasirodydavo ne tik studentų, bet ir komunistuojančių profesorių bei kitų sovietus garbinusių inteligentų, tokių kaip L. Gira, Jonas Šimkus ar K. Boruta, ir netgi iš pogrindžio pradėjusių lįsti komunistų.

Okupantų trubadūras

Dalis „Scientia“ sambūrių dalyvių tuo metu jau atvirai mynė SSRS pasiuntinybės slenkstį, kur būdavo ne tik gausiai vaišinami, bet ir sočiai penimi sovietine agitacija. Čia vykdavo propagandinių filmų peržiūros, rašytojams būdavo siūlomos kelionės į Maskvą bei „fasadinius“ sovietų kurortus ir kūrybos namus, iš kur grįždavo apspangę ne tik nuo vaišių, bet ir nuo įspūdžio, kurį jiems palikdavo stalininis menininkų rojus.

Kostas Korsakas (dešinėje) su Vincu Mykolaičiu-Putinu 1960 m.LCVA nuotrauka

Dauguma šių gerai visuomenei žinomų lietuvių veikėjų (be abejo, ir K. Korsakas) buvo įtraukti į dar vieną, priešiškos valstybės globojamą ir finansuojamą organizaciją – vadinamąją Sovietų Sąjungos tautų kultūrai tirti draugiją. Be mūsų rašinio herojaus, draugijai priklausė rašytojai A. Venclova, Antanas Bauža, K. Boruta, dramaturgas Petras Vaičiūnas, grafikas ir scenografas Mečislovas Bulaka, tapytojai Antanas Galdikas ir Antanas Gudaitis, komunistuojantis karikatūristas Stepas Žukas, aktoriai Juozas Grybauskas, Stasys Pilka, režisierius Vladas Sipavičius. Žinoma, nemaža dalį draugijai priklausiusių menininkų sunku pavadinti ne tik prosovietiniais, bet ir kairiaisiais – politikoje jie, regis, apskritai nelabai susigaudė. Viskas – ko jiems reikėjo, tai dėmesio, kurio jie iš sovietų diplomatais apsimetusių žvalgų gaudavo su kaupu. O mainais, net ir patys to nesuvokdami, jie pamažu tapdavo sovietų įtakos agentais, šaudančiais informacinio karo torpedas į šiaip jau visokių audrų siūbuojamą Lietuvos valstybės laivelį.

K. Korsakas, žinoma, nebuvo toks naivus kaip kai kurie kiti menininkai ir puikiai suprato, ko iš jo laukiama. Todėl 1940-ųjų birželį jis pasitiko su didžiausiu entuziazmu. „Pirmosios laimėtos kovos džiaugsmas ir pirmieji naujo socialistinio gyvenimo statybos sunkumai, pirmasis revoliucinio perversmo entuziazmas ir kartu sunkus iki tol neįprastas administracinis darbas – visa tai užpildė tuos iki kraštutinumo užpildytus metus“, - skaitome jo autobiografijoje.

Kostas Korsakas su LSSR Aukščiausiosios tarybos pirmininku Justu Paleckiu Raigardo slėnyje netoli Druskininkų.LCVA nuotrauka

Iš tiesų trečią okupacijos dieną suformavus vadinamąją Liaudies vyriausybę, K. Korsakas iš karto buvo paskirtas valstybinės naujienų agentūros ELTA direktoriumi. L. Berijos emisaro V. Dekanozovo pastumdėlio vaidmuo, jam atrodo ir tiko, ir patiko. Tai galima spręsti iš didžiulio entuziazmo, su kuriuo jis rengė išprievartautų lietuvių inteligentų kreipimąsi į sovietų suvarytą Liaudies Seimą, giriantį jo išmintingą nutarimą priimti sunaikintą valstybę į Sovietų Sąjungą. O rugpjūčio 3-iąją drauge su dvidešimčia įgaliotųjų Liaudies Seimo atstovų jis jau kaip žurnalistas vyko į Maskvą, kad galėtų pranešti urbi et orbi: laiminga Lietuva tapo stalininės imperijos dalimi.

„Revoliucinis entuziazmas“ baigėsi prasidėjus SSRS ir Vokietijos karui ir Birelio sukilimui, kai K. Korsakui drauge su kitais Stalino saulės nešėjais teko sprukti į sovietijos gilumą. Karo metus jis praleido Penzoje, vėliau – Balachnoje, kur kūrėsi 16-oji lietuviškoji divizija, vėliau – Maskvoje. Buvo apsivilkęs ir sovietinio kario milinę, tačiau, lygiai kaip A. Venclova ar L. Gira, parako neuostė – važinėjo po divizijos dalinius, skaitė agitacinius tekstelius, o Maskvoje vedė lietuviškas radijo laidas.

Skandino senus draugus

1944-ųjų liepą drauge su Raudonąja armija K. Korsakas sugrįžo į Vilnių, labai greitai buvo paskirtas Vilniaus universiteto Istorijos-filologijos fakulteto dekanu, o 1946-ųjų pradžioje – LSSR mokslų akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros instituto direktoriumi. Kaip prisimena buvusi K. Korsako pavaldinė Jūratė Sprindytė, 38 metus trukęs jo valdymas ne vieno darbuotojo vadintas „geležiniu režimu“, ypač pirmaisiais dešimtmečiais. "Vytautas Kubilius, atėjęs dirbti 1950 metais, dienoraštyje institutą apibūdino kaip „feodalinę pilį“. Darbe reikėdavo stropiai išsėdėti valandas; žiemą kambariuose negesindavome šviesos, nes išeidamas direktorius pasižiūrėdavo, ar visi langai tebešviečia – esą visi tebedirba. Tad kambary palikdavome po vieną budėtoją, kuris laiku nuspausdavo elektros jungiklį“, - prisimena literatūros kritikė.

Kostas Korsakas prie jo vadovaujamo Lietuvių kalbos ir literatūros instituto.

Tačiau tai nebuvo blogiausia, kuo pasižymėjo raudonasis akademikas. Stalininiais metais jis negailestingai trypė kai kurių kolegų likimus. Kai 1945-aisiais per Glavlito cenzorių neapsižiūrėjimą išleidus garsiąją Kazio Borutos apysaką "Baltaragio malūnas" ir pasipylus "Tiesos" vyriausiojo redaktoriaus Genriko Zimano kaltinimams, jog autorius susižavėjo „davatkiniais prietarais“ ir „bandė su tautosakos pagalba pasilikti nuošaly nuo dabarties tikrovės bei kovų", K. Korsakas savo buvusiam bendraminčiui įspyrė dar skaudžiau: "Šis veikalas duoda iškreiptą, neteisingą supratimą apie lietuviškąjį folklorą, iškelia ir populiarina reakcinius folkloro elementus, užkrečia skaitytoją mistinėmis, dekadentinėmis nuotaikomis, visa savo esme jis yra svetimas tarybinei literatūrai, žalingas tarybiniams skaitytojams." To pakako, kad 1946-ųjų pavasarį K. Boruta buvo suimtas, apkaltintas ryšiais su ginkluotu pogrindžiu ir nuteistas 5 metams lagerių.

Tiek pat ne be K. Korsako pagalbos užsidirbo ir kitas jo jaunystės laikų bičiulis poetas K. Jakubėnas, nuteistas už „antisovietinę agitaciją ir propagandą“. "K. Jakubėnas savo nespausdintuose eilėraščiuose, kuriais jis kreipėsi į auditoriją, skiepijo nacionalistinį įsitikinimą liūdėti dėl kažkur išvežtų brolių lietuvių ir stengėsi įrodyti, kad ateis laikas, kai tie lietuviai sugrįšią prie savo gyvenimo", – NKVD tardytojams tvirtino liudytojas K. Korsakas, puikiai žinodamas, kad būtent tokio liudijimo šiems ir reikia.

Baigdami turime pažymėti, kad, nepaisant ne itin gerų darbų, likimas K Korsakui buvo labai gailestingas – jis pergyveno kone visus anų laikų kultūrbolševikus, senatvės sulaukė be nepriteklių ir sunkių ligų. Už ką jis pelnė tokią likimo malonę – spręsti ne mums.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"