TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Kostas Kubilinskas – Varnas Pegaso sparnais

2015 03 27 6:00
Vaikų poetas Kostas Kubilinskas – MGB agentas Varnas. Nuotrauka iš knygos „Tarybų Lietuvos rašytojai“

1949 metų kovo 7 dieną dėl MGB agento Varno išdavystės žuvo 15 Lietuvos partizanų. Pats išdavikas, vėliau išgarsėjęs kaip vaikų poetas Kostas Kubilinskas, lygiai po 13 metų mįslingomis aplinkybėmis mirė pamaskvės sanatorijoje.

Tais metais pavasaris aušo nenoriai. Speigais tvoras poškinusi 1949-ųjų žiema tebelaikė nelaisvėje Dzūkijos miškus. Sniego antrankiai tebeveržė eglių ir pušų šakas, ledo grotos nepaleido upokšnių, miškų keliukus vis dar dengė baltuma, kur ne kur paženklinta žvėries pėdsako, rogių vėžių ar žmogaus bato įspaudo. Retai kas be didelio reikalo tuomet klaidžiojo giriose, po apgaulinga balta ramybe slėpusiose mirties alsavimą.

Tą kovo 7-osios rytmetį Kalesnykų miško keliuku paknopstomis skuodę du vyrai tikėjosi likti nepastebėti - antraip ką tik įvykdyta jų piktadarybė galėjo tuoj pat iškilti aikštėn. Ir vis dėlto kelios poros akių įsidėmės bėglius. Vienas jų - kresnas ilgaplaukis - bus atpažintas ir įvardytas kaip partizanų štabo ryšininkas K. Kubilinskas. Tuomet nebeliks jokių abejonių, kad jis su buvusiu bendramoksliu Algiu Skinkiu, vykdydami čekistų užduotį, iš pasalų nužudė žeminėje miegojusį laikinąjį Dainavos apygardos vadą poetą Benį Labėną (Benediktą Labenską)-Kariūną.

Partizanų Dainavos apygardos štabo spaudos ir propagandos skyriaus viršininkas Lionginas Baliukevičius-Dzūkas. / GAM nuotrauka

Tačiau išdavikų laukė dar vienas juodas darbas - kiek galima greičiau atsirasti Alytuje ir atvesti būrį čekistų prie kitoje žeminėje įsikūrusio Kazimieraičio rinktinės štabo. Šią užduotį netikėtai palengvino MGB agentus pasivijusios rogės. Jas vadeliojęs seniokas nenorėjo vežti nepažįstamųjų, bet buvo priverstas abu įsisodinti - mėginimas ginčytis su miške sutiktais nepažįstamais ir galbūt ginkluotais vyrais galėjo baigtis liūdnai. Taigi rogės su išdavikais pajudėjo miesto link, nešdamos pražūtį dar keturiolikai Lietuvos laisvės kovotojų.

Tada mokytojas ir poetas K. Kubilinskas, partizanams žinomas kaip ryšininkas Kapsas, o čekistams - kaip agentas Varnas, galės atsiimti savo trisdešimt sidabrinių. Lygiai po trylikos metų, tokį pat kovo rytą, šiais sidabriniais jis ir pasprings. Bet apie tai - kiek vėliau. O dabar pamėginkime atsakyti sau į klausimą: kas paskatino talentingą, bet silpnadvasį menininką pasirinkti niekšo, žmogžudžio ir išdaviko likimą?

Įtikėjęs būsima šlove

Pseudonimas - Varnas; bendradarbiavimo laikotarpis - 1946-1951 metai; priklausymas partijoms - nepartinis; profesija ir užsiėmimas - laikraščio „Komjaunimo tiesa“ literatūrinis bendradarbis ir poetas; pašalinimo iš agentūrinio tinklo priežastys - išsišifravo. Tai lakoniški duomenys iš MGB agento K. Kubilinsko asmens kortelės. Tokių kaip jis nelemtais 1949-aisiais buvo daugiau nei 26 tūkstančiai. Tačiau užduotis žudyti savo buvusius draugus čekistai patikėdavo tik nedidelei daliai agentų. O tapti judais savo noru ryždavosi vienetai. Agentas Varnas buvo vienas tokių.

Kokie motyvai skatindavo žmones sudaryti sandorį su priešu? Kaip pažymi sovietinio saugumo veiklą Lietuvoje tyrinėjusi istorikė Nijolė Gaškaitė, verbuodami agentą čekistai visais laikais naudojosi trimis motyvais: baime, materialiniu ir kitokiu suinteresuotumu ar idėjiniu bendrumu. Kuris iš šių motyvų galėjo lemti K. Kubilinsko išdavystę? Pradėkime nuo trečiojo.

Kaip dienoraštyje rašo Lietuvos partizanų Dainavos apygardos štabo spaudos ir propagandos skyriaus viršininkas Lionginas Baliukevičius-Dzūkas, "idėjinius" agentus pokariu čekistai dažniausiai rinkdavosi "iš mažiausiai sąmoningos, žemos moralės, bolševikinei santvarkai prijaučiančių gyventojų dalies". Partizanų dokumentuose randame ir tokį jų apibūdinimą: "Šitie savo dūšia ir kūnu parsidavę okupantams, skundė visus iš dešinės ir iš kairės, džiūgavo matydami tremiant Sibiran kaimynus, pataikavo valdžiai ir neapkentė viso, kas lietuviška."

Dėl Kosto Kubilinsko išdavystės žuvęs Kazimieraičio rinktinės vadas. / GAM nuotrauka

Ar šis chrakterizavimas galėtų tikti K. Kubilinskui ir jį išauginusiai šeimai? Jei priimtume bolševikų išgalvotą "klasinį požymį" - gal ir taip. Būsimas poetas gimė ir augo skurdžiame Vilkaviškio apskrities Rūdos kaime.

Vargu ar ką nors lėmė ir tai, kad berniuko tėvu tapęs Andrius Kubilinskas (apie biologinį jo gimdytoją istorija nutyli) iki vedybų su vaiko motina Katre uždarbiavo eidamas per žmones, kad buvo Sibire, kad kasė anglis Škotijoje ir ten, pasak knygos "Dramatiškos biografijos" autoriaus Roko Subačiaus, organizavo darbininkus kovoti už savo teises. Jei A. Kubilinskas ir buvo socialistas, jis kalboms su įsūniu apie proletariato bėdas tiesiog neturėjo laiko. Paskui vyresnėlį šeimoje gimė dar trys vaikai. Kostą reikėjo ruošti į mokslus, o visas šeimos turtas buvo tik šiaudastogė trobelė, pusantro hektaro smėlėtos žemės ir vienas kitas gyvulys. Tad jam ūgtelėjus jau teko prisidėti prie šeimos pajamų - vasaromis piemenauti pas turtingesnius ūkininkus. Tačiau vargu ar graudi vaikystė, pasak paties poeto, "plikoj ražienoj - prie bandos", žadino Kosto "klasinę sąmonę". Tokių kaip jis Lietuvoje buvo daug, bet retas piemenėlis dėl to tapo idėjiniu bolševiku ir sovietijos garbintoju.

Beje, kaip tik piemenaudamas Kostas suprato turįs eiliuotojo talentą. Pasakojama, kad jau tuomet jis apdainuodavęs kiekvieną kaimo vaiką, o mokydamasis Gižų pradžios mokykloje spėjęs visą sąsiuvinį eilėraščių prirašyti. Bet kažin ar K. Kubilinsko poetinis talentas būtų galėjęs tinkamai atsiskleisti, jei ne Gižų klebonas, apsiėmęs globoti vaikį ir ne kartą mokėjęs už jo mokslus katalikiškoje Marijampolės gimnazijoje.

Būtent čia buvęs piemenėlis pirmą kartą sulaukė pripažinimo - nusiuntė pluoštą eilėraščių į katalikiško Marijampolės vaikų laikraščio "Šaltinėlis" redakciją ir gavo premiją. Tačiau svarbiausia - "Šaltinėlyje" buvo išspausdinta jo nuotrauka. Štai tada Kostas akimirksniu patikėjo savo talentu ir būsima šlove. Gimnazistas rašė ir rašė, o jo smagius eiliuotus tekstelius mielai spausdino ne tik Marijampolės laikraštėlis, bet ir Kaune leidžiami vaikų žurnalai "Žvaigždutė", "Žiburėlis", "Ateities spinduliai".

Vargu ar reikia pridurti, kad katalikiškoje Marijonų gimnazijoje mokęsis ir katalikų spaudos išgarsintas jaunasis poetas aktyviai dalyvavo ir ateitininkų veikloje, o apie kokius nors kairiųjų gimnazistų būrelius greičiausiai nebuvo nė girdėjęs. Taigi nei bolševikinės, nei sovietinės dvasios vaikinui čia niekas negalėjo įpūsti.

Pataikavo ir rudiems, ir raudoniems

Jei būtų buvę kitaip, septyniolikmetis Kostas, matyt, pirmas būtų griebęs raudoną vėliavą ir puolęs sveikinti 1940-aisiais Lietuvą užplūdusių sovietų. Tačiau mažažemių vaikas atėjūnais, regis, nesidžiaugė. Ir ko džiaugtis, jei šie kaipmat uždarė Marijonų gimnaziją, o vaikinui teko tęsti mokslus Vilkaviškyje. Tenykštėje "Žiburio" gimnazijoje jis nesiveržė šlovinti naujo gyvenimo okupantų spaudoje. Priešingai - Kostas aktyviai bendradarbiavo pogrindiniuose ateitininkų laikraštėliuose, išspausdino juose keletą savo antisovietinių eilėraščių.

Kosto Kubilinsko nužudytas Dainavos apygardos vado pareigas ėjęs Benediktas Labėnas-Kariūnas (antroje eilėje pirmas iš kairės). / GAM nuotrauka

Užėjus vokiečiams K. Kubilinsko eilių tematika nepasikeitė. Okupantams uždarius Marijampolės mokytojų seminariją, kurioje jis tuo metu mokėsi, į gimtąjį sodžių sugrįžęs poetas rašė apie viską, kas tada turėjo paklausą: šaipėsi iš Stalino, bolševikų, nevengė net antisemitinių motyvų. Šiuos galima laikyti pirmu pavojaus signalu - kad eilėraščiai būtų išspausdinti, poetas sau leido tokius dalykus, kurie nederėjo nei su morale, nei su padorumu, nei su sveika nuovoka.

O nuovokos K. Kubilinskui tikrai trūko. Tai liudija ir tokia istorija: 1944-ųjų vasarą, Raudonajai armijai priartėjus prie Lietuvos, žurnalas "Karys" išspausdino jo poemėlę "Eltesera (L.T.S.R)", kurioje, prisimindamas 1940-uosius, poetas, be kita ko, rašo ir apie sovietų "blekinę tačanką", kuriai po kojų barzdas kloja žydų minia, ir apie plakatus su "raudonosiomis beždžionėmis", ir apie minios keršto nusipelniusias susivėlusias Markso kudlas.

Kai kas iš K. Kubilinsko bičiulių suprato, kad po savaitės kitos sugrįžę sovietai už tokias eiles nepaglostys, ir net ragino jį trauktis iš Lietuvos, bet poetas atsisakė motyvuodamas tuo, jog be gimtosios žemės nebeliks kūrybos, o be kūrybos jis yra niekas. Štai šis motyvas, iš pažiūros visiškai suprantamas, labai greitai tapo bene svarbiausiu, pastūmėjusiu K. Kubilinską į niekšingiausią sandėrį su priešu.

O tuo metu poetas jautėsi tarsi rožiniame vaikų kambaryje, kuriame pabodusį žaisliuką galima pakeisti kitu ir žaisti toliau. Nebetinka antisovietiniai eilėraštukai - puiku, pakeisime juos tokiais, kokių reikia! Tik nepykite ant išdykėlio... Tačiau realybė už poetinio namelio sienų pasirodė esanti visiškai kitokia.

Iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad kailį pakeitusiam K. Kubilinskui pavyks išlipti iš balos sausam. Poetas užvertė redakcijas sovietus šlovinančiais eilėraščiais, persikėlė į Vilnių, tapo komjaunuoliu, įsitaisė dirbti į "Komjaunimo tiesos" redakciją, įstojo į universitetą, buvo išrinktas Vilniaus jaunųjų rašytojų sekcijos pirmininku ir... kaipmat atsidūrė MGB akiratyje. Žinodami apie literato karo metų "nuodėmes", matydami jo pastangas reabilituotis ir stebėdami poeto karjerą, čekistai, matyt nusprendė, kad dėl jos K. Kubilinskas padarys viską. Tereikia "įjungti" du motyvus - šantažą ir suinteresuotumą. O kad "klientas" taptų sukalbamesnis, iš pradžių būtina atimti iš jo visus turimus "žaislus".

Kosto Kubilinsko - agento Varno kuratorius LSSR 2N valdybos viršininkas pulkininkas Ilja Počkajus. / GAM nuotrauka

Katės ir pelės žaidimas prasidėjo 1946-ųjų sausį. Pirmiausia čekistai priminė jo antisovietinius eilėraščius ir pareiškė: arba bendradarbiauji, arba netenki visko. Tokio pokalbio užteko, kad didelių vertybių nepuoselėjęs poetas išsigąstų ir iš susitikimo su "globėjais" grįžtų jau kaip agentas Varnas. Kita vertus, savo padėties rimtumo K. Kubilinskas tąsyk, regis, dar nesuvokė, tad mėgino čekistus vedžioti už nosies, pasak vieno MGB dokumento, pateikdamas tik "keletą nereikšmingų pranešimų apie ateitininkus".

Tuomet prasidėjo antrasis spektaklio veiksmas. K. Kubilinskas, demaskuotas kaip "prisiplakęs nacionalistas ir vokiečių talkininkas", akimirksniu išlėkė iš darbo, iš universiteto ir iš jaunųjų rašytojų sekcijos. Netrukus poetas suprato, kad jam užvertos ir leidyklų durys. Viskas, dėl ko jis gyveno, staiga neteko prasmės. Maža to, nuojauta kuždėjo, kad tuo viskas nesibaigs - tais laikas net ir už menkesnes "nuodėmes" buvo galima "užsidirbti" 25 metus lagerio.

Taigi viską praradęs K. Kubilinskas nutarė dingti iš sostinės ir, kol viskas nurims, įsikurti draugo tėviškėje - atokiame Zarasų rajono kaime. Tačiau 1947 metų rugpjūtį poetas netikėtai persikėlė į Alytaus apskrities Lynežerio kaimą ir įsidarbino mokytoju. Kodėl K. Kubilinskas atsidūrė būtent ten ir kodėl jam vis dėlto buvo leista mokytojauti, pamatysime labai greitai.

Suplanuota niekšybė

Lynežeryje eiliuojančiu poetu netruko susidomėti Dainavos apygardos partizanai. Pirmasis ankstyvą 1948-ųjų pavasarį jį aplankė vietinio būrio vadas Stasys Jovaišas-Gražuolis. K. Kubilinskas jam pasipasakojo, kad yra išmestas iš universiteto, tačiau apie darbą "Komjaunimo tiesoje" ir sovietus šlovinančias eiles nutylėjo. Vis dėlto partizanai greitai sužinojo ir apie šią poeto gyvenimo dalį. Tada K. Kubilinskas pakartotinai apsilankiusiam Gražuoliui parodė straipsnį, kuriame jis išvadintas "nacionalistu". To pakako, kad apygardos vadovybė nuspręstų, jog šis žmogus - "su tautine sąžine". K. Kubilinskui buvo pasiūlyta bendradarbiauti partizanų spaudoje, o jis pats pakviestas į 1948-ųjų balandžio mėnesį surengtą partizanų apdovanojimo šventę. Būtent ten Dainavos apygardos vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas paragino poetą pasitraukti iš legalaus gyvenimo ir ateiti į štabą leisti pogrindinės spaudos.

K. Kubilinskas spyriojosi, prašė laiko apsispręsti - bent iki rudens, kol prasidės nauji mokslo metai. Daug kas tokį mindžikavimą palaikė inteligento neryžtingumu ir nė neįtarė, kad kaimo mokytojas jau senokai rezga šėtonišką planą. Kad dar 1946-ųjų rugpjūtį jis parašė LKP CK Literatūros ir meno propagandos skyriaus vedėjui Kaziui Pivoriūnui laišką, kuriame maldavo galimybės reabilituotis. Partizanai nežinojo, kad tas laiškas jau senokai perduotas liūdnai pagarsėjusiam MGB 2-ojo skyriaus viršininkui Iljai Počkajui. Nežinojo ir apie šio čekisto pažymą, kurioje informuojama apie poetui pateiktą sąlygą: į literatūrinį darbą jis galės grįžti, "jei išpirks kaltę ir savo veikla įrodys ištikimybę mums". Dokumente taip pat teigiama, jog K. Kubilinskas į I. Počkajaus pasiūlymą reagavo su didžiausiu entuziazmu, pareiškė, kad "įvykdyti mūsų užduotį jis gali tik pats, likviduodamas Vanagą ir jo aplinkinius".

Pelėkautai užsitrenkė. Kur negelbėjo botagas, padėjo pasiūlytas meduolis. Štai kodėl 1947-ųjų rudenį K. Kubilinskas buvo permestas į Lynežerį! Beje, tuo metu jis jau veikė ne vienas. Netoli Lynežerio apsigyveno ir per K. Kubilinską užverbuotas jo vaikystės draugas - toks pat nemalonėn patekęs "nacionalistas" A. Skinkys, gavęs agentūrinį Ryto slapyvardį. Spalio mėnesį šis įsitaisė į Dainavos apygardos štabo spaudos ir propagandos skyrių, o K. Kubilinskas-Kapsas tapo štabo ryšininku. Tai leido kaimo mokytojui ir toliau gyventi legaliai.

Dainavos apygardos štabas (1948 06 06). Sėdi - Vaclovas Voveris-Žaibas. Stovi (iš kairės): Lionginas Baliukevičius-Dzūkas, Viktoras Kazlauskas-Vanagas, Jonas Jakubavičius-Rugys, Adolfas Ramanauskas-Vanagas. / GAM nuotrauka

Pirmą kartą apie K. Kubilinską štabo spaudos ir propagandos skyriaus viršininkas L. Baliukevičius-Dzūkas užsiminė 1948-ųjų lapkritį: "Garbiniuotasis poetas (Kapsas) neapsisprendžia likti pas mus. Jis galvoja, galvoja, bet prieina prie to paties punkto: pas mus jokiu būdu nelikti. Kiekvienam svarbus savas kailis. Retas iš mūsų intelektualų gali pasiryžti už tėvynės laisvės idėją mirti." Rašydamas šias eilutes pogrindžio karys nė nenumanė, kad už to, ką jis laiko inteligento neryžtingumu, slepiasi suplanuota niekšybė. Nenujautė ir to, kad prieš kelias savaites naujasis kovos draugas savo šeimininkui I. Počkajui raportavo visomis jėgomis siekiantis "prisidėti prie šių banditinių šliužų sunaikinimo". Reikia tik vieno - "sudaryti sąlygas reabilituotis tarybinėje literatūroje, nuo kurios jis turėjo atitrūkti tik dėl praeities klaidų". Tiesa, vėliau Varno apetitas ėmė didėti: 1949 metų vasario 23-iosios pranešime jis jau ragino savo šeimininkus „spręsti klausimą dėl atskiro buto man paskyrimo. Ten, kur dabar gyvenu, taip daug žmonių, kad nei rašyti, nei dirbti neįmanoma..."

Verta paminėti, kad tokį reikalavimą iškėlęs K. Kubilinskas net sužlugdė planuotą operaciją. Šeimininkai neatlyžo: "1949 sausio mėn. užduoties jūs neįvykdėte. (...) Laikome būtinu esant pirmai galimybei užbaigti darbą, likviduojant gaujų vadus asmeniniu ir bunkeryje esančiu ginklu. Patogiausia juos likviduoti miegančius, kas užtikrins jūsų saugumą ir leis likviduoti kitus bunkerius."

Kruvini poeto laurai

Galiausiai Varnas pranešė likvidavimo operaciją įvykdysiantis iki kovo 10 dienos. Išdavikas skubėjo ne vien todėl, kad buvo spaudžiamas čekistų, bet ir dėl to, jog štabo vyrams jo ir A. Skinkio elgesys pradėjo kelti negerų minčių. Pirma, abu buvo labai smalsūs, klausinėjo dalykų, kurių tikrai neprivalėjo žinoti. Antra, prieš pat tragišką atomazgą K. Kubilinskas ėmė be jokio reikalo ir net neturėdamas tam leidimo landžioti į apygardos štabą. Partizanų ryšininkas Alfonsas Kuzmickas-Medžiotojas kartą tiesiai paklausė L. Baliukevičiaus-Dzūko, kodėl partizanai būryje laiko „šitą išgamą Kubilinską... Pamatysit, kaip jis pražudys jus!" Dzūkui atsakius, kad už Kapsą deda galvą Kazimieraičio rinktinės vadas Vaclovas Voveris-Žaibas, Medžiotojas atrėžė: „Greičiau Žaibas padės galvą."

Ryšininko pranašystė išsipildė kovo 7-ąją. L. Baliukevičiui-Dzūkui ir dar keliems partizanams išvykus inspektuoti apygardos, štabo bunkeryje liko tik du išdavikai ir apygardos vado pareigas ėjęs poetas Benys Labėnas (Benediktas Labenskas)-Kariūnas. Kas vyko toliau, matyti iš paties Varno ataskaitos:

Dainavos apygardos vadai Juozas Gegužis-Diemedis (1950 06–1951 09) ir Lionginas Baliukevičius-Dzūkas (1949 05–1950 06). 1949 metai. / GAM nuotrauka

"Kai Kariūnas atsigulė miegoti, Varnas ir Rytas rašteliais (kuriuos sudegino) susikalbėjo asmeniškai likviduoti apygardos vadą Kariūną. Jei Varnas iš anksto būtų žinojęs, kad pirmadienį jo neišleis, būtų šaudęs nesiskaitydamas nei su aplinkybėmis, nei kiek jų ten yra, nes jo nervai taip buvo išsekinti, kad jam viskas buvo vis tiek. Todėl, kai bunkeryje liko vienas Kariūnas, Varnas taip greitai jį nušovė, kad Rytas nespėjo atsikvošėti. Rytas po Varno šūvio instinktyviai pakartojo šūvį. Varnas iššovė dar trečią kartą ir, atidarę liuką, o paskui uždarę ir užmaskavę, jie pabėgo."

Jau minėjome, kad įvykdę žmogžudystę išdavikai nuskuodė į Alytų. Apie tai, kas buvo toliau, MGB pažymoje rašoma: „Likvidavę Kariūną, agentai nuėjo į Alytų, o po to su kariuomenės ir operatyvinių darbuotojų grupe grįžo į bunkerių rajoną ir atvedė kariuomenę prie Žaibo bunkerio, tiksliai nurodė liuką ir dalyvavo operacijoje. Šiame bunkeryje buvo užmušti 6 banditai. Tęsiant operaciją kovo 7-9 dienomis Lazdijų, Varėnos ir Prienų apskrityse surengtos karinės akcijos, kurių rezultate 15 banditų sunaikinta ir 3 paimti gyvi."

Iš tikrųjų tą dieną prie Kazimieraičio rinktinės štabo bunkerio žuvo keturi kovotojai: rinktinės vadas V. Voveris-Žaibas, štabo viršininkas Viktoras Kazlauskas-Vanagas, "Geležinio Vilko" grupės vadas Petras Šilanskas-Labutis ir būrio vadas Jonas Kazlauskas-Šermukšnis. Išsiveržti iš bunkerio mėginusį Žaibą pakirto čekistų kulkos. Kiti trys vyrai, nenorėdami pasiduoti gyvi, susisprogdino granatomis.

Po šios operacijos abu išdavikai buvo parvežti į Vilnių. Ir nors I. Počkajus ataskaitoje žadėjo, kad "po poilsio agentai bus įdiegiami į kitos gaujos štabus", taip neįvyko. Čekistų parankiniai buvo demaskuoti iš karto, kai paaiškėjo, kas tie vyrai, mišku bėgę į Alytų. Garsas apie išdavikus pasklido po visas partizanų apygardas. Todėl 1951-aisiais jie abu buvo "nurašyti" į archyvą kaip išsišifravę agentai. Tiesa, I. Počkajus Varnui duotą pažadą ištesėjo - sumokėjo už išdavystę 7300 rublių. K. Kubilinskas gavo ir butą, ir darbą. Jo eiles vėl spausdino leidyklos. Buvęs agentas tuomet išgarsėjo ir kaip talentingas vaikų poetas.

Tačiau krauju sutepti laurai laimės neatnešė. Išdavikas liko vienas kaip vilkas - seni draugai jo šalinosi, nauji pažįstami vengė. Ištikimiausia K. Kubilinsko drauge labai greitai tapo degtinė. Kalbama, kad pasigėręs jis keikdavo savo kuratorių I. Počkajų, pasakodavo apie čekistų jam duotas užduotis, kol galiausiai tų pačių čekistų buvo nusiųstas pasigydyti į vieną pamaskvės sanatoriją. Ten 1962 metų kovo 9 dieną ir mirė. Sovietmečiu buvo sakoma, kad poetą ištiko širdies smūgis. Vėliau šnekėta, esą jis paspringo degtine. Ne ką mažiau įtikimi atrodo ir spėjimai, jog nebereikalingo plepaus išdaviko atsikratė jo buvę šeimininkai. Kad ir kaip ten būtų, net ne bjauri mirtis, o juodo kvaitulio aptemdyti paskutiniai trylika Varno gyvenimo metų ir buvo Judo vertas atpildas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"