TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Kovo 11-oji: šviesa ir šešėliai

2015 03 10 6:00
Pirmąją SSKP CK generalinio sekretoriaus Michailo Gorbačiovo vizito Lietuvoje dieną Katedros aikštėje įvyko šimtatūkstantinis Sąjūdžio mitingas. Vilnius, 1990 m. sausio 11 d. Fotografas Jonas Juknevičius. LCVA nuotraukos

Nepriklausomybės atkūrimo 25-ųjų metinių proga prisiminkime, kad būtent 1990-ųjų kovą Kremliaus partokratai ir sovietiniai generolai pasiūlė SSRS vadovui Michailui Gorbačiovui imperijos išsaugojimo metodus, kurie galiausiai pražudė ir pačią Sovietų Sąjungą, ir jos reformatorių. Deja, tuos pačius metodus dabar taiko šiandieninė Vladimiro Putino Rusija.

1990 metų sausio 11 dieną M. Gorbačiovas atvyko į Vilnių, kad atkalbėtų lietuvius nuo, jo supratimu, pragaištingo žingsnio. Oficialiai vizito tikslas buvo pateikiamas kaip grynai partinis - SSRS komunistų partijos generalinis sekretorius nori pasikalbėti su suskilusios Lietuvos komunistų partijos (LKP) vadovais. Tačiau iš tikrųjų jis ketino pats patirti, ar Lietuvos žmonės tikrai siekia nepriklausomybės, ir jei taip - asmeniškai įtikinti juos, kad toks kelias niekur neveda.

M. Gorbačiovui tikriausiai atrodė, kad vizitas į Vilnių bus tik lengvas pasivaikščiojimas. Tuomet jis net įsivaizduoti negalėjo, kad maištinga imperijos provincija taps tokia ašaka gerklėje, kurios neįmanoma nei praryti, nei išspjauti.

Žmonės su plakatais prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų 1990 m. kovo 11 d. Fotografas Algirdas Sabaliauskas.

Realybė pasirodė visiškai kitokia. Vilniaus Katedros aikštėje M. Gorbačiovo laukė šimtatūkstantinis Sąjūdžio mitingas, kurio dalyviai reikalavo panaikinti Molotovo-Ribbentropo pakto pasekmes ir grįžti prie 1920-ųjų metų sutarties, kuria bolševikinė Rusija be jokių išlygų ir visiems laikams pripažino Lietuvos nepriklausomybę. Žinoma, mitingo savo apsilankymu generalinis sekretorius nepagerbė - tokią galimybę vizitą rengęs SSKP CK Politinio biuro narys Vadimas Medvedevas pokalbyje su Sąjūdžio lyderiu Vytautu Landsbergiu atmetė iš anksto. Tačiau ir susitikimuose su darbininkais, intelektualais ir net su vietos komunistais sovietiniam vadovui buvo karšta - jo įprastos mantros apie naują būsimos federacijos turinį, partijų savarankiškumą SSKP sudėtyje ar sparčiai rengiamus tautų apsisprendimo „mechanizmus“ ne tik nieko nežavėjo, bet ir kėlė neslepiamą susierzinimą. Sąjūdžio Lietuva gyveno visiškai kitomis vertybėmis, iš kurių svarbiausia buvo laisvė.

„Dabar aš pamačiau, kad esate pasiryžę, kad jūs žengiate ir toliau žengsite šitą atsiskyrimo nuo Sovietų Sąjungos žingsnį. Politiškai jus jau atsiskyrę“, - tokius į oro uostą skriejančiame vyriausybiniame limuzine ištartus M. Gorbačiovo žodžius vėliau cituos tuometis LKP vadovas Algirdas Brazauskas. Šią frazę tuomet daug kas klaidingai suprato kaip sovietų vadovo susitaikymą su neišvengiamu praradimu.

Istorinė akimirka. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba ką tik priėmė Aktą dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo. Centre – AT pirmininkas Vytautas Landsbergis, kairėje – AT pirmininko pavaduotojai Kazimieras Motieka ir Bronislovas Kuzmickas, dešinėje - Lietuvos AT pirmininko pavaduotojas Česlovas Stankevičius ir AT Prezidiumo narys Aloyzas Sakalas. Vilnius, 1990 m. kovo 11 d. Fotografas Paulius Lileikis.

Debesys iš Kremliaus

Vizito rezultatus A. Brazauskas tuoj pat įsirašė į savo aktyvus. Po dviejų dienų, atsistatydinus Vytautui Astrauskui, jis tapo naujuoju LSSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo pirmininku. Tai buvo apgalvotas savarankiškos LKP žingsnis - nors ji neturėjo didelio visuomenės pasitikėjimo, jos vadovas viešosios nuomonės apklausose lenkė Sąjūdžio lyderį V. Landsbergį.

Pirmąją darbo dieną naujame poste A. Brazauskas pareiškė: „Mano pagrindinė pareiga šiandien tokia: sutelkus Aukščiausiosios Tarybos, jos prezidiumo, vyriausybės ir - kiek turėsime įtakos - partinių organų bei kitų organizacijų jėgas, įgyvendinti ekonominį savarankiškumą.“ Apie nepriklausomybę jis tąsyk taip ir neužsiminė. Maža to, po poros savaičių vykusiame susitikime su Kaišiadorių rajono rinkėjais LKP vadovas net stebėjosi, kodėl taip dažnai klausiama, kada pagaliau bus paskelbta Lietuvos nepriklausomybė, ir ragino "neklaidinti žmonių lengvapėdiškais pareiškimais".

Likus vos 24 dienoms iki pirmųjų laisvų rinkimų į naująją Aukščiausiąją Tarybą, tokie pareiškimai galėjo atrodyti kaip kenkimas savo partijai, juolab kad Sąjūdis jau skelbė, kad jam laimėjus nepriklausomybė bus skelbiama nedelsiant. Daug kam tuomet buvo aišku, kad A. Brazausko siūlomas "žingsnis po žingsnio" įvels Lietuvą į M. Gorbačiovo komandos kuriamus "išstojimo mechanizmus", sužlugdysiančius tikros laisvės siekį. Bet gal LKP nesėkmė rinkimuose A. Brazauskui atrodė ne tokia baisi kaip Vilniuje ištarti generalinio sekretoriaus žodžiai: „Šiandien esu jūsų draugas. Tačiau jei pasirinksite kitą kelią, padarysiu viską, kad parodyčiau, jog vedate liaudį į akligatvį.“

Tuo pat metu, kai A. Brazauskas bendravo su Kaišiadorių rinkėjais, Maskvoje vyko SSKP CK Politinio biuro posėdis, kuriame migloti A. Gorbačiovo grasinimai įgijo visai konkrečius kontūrus. Tądien į retorinį "perestroikos" architekto klausimą, ką daryti su Baltijos šalimis, kuriose gyvena pustrečio milijono rusų, jauniausias Politbiuro narys, Valstybinio plano komiteto pirmininkas Jurijus Masliukovas atsakė taip: "Reikia rengti naują Sovietų Sąjungos sutartį. Bet penkis rajonus grąžinti Baltarusijai. Mėmelis-Klaipėda ir toliau įeis į SSRS sudėtį. Taigi, 1/7 Lietuvos teritorijos atskiriama: 182 tūkstančiai gyventojų!"

M. Gorbačiovo patarėjo Anatolijaus Černiajevo dienoraštyje, kurio ištraukos pateikiamos knygoje "Slapti Gorbačiovo archyvai", cituojamas kitas Politinio biuro narys - Rusijos Federacijos Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo pirmininkas Vitalijus Vorotnikovas pridūrė: "Tiesiai žiebti į kaktą sakant "už vieningą, nedalomą" negalima. Bet reikia pasirinkti tokią taktiką, kuri atremtų norą pasitraukti (iš SSRS)." Tuomet jau uždainavo visas darnus choras: būsimas rugpjūčio pučistų talkininkas Anatolijus Lukjanovas prisiminė Rusijos imperiją ir jos valdytų teritorijų statusą, o vienas reakcingiausių Politinio biuro narių Jegoras Ligačiovas net pašokęs nuo kėdės postringavo apie internacionalinių ir sąjunginių interesų pirmenybę.

SSKP CK generalinio sekretoriaus Michailo Gorbačiovo susitikimas su respublikiniu partiniu aktyvu. Vilnius, 1990 m. sausio 13 d. Fotografas Vladimiras Gulevičius.

Šiame plenume tapo visiškai aišku - reakcingi Politbiuro nariai nori įvaryti M. Gorbačiovą į kampą. Tačiau ir pats generalinis sekretorius tądien net nebandė pasipriešinti kietosios linijos šalininkams, o tik paprašė Politinio biuro narių pateikti Aukščiausiajai Tarybai siūlymų dėl veiksmų plano.

Tuo metu įvykiai Lietuvoje sparčiai artėjo prie atomazgos. Vasario 7 dieną dienas baigianti Aukščiausioji Taryba anuliavo Liaudies Seimo 1940 metų liepos 21 dienos nutarimą dėl prašymo priimti Lietuvą į SSRS sudėtį ir paragino Maskvą pradėti derybas dėl Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Šį nutarimą A. Brazauskas vėliau pavadins "revoliucingu žingsniu", nuvedusiu į Kovo 11-osios aktą. Vis dėlto veikiausiai tai buvo tik pralaimėti rinkimuose nenorinčios LKP triukas: atkurti nepriklausomybę Lietuvos komunistai ragino "parlamentiniu konstituciniu" būdu, kitaip tariant, būtent taip, kaip buvo paranku "išstojimo mechanizmą" konstruojančiam M. Gorbačiovui. Matyt, todėl Kremliui šis nutarimas didelio įspūdžio nepadarė: valstybinė naujienų agentūra TASS lyg tingus sarginis šuo tik amtelėjo kažką apie dar vieną žingsnį respublikos atsiskyrimo nuo Sovietų Sąjungos link.

Kas iš tiesų sukėlė netramdomą M. Gorbačiovo įtūžį - tai triuškinama Sąjūdžio pergalė rinkimuose. Sąjūdis, kategoriškai atmetė ir LKP propaguotą mažų žingsnelių taktiką, Maskvos peršamą „apsisprendimo įstatymą“ bei „atsiskyrimo mechanizmą“, kuriais Kremlius mėgino įteisinti savo paties prieš 50 metų įvykdytą nusikaltimą - nepriklausomos valstybės aneksiją. Ką apie šias dvi taktikas mano Lietuvos žmonės, abejonių nekilo - Sąjūdžio kandidatai jau per pirmąjį rinkimų turą užsitikrino 73 mandatus, o savarankiškoji LKP turėjo tenkintis 27 vietomis ir tik todėl, kad 17 jos kandidatų parėmė Sąjūdis.

„Laikysime imperiją“

Štai tuomet M. Gorbačiovas pratrūko: kovo 8 dieną JAV dienraštis "The New York Times" paskelbė, jog SSRS vadovas atsiskyrimo atveju reikalausiąs iš Lietuvos 33 mlrd. dolerių kompensacijos. Maža to, Kremliaus šeimininkas šįkart jau viešai įgarsino nedideliam būriui ištartus Politinio biuro reakcionierių žodžius: atsiskyrusi Lietuva gali likti be Vilniaus ir be Klaipėdos. Kitaip sakant, SSRS lyderis prabilo apie Lietuvos sugrąžinimą į 1939 metų sienas, remdamasis tuo pačiu Molotovo-Ribbentropo paktu, kurį neseniai denonsavo jo vadovaujama Aukščiausioji Taryba.

Bet bauginimai nieko nepakeitė. Po keturių dienų, vėlų kovo 11-osios vakarą, naujoji Lietuvos Aukščiausioji Taryba paskelbė atkurianti nepriklausomą Lietuvos Respubliką. Dar po keturių dienų neeiliniame SSRS liaudies deputatų suvažiavime M. Gorbačiovas buvo išrinktas pirmuoju ir paskutiniu Sovietų Sąjungos prezidentu. Nuo to momento Lietuvos laukė sunkus kelias į tikrąją nepriklausomybę, o M. Gorbačiovo - ne mažiau sudėtinga trajektorija visiško politinio kracho link.

Kovo 22-ąją Politbiuras jau aptarinėjo visą kovos su Lietuvos nepriklausomybe įrankių spektrą: teritorinį šantažą, penktosios kolonos formavimą, "rusakalbių teisių" gynimą, ekonominį spaudimą, kultūrinę bei informacinę invaziją, paralelinės "valdžios" formavimą bei jai paklusnių neaiškių vietinių jėgos formuočių kūrimą ir galiausiai - tiesioginę karinę agresiją. Matyt, šis posėdis buvo labai svarbus, o gal net ir lemiamas, nes jį "Slaptuose Gorbačiovo archyvuose" prisimena ne vienas dalyvis.

Vizitą Lietuvoje M. Gorbačiovas pradėjo aplankydamas proletariato vado paminklą Lenino (dabar - Lukiškių) aikštėje 1990 m. sausio 11 d. Fotografai Vladimiras Gulevičius, Kęstutis Jankauskas.

Nors M. Gorbačiovas tuomet jau buvo SSRS prezidentas, atrodė, kad jo statuso niekas nepakeitė: viskam ir toliau vadovavo Politinis biuras. Pasibaisėjęs posėdžiu A. Černiajevas dienoraštyje užrašė, kad Lietuvos čia laukė "Čierna prie Tisos" (taip vadinasi miestelis tuomečių SSRS ir Čekoslovakijos pasienyje, kuriame brežnevinis Politinis biuras svarstė karinės intervencijos prieš "Prahos pavasarį" galimybę.

Iš A. Černiajevo užrašų matyti, kad M. Gorbačiovas buvo spaudžiamas nedelsiant panaudoti jėgą ar bent jau griebtis kitokio nepolitinio spaudimo Lietuvai. SSRS prezidentui užsiminus, kad "kitokiems metodams" dar neatėjo laikas, J. Ligačiovas mestelėjo: "Kad tik nepavėlavus. Laikas dabar - jų sąjungininkas." Dėl konkrečių veiksmų labiausiai tiesmukas buvo gynybos ministras ir būsimas rugpjūčio perversmininkas Dmitrijus Jazovas. Jis ragino nedelsiant "grąžinti vyriausybę, kuri buvo nuversta saujelės avantiūristų". Tuo metu ministras pirmininkas Nikolajus Ryžkovas, prisiminęs 1939 metų SSRS ir Suomijos karą bei tuomet sudarytą prosovietinę Otto Kuusineno vyriausybę, siūlė kažką panašaus padaryti ir Lietuvoje.

"Brazauskas mus išdavė ir sėdo ant anos valdžios suolelio. Būtina gretutinė valdžia - koks nors organas, buvęs premjeras ir kt. Surasti naują ramstį vietoj Brazausko", - tokius N. Ryžkovo žodžius užrašuose prisimena kitas M. Gorbačiovo patarėjas Georgijus Šachnazarovas. Diskusiją dėl senos vyriausybės užbaigė KGB šefas Vladimiras Kriučkovas: "Atkurti senų struktūrų, galima sakyti, neįmanoma. Bet yra Lietuvos piliečių sąjungų." Prie visų šių "priemonių" dar belieka pridurti N. Vorotnikovo pasiūlymą "labiau pasinaudoti siųsti tenai (į Lietuvą) jų delegacijas, kad bendrautų su anų inteligentais", ir gausime vaizdą, iki skausmo atpažįstamą ir šiomis dienomis.

M. Gorbačiovas neatmetė nė vieno Politbiure išgirsto pasiūlymo. Baigdamas posėdį, prezidentas reziumavo maždaug taip: jokių tarpvalstybinių derybų su Lietuva, kurti Lietuvoje pilietinio nepaklusnumo komitetus, veikti viešąją nuomonę ne tik organizuojant reikiamo turinio publikacijas lietuviškoje spaudoje, bet ir pasitelkiant žinomus ir mėgstamus sovietinius kultūros veikėjus. Tačiau tame pačiame posėdyje Kremliaus šeimininkas neatmetė ir sausumos pajėgų vado, SSRS gynybos viceministro generolo Valentino Varenikovo pasiūlyto varianto: paskelbti Lietuvoje ypatingąją padėtį, įvesti prezidentinį valdymą, izoliuoti šalies vadovybę, o tuomet, atsiliepiant į vietos "internacionalistų" pagalbos šauksmą, paleisti į darbą tankus.

"Tada tai - krachas. Visų Jūsų didelių užmojų žlugimas. Ir dėl ko - dėl imperinės didybės komplekso?" - kitą dieną po posėdžio kalbėdamasis su M. Gorbačiovu negalėjo suprasti A. Černiajevas. "Baik, Tolia, viskas bus teisingai", - vartydamas ant stalo gulinčius popierius atsainiai mestelėjo prezidentas. Dar po mėnesio M. Gorbačiovo patarėjo dienoraštyje klausimų nebeliks: "Taigi, žaisime retorikos žaidimus, leisime įstatymus apie federacijos reformavimą, o iš tiesų "laikysime imperiją".

Prie Vilniaus televizijos bokšto 1991 metų sausio 13-osios naktį. Fotografas Algirdas Sabaliauskas.

„Liaudies sukilimo“ nesulaukė

M. Gorbačiovo patarėjas tikriausiai suprato, kad prezidentui jo paties likimas nuo šiol rūpi kur kas labiau nei reputacija. Kovo 22-osios Politbiuro posėdis, ko gero, ir tapo ta riba, nuo kurios reformatorius ėmė virsti reakcionieriumi.

Nedidelėje grupėje brežneviniu stiliumi aptartus sprendimus pradėta įgyvendinti jau kitą dieną. Kovo 23-iąją kariniais transporto lėktuvais į Kėdainių aerodromą atskraidinti 3 tūkst. desantininkų. Naktį į kovo 24-ąją pro Aukščiausiosios Tarybos rūmus demonstratyviai pravažiavo 50 lengvųjų tankų ir 60 sunkvežimių kolona, kurioje buvo iki 2 tūkst. ginkluotų kareivių. Tomis pačiomis dienomis iš Lietuvos išprašyti užsienio diplomatai ir žurnalistai. Kovo 25-ąją 30 ginkluotų desantininkų užgrobė Aukštąją partinę mokyklą ir Politinio švietimo namus, į kuriuos kaipmat įsikraustė Mykolo Burokevičiaus vadovaujami "platformininkai". Kovo 27-ąją 60 desantininkų įsiveržė į Naujosios Vilniaus psichiatrijos ligoninę ir pagrobė keliolika iš sovietinės armijos pasitraukusių Lietuvos jaunuolių. Kovo 30-ąją M. Gorbačiovas pareikalavo per tris dienas atšaukti Kovo 11-osios aktą. Lietuvai įtikinti buvo pasitelktas vienintelis argumentas - nuolat stiprėjantis kariuomenės judėjimas, lydimas ginkluotų išpuolių ir pastatų užgrobimų.

Tačiau "argumentai" neveikė. Balandžio 5 dieną V. Landsbergis nusiuntė M. Gorbačiovui laišką, kuriame sakoma, jog atkurdama nepriklausomybę Lietuva tik įgyvendino savo amžiną teisę, ir reiškiama viltis, kad sovietų vadovybė teiks pirmenybę politiniams problemos sprendimams. Į šį laišką M. Gorbačiovas atsakė dar vienu ultimatumu ir nieko nepešęs pradėjo Lietuvos ekonominę blokadą.

Tą 1990-ųjų pavasarį imperija išbandė naują politinio spaudimo įrankį - naftos ir dujų vamzdį. Vėlų balandžio 18-osios vakarą Mažeikių įmonę pasiekė paskutiniai naftos lašai, o kitą dieną keturiais penktadaliais sumažintas ir Lietuvai tiekiamų gamtinių dujų kiekis.

Kaip knygos "Gorbačiovo nesėkmė Lietuvoje" autoriui Alfredui Erichui Sennui vėliau aiškins A. Brazauskas, griebdamasis blokados sovietų prezidentas norėjęs parodyti, kaip smarkiai Lietuvos ekonomika priklauso nuo Sovietų Sąjungos. Iš tiesų, šio žingsnio pasekmes paprasti lietuviai pajuto labai greitai: netrukus prie degalinių nusidriekė didžiulės automobilių eilės, miestuose buvo apribotas viešojo transporto eismas, iš parduotuvių dingo tokios "strateginės" prekės kaip kava ir cukrus. Vyriausybė ir jos ministerijos turėjo kaip įmanydamos suktis, kad nesustotų įmonės ir žmonės turėtų darbą.

Daugelis žaliavų Lietuvą tuomet pasiekdavo per fiktyvius adresus Baltarusijoje. Veikta ne tik valstybiniu, bet ir privačiu lygmeniu: apsukresni lietuviai ir baltarusiai gabendavo į Lietuvą tūkstančius bakų su benzinu, kurio buvo galima ir dieną, ir naktį nusipirkti Vilniuje prie Minsko plento stichiškai atsiradusiame turgelyje. Išgyvenusieji šį nelengvą laiką turbūt prisimena: nors ir patirta nepriteklių, bendra nuotaika tuomet nebuvo slogi, o kartais - net pakili. Kas galėtų pamiršti kad ir Vilniaus Gedimino prospektu riedančius tūkstančius dviratininkų, iškėlusių vėliavas ir transparantus su užrašais: "Susikiškit tą savo naftą!"

Dvyliktą blokados dieną A. Černiajevas į savo dienoraštį įrašys tokius žodžius: "Tenai - ekonominė blokada. O "sukilimo" prieš Landsbergį ir Prunskienę, kurio jis (M. Gorbačiovas) laukia, kaip nėra, taip nėra. Neturi jis politikos Lietuvos atžvilgiu, o tik imperinę ideologiją..."

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos - Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis (kairėje) ir Rusijos Federacijos Prezidentas Borisas Jelcinas (dešinėje) susitikimo Maskvoje metu pasirašo dokumentus dėl Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos tarpvalstybinių santykių pagrindų. Antrame plane stovi valstybių delegacijos. Maskva, 1991 m. liepos 29 d. Fotografas Vladimiras Gulevičius.

„Pritrėkšiu visus!“

"Aš pritrėkšiu visus", - dar po savaitės, sulaukęs žinios apie Latvijos nepriklausomybės deklaraciją, G. Šachnazarovui sušvokštė M. Gorbačiovas. Tačiau nepritrėškė: labai greitai sovietų prezidentas suprato, kad Lietuvai užmesta blokados kilpa ima veržti jo paties kaklą. Galiausiai ji ėmė temdyti ir "ypatingais" laikytus Maskvos ir Vašingtono santykius. Maža to, keblia sovietų lyderio padėtimi netruko pasinaudoti Rusijos Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo pirmininkas Borisas Jelcinas, tą vasarą ėmęs atvirai demonstruoti solidarumą tiek su Lietuva, tiek su kitomis savo laisvę ginančiomis respublikomis. Taigi, po 75 blokados dienų šiaip taip susitaręs su Lietuvos valdžia dėl abiem šalims priimtinos formuluotės - šimtui dienų, kol vyks derybos, paskelbti Kovo 11-osios akto įgyvendinimo moratoriumą, M. Gorbačiovas buvo priverstas atsitraukti ir ieškoti kitų "poveikio priemonių".

„Vienu žodžiu, visiškas atotrūkis nuo realybės, gresiantis tuo, kad liks tik vienas argumentas - tankai,“ - dienoraštyje įrašė A. Černiajevas. Jis neklydo: 1991 metų sausio 13-ąją imperija parodė nustėrusiam pasauliui tikrąjį savo veidą. Vėliau A. Černiajevas teisindamas savo viršininką tvirtins, kad įsakymą panaudoti jėgą davė ne prezidentas, o generolas V. Varenikovas. Galbūt. Tačiau tai nereiškia, kad M. Gorbačiovas nepritarė invazijai ir jai nesiruošė. Kaip kitaip galima paaiškinti faktą, kad Lietuvos poligone buvo išbandyti visi tą atmintiną kovą Politbiure vardyti ginklai: grasinimai atimti Vilnių, kuriuos lydėjo 1990-ųjų vasarą pradėtas SSRS federacijos subjekto - autonominio Vilniaus krašto su sostine Naujojoje Vilniuje - kūrimas, paralelinių visuomeninių judėjimų projektai, vėliau materializavęsi kaip prosovietinė organizacija "Jedinstvo", ir anoniminis Nacionalinio gelbėjimo komitetas?

Iš kur Lietuvos sostinėje ir kai kuriuose kituose miestuose staiga išdygo "darbininkų draugovės"? Kodėl ir kieno nurodymu KGB tuoj pat po kruvinos Sausio 13-osios nakties į Lietuvą iš Mozambiko atskraidino paskutinį LSSR premjerą Vytautą Sakalauską, kad šalyje būtų suformuota prosovietinė marionetinė vyriausybė? Galiausiai kam, jei ne informacinio ir propagandinio karo tikslais, buvo užgrobtas Lietuvos radijas ir televizija bei televizijos bokštas?

Lietuvoje ir kitose Baltijos šalyse visi šie "instrumentai" nesuveikė taip, kaip planuota. Taip, jie atvedė į dar nemokšiškesnį Rugpjūčio pučą, netrukus palaidojusį Sovietų Sąjungą, bet ne Kremliaus ambicijas. Tačiau 1990-ųjų kovą Kremliui pavyko sukelti keturis mėnesius trukusį kruviną karą, po kurio atsirado niekieno nepripažinta prorusiška "Padniestrės respublika", iki šių dienų kelianti grėsmę ne tik europinei Moldovos orientacijai, bet ir jos nepriklausomybei. Tais pačiais metais nepriklausomos Gruzijos žemėlapyje buvo sukurta "nepriklausoma" Abchazija, dėl kurios 1992 metais kilo karinis konfliktas, pasibaigęs NVS "taikdarių" dislokavimu. Būtent tuomet, griūvant Sovietų Sąjungai, iš kažkur atsirado prorusiški Pietų Osetijos separatistai, kurių veiksmai jau visiškai neseniai, 2008-aisiais, baigėsi karine Rusijos intervencija į Gruzijos teritoriją. O prieš metus tokiais pat būdais užvirė Krymo ir Donbaso katilas.

O štai mums pasisekė. Prieš 25 metus, nustebinę visą pasaulį savo ramybe ir nepalaužiamu ryžtu iškovoti ir apginti laisvę, atsilaikėme. Tuomet atrodė, kad buvusio KGB vado Jurijaus Andropovo planas reanimuoti žlungančią sovietinę imperiją, kurį įgyvendinti vėliau mėgino M. Gorbačiovas, galutinai žlugo. Deja, demokratėjančios Rusijos priešakyje stovėjęs B. Jelcinas savo įpėdiniu amžių sandūroje pasirinko J. Andropovo, o žiūrint plačiau - ir Lietuvos nepriklausomybės duobkasio Vladimiro Dekanozovo auklėtinį. Lygiai po metų Vladimiras Putinas televizoriaus ekrane jau kėlė tostą "už susirinktas rusų žemes". Labai greitai šampanas jo taurėje virto krauju.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"