TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Kovojant už sielas nuo pat vaikystės

2014 12 12 6:00
1969 metais pradėtas rodyti animacinis serialas "Na, palauk", vaizduojantis patrauklią sovietinę kasdienybę, buvo populiarus visoje Sovietų Sąjungoje. 

Turbūt kiekviename sovietiniame animaciniame filme galima įžvelgti ugdomąjį aspektą. Akivaizdesnių propagandinių pranešimų esama daugelyje jų.

Žinoma, animaciniai filmai ne vieninteliai formavo sovietmečio vaikus. Pirmiausia, kaip pabrėžė dr. Modestas Grigaliūnas, juos atitinkamai ugdė mokykla ir įvairios organizacijos, būreliai, kita veikla. Propagandinė animacija buvo tiesiog papildoma priemonė, kuri per žiūrėjimo malonumą, per netiesioginį ugdymą, prisidėjo formuojant tam tikrą vaikų pasaulėjautą, pasaulio supratimą.

Dr. M. Grigaliūnas Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultete ir Šiaulių universiteto Humanitariniame fakultete dėsto, be kitų dalykų, propagandos teorijas. Kartu su studentais analizuoja propagandos procesus iš įvairių perspektyvų, gilinasi į propagandos istoriją ir skirtingus propagandinius pranešimus. Jau seniai, nors ir fragmentiškai, savo malonumui, tyrinėtojas domisi animacija - kaip viena propagandos formų. Pasak mokslininko, propaganda animacijoje galima pagyvinti paskaitas ir tyrinėjimus, kartu parodant, kad įvairūs animaciniai filmai, kuriuos įdomu žiūrėti ir analizuoti, taip pat gali būti propaganda. Medžiagos tokiems tyrinėjimams rasti nėra sunku, nes jos - išties daug. Turbūt daugiausia propagandinės animacijos buvo sukurta šaltojo karo metais. Iš to laikotarpio matyti, kad tiek amerikiečių, tiek sovietų animatoriai turėjo prikūrę šimtus propagandinių animacinių filmų.

Waltas Disney prieš Josifą Staliną

"Sovietų diktatorius Josifas Stalinas viename SSRS rašytojų sąjungos suvažiavime rašytojus ir poetus pavadino "sielos inžinieriais", atkreipdamas dėmesį į jų gebėjimus savo kūryba daryti įtaką milijonų žmonių mąstymui ir pabrėždamas, kad tokie gebėjimai privalo būti panaudojami propagandos tikslais, - kalbėjo dr. M. Grigaliūnas. - Tačiau ne vien poetai, rašytojai, bet ir kitų sričių kūrybiniai darbuotojai buvo pasitelkiami propagandinės informacijos sklaidai. Lygiai taip pat ir animacijos kūrėjai galėjo daryti įtaką to meto žiūrovų pasaulėjautai ir pasaulėvokai kurdami savo propagandinius pranešimus. Kova už sielas, galima sakyti, prasideda nuo pat vaikystės, kai propagandinius pranešimus bandoma taikyti ne tik suaugusiems žmonėms, pavyzdžiui, kareiviams kare ar tų kareivių žmonoms ir motinoms, likusioms namie, bet ir vaikams."

Dr. Modestas Grigaliūnas dėsto propagandos teorijas ir jau seniai, nors fragmentiškai, savo malonumui, domisi animacija - kaip viena propagandos formų. / Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Visą XX amžiaus antrą pusę animacijos kūrėjai, pasak tyrinėtojo, vaidino svarbų vaidmenį organizuojant propagandą. Pavyzdžiui, JAV kino prodiuseris ir režisierius Waltas Disney savo animaciniuose filmuose aktyviai palaikė vakarietiškų vertybių sklaidą, o Sovietų Sąjungos studijoje „Sojuzmultfilm“ šaltojo karo metais sukurti filmai nuosekliai formavo sovietinę žiūrovų tapatybę. Akivaizdi studijų "Walt Disney Company" ir "Sojuzmultfilm" priešprieša pasirinkta neatsitiktinai. Propagandinės animacijos istorija prasidėjo, galima sakyti, nuo W. Disney kūrybos Antrojo pasaulinio karo metais, kai JAV vyriausybė užsakė pagaminti vadinamųjų instruktažinių animacinių filmų JAV kariuomenei, laivynui ir oro pajėgoms. Todėl kalbant apie amerikietiškai propagandinei animacijai būdingas savybes, W. Disney kūrybos laikotarpis Antrojo pasaulinio karo metais yra labai ryškus. Sovietinės propagandinės animacijos Antrojo pasaulinio karo metais taip pat būta, tačiau būdingiausias vis dėlto yra šaltojo karo metų laikotarpis, beveik visą XX amžiaus antrąją pusę kurti filmai.

"Nors W. Disney propagandiniai filmai buvo skirti pirmiausia kariuomenei - kareiviams instruktuoti apie vienokią ar kitokią veiklą, sukurta ir tokios animacijos, adresuotos plačiosioms masėms, - pabrėžė M. Grigaliūnas. - Instruktažiniai filmai kariuomenei dabar tik paminimi, o išsamiau analizuojami tie W. Disney filmai, kurie buvo skirti visai visuomenei. Antrojo pasaulinio karo laikotarpis turtingas tokių animacinių filmų. Pavyzdžiui, W. Disney propagandinis filmas "Fiurerio veidas" dabar laikomas vienu geriausių visų laikų animacinių filmų pasaulio mastu. Jis įtrauktas į geriausių animacinių filmų sąrašą per visą animacijos istoriją. Sovietinių propagandinių filmų tame sąraše nėra."

Gerieji savi ir blogieji svetimi

Sovietinę propagandinę animaciją, kaip ir visą sovietinę propagandą, tyrinėtojas linkęs skirstyti atsižvelgdamas į dvejopą pobūdį. Vieni propagandiniai pranešimai skirti "savo", t. y. sovietinei, visuomenei aukštinti ir jos teigiamoms savybėms išryškinti. Tokiuose pranešimuose tai, kas yra "sava", kas yra "mūsų", - sovietinė liaudis, tėvynė, visuomenė - suprantama kaip geroji pusė. Kita, blogoji, propagandinių pranešimų pusė buvo priešo visuomenė. Ir priešas galėjo būti suprantamas tiek militaristiniu požiūriu, t. y. priešas, su kuriuo kovojama, tiek socialiniu kultūriniu požiūriu - kita, kapitalistinė, visuomenė. Toks dvejopumas, arba vadinamoji dichotomija, pasak M. Grigaliūno, visada matyti sovietinėje propagandinėje animacijoje. Ji yra prieš arba už ką nors. Visi propagandiniai animaciniai filmai arba iškelia "mūsų", t. y. sovietinės visuomenės, sovietinės liaudies, "teisumą" ir "pažangumą", arba išryškina svetimos visuomenės, pavyzdžiui, amerikiečių, "neteisumą", "aplaidumą", pabrėžia apskritai netikusį jos pobūdį.

Sovietinei animacijai taip pat labai būdinga aiškiai parodyti, kuris filmo personažas yra geras ir kuris - blogas, kas yra teisus, o kas - neteisus. Kaip sakė tyrinėtojas, sovietiniai animaciniai filmai pasižymi naratyvo, pasakojamosios istorijos, tiesmukiškumu. Priešingai nei amerikiečių filmuose, gana akivaizdu, kad manyta, jog vaikai, tos mažos asmenybės, greičiausiai nesugebės perskaityti kitokio pranešimo, todėl nesistengta kaip nors tarp eilučių, užmaskuotai pasakyti, kas yra gerai ir kas - blogai. Pasakoma tiesiai.

Sovietinei animacijai būdingas ne tik propagandinių pranešimų tiesmukiškumas per verbalinę kalbą, bet ir pats vaizdavimo stilius, figūrų vizualizavimo būdai labai aiškiai išskiria, ką žiūrovai filme turėtų palaikyti, o ko nemėgti ar net nekęsti, su kuo turėtų save tapatinti, o ką suprasti kaip svetimąjį. Minėtieji "savi" žmonės, arba sovietinė liaudis, visada bus vaizduojami kaip gražios, estetiškai patrauklios figūros, nupieštos tiesiomis, proporcingomis linijomis, maloniomis spalvomis. Personažų, kurie suprantami kaip sovietiniai žmonės, žvilgsniai visada bus pakilūs, tiesūs, jų veidai tiesiog bylote bylos apie teisumą ir panašias geras emocijas. Vadinamieji priešai arba tiesiog "svetimųjų" personažai animaciniuose filmuose nupiešti jau gana pašaipiai, naudojant įvairias erzinančias, ryškias ar kaip nors kitaip išsiskiriančias spalvas, kreivas, judančias, erzinančias linijas. Tokie vizualizavimo būdai tiesiog savaime rodo, kas čia yra teisus, kas - neteisus, ir nesąmoningai verčia tapatinti save su viena puse ir akivaizdžiai nemėgti kitos pusės.

Sovietinė humanistika

"Propagandininkams visada labai svarbu įsiskverbti į edukacijos procesą, pavyzdžiui, į mokyklinius vadovėlius. Propagandinis subjekto arba propagandinis tapatybės ugdymas iš esmės prasideda nuo mažų dienų, kai vaikai mokyklose mokomi, tarkim, istorijos arba literatūros. Per pamokas jiems jau formuojamas tam tikras pasaulio supratimas. Lygiai taip pat ir per animaciją gali būti formuojamas tam tikras pasaulio supratimas, - kalbėjo M. Grigaliūnas. - Be abejo, negalime sakyti, kad animaciniai filmai vieninteliai ugdė sovietmečio vaikus. Juos ugdė pirmiausia vadinamoji regimoji ugdymo sistema: mokykla ir įvairios organizacijos, būreliai, popamokinė ir kita veikla. Propagandinė animacija siejama su vadinamuoju neregimuoju ugdymu ir priešpriešinama regimajam, vertinamam pažymiais ir per egzaminus. Neregimasis ugdymas susijęs su įvairiais malonumais, pavyzdžiui, animacija - su žiūrėjimo malonumu. Propagandinė animacija buvo tiesiog papildoma priemonė, kuri per žiūrėjimo malonumą, per tą neregimąjį ugdymą, prisidėjo formuojant tam tikrą vaikų pasaulėjautą, pasaulio supratimą."

Ugdomąjį aspektą, nebūtinai propagandinį, galima įžvelgti kone kiekviename sovietiniame animaciniame filme. Akivaizdesnių propagandinių pranešimų - daugelyje jų. Vis dėlto nereikėtų manyti, kaip įspėjo tyrinėtojas, kad visa animacija buvo propagandinė. Kai kuriuose filmuose kalbama tiesiog apie tokias žmogiškąsias vertybes kaip pasiaukojimas, pagalba draugui, darbštumas, atjauta. Tačiau atliekant išsamesnę tokių filmų analizę galima pamatyti, kad visos žmogiškosios vertybės akcentuojamos kaip tam tikros visuomenės - sovietinės visuomenės - bruožas. Būtent tai visuomenei priskiriamas tam tikras vertybes mokslininkas vadina sovietine humanistika.

"Galima matyti, kad tos vertybės labai siejasi su ideologijos akcentuotomis vertybėmis. Pavyzdžiui, sovietmečiu buvo peikiamas vadinamasis veltėdžiavimas - toks buvo sovietinis terminas - ir žmonės gaudyti tiesiog gatvėse. Lygiai taip pat animaciniuose filmuose galima matyti, kaip personažas, kuris tinginiauja, būna pamokomas ar nubaudžiamas. Teisieji lieka tie personažai, kurie yra labai darbštūs ir pareigingi, turi tai visuomenei priskiriamas, propagandinio pranešimo akcentuojamas gerąsias savybes, - sakė M. Grigaliūnas. - Nors sovietinėje animacijoje galbūt nebuvo, kaip kitose propagandos formose akcentuojama, tokių ideologinių dalykų kaip, pavyzdžiui, komunistinės visuomenės kūrimas, tam tikra ideologinė žinia daugiau ar mažiau akivaizdžiai įterpta tarp visų pasakojimų."

Patrauklios kasdienybės link

Žiūrėdamas įvairių laikotarpių sovietinę animaciją, tyrinėtojas pastebėjo, kaip ji keitėsi. Antrojo pasaulinio karo metais ir pokariu kurti animaciniai filmai pasižymi ypatingu niūrumu. Jiems būdinga ir agresija, taip pat ryškus bei tiesmukas politinių vertybių akcentavimas. Pavyzdžiui, per aiškiai atpažįstamą Adolfo Hitlerio ir sovietinio kario figūras, agresyvią, smurtinę kovą su Hitleriu, nacizmu, sovietinės liaudies priešais.

Šaltojo karo metais toks vaizdavimas sovietinėje animacijoje išnyko. Animaciniams filmams jau nebuvo būdinga tiesmukai akcentuoti politines vertybes. Kur kas mažiau orientuojamasi į tiesioginius, t. y. militaristinius, priešus, su kuriais kovojama ginklu. Daugiau dėmesio skiriama sovietinės ir kapitalistinės visuomenės skirtumams atskleisti bei pabrėžti.

"To laikotarpio sovietinėje animacijoje daugiausia vaizduota kasdienybė ir per tą kasdienybės vaizdavimą parodoma, kas yra geras ir kas - blogas, išryškinami priešai ir draugai. Nors filmai jau ne tokie tiesmuki kaip Antrojo pasaulinio karo metais ar pokariu, palyginti su amerikiečių produkcija, jie vis tiek tiesmuki, - kalbėjo tyrinėtojas. - Tuose filmuose tiesiog nėra ypatingos erdvės bandyti suprasti, kas yra geras ir kas - blogas ir kodėl jis yra geras arba blogas. Tai gana aiškiai pasakoma. Vis dėlto šaltojo karo metų sovietinėje animacijoje tiesmuko vizualizavimo gerokai sumažėjo. Filmų personažai jau nebėra tokie akivaizdžiai suprantami, atpažįstami. Pavyzdžiui, geruosius arba bloguosius personažus gali reprezentuoti įvairūs gyvūnai. Kitaip tariant, animaciniai filmai tampa spalvingesni, džiaugsmingesni."

Tokių filmų viršūne, M. Grigaliūno manymu, būtų galima laikyti žymųjį serialą "Na, palauk", pradėtą rodyti 1969 metais. Iš viso sukurta 20 serijų. Šis animacinis filmas tapo labai populiarus visoje Sovietų Sąjungoje, taip pat ir Lietuvoje. Jame tikrai nebėra tokių tiesioginių propagandinių, ypač politinių, pranešimų, tačiau galima matyti tam tikrą visuomenės modelį, kuris yra diegiamas kaip patraukli kasdienybė. Patraukli sovietinė kasdienybė. Tokia visuomenė, kurioje visi turi savo pareigas, ką nors veikia, dirba, linksminasi, o jeigu yra kokių nors personažų, kurie kenkia šitam visuomenės modeliui, jie bus nubausti arba jiems tiesiog nesiseks. Per linksmus nuotykius parodoma, kaip būna tiems blogiesiems personažams, kurie neatitinka sovietinės visuomenės modelio.

Cenzūra ir komercija

1936 metais Maskvoje įkurta didžiausia Sovietų Sąjungoje animacinių filmų studija "Sojuzmultfilm" buvo, pasak dr. M. Grigaliūno, griežtai ideologinė institucija, akylai stebima cenzūros. Ji turėjo visišką valstybės finansavimą ir gana intensyviai kūrė. Visą sovietmetį "Sojuzmultfilm" studija buvo išskirtinė ir galėjo, kaip manoma, kurti labai įvairius, stilistiškai skirtingus filmus, nes jos neribojo komercinis aspektas, nereikėjo kovoti už sukurtos produkcijos pardavimą. "Sojuzmultfilm" studijos sukurti animaciniai filmai buvo platinama visoje Sovietų Sąjungoje.

"Iki praėjusio amžiaus devinto dešimtmečio pradžios Lietuva, bene vienintelė iš Sovietų Sąjungos bloko, neturėjo savo profesionalios animacijos studijos. Vadinasi, kalbėdami apie to laikotarpio animaciją, kurią galėjo matyti lietuvių žiūrovai, lietuvių vaikai, turime kalbėti vis dėlto apie "Sojuzmultfilm" produkciją, - sakė tyrinėtojas. - Žinoma, sovietmečiu buvo sukurta ir lietuvių animatorių filmų. Baigę studijas jie arba kūrė filmus pavieniui ir buvo susieti su Lietuvos kino studija, arba dirbo Maskvoje, buvo glaudžiai susiję su Maskvos kūrėjais. Tačiau profesionalios kino studijos, kurios visi darbuotojai dirbtų animacijos srityje, Lietuvoje nebuvo ir animacija netapo tokia masinė, intensyvi, kokios galbūt reikėjo norint rodyti animacinius filmus kiekvieną vakarą."

Kai griuvo Sovietų Sąjunga, labai rimtų sukrėtimų patyrė ir "Sojuzmultfilm" studija. Apie 1989 metus ji pradėjo byrėti. Praradusi valstybinį finansavimą, turėjo pati galvoti, kaip toliau išgyventi.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"