TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Kovoję ne vien ginklu

2010 08 20 0:00
Pirmojo Tauro apygardos štabo steigiamasis susirinkimas, štabo pareigūnų priesaika. Skardupių kebonija (Marijampolės vls.), 1945 07 19. Iš kairės stovi: 1. Jonas Pileckis-Brokas, Šarūnas (apygardos vado adjutantas), 2. Leonas Taunys-Kovas (apygardos vadas), 3. Antanas Ylius-Vilkas (apygardos kapelionas), 4. Albinas Ratkelis-Oželis, 5. Vytautas Gavėnas-Vampyras, Granitas (Vytauto rinktinės vadas)
Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotrauka

Prieš 65 metus, per 1945-ųjų Žolinę, buvo oficialiai įsteigta Lietuvos partizanų Tauro apygarda, suvaidinusi svarbų vaidmenį ginkluoto pasipriešinimo sovietiniams okupantams istorijoje. Pietų Lietuvos partizanai, pradėję kovas 1944 metų vasarą, veikė iki pat pasipriešinimo pabaigos ir kovojo ne vien ginklu. Šiandien prisiminkime svarbesnius šios apygardos įkūrimo ir veiklos epizodus.

Tauro partizanų apygarda faktiškai buvo įsteigta dar 1945 metų liepos 19 dieną. Kodėl oficialia jos veiklos pradžia laikoma tų pačių metų rugpjūčio 15-oji, pamatysime kiek vėliau. O kol kas prisiminkime apygardos priešistorę ir pakalbėkime apie tai, kaip Suvalkijoje atsirado pirmieji partizanų būriai, iš kurių vėliau buvo suformuoti stambūs ginkluoti junginiai.

Ruošėsi lemiamai valandai

Organizuoti ginkluotą pasipriešinimą Pietų Lietuvos kovotojai pradėjo vos praslinkus Antrojo pasaulinio karo frontui. 1944 metų rugpjūtį čia, dar negiliame sovietų užnugaryje, ėmė formuotis

pirmieji paskiri partizanų būriai. Bene pirmą kovotojų grandį Kalvarijoje įkūrė Vytautas Gavėnas-Vampyras. Būtent šis kovotojas netrukus tapo vienu Tauro apygardos steigimo iniciatorių. O iki tol nedideli būriai buvo kuriami ir kitose Suvalkijos vietovėse. Visa tai vyko gana spontaniškai ir ne be pačios sovietinių okupantų "pagalbos". Mat Maskva, vos užėmusi Lietuvą, paskelbė okupuotos šalies vyrų mobilizaciją į Raudonąją Armiją. Perspektyva padėti galvas už stalininės imperijos pergalę, be abejo, nieko neviliojo, todėl vyrai ėmė slapstytis miškuose ir telktis į būrius. 1945-aisiais jau atsirado ir iš atskirų grupelių susidarė didesni junginiai.

Bene pirmasis iš jų - sausio mėnesį Veiverių valsčiuje įkurta Geležinio Vilko kuopa. Netrukus į stambesnius junginius pradėjo vienytis ir kitų apylinkių būriai. Galiausiai 1945 metų birželio 17 dieną buvo įsteigtas Pirmasis Algimanto partizanų skyrius. Šį faktą būtina pažymėti atskirai, nes jo iniciatoriumi tapo Skardupių klebonas Antanas Ylius, kuris po poros mėnesių suvaidino labai svarbų vaidmenį kuriant Tauro partizanų apygardą.

Skyriaus steigiamojo susirinkimo protokole, be kita ko, skamba ir raginimas "aktingai stoti į partizanų eiles ir, jei ne aktyvia kova, stojant petys į petį šalia kovojančių partizanų, tad dirbant nuolatinį savo kasdieninį darbą, remti visomis išgalėmis kovojančius brolius ginklais, šaudmenimis, maistu ir kitkuo". Dokumente siūloma "tuo tarpu patiems ginkluotis, ruoštis kariniame parengime, kad, atėjus lemiamai valandai, galėtume stoti į mūsų Tautos išlaisvinimo kovą su mūsų pavergėjais ir iškovoti mūsų tautai laisvę ir nepriklausomybę".

Protokole nurodoma, kad Pirmojo Algimanto skyriaus vadu skiriamas Jonas Pileckis. Po mėnesio jis taps Tauro apygardos štabo Komplektavimo ir ginklavimosi skyriaus viršininku, o vėlų 1946 metų rudenį žus mūšyje. Tačiau tuo metu tiek J.Pileckio, tiek kitų Suvalkijoje įkurtų būrių vadų laukė ne tik kovos, bet ir daugybė nelengvo organizacinio darbo. Visų pirma reikėjo užmegzti ryšius su kitais po Suvalkijos miškus pasklidusiais būriais ir pamėginti sutelkti šias pajėgas į dar stambesnius junginius. Iš karto derėtų pasakyti, kad šis darbas buvo nelengvas, mat bent jau Suvalkijoje susivienijimą inicijavo ne čia veikusi Lietuvos laisvės armija ar kitos buvusios antinacistinio pasipriešinimo organizacijos, o patys spontaniškai į miškus pasitraukę partizanai, neturėję nei gerų ryšių, nei tinkamos pogrindinio darbo patirties.

Vis dėlto pastangos nenueina perniek. 1945 metų vasarą jau minėtam Skardupių klebonui A.Yliui pavyksta sukviesti aplinkinių būrių vadus. Tačiau paties dvasininko tikslai siekia kur kas toliau: jis imasi kurti visus laisvės kovotojus vienijantį centrą - Lietuvos išlaisvinimo komitetą (LIK), į kurį turi įeiti buvę aukšti Lietuvos kariuomenės karininkai, tarp jų ir mūsų jau anksčiau aprašytas generolas Motiejus Pečiulionis. Deja, šio sumanymo iki galo taip ir nepavyks įgyvendinti - spalio mėnesį LIK pirmininkas Leonas Taunys drauge su tuo metu jau veikusios Tauro apygardos štabo nariais bus suimti. Arešto neišvengs ir pats energingasis kunigas.

Pirmas smūgis

Tačiau prie šio epizodo sustosime kiek vėliau. O kol kas grįžkime į 1945 metų liepos 19-ąją, kurią galėtume laikyti neoficialia, bet faktine Tauro apygardos įkūrimo data. Būtent tą dieną Skardupių klebonijoje buvo sušauktas steigiamasis Tauro apygardos štabo posėdis. Pirmi ir svarbiausi apygardos tikslai matyti šio susitikimo protokole. Jame nurodoma "stengtis kaip nors susirišti su Vyriausiuoju partizanų štabu ir gauti iš jo informacijos apie partizanams leidžiamus įsakymus". Įdomu tai, kad pasitarimo dalyviai tuomet nieko tikro nežinojo, ar toks štabas egzistuoja. Be to, per susitikimą nuspręsta organizuoti ir pogrindinės spaudos platinimą: "Gautą spaudą kiek galima perspausdinti didesnius kiekius ir platinti visuomenėje. Be to, kiek galime gyvu žodžiu informuoti visuomenę apie esamą padėtį." Tačiau svarbiausia, kad būtent šio pasitarimo dalyviai nutarė įsteigti Tauro apygardos partizanų štabą, o jo viršininku paskirti jau minėtą L.Taunį-Kovą.

Apygardos steigiamojo štabo nariai Skardupiuose rinkosi dar ne kartą: liepos 23-24 ir rugpjūčio 5 dienomis jie sprendė organizacinius klausimus. Būtent rugpjūčio pradžioje buvo įsteigtas laikinasis apygardos štabas, susidedantis iš penkių kovotojų, būtent tada įtvirtintas ir apygardos pavadinimas. "Po ilgų diskusijų nutarta įsteigti apygardos Štabas, pavadinant ją ne Suvalkijos, nes vietovės pavadinimas nepraktiškas kaip partizanams tikros pavardės vartojimas, bet palikti šia anksčiau įsteigtos apygardos vadą "Tauras", - rašoma rugpjūčio 5-osios susirinkimo protokole.

Dabar beliko oficialiai suvienyti visus apygardoje veikiančius partizanų būrius. Tuo tikslu rugpjūčio 15 dieną 13 val. 30 min. Skardupių klebonijoje sušaukiamas partizanų vadų susirinkimas, kuriame įsteigiamas nuolatinis apygardos štabas ir nustatoma, kad jo

kompetencijai priklausys visa Užnemunė: Marijampolės, Šakių, Vilkaviškio ir Lazdijų apskritys bei šiapus Nemuno esanti Alytaus apskrities dalis. Pirmuoju apygardos vadu patvirtinamas L.Taunys-Kovas. Sudaromos penkios rinktinės, paskiriami jų vadai. Štabe įkuriamas ir politinis skyrius, kuriam vadovauti skiriamas pulkininkas Liudvikas Butkevičius-Luobas. Šiam padaliniui nuo šiol teks kovoti ne tik ginklu, bet ir žodžiu. Tad vietoj kelių partizanų laikraščių nutariama įsteigti apygardos leidinį "Laisvės žvalgas". Jis bus spausdinamas Marijampolės apskrities Puskelnių kaime esančioje pogrindinėje spaustuvėje.

Tą pačią dieną su grifu "slaptai" skelbiamas L.Taunio-Kovo įsakymas, kurio pirmame paragrafe sakoma: "Nuo šios dienos kuriama Suvalkijos Partizanų Apygarda, kuriai vadovauti sudaromas Štabas. Įsakau visiems rinktinių, grupių ir skyrių vadams klausyti mano įsakymų." Rinktinių vadams šiame dokumente taip pat nurodoma "nedelsiant užmegzti ryšius su veikiančiomis tame plote partizanų grupėmis ir pajungti jas savo vadovavimui. Nenorinčios paklusti vadovybei grupės bus traktuojamos kaip banditai ir žalingos organizacijai, bus nuginkluojamos ir paleidžiamos".

Reikėtų pabrėžti, jog apygardos vadovybė nuo pirmos minutės ėmėsi priemonių, kad jos kovotojų veiksmai būtų teisėti. Minėtame dokumente griežtai draudžiama be štabo įsakymo pulti priešo karinius objektus ar imtis kokių nors represijų. "Įgalioju Rinktinių Vadus bolševikinių išgamų nukenksminimą vykdyti tik esant pakankamam kiekiui kaltinamosios medžiagos, kad nenukentėtų pašaliniai asmenys", - įsakmiai nurodo L.Taunys-Kovas.

Taigi rugpjūčio 15-osios įsakymas tapo oficialia Tauro apygardos veiklos pradžia. Tačiau jos kūrimo iniciatorių tikslai siekė kur kas toliau. Apygardos kovotojai veikė tik Užnemunėje, tuo metu Suvalkijos partizanai norėjo įkurti tokią organizaciją, kuri suvienytų visas okupuotos šalies pasipriešinimo jėgas ir galėtų atstovauti nuo priešo besiginančiai Lietuvai Vakaruose. Tad rugsėjo 16 dieną Skardupių klebonijoje susirinkę štabo nariai ir kunigas A.Ylius nutarė steigti Lietuvos išlaisvinimo komitetą. Šio pirmojo posėdžio protokole nurodoma, kad jo dalyviai nusprendė "parašyti Išlaisvinimo komiteto vardu atsišaukimą į Lietuvos visuomenę, skatinti ją ryžtingai, bendrai kovai dėl Lietuvos išlaisvinimo". Taip pat nutarta siekti, kad visoje Lietuvoje veikiantys partizanų būriai būtų suvienyti į apygardas, ir organizuoti kovotojų būrius tose vietose, kur jų iki šiol nebuvo.

Vėliau komiteto vadovai posėdžiauja po kelis kartus per savaitę, o jų sprendimai darosi vis konkretesni. Galiausiai nusprendžiama lapkričio 11 dieną Kaune surengti visos Lietuvos pogrindžio jėgų suvažiavimą. Organizatorių sumanymu, per jį turi būti įkurtas Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas. Tuo pat metu L.Taunys, vykdydamas ankstesnius sprendimus, spalio mėnesį važiuoja į buvusią laikinąją sostinę ir kuria Raseinių bei Kėdainių apskrityse veiksiančią Algimanto apygardą.

Deja, suvažiavimui nelemta įvykti, nes jo organizatorių pėdomis jau seka NKVD. Pirmasis spalio 20-ąją suimamas "Laisvės žvalgo" redaktorius Vytautas Radzevičius-Vaidila. Kitą dieną Skardupiuose susirinkę štabo nariai nutaria išsiaiškinti padėtį. Tuo tikslu L.Taunys ir štabo viršininkas Vytautas Bacevičius ketina vykti į Marijampolę. Tačiau ir šis sumanymas žlunga: net nespėjęs išeiti iš namų L.Taunys suimamas, o V.Bacevičius Marijampolėje patenka į pasalą. Po devynių mėnesių abu vyrai nuteisiami sušaudyti.

Tačiau sunaikinti apygardos ir jos štabo enkavėdistams nepavyko. Apygardos vado pareigas netrukus perėmė buvęs karo lakūnas majoras Zigmas Drunga, pasivadinęs Mykolo-Jono slapyvardžiu. Naujasis vadas energingai ėmėsi atkurti ryšius su kitais partizanų junginiais, bet greitai jam teko susidurti su nauja sovietinio saugumo taktika. 1946

metais NKVD, stebėdamas stiprėjančią organizacinę pasipriešinimo struktūrą, vietoj tiesioginių kovos veiksmų pradėjo į partizanų vadovybę infiltruoti savo agentus - žmones, kuriuos būtų labai sunku įtarti bendradarbiaujant su priešu. Vienas iš aktyviausių ir sėkmingiausiai veikusių saugumo provokatorių buvo Vilniaus universiteto Anatomijos katedros vedėjas Juozas Markulis. Erelio slapyvardžiu prisidengusiam ir Aukštaitijos partizanų organizacijos atstovu bei Vilniuje įsikūrusio Vienybės komiteto nariu prisistatančiam profesoriui 1946 metų pavasarį pavyko užmegzti ryšius su Tauro apygardos vadovybe. Gegužės 28 dieną nieko neįtardamas su Ereliu susitiko į Kauną atvykęs Mykolas-Jonas.

Dabar visi apygardos vadovybės planai enkavėdistams buvo kaip ant delno. Tačiau imtis kokių nors veiksmų jie neskubėjo. Mirtiną smūgį visam pasipriešinimo sąjūdžiui NKVD planavo 1947 metų sausio 18 dieną. Būtent tuomet numatytame partizanų vadų suvažiavime turėjo būti likviduota ar suimta visa pogrindžio vadovybė. Padarydami nedidelį ekskursą į šalį prisiminkime, kad nuo tokios katastrofos išgelbėjo lemtingas atsitiktinumas. 1946 metų pabaigoje prasidėjus pogrindininkų areštams ir vėliau į Tauro apygardos kovotojų gretas įsiliejusiam Juozui Lukšai-Daumantui ėmus aiškintis, iš kur saugumas gavo suimamųjų pavardes bei adresus, buvo prieita prie išvados, kad visi siūlo galai veda į Erelį.

Tačiau visa tai nutiks gerokai vėliau. O kol kas grįžkime į Užnemunę, Marijampolės apskrities Skaisčiūnų kaimą. Čia 1946 metų birželio 2-3 dienomis vyksta Tauro apygardos rinktinių vadų suvažiavimas, po kurio Mykolas-Jonas iškeliauja į Žemaitiją. Svarbiausias apygardos vado tikslas - užmegzti ryšius su šio regiono kovotojų vadovybe ir aptarti susivienijimo galimybes bei bendrus kovos veiksmus. Deja, šios misijos įvykdyti nepavyksta. Ankstyvą rytą netoli Šakių Tauro apygardos vadas ir vienuolika kovotojų miške susiduria su dideliu būriu sovietų kareivių. Per susišaudymą Mykolas-Jonas sužeidžiamas ir, nenorėdamas gyvas patekti į priešo rankas, susisprogdina granata.

"Jūs užmiršite mus..."

Tų pačių metų liepos 4-ąją Tauro apygardos vadu buvo paskirtas štabo viršininkas Antanas Baltūsis-Žvejys. Per dvi pirmąsias dienas naujasis vadas įvedė apygardoje ne tik Lietuvos kariuomenės uniformas, bet ir tvarką. Būtent jam vadovaujant kitą vasarą Kazlų Rūdos miškuose surengti pirmi partizanų apmokymo, o rudenį - ir puskarininkių kursai. Kiekvienas kovotojas buvo laikomas Lietuvos kariu, tad reikalavimai jiems tapo itin griežti: be viršininko leidimo nė vienas partizanas negalėjo išeiti iš savo kuopos ar būrio veikimo teritorijos, taikytos griežtos nuobaudos už girtavimą ir kitus drausmės pažeidimus. Taigi iš pavienių į mišką pasitraukusių vyrų būrelių per porą metų Tauro apygardos pajėgos virto tikrų tikriausia organizuota ir drausminga kariuomene, kėlusia vis didesnę grėsmę okupantų pajėgoms.

Tuo pat metu iškilo dar viena užduotis, kuri buvo ne mažiau svarbi nei ginkluotas pasipriešinimas. Aiškiai suprasdama, kad karinio konflikto tarp Sovietų Sąjungos ir jos buvusių antihitlerinės koalicijos sąjungininkių nebus, todėl okupacija užtruks ilgiau negu manyta, rezistentų vadovybė nutarė intensyviai ieškoti ryšių su Vakarais. Tuo tikslu Tauro apygardos vadovybė 1947 metų kovo mėnesį išsiuntė į Lenkiją J.Lukšą ir dar penkis kovotojus. Svarbiausia šios nelegalios kelionės misija - patikrinti ryšio punktus, gauti informacijos apie ten esančių lietuvių partizanų veiklą ir per Lenkiją nustatyti okupuotos Lietuvos ryšį su laisvuoju pasauliu. Misija buvo sėkminga jau vien dėl to, kad Vakaruose tapo žinoma apie minėto Erelio išdavystę, o tai Lietuvos rezistentams leido vėl perimti ryšius su užsieniu į savo rankas.

Netrukus apygardos kovotojų lauks nauji smūgiai - išdavystės, dėl kurių vienas po kito žus nemažai štabo narių ir rinktinių vadų. 1946 metų spalio 22 dieną per pasalą vienoje sodyboje tik per plauką liks gyvas ir pats apygardos vadas. Mirtis jį pasivys vėliau, 1948 metų vasario 2-ąją, visai netoli gimtosios sodybos. Paskutinę 1947-ųjų naktį Žvejys, drauge su dviem štabo apsaugos partizanais užėjęs į vieną sodybą, esančią netoli Pilviškių, nė neįtars, kad MGB užverbuota agentė po poros dienų nurodys priešui jo buvimo vietą. Vasario 2-osios paryčiais sodybą apsups kareiviai. Kautis bus beprasmiška. Visi trys vyrai spės sudeginti svarbius štabo dokumentus ir, nenorėdami patekti į priešo rankas, nusišaus. Vėliau vienas po kito žus dar trys apygardos vadai: Jonas Aleščikas-Rymantas, Aleksandras Grybinas-Faustas ir Viktoras Vitkauskas-Saidokas. Jie vietoj nelaisvės irgi pasirinks mirtį.

Paskutiniam Tauro apygardos vadui Juozui Jankauskui-Demonui to padaryti nepavyko. 1952 metų vasarą jį pražudė mėginimas perduoti į Vakarus laiškus, kuriuos, prašydamas paramos pogrindžio veiklai, rašė neseniai su desantininkų grupe į Lietuvą sugrįžęs Geležinio Vilko rintinės partizanas Klemensas Širvys-Sakalas. Laiškus Demonas nutarė gabenti į Kybartus, kuriuose gyveno jo sužadėtinė Elena. Tačiau rodytis miestelyje buvo gana rizikinga, todėl jis dviračiu numynė į Baltrušių kaimą, esantį netoli Elenos tėviškės, ir susirado sužadėtinės brolį. Prašydamas būsimo svainio nuvažiuoti į Kybartus ir pakviesti Eleną, partizanų vadas nė nenumanė, kad kalbasi su MGB agentu "Šešupe". Suprantama, jis sulaukė ne sužadėtinės, o ginkluotų enkavėdistų.

Visa ši istorija susiklostė dar liūdniau. Patekęs į priešo rankas Demonas sutiko būti MGB agentu ir net dalyvauti medžiojant savo kovos draugą Povilą Pečiulaitį-Lakštingalą. Vėliau, tapęs nebereikalingas, J.Jankauskas-Demonas buvo nuteistas ir 1955-ųjų sausio 26 dieną sušaudytas Maskvos Butyrkų kalėjime.

Tais pačiais metais, įvilioti į spąstus, žuvo ir paskutiniai du apygardos Geležinio Vilko rinktinės kovotojai. Lietuvos partizanų Tauro apygarda nustojo egzistavusi. Sovietiniai dešimtmečiai nugramzdino į užmarštį ir didvyrių, ir silpnadvasių vardus. Tačiau visiems laikams liko dar 1947 metais žuvusio apygardos kapeliono Justino Lelešiaus dienoraščio eilutės: "Vėl praslinks kiek laiko, jūsų, gyvųjų, širdys bus kupinos džiaugsmo, juokas netilps lūpose, skambės ir džiugins jūsų ausis švelniausi muzikos aidų garsai... Jūs užmiršite mus, bet mes, žūstantieji, jūsų prašome: mylėkite Tėvynę taip, kaip mes mylėjome! Neapvilkite mūsų, už ką mes liejome kraują! Mes į jus, gyvieji, žiūrėsime per amžius iš kapų."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"